- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-13
- Bylos Nr.
- e2-1872-553/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00478-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Belfuel“
- Trečiasis asmuo
- R. K.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Belfuel“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Belfuel“ pareiškimą atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Deiginta“ dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, trečiasis asmuo R. K..
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimo.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja UAB ,,Belfuel“ (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti UAB ,,Deiginta“ bankrotą tyčiniu.
3. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartyje, kuria UAB „Deiginta“ iškelta bankroto byla, nustatyta, kad bendrovė veikė nuostolingai jau 2014 m., tačiau bendrovės vadovas R. K. (toliau – trečiasis asmuo) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tęsė veiklą, didino bendrovės įsiskolinimus esamiems kreditoriams bei kreditorių skaičių. Trečiasis asmuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. įsteigė UAB ,,Sanrola“, į kurią buvo perkelta UAB „Deiginta“ veikla, darbuotojai, turtas. Pareiškėjos teigimu, toks trečiojo asmens elgesys vertintinas kaip siekis tyčia privesti bendrovę prie bankroto Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies pagrindu. UAB „Deiginta“ taip pat pažeidinėjo CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, todėl, vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktais, preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. Pareiškėjos teigimu, trečiasis asmuo galimai apgaulingai vedė bendrovės buhalterinę apskaitą ir / ar savinosi bendrovės pajamas. Byloje esantys duomenys apie bendrovės 2015 m. gautas pajamas bei išlaidas, bendrovės balansuose nurodytų atsargų nuoseklus didėjimas ir dingimas prieš pat bankroto bylos iškėlimą, disproporcija tarp 2015-2016 m. prekių įsigijimo ir pardavimo sandorių, leidžia daryti prielaidą, jog bendrovė buvo naudojama tik kaip priemonė įsigyti prekes iš Baltarusijos. Dėl to yra pagrindas pripažinti UAB „Deiginta“ bankrotą tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
4. BUAB ,,Deiginta“ bankroto administratorius prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu palaikė. Nurodė, kad išanalizavus UAB „Deiginta“ veiklos rezultatus, matyti, jog iškelti bendrovei bankroto bylą buvo visos sąlygos dar 2014 m., tačiau trečiasis asmuo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Pasitvirtinus aplinkybei, kad visa UAB „Deiginta“ veikla buvo perkelta į naujai įsteigtą įmonę, atsirastų dar viena sąlyga pripažinti UAB „Deiginta“ bankrotą tyčiniu. Dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo ir dėl bendrovės veiklos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, 2017 m. gruodžio 29 d. FNTT paėmė visus BUAB „Deiginta“ buhalterinius dokumentus.
Atsiliepimas
5. Trečiasis asmuo prašė pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Nurodė, kad pareiškėja nepagrindė UAB „Deiginta“ netinkamo vadovavimo bei tai, jog trečiasis asmuo sąmoningai prieš bendrovės interesus nukreipta veikla siekė jos bankroto. Trečiasis asmuo savo asmeninėmis lėšomis stengėsi vykdyti UAB „Deiginta“ prievoles (atsiskaitinėjo su bendrovės kreditoriais, tiekėjais, įnešdavo lėšas į bendrovės sąskaitą). Atsiskaitymus su kreditoriais vykdė ne UAB „Deiginta“, o buvęs jos vadovas trečiasis asmuo iš savo asmeninių lėšų, todėl pastarajam CK 6.930¹ straipsnyje numatyti reikalavimai netaikomi. Trečiasis asmuo nesudarė sandorių, neatliko jokių tyčinių veiksmų, kuriais būtų siekiama bendrovės nemokumo. Bendrovės bankrotą lėmė pareiškėjos nesąžiningi veiksmai, netinkamai vykdant sutartį, teikiant nekokybiškas prekes. UAB ,,Deiginta“ veikla ir turtas nebuvo perkelti į UAB ,,Sanrola“. UAB „Sanrola“ įstatinis kapitalas buvo suformuotas vien piniginiais įnašais, UAB „Deiginta“ darbuotojai nebuvo perkelti, o keletas išėjusių iš darbo UAB „Deiginta“ įsidarbino UAB „Sanrola“. Pareiškėja nepagrindė, kad trečiasis asmuo netinkamai vedė bendrovės buhalterinę apskaitą, kad apskaitos dokumentai būtų paslėpti, sunaikinti, sugadinti, neišsaugoti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. spalio 10 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo dėl BUAB „Deiginta“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
7. Teismas nurodė, kad pareiškėja neįvykdė teismo įpareigojimo pateikti FNTT esančias bendrovės dokumentų kopijas ir su tuo susijusius papildomus paaiškinimus bei pažymėjo, kad įrodymų nepateikimas sukelia šalims neigiamus padarinius. Teismas sprendė, kad pareiškėjos nenoras rūpintis tinkamu bylos išnagrinėjimu bei siūlymas stabdyti bylos nagrinėjimą yra teisiškai nepagrįsti (CPK 159 straipsnis).
8. Teismas sprendė, kad trečiasis asmuo pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareigą, nes laiku nesikreipė į teismą dėl BUAB „Deiginta“ bankroto bylos iškėlimo. Trečiasis asmuo tai privalėjo padaryti vėliausiai 2015 m., nes bendrovė 2014-2015 m. veikė nepelningai. Tačiau, teismo vertinimu, minėti trečiojo asmens neteisėti veiksmai nesudaro pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu, t. y. trečiojo asmens siekio sukelti bankrotą. Teismas nenustatė aplinkybių, pagrindžiančių, kad BUAB „Deiginta“ tapo nemoki ir bankrutavo dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų. Priešingai, trečiojo asmens veiksmai rodo siekį atgaivinti bendrovės veiklą.
9. Teismas nustatė, kad UAB „Deiginta“ 2015 m. turto turėjo 143 892 Eur sumai, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 254 191 Eur. UAB „Deiginta“ turėjo PVM mokesčio nepriemoką, kuri tęsėsi nuo 2014 m. liepos 25 d., gyventojų pajamų mokesčio nepriemoką, kuri susidarė nuo 2014 m. gruodžio 15 d., VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ įsiskolinimas susidarė nuo 2015 m. gruodžio 1 d., 2015 m. balandžio 23 d. teismo patvirtinta pareiškėjos ir UAB „Deiginta“ taikos sutartis, pagal kurią UAB „Deiginta“ įsipareigojo pareiškėjai dalimis sumokėti 74 696,53 Eur skolą. Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo bankroto byloje pateikė 255 847,09 Eur kreditorinį reikalavimą, kildinamą iš to, kad trečiasis asmuo iš asmeninių lėšų vykdė UAB „Deiginta“ prievoles ir teikė bendrovei avansines apyskaitas. Nors trečiasis asmuo atsiskaitymus atliko iš savo asmeninių lėšų, tačiau šie atsiskaitymai buvo atliekami pagal bendrovės prievoles, jo sumokėtos skolos užfiksuotos bendrovės buhalterijoje. Teismas sprendė, kad UAB „Deiginta“ pažeidinėjo CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsikaitymų su kreditoriais eiliškumą, nes trečiasis asmuo, kuriam buvo žinomi duomenys apie skolų dengimo eiliškumą, privalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnyje numatytų reikalavimų. Minėtos aplinkybės ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius atitinka tik formaliuoju požiūriu, nes iš byloje nustatytų aplinkybių visumos, nėra pagrindo išvadai, kad trečiasis asmuo atliko veiksmus, kuriais siekė privesti bendrovę iki nemokumo (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Trečiasis asmuo, atsiskaitydamas už UAB „Deiginta“ prievoles su pastarosios kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė bendrovės veikla, siekė tęsti bendrovės veiklą. Be to, trečiasis asmuo neperleido kreditoriams viso likusio ar didžiausios vertės bendrovės turto. Teismo vertinimu, šios aplinkybės neatitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio, nes trečiojo asmens veiksmai nelėmė jo žinojimo, kad kreditoriai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo. Todėl trečiojo asmens CK 6.930¹ straipsnio pažeidimas nebuvo veiksnys, lėmęs bendrovės neatsiskaitymą su kreditoriais ir jos bankrotą.
10. Teismas nustatė, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d. įsteigta UAB „Sanrola“, kurios buveinės adresas ir vykdoma veikla tapati UAB „Deiginta“, akcininkas ir vadovas taip pat trečiasis asmuo. Tiek UAB „Sanrola“, tiek UAB „Deiginta“ nuomojosi tą pačią transporto priemonę, UAB „Sanrola“ dirba 14 darbuotojų, iš jų septyni darbuotojai dirbo ir UAB „Deiginta“. Teismas nesutiko su pareiškėja, kad iš UAB „Deiginta“ balanso dingusios atsargos (durpių briketai) buvo perduotos UAB „Sanrola“, nes pateikti atsargų defektiniai aktai patvirtina, kad durpių briketai buvo nurašyti. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kokias nebaigtas vykdyti sutartis ar reikalavimo teises UAB „Deiginta“ perdavė UAB „Sanrola“. Vien ta aplinkybė, jog trečiasis asmuo įsteigė naują bendrovę vykdyti tą pačią veiklą, o nesiekė UAB „Deiginta“ veiklos tęstinumo, pati savaime negali lemti išvados dėl tyčinio bankroto ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, nes tam tikrais atvejais tęsti nemokios bendrovės veiklą dėl turimo turto ir įsipareigojimų santykio yra objektyviai nebeįmanoma. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog trečiasis asmuo savo veiksmais tyčia sąmoningai privedė UAB „Deiginta“ prie bankroto, siekiant visus skolinius įsipareigojimus palikti bendrovei skolininkei, o vykdytą veiklą perkelti kitai (susijusiai) bendrovei.
11. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad buvęs UAB „Deiginta“ vadovas aplaidžiai ir (ar) apgaulingai organizavo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo ir bendrovės veiklos FNTT pradėtas ikiteisminis tyrimas, minėta tarnyba tyrimo atlikimui paėmė visus BUAB „Deiginta“ buhalterinius dokumentus. Teismo vertinimu, neturint buhalterinės apskaitos dokumentų ir kitų įrodymų, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo išvadai, kad UAB „Deiginta“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai
12. Pareiškėja (toliau – apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti BUAB „Deiginta“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nukrypo nuo teismų praktikos vertinant tyčinio bankroto sąlygas bei įrodinėjimo naštos paskirstymą, nevykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartyje pateiktų nurodymų.
12.2. Teismas nebuvo aktyvus ir nepagrįstai apeliantę įpareigojo padaryti visų BUAB „Deiginta“ buhalterinės apskaitos dokumentų analizę bei įrodyti aplinkybes, kurių neįmanoma įrodyti dėl neproporcingai didelių kaštų. Nei Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 19 d. nutartyje, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie konkrečiai BUAB „Deiginta“ dokumentai turi būti paimti iš FNTT ir pateikti teismui. Teismo įpareigojimas pasidaryti 120 buhalterinės apskaitos dokumentų segtuvų kopijas, ištirti šiuos dokumentus ir pateikti išvadas neatitinka proporcingumo ir protingumo principų. Privačiam asmeniui negali būti primestos ikiteisminio tyrimo įstaigos ir bankroto administratoriaus pareigos atlikti tokios apimties tyrimą.
12.3. BUAB „Deiginta“ veikla tyčia buvo organizuojama taip, kad jos kreditoriai neturėtų į ką nukreipti išieškojimo, t. y. tyčia privedant bendrovę prie bankroto.
12.4. Teismas pagrįstai pripažino, kad trečiasis asmuo pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, nes jis vėliausiai 2014 m. privalėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Mokėjimus už bendrovę trečiasis asmuo atliko, ne siekdamas ją gelbėti, o tikėtinai daug metų į bendrovę neįnešdavo pinigų už parduotas prekes, o iš jų per save atlikdavo mokėjimus tiekėjams, taip dirbtinai tęsdamas nemokios bendrovės veiklą bent tris metus. Trečiasis asmuo pažeidė rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio standartą, bendrovės atžvilgiu neveikė sąžiningai ir protingai, kas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį.
12.5. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, neatsižvelgė, kad apeliantė negali gauti duomenų, kokias nebaigtas vykdyti sutartis iš UAB „Deiginta“ perėmė UAB „Sanrola“. Tik trečiasis asmuo gali pateikti teismui atitinkamus apskaitos dokumentus, ką ir buvo įpareigotas padaryti 2018 m. sausio 16 d. nutartimi. Minėtos pareigos trečiasis asmuo neįvykdė. Apeliantės teigimu, UAB „Deiginta“ balansinių atsargų didėjimas iki bankroto bylos iškėlimo ir staigus jų dingimas iš balanso, suponuoja išvadą, kad UAB „Sanrola“ pradėjo veiklą iš UAB „Deiginta“ likusių neparduotų 180 000 Eur vertės durpių briketų. Todėl labiau tikėtina, kad trečiasis asmuo sąmoningai privedė UAB „Deiginta“ prie bankroto, nes trečiasis asmuo siekė visus skolinius įsipareigojimus palikti UAB „Deiginta“, o veiklą perkelti į UAB „Sanrola“, kas yra savarankiškas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.
12.6. Nuo 2014 m. UAB „Deiginta“ pažeidinėjo CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą. Nuo 2015 m. sausio iki bankroto bylos iškėlimo trečiasis asmuo atliko daugiau nei 3 000 mokėjimų selektyviai atrinktiems tiekėjams. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto prezumpciją BUAB „Deiginta“ bankrotas pripažintinas tyčiniu, nes atsiskaitymai iki bankroto bylos buvo vykdomi pažeidžiant minėtą normą, nebuvo mokami įsiskolinimai valstybės biudžetui, nebuvo vykdomas ĮBĮ reikalavimas dėl privalomo bendrovės bankroto bylos iniciavimo. Be to, nustačius ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą prezumpciją, ją paneigiančių įrodymų trečiajam asmeniui nepateikus, BUAB „Deiginta“ bankrotas pripažintinas tyčiniu.
12.7. Teismas nevertino aplinkybių dėl tikėtinai apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Byloje esančių dokumentų pakanka konstatuoti, kad UAB „Deiginta“ buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai. Vien 2016 m. lapkričio 24 d. išieškojimo negalimumo akte nustatyta, kad bendrovė turto neturi, piniginių lėšų banko sąskaitose nėra, grynųjų pinigų kasoje neturi, tačiau tai nesutrukdė bendrovei vykdyti veiklą dar beveik metus iki bankroto bylos iškėlimo, nes trečiasis asmuo visus bendrovės veiklai vykdyti reikalingus mokėjimus atliko grynais. Šias aplinkybes patvirtina ir apeliantės pateikti UAB „Deiginta“ sunaudotų degalų aktai, avansinės apyskaitos, Šiaulių apskrities VMI 2017 m. birželio 22 d. pažyma. Trečiasis asmuo organizavo UAB „Deiginta“ apskaitą taip, kad nebūtų įmanoma nustatyti realių jos pajamų ir įsipareigojimų, kad kreditoriams nebūtų galimybių išieškoti iš bendrovės. Minėtos aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir laikytinos tyčinio bankroto požymiu.
Atsiliepimas
13. UAB „Deiginta“ bankroto administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Motyvuojamoji dalis
13.1. Su kai kuriais atskirajame skunde nurodomais argumentais galima sutikti, tačiau jie nėra pagrįsti įrodymais.
13.2. Teismas pagrįstai sprendė, kad atskirti tyčinio bankroto nustatymo požymiai neturi lemti konstatavimo, kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia. Juolab, kad FNTT atlieka ikiteisminį tyrimą dėl trečiojo asmens veiklos.
Žemesnės instancijos teismas
13.3. Bankroto administratorius negali pateikti papildomų įrodymų bei jų analizės, nes visi BUAB „Deiginta“ dokumentai yra paimti FNTT ir administratorius neturi galimybės jų analizuoti.
13.4. Apeliantė vadovaujasi prielaidomis, o ne įrodymais, teigdamas, kad visa UAB „Deiginta“ veikla buvo perkelta į naujai sukurtą bendrovę – UAB „Sanrola“.
13.5. Neturint BUAB „Deiginta“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir kitų įrodymų, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo daryti išvadą, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai.
Žemesnės instancijos teismas
14. Trečiasis asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas visapusiškai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino bei pritaikė materialiosios ir procesinės teisės normas.
14.2. Apeliantė nepateikė savo argumentus patvirtinančių įrodymų, nors būtent ji turėjo pareigą pateikti reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes. Teismas neįpareigojo apeliantės pateikti visus FNTT esančius dokumentus, o ji turėjo pateikti tik tuos dokumentus, kuriais grindžia savo pareiškime nurodytus reikalavimus.
14.3. Apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos nurodomus tyčinio bankroto požymius, t. y. priežastinį ryšį tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo.
14.4. Apeliantės argumentai, susiję su netinkamu trečiojo asmens vadovavimu UAB „Deiginta“, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Apeliantė nenurodė ir nepateikė objektyvių aplinkybių, kad trečiojo asmens veikla būtų buvusi tyčinė ir sąmoningai nukreipta prieš bendrovės interesus. Iš pateiktų buhalterinių dokumentų, avanso apyskaitų, sąskaitų – faktūrų, lėšų įnešimo dokumentų ir kt. matyti, kad trečiasis asmuo savo asmeninėmis lėšomis stengėsi vykdyti UAB „Deiginta“ prievoles – atsiskaitinėjo su kreditoriais, tiekėjais, įnešinėjo lėšas į bendrovę. Trečiasis asmuo nesudarinėjo sandorių ir/ar neatlikinėjo tyčinių veiksmų, kuriais būtų siekiama įmonės nemokumo. UAB „Deiginta“ bankrotą galbūt lėmė verslo nesėkmė bei apeliantės veiksmai.
Žemesnės instancijos teismas
14.5. Apeliantė neįrodė, kad UAB „Deiginta“ veikla buvo perkelta į UAB „Sanrola“. Teismas pagrįstai nurodė, kad vien tai, kad trečiasis asmuo įsteigė naują bendrovė tai pačiai veiklai vykdyti, negali lemti išvados dėl tyčinio bankroto. UAB „Deiginta“ priklausę durpių briketai nebuvo nei perkelti, nei parduoti, nei kitaip perleisti UAB „Sanrola“, nes šios atsargos dar 2014 m. buvo sugadintos ir vėliau nurašytos.
14.6. Trečiasis asmuo atsiskaitymus su UAB „Deiginta“ kreditoriais vykdė iš asmeninių lėšų, taip siekdamas tęsti bendrovės veiklą, o ne apriboti bendrovės kreditorių išieškojimą iš bendrovės turto. Trečiojo asmens CK 6.930¹ straipsnio pažeidimas nelėmė UAB „Deiginta“ neatsiskaitymo su kreditoriais ir jos bankroto.
14.7. Trečiasis asmuo pateikė bankroto administratoriui ir FNTT visus apskaitos dokumentus, taip pat ir avansines apyskaitas, sąskaitas – faktūras, lėšų įnešimo dokumentus, iš kurių matyti, kad su bendrovės kreditoriais paskutiniu metu atsiskaitinėjo trečiasis asmuo asmeninėmis lėšomis, todėl bendrovė galėjo dar kažkurį laiką vykdyti veiklą, nors savo lėšų ir nebeturėjo. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Deiginta“ apskaitos dokumentai būtų paslėpti, sunaikinti, sugadinti, neišsaugoti. Byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo aplaidžiai ir/ ar apgaulingai organizavo UAB „Deiginta“ buhalterinės apskaitos tvarkymą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
16. Apeliacijos dalyką sudaro, pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta BUAB „Deiginta“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Apeliantės teigimu, BUAB „Deiginta“ bankrotas pripažintinas tyčiniu, nes (1) trečiasis asmuo netinkamai vadovavo bendrovei – laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; (2) trečiasis asmuo, atsiskaitydamas su BUAB „Deiginta“ kreditoriais, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų tvarką; (3) BUAB „Deiginta“ veikla buvo perkelta į kitą bendrovę – UAB „Sanrola“; (4) netinkamai (apgaulingai) buvo tvarkoma buhalterinė apskaita. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo BUAB „Deiginta“ bankrotą pripažinti tyčiniu, nes nenustatė trečiojo asmens veiksmuose tyčinio bankroto požymių. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą. Taigi, apeliantė prašo BUAB „Deiginta“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktuose bei 3 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais.
Dėl tyčinio bankroto požymių
18. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
19. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 18 puntas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
20. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 19 puntas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
21. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (žr. šios nutarties 18 punktas). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 puntas).
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BUAB ,,Deiginta“ tyčinio bankroto požymių nebuvimo.
23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad bendrovės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018).
Dėl įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą
24. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Apeliantė tokiu požymiu, be kita ko, laikė UAB „Deiginta“ vadovo (trečiojo asmens) pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Apeliantės teigimu, trečiasis asmuo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo kreiptis dar 2014 metais, o to nedarydamas, didino bendrovės įsiskolinimus kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad trečiasis asmuo pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, nes bankroto byla UAB „Deiginta“ iškelta 2017 m. sausio 24 d., nors į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo privalėjo kreiptis vėliausiai 2015 metais. Tačiau pirmosios instancijos teismo vertinimu, minėti trečiojo asmens neteisėti veiksmai nesudaro pagrindo minėto tyčinio bankroto požymio konstatavimui. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka.
25. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, visų pirma, yra siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti. Kaip minėta, visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai, be kita ko, ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, yra ne savarankiški (žr. šios nutarties 21 punktas), todėl teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), todėl šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).
26. Nagrinėjamu atveju iš esmės nekvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada, kad trečiojo asmens kaip UAB „Deiginta“ vadovo pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsirado 2015 metais. Todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu išsamiau nepasisako (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nors apeliantės teigimu, trečiasis asmuo, atlikdamas mokėjimus už bendrovę, dirbtinai tęsė nemokios bendrovės veiklą dar tris metus, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nenustatytas sąmoningas trečiojo asmens siekis pažeisti kreditorių teises ir interesus. Byloje nėra pagrindo išvadai, kad bendrovei esant faktiškai nemokiai, trečiasis asmuo nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau didino jos įsipareigojimus, t. y. tyčia siekė įmonę privesti prie bankroto. Priešingai, trečiojo asmens veiksmai, kuriais jis atsiskaitydavo su UAB „Deiginta“ kreditoriais, suponuoja išvadą buvus trečiojo asmens pastangas tęsti bendrovės veiklą. Be to, vien tai, kad bendrovės finansinė padėtis pablogėjo ir ji tapo nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto.
27. Pirmiau minėta, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tuo atveju, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai, taip pat tuo laikotarpiu sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir jų teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustačius, t. y. nenustačius priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, nėra pagrindo BUAB „Deiginta“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Dėl atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo
28. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
29. Be to, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktu, preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jei atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors UAB „Deiginta“ ir pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, tačiau trečiojo asmens veiksmais minėtos teisės normos pažeidimas nebuvo veiksnys, lėmęs bendrovės neatsiskaitymą su kreditoriais ir jos bankrotą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais neturi pagrindo nesutikti.
31. Byloje nėra ginčo dėl CK 6.930¹ straipsnyje numatytų reikalavimų – atsiskaitymų eiliškumo iki bankroto bylos iškėlimo, pažeidimo, taip pat neginčytina, kad 2015 metais jau buvo pagrindas inicijuoti UAB „Deiginta“ bankroto bylos iškėlimą. Apeliantės teigimu, tiek nesavalaikis kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), tiek CK 6.930¹ straipsnyje nustatytų atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas reiškia egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą tyčinio bankroto prezumpciją. Tačiau vien šių pažeidimų konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą bei atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei ir tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Taigi, tik egzistuojant visiems trims pagrindams bankrotas gali būti preziumuojamas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsiskaitymų su darbuotojais pažeidimų apeliantė net neįrodinėjo, tokių duomenų byloje nėra, todėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta tyčinio bankroto prezumpcija netaikytina.
32. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017).
33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, trečiojo asmens atlikti tiesioginiai mokėjimai UAB „Deiginta“ kreditoriams negalėjo pabloginti įmonės turtinės padėties, be to, nėra pagrindo išvadai, kad šiais atsiskaitymais (mokėjimais) buvo siekiama pabloginti UAB „Deiginta“ finansinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas, tokius trečiojo asmens veiksmus pripažinęs pažeidžiančiais atsiskaitymų eiliškumą (CK 6.930¹ straipsnis), pagrįstai sprendė, kad vien jie nesudaro pagrindo BUAB „Deiginta“ bankrotą pripažinti tyčiniu, t. y. sąmoningo įmonės bankroto siekimo. Be to, vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nėra pagrindo išvadai, kad UAB „Deiginta“ vadovas – trečiasis asmuo, atliko veiksmus, kuriais siekė bloginti bendrovės finansinę padėtį, sumažinti kreditorių galimybes į reikalavimų patenkinimą. Kaip minėta, ĮBĮ nuostatos tyčinį bankrotą sieja ne vien su formaliu CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, bet su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių. Šiuo atveju tokių aplinkybių konstatuoti nėra pagrindo, todėl nėra ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad minėtos teisės normos pažeidimas galėtų būti teisinis pagrindas įmonės valdymo organų civilinei atsakomybei kilti įstatymuose nustatytais atvejais.
Dėl veiklos perkėlimo
34. Apeliantės teigimu, UAB „Deiginta“ veikla buvo perkelta į kitą įmonę – UAB „Sanrola“, kas yra savarankiškas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas šio tyčinio bankroto požymio nenustatė, jo konstatuoti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.
35. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Taigi, sprendžiant dėl nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos nepakanka nustatyti vien tai, kad į kitą veikiančią ar naujai įsteigtą bendrovę perėjo dirbti bendrovės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Šios prezumpcijos taikymui turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga – kita bendrovė turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises.
36. Byloje iš esmės neginčijama, kad BUAB „Deiginta“ ir UAB „Sanrola“ veiklos tapačios – durpių briketų prekyba, buveinės adresas tas pats, akcininkas ir vadovas – trečiasis asmuo bei tai, kad UAB „Sanrola“ dirba septyni darbuotojai iš keturiolikos, kurie dirbo ir UAB „Deiginta“. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tokių įrodymų nepakanka tyčiniam bankrotui konstatuoti, nes byloje nėra pateikti jokie įrodymai, kokias nebaigtas vykdyti sutartis ar reikalavimo teises UAB „Deiginta“ perdavė UAB „Sanrola“. Be to, pati apeliantė nurodo, kad neturi tokių įrodymų bei daro tik prielaidas, kad trečiasis asmuo siekė visus skolinius įsipareigojimus palikti UAB „Deiginta“, o veiklą perkelti į UAB „Sanrola“. Nesant duomenų, kad UAB „Sanrola“ perėmė nebaigtas vykdyti UAB „Deiginta“ sutartis ir / arba reikalavimo teises, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys yra nepakankami išvadai, kad UAB „Deiginta“ veikla buvo perkelta į UAB „Sanrola“. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nepakanka įrodymų išvadai, kad trečiasis asmuo tyčia sąmoningai privedė UAB „Deiginta“ prie bankroto, siekiant visus skolinius įsipareigojimus palikti įmonei skolininkei, o vykdytą veiklą perkelti kitai (susijusiai) įmonei.
Dėl netinkamo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo
37. Apeliantės teigimu, byloje pakanka duomenų apie tai, kad UAB „Deiginta“ vadovas (trečiasis asmuo) tikėtinai apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaita. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokiai išvadai šiuo metu nėra pagrindo. Su tuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
38. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
39. Netinkamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį bendrovės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (žr. šios nutarties 21 punktas). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams.
40. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad byloje pakanka duomenų konstatuoti, jog UAB „Deiginta“ buhalterinė apskaita buvo vedama netinkami. Iš bylos duomenų matyti, kad dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo ir bendrovės veiklos FNTT atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio atlikimui yra paimti visi bendrovės buhalteriniai dokumentai, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad buvęs bendrovės vadovas aplaidžiai ir / ar apgaulingai organizavo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Juo labiau, kad dėl minėtų aplinkybių bus pasisakyta FNTT atliekamame tyrime, kas vėliau galėtų būti teisinis pagrindas bendrovės valdymo organų civilinei atsakomybei kilti įstatymuose nustatytais atvejais.
41. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas buvo įpareigojęs pateikti visų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų kopijas bei padaryti jų analizę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė galėjo pateikti tik tuos dokumentus, kuriais grindė prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytas aplinkybes (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, teismo aktyvumas bankroto procese nereiškia, kad teismas turėjo nurodyti, kokius konkrečiai dokumentus apeliantė turi paimti iš FNTT ir pateikti teismui.
42. Atskirajame skunde apeliantės nurodomi dokumentai (žr. šios nutarties 12.7 punktas) nėra pakankami išvadai, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir nėra pakankamu pagrindu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Byloje nekeliamas klausimas, kad bankroto administratoriui trečiasis asmuo būtų neperdavęs visų bendrovės dokumentų, taip pat nėra duomenų, kad trečiasis asmuo dokumentus, kurie būtų reikšminti nustatant bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, būtų paslėpęs, sunaikinęs bei sugadinęs ar jų neišsaugojęs. Tokių aplinkybių apeliantė neįrodinėjo, jų nenurodė ir UAB „Deiginta“ bankroto administratorius. Apeliantė taip pat nenurodė, kokių aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla ar turtu, nebuvo galima nustatyti bei kokia netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams.
Dėl procesinės baigties
43. Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu nėra ir negali būti savitikslis. Šia procesine priemone suinteresuoti asmenys (kreditoriai, bankroto administratorius) turi naudotis racionaliai, o ne siekdami vilkinti bankroto procesą bei padaryti nepatogumų kitiems bankroto procese dalyvaujantiems asmenims. Blogu bendrovės valdymu pažeistas teises suinteresuotieji asmenys gali ginti ir pareiškiant atskirus ieškinius dėl žalos atlyginimo ir / ar konkrečių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pasinaudoti pastaraisiais teisių gynimo būdais galima net ir nepripažinus bendrovės bankroto tyčiniu, t. y. bendrovės tyčinio bankroto fakto konstatavimas nėra būtina sąlyga reikalauti pripažinti neteisėtais sandorius ar atlyginti padarytą žalą. Taigi, net ir nepripažinus tyčinio bankroto, administratorius ir kreditoriai gali inicijuoti atitinkamus veiksmus ir siekti padarinių, kuriuos sukelia tyčinis bankrotas – ginčyti neteisėtus bendrovės ir jos skolininkų sandorius, reikalauti žalos atlyginimo, kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kt. Net ir nepripažinus bankroto tyčiniu, administratoriui nedraudžiama patikrinti ir ginčyti, jei yra pagrindas bei nepraleistas įstatymuose nustatytas terminas, bendrovės sandorius už daugiau nei 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo. Bankrutuojančios įmonės sandorių patikrinimo gali reikalauti ir bendrovės kreditoriai (ĮBĮ 21-23 straipsniai), nepriklausomai nuo fakto, pripažintas įmonės bankrotas tyčiniu, ar ne.
44. Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos tesimo 2018 m. spalio 10 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.