Kauno apygardos teismo nutartis

2013-03-21 · Civilinė byla Nr. 2A-671-658/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-21
Bylos Nr.
2A-671-658/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nerijus Meilutis
Pareiškėjas
V. J. Š.
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinei žemės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Civilinė byla Nr. 2A-671-658/2013Teisminio proceso numeris 2-17-3-01674-2012-6
Teismo procesinio sprendimo kategorija 128.2, 128.19.(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 21 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Nerijus Meilutis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-671-658/2013 pagal apeliantės (pareiškėjos) – V. J. Š. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-12-03 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2035-722/2012 pagal pareiškėjos – V. J. Š. pareiškimą (patikslintą pareiškimą) suinteresuotiesiems asmenims – Nacionalinei žemės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Bylos esmė

Pareiškėja (apeliantė) ypatingosios teisenos tvarka pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime suformulavo du reikalavimus, t. y. prašė teismą:

1. Atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į jos tėvo -V. Š. turėtą mišką;

2. Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas - V. Š., (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 10,51 ha miško.

Pareiškime ir patikslintame pareiškime pareiškėja nurodė, kad Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995-10-09 sprendimu Nr. 46-2322 jai ir broliams buvo grąžinta 16 ha žemės, o miškas nebuvo grąžintas, kadangi (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės tvarkymo skyrius archyvams nebuvo perdavęs saugoti duomenų apie V. Š. priklausiusį mišką (duomenys neskelbtini) kaime.

Pareiškėja (apeliantė) nurodė, jog jos žiniomis, tėvas – V. Š. (duomenys neskelbtini) k. turėjo 10,51 ha miško, todėl ji nuo 1995 metų archyvuose ieškojusi duomenų apie tėvo turėtą turtą; 2001 m. jai buvo paskirtas advokatas, tačiau pasiruošimas teismui nutrūko; ji ieškojo liudytojų, kurie žinotų ir galėtų savo parodymais patvirtinti faktą apie tėvo turėtą mišką, kreipėsi į Registrų centrą, Kauno apskrities ir Lietuvos centrinį archyvą, kitas valstybės institucijas su prašymais pateikti jų turimą informaciją apie aukščiau minėtą faktą, tačiau gaudavo atsakymus, jog tokia informacija minėtos valstybės institucijos (įstaigos) nedisponuoja. 2008-2010 metų laikotarpiu negalėjo kreiptis dėl objektyvių priežasčių - sveikatos būklės, ilgo gydimosi; sveikatai pagerėjus, 2012-05-10 vėl kreipėsi į Žemėtvarkos skyrių.

2. Apeliaciniu skundu ginčijamo (skundžiamo) teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas skundžiamu 2012-12-03 sprendimu pareiškėjos (apeliantės) pareiškimo netenkino, atsisakė atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti bei sprendė, kad byloje esantys liudytojų parodymai bei rašytiniai įrodymai nepatvirtinantys fakto, jog V. Š. buvo (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone esančio miško savininkas.

Atmesdamas prašymą atnaujinti praleistą terminą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad siekdama nuosavybės teisių į jos tėvo turėtą turtą (mišką) atkūrimo, pareiškėja privalėjusi nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus pateikti iki 2003-12-31, tačiau to nepadarė ir taip pat neinformavo (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus, ar kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas pabrėžė, jog įgyvendindama savo teises, pareiškėja privalėjo būti aktyvi (kreiptis į žemėtvarkos skyrių) ir laiku pateikti trūkstamus dokumentus, tačiau iki 2012-05-10 į žemėtvarkos skyrių nuosavybės teisių į mišką atkūrimo klausimu nesikreipė. Terminas pateikti dokumentus žemėtvarkos skyriui pasibaigė 2003-12-31; apie terminus, kurie buvo keliskart pratęsiami, sudarant galimybę visiems pretendentams įgyvendinti įstatymo nustatytą teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, buvo skelbiama viešai, įstatymų nustatyta tvarka, todėl pareiškėja turėjo juos žinoti, pasirūpinti tinkamu savo teisių įgyvendinimu.

Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuomonės, jog svarbia termino kreiptis dėl nuosavybės teisių į mišką atkūrimo praleidimo priežastimi per se negali būti laikoma ir pareiškėjos sveikatos būklė. Sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą, ši aplinkybė turinti būti vertinama kitų bylos aplinkybių kontekste. Teismų praktikoje asmens liga pripažįstama svarbia, bet ne lemiančia termino praleidimo priežastimi. Priimdamas šiuo klausimu procesinį sprendimą, teismas privalo įsitikinti, ar terminą atnaujinti prašantis asmuo, pats dėl ligos, silpnos sveikatos, amžiaus negalėdamas atlikti tam tikrų juridinių veiksmų, negalėjo pavesti jų atlikti kitam asmeniui, t. y. įgalioti savo atstovą atlikti tam tikrus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įrodymų, jog siekdama įgyvendinti savo teises negalėjo pasinaudoti atstovo pagalba, pareiškėja nepateikė.

Įvertinęs visus pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodytos priežastys – dokumentų archyvuose ieškojimas, giminaičių mirtys, liudytojų ieškojimas, pablogėjusi sveikata negali būti laikomos priežastimis, pateisinančiomis termino praleidimą, ir negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujinamas; pareiškėjos nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentas, jų egzistavimo trukmė nepatvirtina, kad pareiškėja kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą.

Atmesdamas prašymą nustatyti juridinį, t. y. miško valdymo nuosavybės teise faktą, teismas pažymėjo, jog teismo posėdyje apklausti liudytojai negalėjo patvirtinti, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjos tėvas valdė mišką – ar tai buvo nuosavybės teisė, ar faktinis valdymas, atsiradęs iš prievolinių teisinių santykių – nuomos, panaudos, taip pat negalėjo pateikti informacijos apie valdyto miško ploto dydį, koordinates. Fakto nepatvirtinantys ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai – archyviniai dokumentai. (duomenys neskelbtini) kaimų savininkų ir turimos žemės, miško, kitų naudmenų plotų apskaičiavimo lentelėje duomenų, patvirtinančių, kad V. Š. nuosavybės teise būtų priklausęs miškas, nėra. Be to, teismas nurodė, kad nenustačius pagrindų pareiškėjos prašomo praleisto termino atnaujinimui, net ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas jai teisinių pasekmių nesukeltų.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantė prašo sprendimą panaikinti ir spręsti klausimą iš esmės, t. y. tenkinti jos pareiškimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantė nesutinkanti, jog jos nurodytos termino praleidimo priežastys esančios nesvarbios ir nesudaro pagrindo terminą atnaujinti. Prašyme teismui ji išsamiai nurodžiusi, kad visą laiką ieškojusi dokumentų, susirašinėjusi su archyvais, ieškojusi liudytojų, kurie galėtų patvirtinti jos tėvą iki nacionalizacijos valdžius mišką, pateikė korespondenciją su valstybės institucijomis, kuri patvirtina apeliantės pastangas surasti reikalingus archyvinius dokumentus. Apeliantės įsitikinimu, teismas neatsižvelgė į konkrečią jos situaciją ir priėmė galbūt teisiškai ir pagrįstą, tačiau apeliantės atžvilgiu neteisingą sprendimą.

2. Spręsdamas klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas, apeliantės nuomone, turėjo išankstinę nuostatą. Tai, apeliantės įsitikinimu, patvirtinta teismo sprendime esantis nurodymas, kad nenustačius priežasčių terminui, per kurį galima kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atnaujinti, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjai bet kuriuo atveju nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Apeliantės manymu, net ir nustatęs, jog jos tėvas valdė mišką nuosavybės teise, teismas jos pareiškimo nebūtų patenkinęs. Be to, pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai nagrinėjęs apeliantės (pareiškėjos) pateiktus dokumentus, liudytojų parodymus, pareiškimo netenkino, nors suinteresuotieji asmenys apeliantės (pareiškėjos) atžvilgiu teismo posėdyje pasisakė teigiamai, prašė teismą spręsti klausimą savo nuožiūra, nurodė, kad įrodžius juridinę reikšmę turintį faktą, jo nustatymui neprieštaraus. Apeliantė (pareiškėja) esanti įsitikinusi, kad jos pateikti dokumentai bei jos iniciatyva teisme apklaustų liudytojų parodymai įrodė, kad jos tėvas – V. Š. iki nacionalizacijos turėjo 10,51 ha miško.

Atsiliepimas

Suinteresuotasis asmuo –Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad būdama rūpestinga, pareiškėja galėjo įgalioti kitą asmenį tvarkyti juridinius reikalus, susijusius su nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu, o pareiškėjos sveikatos būklė vienareikšmiškai negali būti vertinama kaip svarbi termino praleidimo priežastis, o privalo būti analizuojama visų bylos aplinkybių kontekste. Suinteresuotas asmuo nesutinka ir su apeliantės argumentais, jog teismas turėjo išankstinę nuostatą: sprendime pagal byloje esančius įrodymus yra išsamiai motyvuota ir nuspręsta, jog juridinę reikšmę turintis faktas nėra įrodytas ir tik po to pasisakyta, kad nenustačius pagrindo atnaujinti praleistą terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjai nesukeltų jokių teisinių pasekmių.

Suinteresuotasis asmuo – Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos Jonavos skyrius pateiktu atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas tinkamai įvertinus visas bylos faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikius teisės normas, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, dėl kurių ji praleido terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių į mišką atkūrimo, negali būti pripažintos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kadangi jos nesutrukdė pareiškėjai kreiptis į suinteresuotąjį asmenį su prašymais tada, kai terminas teikti prašymus bei paduoti dokumentus jau buvo pasibaigęs.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliantės prašymo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka

2013-02-12 apeliacinės instancijos teismui pateiktas apeliantės prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, kadangi ji norinti dalyvauti teismo posėdyje ir duoti išsamius paaiškinimus jai svarbiais klausimais.

Prašymas netenkintinas, kadangi LR CPK 322 str. ordinariniu (įprastiniu) civilinių bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka būdu laiko rašytinį procesą. Žodinis bylos nagrinėjimas gali būti rengiamas tik tais atvejais, kai tai laiko esant reikalinga teismas arba motyvuotą prašymą pateikia proceso dalyviai. Apeliantės prašymas nelaikytinas motyvuotu. Jame abstrakčiai nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje ji norinti duoti paaiškinimus apie reikšmingas aplinkybes, tačiau kokios tai aplinkybės, kokia jų reikšmė nagrinėjamai byla nepaaiškinama. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog galiojančiame Civilinio proceso kodekse yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kas reiškia, jog byla apeliacinės instancijos teisme nėra iš naujo papildomai nagrinėjama, o tikrinamas tik priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas analizuojant tiek fakto, tiek teisės taikymo klausimus. Jeigu prašant žodinio proceso norima nurodyti naujas aplinkybes ir naujus jas pagrindžiančius įrodymus (ko beje prašyme taip pat nenurodoma), tai apeliantė privalo nurodyti, kodėl šios aplinkybės nurodomos ir įrodymai pateikiami tik šioje proceso stadijoje, kadangi proceso įstatymas (CPK 314 str.) riboja naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teismui.

Dėl praleisto termino atnaujinimo

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jos nurodytos aplinkybės, dėl kurių ji praleidusi terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių į mišką atkūrimo, nepripažintinos svarbiomis ir nesudaro pagrindo pareiškėjai praleistą terminą atnaujinti. Apeliantė pažymi, kad galimai teismas priėmė teisiškai pagrįstą, tačiau jos atžvilgiu neteisingą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktinių aplinkybių, kurias pareiškėja nurodė kaip pagrindą praleistam terminui atnaujinti, svarbumą ir jų reikšmę, atmeta. Teismo nuomone, vertindamas pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė terminų atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo teismų praktikoje formuojamų nuostatų, kokios termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis ir sudaro pagrindą praleistą terminą atnaujinti.

Viena iš priežasčių, dėl kurių laiku nesikreipė į kompetentingas valstybės institucijas dėl nuosavybės teisių į mišką atkūrimo, pareiškėja nurodė savo sveikatos būklę, tačiau pažymėtina, jog asmens liga savaime nėra laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi štai dėl kokių priežasčių. Tiek civilinei materialinei, tiek ir procesinei teisei yra žinomas atstovavimo institutas. Taigi, atlikti pačius įvairiausius juridinius veiksmus, sudaryti sandorius, vesti bylas teismuose asmuo gali pats asmeniškai arba įgaliodamas tai atlikti kitą asmenį – savo atstovą. Pareiškėja, prašydama atnaujinti praleistą terminą, nenurodė, jokių priežasčių, kodėl jai pačiai dėl amžiaus, bendros sveikatos būklės, atskirais laiko tarpais – dėl susirgimų ir būtinumo gydytis negalėdama pati atlikti juridinių veiksmų, ji nesinaudojo atstovo pagalba, nepasirūpino, kad jos įgaliotas asmuo tvarkytų reikalus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimo (restitucijos) procesu. Pažymėtina, kad tokį požiūrį į ligos, nedarbingumo reikšmę tiesiogiai įtvirtina ir įstatymai. Pavyzdžiui, LR CPK 162² str. 1 d. svarbia asmens neatvykimo į teismą priežastimi ir pagrindu atidėti bylos nagrinėjimą nelaikoma proceso dalyvio liga, kadangi šiais atvejais asmuo privalo pasirūpinti, kad teismo posėdyje jis būtų atstovaujamas. Taigi, pirmosios instancijos teismas apeliantės (pareiškėjos) sveikatos būklės pagrįstai per se nelaikė svarbia termino praleidimo priežastimi, o įvertino nurodomą priežastį visų bylos aplinkybių kontekste ir padarė teisėtą ir pamatuotą išvadą, jog būdama rūpestinga ir siekdama įgyvendinti savo teises, pareiškėja galėjo tai padaryti naudodamasi atstovo pagalba.

Dėl pareiškėjos nurodomų termino praleidimą nulėmusių priežasčių, o būtent, jog ji nuolat vedė susirašinėjimą su kompetentingomis valstybės institucijomis teiraudamasi apie šių institucijų duomenų bazėse turimus duomenis apie jos tėvui iki nacionalizacijos priklausiusį mišką, pasakytina sekančiai. Pagrindinė priežastis, dėl kurios įstatymų leidėjas įtvirtina įvairius materialinius ir procesinius terminus, t. y. numato laiko tarpą, per kurį asmuo gali pasinaudoti tam tikromis įstatymų teikiamomis galimybėmis, įgyvendinti ar teismine tvarka ginti savo teises, yra siekis užtikrinti teisinių santykių apibrėžtumą, sudaryti prielaidas teisėtų lūkesčių principo bei kitų principų įgyvendinimui. Atitinkamai tokius terminus įstatymų leidėjas nustatė ir reglamentuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą restitucijos (atkūrimo) procesą. Pažymėtina, kad valstybės interesas taip pat yra užtikrinti nekilnojamojo turto, kuris yra vienas iš reikšmingiausių nuosavybės teisės objektų, statuso apibrėžtumą. Įpareigodamas asmenis reikalavimus atkurti iki nacionalizacijos turėtą nuosavybę reikšti per nustatytą terminą, įstatymų leidėjas atitinkamai siekė per protingus terminus išsiaiškinti, ar yra asmenų, kurių nuosavybės teisės įvykdžius nacionalizaciją buvo pažeistos ir kurie siekia šias teises į konkrečius nekilnojamojo turto objektus atkurti, taip pat ar yra tai padaryti pageidaujančių mirusių savininkų teisių perėmėjų (įpėdinių). Tai yra reikalinga siekiant užtikrinti nekilnojamojo turto nuosavybės teisinių santykių apibrėžtumą ir stabilumą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant termino atnaujinimo klausimą dera atsižvelgti ir į tą aplinkybę, jog įstatymų leidėjas buvo numatęs pakankamai ilgus terminus kreiptis dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, šiuos terminus keletą kartų tęsė, todėl pretendentai atkurti nuosavybės teises turėjo pakankamai laiko ir galimybių įgyvendinti savo teises per šiuos terminus, kurie buvo viešai skelbiami, todėl taip pat privalėjo būti žinomi ir apeliantei (pareiškėjai).

Apeliantė (pareiškėja) nurodo, kad ji ilgą laiką ieškojo tėvo nuosavybės teisę į mišką patvirtinančių archyvinių dokumentų, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tokios paieškos negali tęstis neribotai laiko atžvilgiu. Matant, kad pakankamai nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nėra išlikę, apeliantė (pareiškėja) privalėjo būti apdairi ir nedelsdama imtis kitos įstatymo numatytos galimybės, t. y. teismine tvarka nustatyti juridinę reikšmę turintį turto valdymo nuosavybės teisės pagrindu faktą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, jog atsižvelgiant į aplinkybių, kuriomis apeliantė mėgino pateisinti termino praleidimą, atsiradimo momentą, taip pat jų egzistavimo trukmę, negalima pripažinti, jog ir į teismą prašydama atnaujinti terminą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apeliantė (pareiškėja) kreipėsi per protingą terminą. Iš bylos medžiagos matyti, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimi apeliantė buvo nurodžiusi sveikatos būklę, susirgimus, būtinumą gydytis, tačiau iš tai patvirtinančių medicininių dokumentų matyti, jog šios aplinkybės egzistavo ne per visą laikotarpį nuo termino kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo pasibaigimo iki pareiškėjos kreipimosi su pareiškimu į teismą. Taigi darytina išvada, jog būdama pakankamai rūpestinga, pareiškėja turėjo galimybę į teismą kreiptis anksčiau, t. y. iki pablogėjant jos sveikatos būklei. Juo labiau ilgo pareiškėjos delsimo kreiptis į teismą nepateisina ir tokios jos nurodomos aplinkybės kaip artimų giminaičių mirtis. Šios aplinkybės, kurios yra momentinio, o ne trunkamojo pobūdžio, galėjo kelti pareiškėjai papildomų rūpesčių, susijusių su giminaičių laidotuvėmis, taip pat išgyvenimų, tačiau jokiu būdu negali būti laikomos priežastimis, kurios šiuo metu sudarytų pagrindą atnaujinti terminą, pasibaigusį dar 2003-12-31.

Ypatingasis dėmesys sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą turėtų būti atkreiptas į termino pasibaigimo momentą (2003-12-31) ir laiką, kuomet pareiškėja kreipėsi į teismą, t.y. 2012-07-12. Toks laiko tarpas (beveik 9 metai), kai pareiškėja iš esmės nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo teisėms įgyvendinti, sudaro pagrindą pripažinti, kad ji nebuvo rūpestinga, aktyvi ir ne tik neįgyvendino savo subjektinių materialinių teisių laikydamasi įstatymo nustatytų terminų, tačiau taip pat ir per protingą terminą nepasinaudojo procesine teise kreiptis į teismą prašant atnaujinti praleistus terminus, kuriuos nustato materialinė teisė.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo atsisakymas nustatyti juridinę reikmę turintį faktą, jog apeliantės (pareiškėjos) tėvas nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė mišką, yra tai, kad teismas šiuo klausimu turėjo išankstinę nuostatą. Šią savo išvadą apeliantė grindžia pirmosios instancijos teismo sprendime esančiu nurodymu, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjai bet kuriuo atveju nesukeltų teisinių pasekmių, kadangi teismas nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti praleistą terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių į mišką atkūrimo.

Su šiuo apeliantės (pareiškėjos) argumentu nesutiktina. Iš teismo posėdžio protokolo, teismo sprendimo matyti, jog juridinę reikšmę turintį faktą teismas atsisakė nustatyti apklausęs liudytojus, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje surinkti įrodymai, liudytojų parodymai nepatvirtina fakto, jog apeliantės (pareiškėjos) tėvas iki nacionalizacijos turėjo nuosavo miško. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo buvo prašoma nustatyti ne bet kokį miško valdymo faktą, bet faktą, jog mišką pareiškėjos (apeliantės) tėvas valdė nuosavybės teise. Kitaip tariant, kad šiam nekilnojamajam daiktui pareiškėjos tėvas turėjo juridinę valdžią (daiktinę teisę), o tai nebuvo faktinis valdymas, kuris taip pat galėjo atsirasti ir prievolinių teisinių santykių (nuomos, panaudos) sutarčių pagrindu. Tuo tarpu nei iš liudytojų parodymų, nei iš pačios apeliantės (pareiškėjos) paaiškinimų negalima spręsti, jog tai buvo nuosavybės teise pagrįstas valdymas. Teismo posėdyje pareiškėja nurodė, kad dalį miško jos tėvas paveldėjęs iš savo tėvo, dalį pirkęs ir sakęs, kad buvęs nupirktas valstybinis miškas, tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų ji neturinti. Tokių duomenų nepateikia ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai – archyviniai dokumentai (juose nėra nurodyta, kad pareiškėjos tėvui V. Š. priklausė būtent miško žemė, nėra duomenų apie valdymo pagrindą).

Pažymėtina, kad LR CPK 447 str., reglamentuojančio pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turinį, 1 punkte yra nustatyta, jog pareiškime turi būti nurodoma, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Atitinkamai LR CPK 448 str. 1 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai teismas pripažįsta faktą esant nustatytą, jis privalo sprendime nurodyti, kuriam tikslui faktas yra nustatytas. Pareiškėjai (apeliantei) miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas buvo reikalingas tikslu atkurti į mišką nuosavybės teises. Taigi, kadangi teismas nustatė, jog terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių į mišką atkūrimo pareiškėjai nėra pagrindo atnaujinti, o tai savo ruožtu reiškia, kad pareiškėja prarado galimybę siekti nuosavybės teisių atkūrimo, teismas visiškai pagrįstai savo sprendime nurodė, jog prašomas nustatyti faktas jokių juridinių pasekmių pareiškėjai negali sukelti, net jei šis faktas ir būtų įrodytas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog trečiaisiais asmenimis į bylą įtrauktos valstybės institucijos pareiškėjos (apeliantės) reikalavimo atžvilgiu buvo palankios ir neprieštaravo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, pažymėtina, jog suinteresuotas asmuo neprašė pareiškimo patenkinti, o tik prašė spręsti klausimą teismo nuožiūra. Be to atkreiptinas dėmesys, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 2012-10-08 atsiliepime į pareiškimą yra nurodyta, jog tik įrodžius juridinę reikšmę turintį faktą, trečiasis asmuo tam neprieštaraus. Tuo tarpu, kaip ir minėta, išnagrinėjus bylą buvo padaryta išvada, jog joje surinkti ir ištirti įrodymai šio fakto nepatvirtina.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1. p., Kauno apygardos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės (pareiškėjos) – V. J. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.

Teisėjas Nerijus Meilutis