Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir L. S. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. A., O. R., R. N. ieškinį atsakovams L. S., Kelmės rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

13. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir priimtu sprendimu, papildomai pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

14. Apeliacinį skundą atsakovė L. S. grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ginčo teritorija nebuvo R. P. namų valdos dalis ir teisėtai nebuvo priskiriama valstybės išperkamai žemei.

15. Iš VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos matyti, kad 1984 m. kovo 27 d. dovanojimo sutartimi R. P. iš J. B. įgijo sodybą su ūkiniais pastatais: tvartu ir lauko virtuve, esančius (duomenys neskelbtini). 1990 metais prasidėjus žemės reformai, R. P. priklausantys pastatai buvo jau nebe Kelmės, bet Šiaulių rajone. Šiaulių rajono valdybos 1994-05-05 Potvarkiu Nr. 193v Šiaulių rajono gyventojui R. P. leista nusipirkti iš valstybės namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (Šiaulių apygardos prokuratūros medžiagos 29 b. l.– toliau medžiaga). Vadovaujantis šiuo potvarkiu, 1994-06-29 pasirašyta Valstybinės žemės sklypo pirkimo –pardavimo sutartis, kuria R. P. 6582 m² namų valdos žemės sklypą įsigijo privačion nuosavybėn (medžiagos 26 b. l.). 1994 m. gegužės 12 d. planas buvo suderintas su tuometine Šiaulių rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba dėl 0,6582 ha namų valdos žemės sklypo ribų. 1996 m. liepos 25 d. R. P. kreipėsi į tuometinę Kelmės rajono valdybą su prašymu parduoti 0,0975 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (medžiagos 27 b. l.). Kelmės rajono valdybos 1996-10-08 sprendimu Nr. 771 buvo nuspręsta parduoti 0,0975 ha žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai, 1996-10-31 Šiaulių apskritis valdytojo įsakymu Nr. 1102-v R. P. leista įsigyti privatinės nuosavybės teise 0,0975 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (medžiagos 18, 106 b. l.). Kelmės rajono valdybos 1996-10-08 sprendime Nr. 771 nurodyta, kad žemės sklypo dalyje 975 m² , esančioje Kelmės rajono ribose, pastatų nestatyti (medžiagos 1 t. 18 b. l.). 1996-11-14 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi R. P. įsigijo 9,75 arų žemės sklypą (medžiagos 109 b. l.).

16. Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu valstybės išperkamai žemei, t. y. žemei, kuri buvusiems savininkams natūra negrąžinama, buvo priskirti žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje. Tuo pat metu galiojusios redakcijos Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta teisė įsigyti žemę atskirai sodybai (namų valdai), kurią užima statiniai, daugiamečiai sodiniai, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas. Kaip taisyklė, sodybai parduodamas žemės plotas faktiškai yra sodybos užimamose ribose. Taigi, įstatymo leidėjas suteikė galimybę parduoti sodybai žemės plotą, faktiškai esantį sodybos užimamose ribose.

17. Kaip minėta aukščiau, R. P. 1984-03-27 dovanojimo sutarties pagrindu įgijęs sodybą su ūkiniais pastatais - tvartu ir lauko virtuve, esančiais (duomenys neskelbtini), kreipėsi į Šiaulių rajono valdybą dėl 6582 m² namų valdos žemės sklypo įsigijimo privačion nuosavybėn. R. P. prašymas buvo patenkintas ir Šiaulių rajono valdybos 1994-05-05 potvarkiu Nr. 193v buvo leista pirkti iš valstybės 0,6582 ha namų valdos žemės sklypą, 1994-06-29 sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Žemės sklypo planas buvo suderintas su Šiaulių rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba (kadastro ir registro dokumentų byla 3 b. l.). Taigi, R. P., laikydamasis tuo metu galiojančių teisės normų, atliko visus veiksmus, būtinus privatizuoti 0,6582 ha dydžio namų valdai naudojamą žemę.

18. Su prašymu pirkti 0,0975 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), R. P. kreipėsi 1996-07-25. Kelmės rajono valdybos 1996-10-08 sprendimu Nr. 771 buvo suformuotas 0,0975 ha kitos paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį pagal Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996-10-31 įsakymą Nr. 1102-V ir valstybinės žemės sklypo 1996-11-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. I-4678 iš valstybės įsigijo R. P..

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, tenkindamas ieškovių ieškinį, konstatavo, kad nėra jokių iki 1994 m. sudarytų dokumentų, kuriuose ginčo sklypas (0,0975 ha) būtų pažymėtas kaip R. P. sodybos dalis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vadovautis byloje pateiktais žemės sklypo planais, kaip patikimais oficialiais rašytiniais įrodymais, negalima, nes jie neįregistruoti, nėra pilnai suderinti su visomis atsakingomis institucijomis, juose esantys duomenys skirtingi, netgi prieštaringi, sudaryti paties R. P. užsakymu. Teisėjų kolegija nesutikti su šiais teismo argumentais neturi pagrindo.

20. Pažymėtina, kad Kelmės rajono valdybos 1996-10-08 sprendime Nr. 771, kuriuo R. P. suteikta teisė įsigyti 975 m² žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai, nurodyta, kad sklypo dalyje neleidžiama statyti pastatų (prokuratūros medžiagos 18 b. l.). Prie šio valdybos sprendimo pridėti Kurtuvėnų regioninio parko nuostatai patvirtina, kad R. P. priklausęs žemės sklypas yra Kurtuvėnų regioniniame parke, kuriame statybos ir rekonstravimo darbai gali būti vykdomi tik turint leidimą, išduotą įgaliotos statybos priežiūros tarnybos, pastatai projektuojami, statomi ir rekonstruojami pagal teisės aktuose ar teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus reikalavimus, atsižvelgiant į regiono architektūros savitumus (aukštingumą, pobūdį, formas, tradicines statybines medžiagas) bei kraštovaizdžio pobūdį (10 p.) (medžiagos 1 t. 19 b. l.). Taigi, pateikti įrodymai patvirtina, kad jokia statyba Kurtuvėnų regioniniame draustinyje negalima, tai nurodyta suteikiant R. P. ginčo žemės sklypą. Į bylą pateiktos 2016-02-15 padarytos vandens telkinio nuotraukos ginčo žemės sklype taip pat patvirtina, kad ginčo sklype nėra statinių, prižiūrėtų želdinių, byloje nepateikta įrodymų, kada ir kokiu būdu yra atsiradęs vandens telkinys. Pritartina ieškovių atstovo argumentui, kad savavališkas vandens telkinių iškasimas valstybinėje žemėje nereiškia, jog asmuo perėmė teisėtai valdyti tiek vandens telkinį, tiek aplink jį esantį žemės sklypą.

21. Pažymėtina, kad 1993 metais įsigaliojusio Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnis numatė, kad valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose nuosavybės teisė į žemę natūra atstatoma, miškai grąžinami natūra iki 25 ha neskaidant buvusių savininkų valdų į dalis tik asmenims, kurie nuolat gyvena šiose teritorijose, įstatymų nustatyta tvarka, o valstybinių draustinių, valstybinių parkų draustinių ir rekreacinių zonų žemė, taip pat ne žemės ūkio naudmenos (miškai, krūmai, vandenys, pelkės, smėlynai, nenaudojama žemė) neparduodamos. Kitose valstybinių parkų zonose žemė gali būti parduodama tik asmenims, kurie gyvena ir turi namų valdas valstybiniuose parkuose. Nuo 1995-07-21 šio įstatymo 5 straipsnis numatė, kad valstybinių draustinių, valstybinių parkų draustinių ir rekreacinių zonų žemė, taip pat ne žemės ūkio naudmenos (miškai, krūmynai, vandenys, pelkės, smėlynai, nenaudojama žemė) neprivatizuojamos, išskyrus grąžinamą žemę, namų valdų žemės sklypus, asmeninio ūkio žemę ir sodininkų bendrijų narių sodų sklypus ar iki 5 ha ploto miško, krūmynų, vandenų sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios žemės plotų. LR Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo 120.1. punktas numatė, kad nacionalinių ir regioninių parkų teritorijose draudžiama žaloti ir keisti reljefą, vykdyti žemės kasybos darbus, keisti hidrografinį tinklą, įrengti didesnius kaip 0,05 hektaro vandens telkinius (120.4 p.). Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, R. P., kaip Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje gyvenantis asmuo, turėjo teisę privatizuoti namų valdos žemės sklypą, kurį ir privatizavo ten, kur jo sodyba iš tikrųjų ir buvo – Šiaulių rajone. Tai patvirtina R. P. įsigyto gyvenamojo namo intentorizacijos duomenys, kur techninio paso dalyje „žemės sklypo eksplikacija“ nurodyta, jog naudojamas bendras namų valdos žemės sklypas Šiaulių rajone Bubių apylinkėje Stibiriškės kaime yra 6582 m², iš kurių užstatyta teritorija – 153 m², kiemas – 562 m², pievos – 2837 m², sodas – 2300 m², daržas – 450 m², kitos žemės (prūdas) – 280 m². Būtent tokio dydžio namų valdos žemės sklypą R. P. ir privatizavo 1994 m. birželio 29 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2991. Tuo tarpu Kelmės rajone esančioje teritorijoje 0,0975 ha žemės sklype R. P. nuosavybės teise nepriklausė jokie statiniai, kurių eksploatavimui būtų buvęs pagrindas išskirti namų valdos žemės sklypą.

22. Įsiteisėjusiame Šiaulių apygardos prokuratūros 2015-05-05 nutarime Nr. T5-336 konstatuota, kad „iš surinktų dokumentų matyti, kad tame pačiame 11,43 ha miškų ūkio paskirties žemės plote, grąžintame pagal Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą privatiems asmenims yra įsiterpęs R. P. priklausantis 0,0975 ha kitos paskirties (gyvenamosios teritorijos) žemės sklypas, įsigytas pagal 1996-11-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-4678. R. P. įsigytame 0,0975 ha žemės sklype nėra jokių duomenų apie ten buvusius ar esamus statinius. Kad šio sklypo pirkimo-pardavimo metu jokių statinių jame nebuvo, patvirtina ir Kelmės rajono valdybos 1996-10-08 sprendimas Nr. 771, kuriame įrašyta sąlyga jog, „sklypo dalyje 975 m² plote, esančioje Kelmės rajono ribose, pastatų nestatyti“. Minėtame nutarime taip pat nurodyta, kad R. P. nuosavybės teise priklausę gyvenamieji statiniai su priklausiniais yra ne Kelmės rajono teritorijoje, o Šiaulių rajone, be to, sklypo dalis 0,0975 ha yra įsigyta vėliau, nei atkurta nuosavybės teisė asmenims pagal piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (prokuratūros medžiaga 2 t. 114 b. l.).

23. Vadovaudamasi aukščiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje pateikti įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad ginčo žemės sklype niekada nebuvo gyvenamosios paskirties ar pagalbinių statinių, sodo, daržo ar kiemo, kurių pagrindu atsirastų teisė įsigyti žemę atskirai sodybai (namų valdai). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad ginčo sklypas niekada nebuvo R. P. namų valdos dalis ir todėl negalėjo būti jam perduotas, teikiant pirmenybę prieš buvusio žemės savininko įpėdinių teisę atkurti nuosavybės teises natūra toje pat vietoje.

24. Iš nuosavybės teisių atkūrimo archyvinės bylos dokumentų (Šiaulių apygardos prokuratūros bylos Nr. (10.1.)-39, prašymo Nr. AP5-334, lapai 45-94) matyti, jog pagal Kelmės rajono Grimzių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1994-04-01 d. įvykusio posėdžio protokolo Nr.20 išvadas ir parengtas pažymas, patvirtinančias pretendenčių P. P., A. P., R. N. ir O. R. pasiruošimą ūkininkauti, nuo 1994 metų pavasario joms buvo leista ūkininkauti; grąžinamo nuosavybėn natūra žemės sklypo (projektinis Nr. 138) ribos 1994-05-27 d. buvo pažymėtos vietoje, surašius žemės sklypo ribų parodymo – paženklinimo aktą ir jo pagrindu 1994-06-17 d. parengus žemės sklypo abrisą. Vadovaujantis šiais dokumentais, 1994 m. parengtame Kelmės rajono buv. Dubysos žemės ūkio įmonės valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės plane P. P., A. P., R. N. ir O. R. grąžinamas nuosavybėn natūra žemės sklypas jau buvo pažymėtas kaip suprojektuotas grąžinti nuosavybėn. 1995-01-25 d. buvo priimtas Kelmės rajono valdybos sprendimas Nr. 4128 (Šiaulių apygardos prokuratūros bylos Nr. (10.1.)-39, prašymo Nr. AP5-334, 7 b. l.), kuriuo pretendentėms natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. P. iki nacionalizacijos valdytą 11,43 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Kelmės rajono valstybinio žemės kadastro duomenų registre žemės sklypas įregistruotas 1995-12-17 d. pagal laikinajame žemės sklypo plane nurodytas žemės sklypo ribas (Šiaulių apygardos prokuratūros bylos Nr. (10.1.)-39, prašymo Nr. AP5-334, 10, 11, 12 b. l.).

25. Vadovaujantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad R. P. priklausęs 0,0975 ha kitos paskirties žemės sklypas buvo parduotas jau atkūrus nuosavybės teises ieškovėms į 11,43 ha žemės sklypą: 1995 metais ieškovėms buvo atkurtos nuosavybės teisės į 11,43 ha sklypą (duomenys neskelbtini) ir jų nuosavybės teisė buvo įregistruota viešame registre, o atsakovės tėvas R. P. su prašymu parduoti jam 0,0975 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kreipėsi tik 1996 m. liepos 25 d. Jam šis žemės sklypas parduotas 1996-11-14. Spręstina, kad Šiaulių apskrities valdytojo administracija neturėjo teisės parduoti R. P. 9,75 arų sklypą (duomenys neskelbtini), nes šioje vietoje žemės sklypas nuo 1995 metų valstybei nebepriklausė, šioje vietoje jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ieškovėms ir jų palikėjoms.

26. L. S. apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas ieškinio reikalavimams turėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti vien šiuo pagrindu, nes ieškovės praleido terminą ieškiniui pateikti.

27. CK 1.127 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Iš baudžiamosios bylos Nr. 67-1-00667-14 duomenų matyti, kad ginčas dėl žemės naudojimo tarp atsakovės L. S. ir ieškovių kilo 2014 m. rugsėjo mėnesį, po to, kai ieškovės R. N. duktė pradėjo kirsti medžius ginčo žemės sklype, o atsakovė L. S. 2014-09-15 kreipėsi į Kelmės rajono policijos komisariatą, prašydama surasti ir nubausti kaltus asmenis, iškirtusius jai priklausantį mišką. Kitų duomenų, jog tarp šalių iki 2014 metų rugsėjo mėnesio būtų kilę nesutarimai dėl ginčo žemės sklypo, nepateikta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog R. P. apie žemės sklypo perleidimą J. P. giminaičiams buvo žinoma dar 2004 metais, apie tai žinojo ir R. N., tačiau neaišku nuo kada (baudž. byl. 36–37 b. l., prokuratūros medžiaga 1 t. 184 b. l.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomas, nes pritaikius ieškinio senatį, ginčo žemės sklypas ir toliau liktų dviejų savininkų nuosavybė. Pagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovė, pati ginčydama 1995 metų aktus, atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino neprašo.

28. Teisėjų kolegija nesutinka su L. S. apeliacinio skundo argumentu, kad teismas sprendimą grindė ieškovių R. A. ir O. R. teiktais paaiškinimais, tačiau sprendime visiškai neužsiminė apie liudytojų R. B. ir V. K. parodymus, jais negrindė savo sprendimo, o taip pat nenurodė argumentų, kurie būtų pagrindas šiuos įrodymus atmesti. Kaip matyti iš priimto sprendimo, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik ieškovių paaiškinimus, bet ir atsakovės paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus. Savo išvadas dėl ieškovių reikalavimo padarė įvertinęs įrodymų visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei šalių paaiškinimus, padarė kitokias išvadas, priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados apie kitų įrodymų neįvertinimą ir įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą. Vien aplinkybė, kad teismas atskirai nepasisakė dėl kiekvieno liudytojo parodymų, nesudaro pagrindo išvadai, kad esą teismas jų nevertino, ar kad nebuvo nustatytos ginčui reikšmingos aplinkybės. Iš teismo sprendimo motyvų ir išvadų matyti, kad apelianto nurodomus įrodymus teismas įvertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LR CPK 185 str.). Dėl išdėstyto, atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų R. B. ir V. K. parodymų.

29. Atsakovai L. S. bei Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria tarp atsakovų paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

30. Bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 str.) paskirstymui yra taikomos CPK 93 straipsnyje nustatytos taisyklės. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės byloje iš viso patyrė 1580 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir proporcingai jas paskirstė iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisdamas 50 procentų, o iš atsakovės L. S. ir Kelmės rajono savivaldybės administracijos – po 25 procentus ieškovių patirtų bylinėjimosi išlaidų (3 t., 116 b. l.). Pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas bylinėjimosi išlaidų dydį 1580 Eur, nes ieškovės patyrė 1581 Eur bylinėjimosi išlaidas. Be to, teismas nepagrįstai du kartus iš atsakovų priteisė 41 Eur žyminį mokestį. Teisėjų kolegija nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi, nurodydama, kad nustatyti, kokia dalimi vienas ar kitas atsakovas elgėsi netinkamai, nėra galimybės, todėl nėra ir galimybės pritaikyti proporcijų, skirstant ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, visų atsakovų elgesys, sudarant ginčijamą sandorį, buvo netinkamas, bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl visų atsakovų kaltės, todėl ieškovių bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš visų atsakovų lygiomis dalimis, t. y. po 527,00 Eur. Atitinkamai valstybei iš atsakovų po lygiai priteisiamos dokumentų įteikimo išlaidos 37,25 Eur, t. y. po 12,42 Eur.

32. Apeliantė L. S. nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2016-11-17 nutartimi buvo panaikintas Kelmės rajono apylinkės teismo 2016-06-27 sprendimas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, tačiau neišspręstas žyminio mokesčio grąžinimo klausimas, todėl prašo sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą, paduotą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016-06-27 sprendimo, užskaityti kaip mokėtiną žyminį mokestį už šį apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismui priėmus atsakovės L. S. apeliacinį skundą, laikytina, kad žyminį mokestį, sumokėtą už ankstesnį apeliacinį skundą, teismas užskaitė kaip žyminį mokestį už šį apeliacinį skundą.

33. Apeliantė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde nurodė, kad 2016-07-25 mokėjimo nurodymu Nr.02-16-306 sumokėta 41,00 Eur suma už pateiktą 2016-07-25 apeliacinį skundą turėtų būti visa sugrąžinta apeliantei CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliantės argumentu, nes Kelmės rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 27 d. sprendimu atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos grąžino ne visą, o tik 24,38 Eur žyminį mokestį (3 t. 117 b. l.). Tačiau atsakovė, teikdama apeliacinį skundą, nėra sumokėjusi žyminio mokesčio, nurodydama, jog nuo žyminio mokesčio ji yra atleista CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija nesutinka, kad atsakovė, siekianti apginti valstybės interesus, atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant apeliacinį skundą, nes šioje byloje yra ginami privačių asmenų, t. y. ieškovių interesai. Šiaulių apygardos prokuratūra 2015 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. T5-36 atsisakė ginti valstybės interesus (medžiagos 2 t. 113–115 b. l.). Taigi, apeliantės 2016-07-25 mokėjimo nurodymu Nr. 02-16-306 sumokėtas 41,00 Eur žyminis mokestis užskaitytinas paduodant šį apeliacinį skundą. Esant nurodytoms aplinkybėms, naikintina pirmosios instancijos sprendimo dalis dėl 24,38 Eur žyminio mokesčio grąžinimo Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

34. Atsakovė L. S. prašo priteisti iš ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau netenkinus atsakovės L. S. apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovei L. S. neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (93 str. 98 str.). Ieškovės pareiškė prašymą priteisti 160 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė duomenis apie patirtas išlaidas, jų sumokėjimą. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad ieškovių prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos, ieškovei R. A. iš atsakovų po lygiai, t. y. 53,33 Eur (iš viso 160 Eur) priteistinos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

36. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė L. S. šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti. Iš dalies tenkinant atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą, teismo sprendimas bylinėjimosi išlaidų dalyje keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti.

Priteisti iš atsakovės L. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei R. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 527,00 Eur (penki šimtai dvidešimt septyni eurai) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 53,33 Eur (penkiasdešimt trys eurai 33 centai) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, viso 580,33 Eur (penki šimtai aštuoniasdešimt eurų 33 centai).

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (juridinio asmens kodas 188704927) ieškovei R. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 527,00 Eur (penki šimtai dvidešimt septyni eurai) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 53,33 Eur (penkiasdešimt trys eurai 33 centai) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, viso 580,33 Eur (penki šimtai aštuoniasdešimt eurų 33 centai).

Priteisti iš atsakovės Kelmės rajono savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 18868730) ieškovei R. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 527,00 Eur (penki šimtai dvidešimt septyni eurai) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 53,33 Eur (penkiasdešimt trys eurai 33 centai) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, viso 580,33 Eur (penki šimtai aštuoniasdešimt eurų 33 centai).

Priteisti iš atsakovės L. S. 12,42 Eur (dvylika eurų 42 centai) valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 12,42 Eur (dvylika eurų 42 centai) valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, apmokant jas iš biudžeto.

Priteisti iš atsakovės Kelmės rajono savivaldybės administracijos12,42 Eur (dvylika eurų 42 centai) valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo dalį dėl 24,38 Eur žyminio mokesčio grąžinimo Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Likusias sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.