Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos ūkis“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutarties byloje Nr. B2-788-124/2014, kuria patenkintas trečiojo asmens (kreditoriaus) Valstybės įmonės Turto bankas skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos ūkis“ kreditorių susirinkimo 2014-03-20 nutarimų dalies pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys kreditoriai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius, Pakruojo rajono savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Sovli“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Žaliavų prekyba“, bankrutavusi Pasvalio rajono Žemės ūkio bendrovė „Žadeikoniai“, uždaroji akcinė bendrovė „Best Fert“, uždaroji akcinė bendrovė „Pakrosta“, akcinė bendrovė „Kretingos grūdai“, uždaroji akcinė bendrovė „Piramidus“, ūkininkas V. K., G. N., A. R., R. R..

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria panaikinti minėti kreditorių susirinkimo nutarimai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 str.). ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su kreditorių susirinkimo nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 21 str. 2 d. 3 p.).

Vadovaujantis teismų praktikoje formuojamu ĮBĮ 24 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių kreditorių susirinkimo kompetenciją, susirinkimo nutarimų priėmimo tvarką, aiškinimu ir taikymu, kreditorių susirinkimo nutarimai gali būti naikinami dviem pagrindais. Vienas iš tokių pagrindų yra esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimu, padarymas, galėjęs nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-06 nutartis c. b. Nr. 2-1438/2012; 2012-01-19 nutartis c. b. Nr. 2-196/2012). Kitas kreditorių susirinkimo nutarimo naikinimo pagrindas - materialinių aspektų (turinio) neteisėtumas, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.) bei kreditorių ar/ir pačios bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-486/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2012-06-07 nutartis c. b. Nr. 2-786/2012).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamus nutarimus vertino tik nutarimų materialinių aspektų (turinio) teisėtumu. Ginčo dėl priimtų nutarimų esminių procedūrinių pažeidimų nekilo, todėl to apeliacinės instancijos teismas taip pat dėl procedūrų nepasisako.

Dėl nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos nustatymo

Byloje nustatyta, kad BUAB „Aukštaitijos ūkis“ bankroto administratorius sušaukė 2014-03-20 kreditorių susirinkimą, jame dalyvavo kreditoriai, kurių reikalavimai sudarė 83,25 proc. visų bendrovės kreditorių teismo patvirtintų finansinių reikalavimų (b. l. 5-6). Antruoju darbotvarkės klausimu „Dėl neparduoto turto panaudojimo. Turto pardavimo tvarkos nustatymo ir kainos patvirtinimas“ kreditorių susirinkime dalyvaujančių kreditorių balsų dauguma (81,1 proc.) buvo nutarta nekilnojamojo turto pardavimą be varžytinių vykdyti penkis mėnesius, o jo nepardavus, šio turto panaudojimo klausimą spręsti sekančiame kreditorių susirinkime po nustatyto penkių mėnesių termino.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad kreditorių susirinkimas, priimdamas nutarimą dėl įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, turi pareigą nustatyti tokią turto pardavimo tvarką bei kainą, kad tai atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-07-25 nutartis c. b. Nr. 2-2028/2011; 2013-09-30 nutartis, c. b. Nr. 2-2254/2013). Bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir turto pardavimo kainos nustatymas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Teismas negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyvias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo tik dėl turto pardavimo termino, kaip per ilgo, nustatymo, nekvestionuojant nustatytos pardavimo kainos dydžio ir nesiekiant pripažinimo negaliojančiu antruoju darbotvarkės klausimu 1 punkte priimto nutarimo.

Neginčytina apelianto pozicija, kad bankrutavusios įmonės kreditorių pagrindinis interesas gauti kuo didesnę savo reikalavimų patenkinimo dalį, kas tiesiogiai susiję su skolininkui priklausančio turto realizavimo procesu bei didžiausios kainos gavimo galimybe. Taip pat sutiktina su apeliantu, kad siekiant kuo maksimaliau patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, būtinas turto pardavimas kuo aukštesne kaina, todėl galimai reikalingas ilgesnis pardavinėjimo terminas. Kita vertus, nors ginčijamu nutarimu nustatytas turto pardavimo penkių mėnesių terminas atitinka bankroto proceso vieną iš tikslų (visų kreditorių interesų užtikrinimą), tačiau bankroto proceso operatyvumo principas taip pat išlieka aktualiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nekilnojamojo turto kompleksas (įvairiomis kainomis) yra pardavinėjamas jau dvejus su puse metų, kuo neabejotinai yra pažeidžiamas bankroto proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principas. Be to, sutiktina ir su tesimo nutarties motyvais, kad ilgas bankroto procesas didina administravimo išlaidas bei kreditorių patiriamus nuostolius, nes besitęsiančio bankroto proceso administravimo išlaidų šaltinis yra likviduojamos įmonės turtas (ĮBĮ 36 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad ginčo dėl pardavinėjamo nekilnojamojo turto kainos nagrinėjamoje byloje nėra, o nuo skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo 2014-03-20 jau praėjo penkių mėnesių terminas, kuris buvo nustatytas turtui parduoti (b. l. 5, nutarimo 2 p.), konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo panaikintas penkių mėnesių terminas turto be varžytinių pardavimui tampa iš esmės nebeaktualiu, nes jis yra suėjęs. Jeigu nekilnojamasis turtas iki šiol dar neparduotas, šaukiant kitą kreditorių susirinkimą dėl turto pardavimo ar naudojimo tvarkos nustatymo būtina atsižvelgti į ĮBĮ nuostatas, reglamentuojančias bankroto procedūrų vykdymo terminus ir trukmę, nustatant racionalų ir adekvatų pardavimo kainai terminą, kuris maksimaliai atitiktų visų kreditorių interesų užtikrinimą ir kartu bankroto operatyvumo bei ekonomiškumo principus. Teisminė praktika orientuoja tiek administratorius, tiek kreditorius derinti interesus, ieškoti protingo balanso, nes akivaizdu, kad tik tokiu būdu bankroto procedūros gali vykti sklandžiai. Šiuo konkrečiu atveju pernelyg užsitęsęs ginčo turto pardavimo procesas visiškai nėra naudingas bei vienam iš kreditorių, tai apsunkina bankroto procedūrų eigą teisminiais ginčais ir dėl to patiriamomis papildomomis laiko ir piniginių lėšų sąnaudomis, nes iš jo gaunama nauda nepadeda sumažinti kreditorinių reikalavimų dydžio ir kompensuoja tik administravimo kaštus.

Remiantis išdėstytu, skundžiama nutarties dalis dėl kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu dalies panaikinimo paliktina nepakeista.

Dėl bankroto administratoriaus atlyginimo nustatymo

Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 str. 5 p., 36 str. 2 d.). Tai išimtinė kreditorių susirinkimo teisė, kurios tinkamo įgyvendinimo priežiūrą, esant įmonės administratoriaus ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų skundams, atlieka teismas. Kita vertus, tokią šios kreditorių susirinkimo teisės prigimtį lemia ir bankroto instituto paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko kreditorių teises ir interesus, t. y. siekiama patenkinti visų kreditorių interesus, kartu – užtikrinti ir nemokaus skolininko interesus. Administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų, iš kurių yra tenkinami ir kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 36 str. 1 d.), todėl pinigų sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms padengti, tame tarpe administratoriaus atlyginimui sumokėti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų reikalavimo patenkinimo galimybėmis – kuo daugiau lėšų bus skirta įmonės administravimui, tuo mažiau jų liks kreditorių reikalavimams tenkinti.

Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 5 dalyje nurodyti kriterijai administratoriaus atlyginimo už teikiamas paslaugas dydžiui nustatyti. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, tiek nustatant, tiek keičiant administratoriaus atlyginimo dydį turi būti atsižvelgiama į tai, ar bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį ir jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą bei jų kiekį. Administratoriaus atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra analizuoti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad administratoriaus atlyginimo dydis, priklausantis nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo, turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą. Kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str. 1 d.) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-486/2010). Kilus ginčui dėl tokio kreditorių susirinkimo nutarimo, įvertintina, ar kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ar pagrįstas ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodytais specialiaisiais kriterijais. Jei teismas nustato, kad tokie kriterijai pažeisti, jis panaikina kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoda klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas pažeidimus.

Iš kreditoriaus VĮ Turto banko argumentų, kuriais jis grindžia administratoriui pakartotinai nustatyto 3 000 Lt atlyginimo neproporcingumą jo teikiamoms administravimo paslaugoms, matyti, kad išskyrus nekilnojamojo turto pardavimą administratorius jokių kitų esminių funkcijų jau neatlieka. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų - bankrutavusi įmonė turi 14 kreditorių, kurių bendra reikalavimų suma 3 638 210,40 Lt; nekilnojamojo turto rinkos vertė 2011-07-21 dienai nustatyta 1 123 000 Lt; laikotarpiu nuo 2011-03-22 iki 2014-01-31 gautos pajamos sudarė 299 217,64 Lt, o administravimo išlaidos – 214 120,64 Lt, iš kurių 112 282,60 Lt administratoriaus atlyginimas; iš gautų pajamų kreditoriniai reikalavimai tenkinami nebuvo; bankroto administratorius šiuo metu dalyvauja dviejuose civilinėse bylose, iš kurių viena yra sustabdyta. Aplinkybė, kad, bylos duomenimis, įmonė vykdo veiklą – nuomoja nekilnojamąjį turtą, ko neakcentavo pirmosios instancijos teismas, nesudaro prielaidų vertinti skundžiamos nutarties kaip faktiškai nepagrįstos. Remiantis byloje esančių įrodymų visuma, esminės bankroto administratoriui likusios funkcijos yra faktinis šio nekilnojamojo turto komplekso pardavimas, dėl kurio pardavimo tvarkos ir kainos iš esmės sprendžia patys kreditoriai, taip pat dalyvavimas atstovu civilinėje byloje Nr. 2-535-205/2014 bei parduodamo ir šiuo metu nuomojamojo turto priežiūra.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundžiamos nutarties dalies dėl 2014-03-20 kreditorių susirinkime priimto nutarimo nustatyti (ar, kaip teigia apeliantas, atstatyti) 3 000 Lt atlyginimą, teisėtumą ir pagrįstumą, atkreipia dėmesį ir į tai, kad Šiaulių apygardos teismas, spręsdamas iš esmės tapatų pareiškėjo VĮ Turto banko skundą dalyje dėl 2013-08-07 kreditorių susirinkime priimto nutarimo administratoriui nustatyti 3 000 Lt atlyginimą, nutartimi jau pripažino, kad administratoriaus atliekamos funkcijas (nekilnojamojo turto pardavimas, dalyvavimas civilinėje ir baudžiamojoje byloje, nekilnojamojo turto nuoma) nesuponuoja tokio dydžio atlyginimo jam nustatymo. Šiai pozicijai pritarė ir Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2014-01-16 nutartį c. b. Nr. 2-106/2014, kuria paliko pirmosios instancijos nutartį nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog administratoriaus teikti argumentai nepagrindė būtinumo ir poreikio didinti 2012-12-21 kreditorių susirinkime jam nustatytą (ar sumažintą iki 1 000 Lt per mėnesį) atlyginimą. Toks teisiškai reikšmingas faktas (įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas ir jame nustatytos aplinkybės) saistė pakartotinai tokį patį ginčą nagrinėjusį pirmosios instancijos teismą, juo labiau, kad duomenų, liudijančių pasikeitusias aplinkybes, susijusios su administruojamu šioje bankroto byloje turtu, padidėjusia administratoriaus atsakomybe bei rizika, administratoriaus atliekamus papildomus darbus, patiriamas papildomas išlaidas ir pan., lyginant su 2012 metų pabaiga, kuomet atlyginimas buvo pakeistas (sumažintas), į bylą nepateikta. Tai, kad 2014-03-20 kreditorių susirinkime pakartotinai buvo nustatytas 3 000 Lt atlyginimas, balsuojant 56,251 proc. kreditorinių reikalavimų balsiais bei motyvuojant būtinumu kompensuoti bankroto administratoriui praeityje sumažintą atlyginimą, tačiau neišskiriant papildomai atsiradusių administratoriui funkcijų, nepateisina įsiteisėjusių teismų sprendimų nepaisymo. Pastebėtina, kad ĮBĮ nuostatos nereglamentuoja bankroto administratoriaus atlyginimo tokiu atveju kompensavimo mechanizmo, šis, sumažinus atlyginimą, neatsistatydino, o bankroto administratorius funkcijos, kaip minėta, esmingai nuo 2012 metų pabaigos nepakito. Bankroto administratorius, būdamas savo srities specialistas, turėjo ir galėjo įvertinti savo galimybę dirbti sumažinus atlyginimą, bankroto administratorius yra verslo subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas, o atlyginimo administratoriui mokėjimas kartu yra ir atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas. Neginčijus atlyginimo sumažinimo 2012-12-21 kreditorių susirinkimo metu neadekvatumo atliekamam darbui aspektu ir neatsistatydinus iš pareigų, bankroto administratorius savo rizika sutiko dirbti tokiomis sąlygomis. Todėl kompensacija už praeityje atliktą darbą šioje konkrečioje situacijoje neatitiktų bankroto procese siekiamo esminio tikslo – maksimalaus kreditorių interesų užtikrinimo.

Susiklosčiusioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad tą patį bankrutuojančios įmonės nekilnojamąjį turtą pardavinėjant dvejus su pusę metų bei esant minimaliai vykdomai administratoriaus veiklai likvidavimo stadijos metu, yra pagrindas sutikti su pareiškėjo (kreditoriaus) argumentais bei pirmosios instancijos teismo pozicija dėl egzistuojančios pagrįstos abejonės, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytas atlyginimo dydis atitinka ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų ir teismų praktikoje suformuluotus kriterijus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atlyginimas turi būti nustatytas toks, kuris skatintų administratorių kuo tinkamiau ir operatyviau atlikti bankroto procedūras kartu nepažeidžiant kreditorių interesų bei įstatymų leidėjo valios, susijusios su bankroto procedūrų trukme, todėl per didelė suma įmonės administravimui negali būti skiriama. Laikotarpiu nuo 2011-03-22 iki 2014-01-31, už kurį kreditorių susirinkimo nutarimais buvo patvirtintos administratoriaus veiklos ataskaitos, administratoriui mokėtina atlyginimo suma, kaip matyti iš veiklos ataskaitoje Nr. 7 pateiktos pajamų išlaidų suvestinės, sudarė ganėtinai ženklią - 112 282,60 Lt sumą.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo kreditorius pakartoti šią procedūrą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad atlyginimas administratoriui gali būti pakeistas ir naujas atlyginimas nustatomas tik nuo atitinkamo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo dienos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-11 nutartis c.b. Nr. 2-1780/2013; 2014-06-26 nutartis c.b. Nr. 2-1158/2014), todėl kreditorių susirinkime pakartotinai svarstant atlyginimo dydį, nustatytiną nuo 2013-08-01 iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, galimas atlyginimo nustatymas ir fiksuota pinigų suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.