- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-28
- Bylos Nr.
- e2-1199-881/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- E. D.
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties, kuria nutraukta civilinė byla pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl teisės į palūkanas pripažinimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas E. D. byloje pareikštu ieškiniu prašė pripažinti jam teisę gauti iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 5 proc. palūkanas, skaičiuojamas nuo 2015 m. gegužės 15 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. IP-154-(1.3) pradėtos 0,9629 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 0,1379 ha dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūros iki to laiko, kol bus atsiskaityta su ieškovu, t. y. kai į ieškovo nurodytą banko sąskaitą bus pervesta visa 26 516 Eur suma; panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 10 d. raštą Nr. (6.1 E) SG-55 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. birželio 28 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė.
Šalies argumentai
3. Teismas konstatavo, kad pareikštu ieškiniu ieškovas neprašo priteisti delspinigių, o prašo tik pripažinti teisę gauti delspinigius. Teismo vertinimu, delspinigių pripažinimas nesukels jokių teisinių pasekmių, nes delspinigiai turi būti priteisiami, o ne pripažįstami.
Žemesnės instancijos teismas
4. Antru ieškinio reikalavimu skundžiamas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 10 d. raštas Nr. (6.1 E) SG-55. Šio rašto panaikinimas, teismo vertinimu, taip pat nesukeltų teisinių pasekmių, nes skundžiamas raštas iš esmės yra informacinio, o ne sprendžiamojo pobūdžio, jame ieškovui nesuformuluoti jokie privalomi nurodymai (įpareigojimai), tad minėtas raštas nedaro įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms.
5. Taigi teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimų patenkinimas nesukurtų materialiųjų teisinių padarinių, todėl civilinė byla nutrauktina (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovas E. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Šioje byloje ieškovas reiškė ieškinį dėl pripažinimo. Teisiniai santykiai (žemės sklypo paėmimas visuomenės poreikiams), susiklostę tarp ieškovo ir atsakovės, viena vertus, nenumato palūkanų mokėjimo, kita vertus, procesas dėl ieškovo žemės sklypo paėmimas visuomenės poreikiams yra užsitęsęs ir, atsižvelgiant į atsakovės poziciją dėl administracinės bylos (teisminis procesas Nr. 3-64-3-02595-2016-6) eigos, neaišku, kada ir pasibaigs. Todėl ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu, 109 straipsniu, kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti jo teisę į palūkanas.
6.2. Priešingai nei nurodė teismas, teisių į palūkanas pripažinimas sukels teisinių pasekmių, nes, pasibaigus ieškovo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrai, atsakovė kartu su kompensacija už paimamą žemės sklypą visuomenės poreikiams privalėtų sumokėti ir teismo sprendimu pripažintas mokėti palūkanas. Tokio teismo sprendimo nereikėtų vykdyti priverstine tvarka. Kita vertus, atmetus ieškinį, būtų aišku, kad palūkanos ieškovui nepriklauso ir jų mokėti atsakovė neprivalo. Tai, kad ieškovo reikalavimas sukels materialių teisinių padarinių, atspindi ir tai, jog atsakovė kaip savo gynybinę poziciją nurodė, jog teisės aktai, reglamentuojantys žemės paėmimo visuomenės poreikiams institutą, teisės į palūkanas nenumato.
6.3. Skundžiamos nutarties teiginiai yra deklaratyvūs ir neparemti teisės aktų aiškinimu. Nėra aišku, kodėl teismas mano, jog tokio ieškinio, kurį pareiškė ieškovas, tenkinimas nesukeltų jam teisinių pasekmių. Nėra tokios teisės normos, kurioje būtų nustatyta, jog palūkanos turi būti priteisiamos, o ne pripažįstama teisė į jas. Be to, teismas supainioja palūkanas su delspinigiais.
6.4. Teismo argumentai yra nepagrįsti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 10 d. raštu Nr. (6.1 E) SG-55 yra atsakoma į pareiškėjo prašymą, kuriuo pareiškėjas prašo iš esmės užbaigti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Būtent minimu sprendimu atsakovė atsisako tai atlikti, motyvuodama teisminiu procesu. Taigi skundžiamas raštas, kaip jį įvardija teismas, laikytinas individualiu administraciniu sprendimu Viešojo administravimo įstatymo prasme (VAĮ 2 straipsnio 9 ir 11 punktai), kuriuo yra išreiškiama viešojo administravimo subjekto (atsakovės) valia, o pareiškėjui sukuriamos tam tikros teisinės pasekmės. Tam, kad individualus administracinis sprendimas būtų ginčo objektu teisme, nebūtina, jog juo būtų nustatyti (suformuluoti) nurodymai (įpareigojimai), kaip nurodo teismas.
6.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013, kuria rėmėsi teismas, ir šios bylos faktinė situacija skiriasi iš esmės, todėl nurodyta nutartimi remtis negalima. Šioje byloje ieškovas ir atsakovė yra to paties teisinio santykio – žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, dalyviai (šalys). Todėl bet kokie veiksmai šiuo klausimu ieškovui sukelia vienokius ar kitokius teisinius padarinius.
6.6. Teismas taip pat nepaaiškino, kodėl netaiko procesinio dokumento trūkumų šalinimo instituto (CPK 115 straipsnis), o bylą nutraukia.
Atsiliepimas
7. Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
7.1. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo savininkas turi teisę į procesines palūkanas nuo laiku nesumokėtos sumos, skaičiuojamas nuo sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos. Tokios procesinės palūkanos sudaro pagrindą užtikrinti teisingą kompensavimą už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-611/2018).
7.2. Apeliantui turėtų būti žinoma, kad teisės aktuose yra įtvirtintas žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros eiliškumas. Šiuo metu tokia procedūra nevyksta dėl prasidėjusių teisminių procesų, o ne dėl atsakovės nenoro sumokėti atlyginimą. Nacionalinė žemės tarnyba nėra priėmusi sprendimo dėl sklypo paėmimo visuomenės poreikiams; apeliantas su atsakove nėra sudarę sutarties dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją, todėl tarp bylos šalių nėra susiklosčiusių sutartinių santykių, šalims tenkančių prievolių dydis ir terminai nebuvo apspręsti.
7.3. 5 proc. metinių palūkanų pripažinimas tiesiogiai nesukurs, nepakeis ir nepanaikins jokių apelianto teisių ar pareigų, jis galėtų būti tik pagrindas ateityje reikšti kitus reikalavimus. Toks reikalavimas (įrodinėjimo dalykas) galėtų būti sudėtinė ginčo dėl konkrečių asmens pažeistų teisių gynimo dalis, tačiau ne savarankiškas teisminio nagrinėjimo dalykas.
7.4. Atsakovė sutinka su skundžiamoje nutartyje išreikšta nuomone, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 10 d. rašto panaikinimas taip pat nesukeltų teisinių pasekmių.
8. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
8.1. Atsakovė, kol dar nėra priimto Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimo paimti apeliantui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą visuomenės poreikiams, negali būti laikoma apelianto skolininku ar asmeniu, praleidusiu prievolę atlyginti už planuojamą ateityje paimti visuomenės poreikiams žemės sklypą ir kompensuoti palūkanas.
8.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013 formuojama praktika, nes, teismui išnagrinėjus apelianto reikalavimus, jo teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta.
8.3. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
10. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria byla nutraukta kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
11. Byloje pareikštu ieškiniu apeliantas prašė pripažinti jam teisę gauti iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2015 m. gegužės 15 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. IP-154-(1.3) pradėtos dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios iki atsiskaitymo su apeliantu, ir panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 10 d. raštą Nr. (6.1 E) SG-55.
12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pirmojo ieškinio reikalavimo tenkinimas nesukeltų apeliantui jokių teisinių pasekmių, nes delspinigiai turi būti priteisiami, o ne pripažįstami, o Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 10 d. raštas yra tik informacinio pobūdžio, nedaro jokios įtakos apelianto teisėms ir pareigoms, todėl jo panaikinimas taip pat nesukeltų jokių teisinių padarinių.
13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos nagrinėjimo dalyko aiškinimo ir taikymo klausimais, ne kartą yra nurodęs, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs ir tai, kad teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).
15. Nors atskirajame skunde apeliantas teigia, kad jo reikalavimas pripažinti jam teisę į palūkanas turėtų būti kvalifikuojamas kaip ieškinys dėl pripažinimo, kurio tenkinimas sukeltų apeliantui teisinių pasekmių, nes atsakovė kartu su kompensacija už paimamą žemės sklypą visuomenės poreikiams privalėtų sumokėti apeliantui ir teismo sprendimu pripažintas mokėti palūkanas (arba teismo sprendimu būtų nustatyta, kad atsakovė tokios pareigos neturi), apeliacinės instancijos teismas sutikti su tokia apelianto argumentacija neturi pagrindo. Pateikti apelianto argumentai patvirtina, kad reikšdamas reikalavimą dėl teisės į palūkanas pripažinimo, apeliantas siekia ne paties tokios teisės pripažinimo, kas būdinga ieškiniams dėl pripažinimo (CK 1.138 straipsnio 1 punktas), o konkrečių turtinių padarinių – palūkanų sumokėjimo. Vadinasi, apeliantas, reikšdamas reikalavimą pripažinti jam teisę į palūkanas, bet neprašydamas jų priteisti, faktiškai siekia būtent ieškinio dėl priteisimo tenkinimo padarinių – gauti palūkanas (turtą), be kita ko, išvengdamas turtiniuose ginčuose nuo ieškinio sumos skaičiuojamo žyminio mokesčio mokėjimo. Todėl, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad apelianto pareikštas reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog apeliantas prašo pripažinti jam teisę į delspinigius, o ne palūkanas, nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi.
16. Minėta, kad tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba nutraukti civilinę bylą kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Taigi tai, ar teismas taikys ieškinio trūkumų šalinimo institutą, tiesiogiai priklauso nuo byloje susiklosčiusios procesinės situacijos. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas apeliantui termino ieškinio trūkumams pašalinti, o iš karto bylą nutraukdamas kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, esminio procesinės teisės normų pažeidimo nepadarė, nes skundžiama nutartimi neužkirto apeliantui kelio ateityje efektyviai realizuoti teisę į teisminę gynybą.
17. Ginčydamas skundžiamos nutarties dalį, kuria civilinė byla nutraukta kaip nenagrinėtina teisme ir dėl apelianto reikalavimo panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 10 d. raštą Nr. (6.1 E) SG-55, apeliantas nurodo, kad šiuo raštu yra atsakoma į apelianto prašymą iš esmės užbaigti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir atsisakoma tai padaryti, todėl skundžiamas raštas laikytinas individualiu administraciniu sprendimu Viešojo administravimo įstatymo prasme. Viena vertus, pripažinus, kad apeliantas pareikštu ieškiniu ginčijo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atsisakymą užbaigti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, tuo pačiu tektų pripažinti, kad toks ieškinio reikalavimas yra teismingas ne bendrosios kompetencijos, o administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kita vertus, iš apelianto pareikšto ieškinio argumentų matyti, kad nurodytą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 10 d. raštą apeliantė ginčijo tik ta dalimi, kurioje atsakyta į apelianto prašymą apskaičiuoti ir pervesti jam 5 procentus metinių palūkanų. Taigi darytina išvada, kad apeliantės reikalavimas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 10 d. raštą yra išvestinis iš pirmojo apelianto ieškinio reikalavimo, tad nustačius, kad pastarasis reikalavimas yra nenagrinėtinas teisme, nėra pagrindo atskirai vertinti antrojo ieškinio reikalavimo priskirtinumo teismams.
18. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
19. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.