Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Violetos Petkevičienės ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Paaiškina, kad ji yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemę nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5119 (toliau – ir Atkūrimo byla). Siekdama, kad nuosavybės teisės jai būtų tinkamai atkurtos, ji su 2019 m. vasario 5 d. prašymu (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į atsakovą, prašydama įtraukti ją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai į Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę (toliau – ir Eilė) pagal pirminio prašymo padavimo datą - 1991 m. gruodžio 9 d., o ne kaip šiuo metu pareiškėja yra įtraukta - pagal 1995 m. kovo 28 d. prašymą dėl duomenų patikslinimo.

Nurodo, kad NŽT Vilniaus m. skyrius 2019 m. sausio 16 d. rašte Nr. 49SF-29-(14.49.104.) (toliau – ir Raštas) pasiūlė pareiškėjai pateikti papildomus dokumentus, pagrindžiančius jos 2018 m. lapkričio 28 d. pateiktą prašymą bei nurodė, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1620-525/2018 (toliau – ir Nutartis) negali tenkinti pareiškėjos prašymo ir pagal jį koreguoti Eilę. Pareiškėja su Prašymu pateikė atsakovui civilinės bylos Nr. 2³-2705-94 (toliau – ir Civilinė byla) nuorašą, įrodantį kad teismas, priimdamas nagrinėti pareiškėjos pareiškimą, pripažino ją pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą, kuria ji tapo sesers J. D. pateikto pirminio prašymo, į kurį ji buvo įrašyta, pagrindu. Dėl tos pačios priežasties pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikoma ir Nutartis, kurioje nustatytos visiškai kitokios faktinės aplinkybės, nei ginčo atveju. Pareiškėjos teigimu, ji atitinka LVAT praktiką dėl asmens pripažinimo pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą.

Pažymi, kad atsakovas Rašte nurodė, jog pareiškėja 1995 m. kovo 28 d. kartu su kitais pretendentais užpildė tipinės formos prašymą dėl patikslintų (o ne naujų) žinių dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir pareiškėjos atveju nebuvo pateikta jokio naujo prašymo. Tai, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos pareiškėją laikė pretendente, patvirtina ir Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 03-891.

Nurodo, kad atsakovas, išnagrinėjęs Prašymą ir su juo pateiktus įrodymus, Sprendimu atsisakė įrašyti pareiškėją į Eilę pagal 1991 m. gruodžio 9 d. prašymą, be kita ko, nurodydamas, kad laikosi Rašte išdėstytos pozicijos, remiasi administracinių teismų praktika nuosavybės teisių atkūrimo bylose ir atsižvelgia į NŽT 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-20. Pareiškėja pažymi, kad paminėtas NŽT sprendimas buvo priimtas, neišnagrinėjus Civilinėje byloje esančių dokumentų, kurie įrodo, jog pareiškėja ne tik 1991 m. su seserimi, bet ir 1994 m. akivaizdžiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jau tuomet buvo laikoma pretendente. Pažymi, kad dokumentų, susijusių su ginčo nuosavybės teisių atkūrimo procesu, tinkamas įvertinimas, taip pat ir tinkamas datų nustatymas, yra būtent atsakovo ir Tarnybos pareiga (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 1 dalis ir kt.).

Nurodo, kad nors formaliai Atkūrimo byloje esantys NŽT ir / ar atsakovo sprendimai nenuginčyti teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jais padaryta minėta klaida Atkūrimo byloje ir akivaizdžiai pažeistos pareiškėjos teisės ir teisėti interesai bei imperatyvios Lietuvos Respublikos galiojančių įstatymų nuostatos, nelaikytina, kad tokiais sprendimais reikėtų vadovautis. Atkūrimo byloje esančių priimtų sprendimų galiojimas visiškai nereiškia, jog NŽT (NŽT Vilniaus m. skyrius) negalėtų jų pakeisti ir / ar priimti naujų, juos pakeičiančių, sprendimų, ir ištaisyti akivaizdžią klaidą dėl tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai.

Grįsdama savo poziciją, be kita ko, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl nuosavybės teisės, gero valdymo principo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, LVAT praktika dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ), jo 8 straipsniu, LVAT praktika, aiškinančią šį straipsnį, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, pažymi, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.

Taip pat NŽT Vilniaus m. skyriuje 2013 m. gruodžio 10 d. gautas pareiškėjos prašymas pakartotinai peržiūrėti Atkūrimo bylą ir įtraukti ją į Eilę. Atsakovas 2014 m. sausio 10 d. rašte Nr. 49SF-(14.49.104)-11 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ nurodė, kad pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė valios ir neprašė atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai, dėl to buvo atsisakyta tenkinti šį pareiškėjos prašymą. Tarnyba, gavusi 2014 m. vasario 5 d. pareiškėjos skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos buvusio savininko J. P. valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-20 „Dėl J. P. skundo išnagrinėjimo“ nusprendė: pareiškėjos skundo dalį dėl jos pavardės įrašymo į Eilę pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. gruodžio 9 d. – atmesti kaip nepagrįstą; panaikinti atsakovo 2014 m. sausio 10 d. raštą Nr. 49SF-(14.49.104)-11; įpareigojo atsakovą įrašyti pareiškėjos pavardę į Eilę pagal prašymo padavimo datą – 1995 m. kovo 28 d. Šio sprendimo pareiškėja teismui neskundė. NŽT Vilniaus m. skyriaus vedėjas 2014 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-230 iš dalies pakeitė NŽT Vilniaus m. skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-230 patvirtintą Eilę ir jos pirmą priedą, įrašant pareiškėjos pavardę į Eilę pagal pareiškėjos prašymo padavimo datą – 1995 m. kovo 28 d., apie tai pareiškėja informuota NŽT Vilniaus m. skyriaus 2014 m. gegužės 21 raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-514 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“.

Nurodo, kad NŽT Vilniaus m. skyriuje 2018 m. lapkričio 28 d. gautas pareiškėjos prašymas įrašyti ją į Eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą, kurį atsakovas Raštu atsisakė tenkinti. NŽT Vilniaus m. skyriuje 2019 m. vasario 7 d. gautas pareiškėjos prašymas (registracijos Nr. 49GF-503), kuriame pakartotinai prašoma įrašyti pareiškėją į Eilę, šis prašymas netenkintas ginčijamu Sprendimu, o pareiškėjos skundas NŽT dėl Sprendimo taip pat netenkintas NŽT sprendimu.

Pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tam, kad asmuo, kuriam įstatyme suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis turi išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. pateikti prašymą ir jo lydimuosius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai. Kiekvienu atveju svarbu nustatyti tikslią kiekvieno pretendento, pageidaujančio atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę, prašymo padavimo institucijai, įgaliotai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, datą. Nurodo, kad vien kito asmens nurodymas kito pretendento prašyme jo nedaro pretendentu ir nesuteikia teisės atkurti nuosavybės teises, ką patvirtina ir LVAT praktika. Ginčo atveju, remiantis Atkūrimo byloje esančiais dokumentais, pareiškėjos pavardė buvo įrašyta į J. D. Vilniaus miesto valdybai pateiktą 1991 m. gruodžio 9 d. tipinės formos prašymą. Pareiškėja savarankišką, pasirašytą prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. P. turėtą žemę pateikė tik 1995 m. kovo 28 d., užpildydama su kitais pretendentais tipinės formos prašymą dėl patikslintų žinių dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Daro išvadą, jog pareiškėja pretendente atkurti nuosavybės teises laikytina nuo 1995 m. kovo 28 d. ir ši kalendorinė data laikoma įrašymo į Eilę data.

Nurodo, kad skundžiamuose sprendimuose buvo įvertinti pareiškėjos nurodyti argumentai dėl Civilinės bylos įrodomosios galios: išnagrinėjus pareiškėjos pateiktą Civilinės bylos nuorašą matyti, kad joje nagrinėtas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad buvęs savininkas J. (J.) P. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,50 ha žemės, nustatymo, o klausimai nebuvo spręsti.

Pažymi, kad skundžiami sprendimai priimti, atsižvelgiant į VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus ir į LVAT praktiką, aiškinančią minėtą straipsnį. Pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių administracinių aktų panaikinimo pagrindą. Skundžiamuose sprendimuose pateikta aktualių teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių ginčą, analizė, išdėstytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios, dėl ko pareiškėja negali būti įrašyta į Eilę pagal jos norimą datą, nurodyta sprendimų apskundimo tvarka, administraciniuose aktuose aiškiai nurodoma pasekmė ir kaip adresatas turi gintis, taigi, pateikti atsakymai į pareiškėjos prašymus yra išsamūs ir motyvuoti, atitinkantys individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

Pabrėžia, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėja į Eilę įtraukta pagal 1995 m. kovo 28 d. prašymo datą ir pagrindo keisti pareiškėjos Eilės numerį ir ją įrašyti pagal J. D. prašymo pateikimo datą nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas byloje iš esmės yra kilęs dėl pareiškėjos įrašymo į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai į Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, Eilę pagal 1991 m. gruodžio 9 d. pareiškėjos sesers J. D. prašymą atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o ne pagal dabartinį pareiškėjos įtraukimą į Eilę pagal jos 1995 m. kovo 28 d. prašymą dėl duomenų patikslinimo.

Rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad pareiškėjos sesuo J. D. 1991 m. gruodžio 9 d. pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (5 ha žemę), esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra. Prašyme nurodė jai žinomus kitus piliečius, turinčius teisę į nurodyto turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), t. y. M. P., E. P. (E. P.) ir pareiškėją J. P.. Pagal Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugpjūčio 15 d. raštą Nr. 03-779, šis J. D. prašymas 1991 m. gruodžio 9 d. buvo įregistruotas Juridinio skyriaus Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyboje.

Remiantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civiline byla Nr. 2³-2705-94, pareiškėja ir M. P., E. P. bei J. D. pateikė teismui pareiškimą dėl juridinio fakto, kad J. (J.) P. asmeninės nuosavybės teise valdė 5,5 ha žemės buvusioje (duomenys neskelbtini), nustatymo. Teismas 1994 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjų prašymą tenkino ir nusprendė nustatyti juridinį faktą, kad J. (J.) P. asmeninės nuosavybės teise valdė 5,5 ha žemės buvusioje (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini)) nuo 1928 m. iki 1940 m. liepos 22 d.

Pareiškėja kartu su motina M. P., seserimi J. D. ir broliu E. P. 1995 m. kovo 28 d. patikslintose žiniose dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atstatymo išreiškė pageidavimą, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko J. P. (J. P. (J. P.)) iki 1940 m. turėtą nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos, grąžinant žemę (duomenys neskelbtini).

NŽT Vilniaus m. skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos 2013 m. gruodžio 10 d. gautą prašymą pakartotinai peržiūrėti Atkūrimo bylą ir įtraukti pareiškėją į Eilę, 2014 m. sausio 10 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-11 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ atsisakė tenkinti prašymą. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. vasario 5 d. skundą, 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-20 „Dėl J. P. skundo išnagrinėjimo“ pareiškėjos skundo dalį dėl jos pavardės įrašymo į Eilę pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. gruodžio 9 d. atmetė kaip nepagrįstą, panaikino atsakovo 2014 m. sausio 10 d. raštą Nr. 49SF-(14.49.104)-11 ir įpareigojo atsakovą įrašyti pareiškėjos pavardę į Eilę pagal prašymo padavimo datą – 1995 m. kovo 28 d. NŽT Vilniaus m. skyriaus vedėjas 2014 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-536 iš dalies pakeitė NŽT Vilniaus m. skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-230 patvirtintą Eilę ir jos pirmą priedą, įrašydamas pareiškėjos pavardę į Eilę pagal pareiškėjos prašymo padavimo datą – 1995 m. kovo 28 d., apie tai pareiškėja informuota NŽT Vilniaus m. skyriaus 2014 m. gegužės 21 raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-514 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“.

NŽT Vilniaus m. skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2018 m. lapkričio 28 d. gautą prašymą įrašyti ją į Eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą, 2019 m. sausio 16 d. raštu Nr. 49SF-29-(14.49.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ pareiškėjos prašymo netenkino ir nurodė, kad paaiškėjus naujoms aplinkybės ir pareiškėjai pateikus dokumentus, patvirtinančius šių aplinkybių atsiradimą, NŽT Vilniaus m. skyrius teisės aktuose nustatyta tvarka turėtų galimybę pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos prašymuose (skunduose) keliamus klausimus, susijusius pareiškėjos priminio prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę padavimo data.

NŽT Vilniaus m. skyriuje 2019 m. vasario 7 d. gautas (registracijos Nr. 49GF-503), pareiškėjos 2019 m. vasario 5 d. prašymas, kuriame ji pakartotinai prašė įrašyti ją į Eilę pagal sesers J. D. prašymo padavimo datą, su Prašymu pateikė Civilinės bylos kopiją, taip pat nurodė, kad išnagrinėtoje byloje teismas, priimdamas nagrinėti pareiškimą, pripažino pareiškėją pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą.

Atsakovas, išnagrinėjęs Prašymą ir su juo pateiktą Civilinę bylos kopiją, skundžiamu 2019 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 49SF-385-(14.49.104.) „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ pareiškėjos Prašymo netenkino.

Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2019 m. kovo 20 d. skundą (Tarnyboje gautas 2019 m. balandžio 1 d., reg. Nr. 1GS-541), 2019 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 1SS-711-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl įrašymo į Eilę pagal 1991 m. gruodžio 9 d. jos sesers prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, galiojusio nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d., 11 straipsnį, prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo turėjo būti nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas (1 dalis); pagal šio straipsnio 2 dalį prašyme taip pat turėjo būti nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą. Prašymo atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 (redakcija, galiojusi nuo 1191 m. rugpjūčio 15 d. iki 2001 m. lapkričio 16 d.), be kita ko, turėjo būti nurodomi kiti prašymą pateikusiam asmeniui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą pagal Atstatymo įstatymą (nurodant tų asmenų vardus, pavardes, gyvenamąją vietą). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 37 punktą, kuriame reglamentuota eilės tvarka, pagal kurią piliečiams nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, kitiems piliečiams nuosavybės teisės į miestų žemę atkuriamos, perduodant nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai pagal jų prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą, išskyrus septintojoje pastraipoje nurodytus piliečius. Teismas pažymi, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimas galimas pagal jos prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą, t. y. 1995 m. kovo 28 d.

Pareiškėja siekia būti įrašyta į Eilę pagal jos sesers J. D. 1991 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto valdybai pateiktą prašymą atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (5 ha žemę), esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra. Teismas, įvertinęs šio prašymo turinį konstatuoja, kad jame J. D. pareiškėją (seserį) nurodė kaip jai žinomą asmenį, turintį teisę į nurodyto turto sugrąžinimą pagal Atstatymo įstatymą. Pareiškėja savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. (J.) P. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms iki 1995 m. kovo 28 d. neišreiškė: tai ji atliko tik 1995 m. kovo 28 d., kai kartu su motina M. P., seserimi J. D. ir broliu E. P. patikslintose žiniose dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atstatymo ir išreiškė pageidavimą, kad teisės į buvusio savininko J. P. (J. P.) iki 1940 m. turėtą nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos, grąžinant žemę (duomenys neskelbtini).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. aprobuotu Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimu ir taikymo rekomendacijomis (Administracinių teismų praktika. 2005, 8), asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pavyzdžiui 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009) tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikiama teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis, visų pirma, turi tam tinkamai išreikšti valią, t. y. pateikti prašymą ir jį lydinčius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai (Atstatymo įstatymo 11 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis); pagal Atstatymo įstatymo 11 straipsnį prašyme atkurti nuosavybės teises turėjo būti nurodyti kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į išlikusio turto grąžinimą, tačiau toks kitų galimų pretendentų nurodymas pagal galiojusius teisės aktus savaime nesukėlė teisinių pasekmių ir nebuvo pakankama vada pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą kitiems prašyme nurodytiems piliečiams. Pagal Atstatymo ir Atkūrimo įstatymus nuosavybės teisių atkūrimo reglamentavimas yra (buvo) toks, kad asmeniui, kuris pats nepareiškia valios (pateikdamas įstatyme nustatytos formos prašymą ar kitais aktyviais veiksmais įsijungdamas į nuosavybės teisių atkūrimo procesą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės neatkuriamos.

Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, pareiškėja, išreiškusi savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik 1995 m. kovo 28 d., ir neišreiškusi savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo anksčiau kitais būdais (pasirašytais susitarimais su kitais pretendentais, pateiktais įgaliotai valstybės institucijai), pagrįstai į Eilę buvo įrašyta būtent pagal 1995 m. kovo 28 d. patikslintų žinių pateikimo datą, o ne pagal J. D. 1991 m. gruodžio 9 d. teikto prašymo datą, nes vien faktas, kad pareiškėjos sesuo 1991 m. gruodžio 9 d. prašyme pareiškėją nurodė turinčia teisę į nuosavybės teisių atstatymą, nereiškia, kad ji tapo pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą būtent 1991 m. gruodžio 9 d.

Pareiškėja skunde, grįsdama reikalavimą dėl jos įrašymo į Eilę pagal 1991 m. gruodžio 9 d. sesers prašymą, akcentuoja tai, jog faktas, kad ji 1994 m. kartu su kitais pretendentais kreipėsi civiline tvarka į teismą ir jų pareiškimas buvo priimtas nagrinėti, įrodo, jog ji ne tik 1991 m. kartu su seserimi, bet ir 1994 m., kreipdamasi į teismą išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jau tuomet buvo laikoma pretendente.

Kaip minėta, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2³-2705-94 pagal pareiškėjos, taip pat M. P., E. P. bei J. D. pareiškimą sprendė dėl juridinio fakto, jog J. (J.) P. asmeninės nuosavybės teise valdė 5,5 ha žemės buvusioje (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini)), nustatymo ir 1994 m. rugsėjo 16 d. sprendime nusprendė nustatyti juridinį faktą, kad J. (J.) P. asmeninės nuosavybės teise valdė 5,5 ha žemės buvusioje . (šiuo metu (duomenys neskelbtini)) nuo 1928 m. iki 1940 m. liepos 22 d. Akivaizdu, jog Civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo nebuvo nagrinėjama ir sprendžiama dėl pareiškėjos tapimo pretendente atkurti nuosavybės teises datos, t. y. teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, todėl pareiškėjos argumentai, jog remiantis šiuo teismo sprendimu ją galima įrašyti į Eilę pagal J. D. 1991 m. gruodžio 9 d. prašymą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėja, siekdama būti įrašyta į Eilę pagal 1991 m. gruodžio 9 d. sesers prašymą, pirmuoju ir antruoju skundo reikalavimais prašo panaikinti jos atžvilgiu priimtus NŽT Vilniaus m. skyriaus 2019 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 49SF-385-(14.49.104.) „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ ir Tarnybos 2019 m. balandžio 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 1SS-711-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, kaip neatitinkančius ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal VAĮ 3 straipsnį viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi, be kita ko, įstatymo viršenybės, objektyvumo principais. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Remiantis LVAT praktika, VAĮ 8 straipsnis įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, ši teisės norma siejama ir su teisėtumo principu, skirtu užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus; viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pavyzdžiui, 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4631-968/2019).

Teismas, įvertinęs pareiškėjos skundžiamus sprendimus konstatuoja, kad tiek Sprendimas, tiek NŽT sprendimas yra išsamūs, pagrįsti ir teisėti, nes juose, be kita ko, pateikti išsamūs argumentai dėl pareiškėjos neįrašymo į Eilę pagal jos sesers 1991 m. gruodžio 9 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo; nurodyti ankstesni raštai, priimti atsakant į pareiškėjos prašymus (skundus); sprendimai priimti, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir laikantis nustatytų procedūrų, juose nurodyta jų apskundimo tvarka, juos priėmė kompetentingi subjektai. Vien faktas, kad pareiškėjos atžvilgiu priimti skundžiami sprendimai yra neigiami, nereiškia šių sprendimų neteisėtumo, taip pat nereiškia, kad yra pagrindas skundžiamus sprendimus panaikinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, kaip nepagrįstų netenkina pareiškėjos skundo reikalavimų dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 49SF-385-(14.49.104.) „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ ir Tarnybos 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 1SS-711-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ panaikinimo. Atmetus pareiškėjos skundo reikalavimus dėl Sprendimo ir NŽT sprendimo panaikinimo, negali būti tenkinami ir kiti išvestiniai pareiškėjos skundo reikalavimai.

Pareiškėja skunde prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl ji neįgyja teisės į teismo išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos J. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.