Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Teisėja A.Survilienė Teisminio proceso Nr. 1-17-1-01242-2012-4

2013 m. birželio 17 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant G. B. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

G. B. buvo nuteistas už tai, jog mušdamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent:

2012-05-18 apie 12.30 val. būdamas Gatvės pav. 35-o namo laiptinėje, Vilniuje, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė mažamečiui L. T. į galvą, pataikydamas į kairįjį žandą ir kairiąją ausį, tuo sukeldamas pastarajam fizinį skausmą.

2013-04-23 Vilniaus apygardos teisme gautas nuteistojo G. B. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį G. B. atžvilgiu arba paskirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Nurodo, kad nėra būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės. Teigiama, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį G. B. atžvilgiu, vadovavosi nenuosekliais ir prieštaringais mažamečių nukentėjusiųjų A. C. ir L. T. bei jų tėvų parodymais, ir nesivadovavo liudytojos Živilės Chlebopaševaitės parodymais, kuri parodė, kad vaikai buvo ramūs bendravo normaliai, juos teko raminti, kadangi trukdė dirbti. Taip pat teigiama, kad teismas nemotyvavo, kodėl vieno vaiko prieštaringus ir nenuoseklius parodymus atmeta, tuo tarpu kito vaiko tokius pat nenuoseklius ir prieštaringus parodymus laiko patikimais ir jais vadovaujasi, nors jie iš esmės prieštarauja esminėms bylos aplinkybėms. Teigiama, jog teismas netyrė ir nevertino, jog suduotas suaugusio vyro mažamečiui vaikui kumščiu į veidą smūgis, paliktų akivaizdų pėdsaką, kurio ledu per kelias valandas nepanaikinsi. Nurodoma, jog teismas neatsižvelgė, kad abu vaikai nuo pat pradžių melavo, jog, skambindami į telefonspynes, jie, neva, ieškojo draugo ir kad tokiu būdu jie žaidė. Taip pat nurodoma, jog teismas neatsižvelgė, kad G. B., siekdamas sulaikyti mažamečius pažeidėjus ir pristatyti juos tėvams, elgėsi pilietiškai, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, kad nuosavybė ir žmogaus būstas yra neliečiami, tad nukentėjusieji A. C. ir L. T., skambinėdami į jo buto telefonspynę ir nepagarbiai, nešvankiai kalbėdami, pažemino G. B. orumą ir pažeidė jo privatumą, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 17, 18 straipsniuose numatyta galimybė gintis ne tik nuo nusikalstamo, bet ir nuo kitokio priešingo teisei kėsinimosi, kad pagal ATPK 181 straipsnį tėvai už tėvų valdžios nepanaudojimą auklėjant savo vaiką gali būti baudžiami. Be to, nurodoma, kad teismas, pirmą kartą teisiamam G. B. paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. B. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas turi turėti įgaliojimus nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-28 G. B. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis. G. B. išteisintinas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino arba kankino nukentėjusį asmenį

Pažymėtina, kad ši veika padaroma tik tyčiniais veiksmais. Tam, kad pagal šį straipsnį atsirastų baudžiamoji atsakomybė, būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.

Šioje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad G. B. mušė ar kitaip smurtavo mažamečio A. C. ar L. T. atžvilgiu.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu – išteisinti G. B. dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui A. C., tačiau, neaišku, kokiu pagrindu, teismas, vadovaudamasis tik nenuosekliais ir prieštaringais L. T. bei tų pačių liudytojų, liudijusių L. T., bet ir A. C. naudai, prieštaringais parodymais, G. B. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog yra surinkta pakankamai įrodymų, kad G. B. sudavė smūgį mažamečiui L. T., gim. 2002-04-27, taip sukeldamas šiam fizinį skausmą, todėl kaltinamojo veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., tačiau vienintelis įrodymas, kuriuo vadovavosi teismas, yra nukentėjusiojo – mažamečio L. T. – prieštaringi parodymai, kurie negali būti vertintini patikimais, nes nėra jokios galimybės jų patikrinti, kadangi analogiški kito mažamečio A. C. ir jo pusės liudytojų parodymai pripažinti prieštaringais ir nepatikimais ir jais pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, pagrįstai nesivadovavo.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas tyrė tik vienintelę L. T. pateiktą versiją, kad G. B. kumščiu jam sudavė smūgį į kairį žandą ir ausį, tokiu būdu sukeldamas mažamečiui fizinį skausmą. Savo išvadas teismas grindė tik prielaidomis, netyrė ir nevertino kitų galimų versijų, neteisingai konstatavo faktines bylos aplinkybes, nemotyvavo, kodėl atmeta nuteistojo argumentus, kuris nuo pat pradžių neigė sudavęs mažamečiui, tačiau neneigė, kad kontaktas galėjo atsirasti, kai vaikai jų sulaikymo metu siauroje laiptinėje bandė prasiveržti pro jo ištiestas rankas. Be to, pirmosios instancijos teismas vadovavosi prieštaringais liudytojos Ž. T. parodymais, nevertindamas to, jog ji, būdama suinteresuota, kad jai nekiltų administracinė atsakomybė ATPK 181 str. pagrindu dėl jos mažamečio sūnaus – L. T. – netinkamo elgesio, siekdama išvengti šios atsakomybės, galimai palankiai sau interpretuoja įvykio aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys, jog liudytoja Ž. T. negalėjo tinkamai paaiškinti, kodėl nesikreipė į gydytojus, jeigu, jos teigimu, suaugęs vyras jos mažamečiam sūnui kumščiu sudavė į galvą du smūgius, dėl ko, vėlgi jos teigimu, vaikas buvo sužalotas – nuo smūgio apsvaigo, apsišlapino, ištino žandas. Liudytojos paaiškinimas, jog nuo suaugusio žmogaus kumščiu į veidą suduoto smūgio jos vaikui atsiradęs žando ištinimas vakare virto paraudimu, kuris kitos dienos ryte išvis išnyko, verčia abejoti tokių parodymų patikimumu.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja Ž. T. parodė, kad pamačiusi savo sūnų, iš karto pastebėjo, kad labai raudonas jo kairys skruostas ir kairė ausytė, tuomet sūnus prie tų vietų laikė ledą. Augustas irgi laikė ledą, ledas buvo padėtas ant kelnių, ant šlaunies. Tada vaikai papasakojo, kas jiems atsitiko. L. T. pasakė, kad nepažįstamas vyras laiptinėje sudavė jam 2 smūgius – vieną į kairę ausį, kitą – į kairį skruostą. Sūnus pasakė, kad nuo gauto smūgio jam net apsvaigo galva, ir jis apsišlapino. Sūnus sakė, kad jam labai skauda skruostą ir ausytę. Tuomet ji ir pamatė, kad būtent kairys skruostas ir kairė ausytė buvo labai raudoni, skruostas buvo gerokai patinęs. Tada patepė savo sūnaus skruostą ūkiniu muilu, kad neliktų mėlynės. Ausytės tuomet netepė. Liepė sūnui toliau laikyti ledą prie tų vietų. Dėl sūnui padarytų skruosto ir ausies sužalojimų nei į gydytojus, nei į med. ekspertus nesikreipė, nes iš karto po įvykio ilgai laukė policijos, o vakare L. T. skruostas jau buvo tik rausvas, ausytė dar buvo raudona ir vakare, bet nevažiavo į polikliniką. Sūnus dar kelias dienas skundėsi, kad skauda ausytę. Bet raudonumo jau nebuvo kitą dieną nei ant skruosto, nei ant ausytės. Sūnui buvo sukeltas fizinis skausmas, jis patyrė psichologinį šoką (b.l. 21).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta tyrėja Živilė Chlebopaševaitė parodė, kad jai atvykus į Gatvės pav. 47-46, Vilniuje, nei vienas berniukas jos akivaizdoje nesiskundė, kad jiems kažkas skauda, neverkė, buvo ramūs, nesusijaudinę, su ja bendravo normaliai, kelis kartus net teko raminti, nes trukdė dirbti. Buvo apklausta viena mama ir jos vaikas, bet ne tas, kurio veide buvo sumušimo požymiai – paraudęs skruostas ir ausytė. Ar buvo paraudęs visas jo veidas, neprisimena. Ji apklausė tik tą vaiką, kuris galėjo nuosekliai papasakoti, kas atsitiko. Berniukas papasakojo, kad jį sumušė kažkoks vyras, nes jie su draugu spaudinėjo durų mygtukus. Su šiuo berniuku ir jo motina apžiūrėjo įvykio vietą, kitų asmenų ji neapklausė (b.l. 29).

Apklausta teismo posėdyje liudytoja tyrėja Živilė Chlebopaševaitė patvirtino, kad įvykio dieną, gavus pranešimą apie sumuštus vaikus ir nuvykus į Pašilaičius, buvo priimtas pareiškimas ir apklaustas tik vienas vaikas. Atsakydama į teisėjos klausimą, liudytoja parodė, kad vieno vaiko veidas ir žandas buvo paraudęs, sužalojimų plika akimi nesimatė (b.l. 106).

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, būtent Ž.Chlebopaševaitės apklausto vaiko – A. C. – parodymus pripažino prieštaringais ir nepagrįstais.

Teismas netyrė ir nevertino nuteistojo gynėjo pateiktos versijos, kad žando ir ausies paraudimas L. T. galėjo atsirasti dėl to, kad ant nurodytų vietų ilgą laiką buvo dedamas ledas, būtent gynėjo versiją patvirtina ir ta aplinkybė, jog, nustojus dėti ledą, ryte išnyko ir paraudimo žymės.

Tai, kad tiek L. T., tiek A. C. nuo pat pradžių melavo, patvirtina jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu. Iš pradžių jie teigė, kad, ieškodami L. T. draugo, supainiojo butus, vėliau aiškino, kad skambino į telefonspynes, kadangi tokiu būdu jie žaidė. Po to abu teigė, kad G. B. neva A. C. suspardė kojomis, o L. T. kumščių smogė į veidą Tačiau nei vienas iš jų neprisipažino, kad į jiems nepažįstamų žmonių telefonspynes jie skambino tikslu necenzūriniais žodžiais įžeidinėti ten gyvenančius asmenis. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad L. T. neturi jokio pagrindo apkalbėti G. B., kadangi pasakoja ne tik apie tai, kas jam negero nutiko, bet ir tai, kad įvykio dieną jis pats netinkamai elgėsi, t.y. žaidė skambinėdamas svetimiems žmonėms į butus, atmestini kaip nepagrįsti.

Tai, kad nukentėjusiųjų pusės liudytojų parodymai prieštaringi ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių patvirtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu L. C. parodė, kad jos sūnus A. C. gavo į veidą, ant veido buvo krumplių žymės, o M. T. parodė, kad raudonumas ant sūnaus L. T. veido matėsi keletą dienų (b.l. 107).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė byla Nr. 2K-673/2007). Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-251/2008).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nuteistojo parodymais, kurie nuo pat pirmosios apklausos yra nuoseklūs ir neprieštaringi. G. B. nuo pat pradžių neigė kumščiu sudavęs mažamečiui, tačiau neneigė, kad kontaktas galėjo atsirasti, kai vaikai jų sulaikymo metu siauroje laiptinėje bandė prasiveržti pro jo ištiestas rankas. Teigė, kad jis tik norėjo sulaikyti vaikus, kurie per telefonspynę nepadoriais žodžiais jį ir kitus asmenis kelias dienas įžeidinėjo. Turėjo vienintelį tikslą juos sudrausminti, išsiaiškinti, kur jie gyvena, tam, kad pranešti tėvams apie jų nederamą elgesį.

Kolegija vaikų pateiktą versiją apie jų sumušimą vertina kaip gynybinę, siekiant išvengti galimos atsakomybės dėl jų neteisėtų veiksmų, baiminantis, kad apie jų elgesį bus pranešta tėvams.

Byloje nėra jokių duomenų neginčijamai patvirtinančių, kad G. B. tyčia spardytų ar kumščiu smūgiuotų mažamečiams vaikams, tai yra kad jo tyčia būtų nukreipta į tai, kad mušant ar kitaip smurtaujant mažamečių L. T. ir A. C. atžvilgiu, būtų siekiama sukelti jiems fizinį skausmą ar juos sužaloti, ar kankinti. Kadangi nėra būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės – baudžiamoji atsakomybė G. B. atžvilgiu negalima.

Apie tai, kad L. T. ir A. C. trikdė namo gyventojų rimtį, patvirtina pateiktas vaizdo įrašas. Kad jie kelias dienas skambindami į telefonspynę, nešvankiai, įžeidžiančiai „juokavo“ patvirtina ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duoti G. B. parodymai.

Apklaustas teisiamajame posėdyje, G. B. parodė, kad vaikai nešvankiai „juokavo“, labiausiai įstrigo viena iš jų pasakyta frazė: „ar tau patinka pasmaukyti?“ (b.l. 103).

Be kita ko, nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas gina asmenis, atliekančius savo pilietinę pareigą, – asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti (Lietuvos Respublikos BK 29 str.).

Nors mažamečių L. T. ir A. C. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d., 284 str. 2 d. numatytų baudžiamųjų nusižengimų požymius, dėl jų amžiaus jiems negali būti taikoma nei baudžiamoji, nei administracinė atsakomybė, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog šiuo konkrečiu atveju nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras ar pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 257 str., nesiėmė veiksmų inicijuoti administracinės atsakomybės atsiradimą L. T. ir A. C. tėvams Lietuvos Respublikos ATPK 181 str. pagrindu.

Kadangi, Vilniaus apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendis naikintinas, nustačiusi, jog G. B. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų kolegija nepasisakys.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p., kolegija

nuspre n d ė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-28 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

G. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. 1984-05-08, išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Paskirtą G. B. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Daiktinį įrodymą – laikmeną su vaizdo įrašu – palikti byloje.