- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-06
- Bylos Nr.
- 1A-331-511-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00346-2008-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis (pirm.), Arnoldas Šukaitis, Pranas Šimkus
- Nukentėjusysis
- A. A., A.
- Nuteistasis
- A. K.
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-03-03 nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 1 d. ir jam paskirta 20 MGL (2600 litų) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis (6) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiajai A. A. priteista: 3541 Lt turtinės žalos atlyginimui iš UAB DK „PZU Lietuva“ ir 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui iš A. K.. Taip pat iš A. K. priteista 340 Lt Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai už A. A. suteiktą advokato pagalbą teisme bei 88 Lt proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
A. K. nuteistas už tai, kad jis, 2008 m. gegužės 22 d. apie 16⁴⁴ val. Panevėžio m., (duomenys neskelbtini) g. ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mazda 323“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė kelių eismo taisyklių 53, 75, 76 p. reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, nesustojo prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos praleisti į pėsčiųjų perėją įėjusios pėsčiosios, nors pirmoje eismo juostoje prieš pėsčiųjų perėją sustojo du automobiliai „Ford Escort“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas L. S., ir „Cirtoen Xantia“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas S. P., kad praleistų į jo važiavimo krypties eismo juostą įėjusius pėsčiuosius ir nepraleido bei partrenkė pėsčiųjų perėjoje ėjusią pėsčiąją A. A., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta A. A. sveikata, jai nustatyta ūmi trauminė galvos smegenų liga vidurinio sunkumo forma, galvos smegenų sumušimas kaktinėse srityse ir nežymus kraujo išsiliejimas virš bei po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinės smilkininėje srityje, dešinio smilkinkaulio žvyno lūžis, dešinio raktikaulio panirimas, muštinė žaizda pakaušyje, minkštųjų audinių sumušimai pilvo dangoje, dešiniame klube, dešiniame kelio sąnaryje, kairėje blauzdoje.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-03-03 nuosprendį ir priimti jį išteisinantį nuosprendį arba sumažinti nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį. Apelianto manymu, byla išnagrinėta nepakankamai objektyviai, nesiremiant faktinėmis bylos aplinkybėmis bei objektyvia bylos medžiaga. Nurodo, kad jo vairuoto automobilio greitis (40 km/val.) ir pėsčiosios nueitas apie 1-2 žingsnių kelias visiškai patvirtina jo parodymus, kad nukentėjusioji pažeisdama KET 87, 90 p.p. reikalavimus įžengė į pėsčiųjų perėją, neįsitikinusi savo saugumu, neįvertinusi atstumo iki artėjančio automobilio ir faktiškai ji sudarė avarinę situaciją. Apelianto teigimu, jis automobilį vairavo neviršydamas greičio, atidžiai ir kai 3-4 m. atstumu prieš pėsčiųjų perėją pamatė pėsčiąją, nedelsiant ėmėsi priemonių avarijai išvengti – stabdė automobilį ir suko vairą į dešinę. Tokiu būdu jis elgėsi pagal KET reikalavimus. Nuteistojo manymu, nukentėjusioji neteisingai nurodė įvykio aplinkybes, kad buvo atidi, matė artėjantį vairuojamą automobilį, įvertino atstumą iki jo. Tiek jis (apeliantas), tiek su juo važiavusi liudytoja V. K. parodė, kad nukentėjusioji į gatvės važiuojamąją dalį išėjo staiga ir nežiūrėdama. Be to, apelianto teigimu, nukentėjusioji dar kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu. Todėl būdama solidaus amžiaus ir kalbėdama telefonu nukentėjusioji negalėjo būti atidi aplinkai ir tinkamai pasirūpinti saugumu einant į gatvę. Apeliantas pažymi, kad eismo įvykių tyrime lemiamą reikšmę turi specialių techninių žinių reikalaujantys autotechniniai tyrimai, tačiau šioje byloje jokia užduotis dėl galimybės išvengti eismo įvykio nustatymo nebuvo duota. Buvo pasiremta tik nepatikrintais, nekonkrečiais, miglotais ir subjektyviais nukentėjusiosios parodymais. Nuteistasis nurodo, kad eismo įvykis įvyko piko metu judrioje miesto gatvėje, jo važiavimo kryptimi prie dešinio šaligatvio stovėjo daug automobilių, kas jį klaidino ir trukdė savalaikiai per akimirką suvokti, jog prieš perėją sustoję L. S. ir S. P. automobiliai toje gatvės atkarpoje sustoja būtent praleisti pėsčiuosius, o ne parkuotis, nes iš dešinės pusės jo automobilio judėjimo kryptimi nebuvo nei vieno per pėsčiųjų perėją einančio pėsčiojo. Taip pat apeliantas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis, priešingų krypčių eismo srautus skiria žalioji juosta, kurioje nuo pėsčiųjų perėjos link artėjančio jo vairuojamo automobilio 13,20 m atstumu auga vešlus žydintis aukštesnis nei 1 m krūmas, kuris iš vairuotojo vietos aiškiai trukdė matyti prie gatvės važiuojamosios dalies artėjančią neaukšto ūgio pėsčiąją. Pastebėti ją trukdė ir tai, kad savo rūbais ji susiliejo su aplinka bei tuoj prieš važiuojamąją dalį esantis gatvės apšvietimo stulpas. Apelianto manymu, šios aplinkybės įtakos turėjo ne tik jam, bet ir nukentėjusiajai – krūmas galėjo jai užstoti jo vairuojamą automobilį. Nuteistasis pažymi, kad ši aplinkybė nebuvo tirta, kaip nebuvo tirtas ir nukentėjusiosios regėjimas, klausa, jos judėjimo greitis bei kitos aplinkybės (pokalbis telefonu einant), ir ar šios aplinkybės nesutrukdė jai įvertinti susiklosčiusią situaciją ir neapdairiai staigiai išeiti, kad ir į pėsčiųjų perėją prieš arti važiuojantį automobilį. Apelianto nuomone, teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojų L. S. ir S. P. parodymus dėl sustojimo praleisti pėsčiuosius, nes dar niekas nebuvo dar įėjęs į pėsčiųjų perėją. Nuteistojo tvirtinimu, A. A. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Todėl nesant neabejotinai įrodytai jo kaltei dėl eismo įvykio, jis išteisintinas. Be to, apeliantas pažymi, kad po įvykio iš žmogiškosios pusės jautė kaltę, kad būtent į jo vairuojamą automobilį atsitrenkė pėsčioji ir buvo traumuota, todėl jautė moralinę pareigą lankyti ją, siūlė jai pagalbą tiek pinigais, tiek kitais būdais, tačiau nukentėjusiosios artimųjų buvo prigrasintas nesiartinti prie nukentėjusiosios ir bet kokios jo pagalbos buvo atsisakyta. Ši aplinkybė paneigia teismo motyvą, kuriuo buvo motyvuojamas neturtinės žalos įvertinimas, kad jis jokios pagalbos nukentėjusiajai nesuteikė iki šiol. Apeliantas mano, kad atsižvelgiant į visas aplinkybes, į pačios nukentėjusiosios neatsargumą, padėjusį atsirasti padariniams, net pripažinus pagrįstu jo nuteisimą, iš jo priteistas neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, neatitinkantis teismų praktikos, todėl jis mažintinas. Nuteistasis nurodo, kad gauna pakankamai mažas pajamas, kurios pastaruoju metu dar sumažėjo, be to, turi išlaikytinių, prižiūri neįgalią motiną.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusioji, jos atstovas bei prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo apelianto A. K. padarytą nusikalstamą veiką ir tinkamai paskyrė jam bausmę, tačiau neteisingai išsprendė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžio klausimą, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 4 p.).
Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas, priešingai apelianto tvirtinimui, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymus ir jų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apelianto manymu, pati pėsčioji nesilaikė KET 87 ir 90 punktuose numatytų reikalavimų ir tai buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiuo nuteistojo subjektyviu sau palankiu situacijos vertinimu ir visiškai pritaria priešingai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl A. K. veikos ir kilusių padarinių priežastinio ryšio.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šias aplinkybes: A. K. vairuodamas automobilį važiavo antra eismo juosta ir, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, nesustojo ir pėsčiųjų perėjoje partrenkė pėsčiąją A. A. – nesunkiai sutrikdė jos sveikatą, taip pažeisdamas KET 53, 75 ir 76 punktuose numatytus reikalavimus. Liudytojai L. S. ir S. P. parodė, kad jų vairuojami automobiliai sustojo prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją pirmoje eismo juostose praleisti pėsčiųjų. Pastarųjų liudytojų bei liudytojų K. V. ir R. S. parodymais nustatyta, kad pirma juosta važiavusiems automobiliams sustojus per pėsčiųjų perėją pradėjo eiti nukentėjusioji. Tuo tarpu antra eismo juosta važiavęs automobilis prieš perėją nesustojo ir partrenkė į pėsčiųjų perėją įėjusią nukentėjusiąją. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad susidariusioje eismo situacijoje A. K., antrąja eismo juosta artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, matė pirmojoje eismo juostose sustojusius automobilius, todėl privalėjo vadovautis KET 75 punkto reikalavimais, t. y. sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Apeliantas skunde teigia apie intensyvaus eismo įvykio metu buvimą, įvardija apšvietimą, taip pat atokiau nuo įvykio vietos augantį krūmą bei nukentėjusiosios kalbėjimą mobiliojo ryšio telefonu kaip prie eismo įvykio prisidėjusius veiksnius. Tačiau šios aplinkybės nekeičia išvados dėl apelianto kaltės. Vairuotojas prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, ypač važiuodamas antra eismo juosta, privalo būti labai atidus – sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, be to, turi stebėti ta pačia kryptimi pirma eismo juosta važiuojančio automobilio vairuotojo veiksmus, nes jei šis sustojo turi sustoti ir jis (KET 75 ir 76 punktų reikalavimai). Taigi, apie pėsčiųjų buvimą ar nebuvimą pėsčiųjų perėjoje vairuotojas sprendžia atidžiai stebėdamas kelią, taip pat iš kitų transporto priemonių vairuotojų veiksmų. Net ir sutinkant su apelianto teiginiu, kad nukentėjusioji pažeisdama KET 87 ir 90 punktų reikalavimus įžengė į pėsčiųjų perėją, neįsitikinusi savo saugumu, neįvertinusi atstumo iki artėjančio automobilio – šie pažeidimai nebuvo kilusių padarinių priežastis. Akivaizdu, kad, jeigu A. K. būtų praleidęs sustojęs ir praleidęs pėsčiąją, kaip ir kiti du automobiliai, jo automobilis nebūtų partrenkęs pėsčiosios ir nebūtų sutrikdyta jos sveikata. Todėl vairuotojo A. K. sprendimas – pėsčiojo nepraleidimas, kai pirma eismo juosta važiavęs automobilis sustojo, o jis nebuvo įsitikinęs, jog perėjoje nėra pėsčiųjų – susidariusioje eismo situacijoje buvo aiškiai netinkamas. Tokioje situacijoje A. K. turėjo numatyti, kad jo kelyje gali atsirasti kliūtis, ir privalėjo vadovautis KET 75 punkte numatytais reikalavimais – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Įvertinus nurodytą įvykio situaciją vairuotojas A. K. privalėjo stabdyti automobilį ir tik įsitikinęs, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiojo, pervažiuoti perėją. Be to, V. K. turėjo automobilio vairuotojo ne vienerių metų stažą, jis turėjo ir galėjo numatyti, kad kelyje atsiras kliūtis ir kad nesilaikant KET reikalavimų gali kilti eismo įvykis, gali būti sužeisti žmonės. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog tarp A. K. padarytų KET 53, 75 ir 76 punktuose numatytų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Todėl išteisinti A. K. iš minėtos nusikalstamos veikos nėra jokio pagrindo.
Apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteistu neturtinės žalos dydžiu, teigdamas, kad jis yra aiškiai per didelis, neatitinkantis teismų praktikos.
Su šiuo apelianto teiginiu sutinktina.
Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai A. A. neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, vadovavosi reikiamomis įstatymo normomis, tinkamai atsižvelgė į visas tam reikšmingas aplinkybes ir jas nusprendyje išvardino, todėl kolegija jų nekartoja, tačiau įvertindamas neturtinę žalą pinigais, kolegijos nuomone, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, kai neatsargiu nusikaltimu padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, koks pagal byloje atliktos teismo medicinos ekspertizės išvadas nukentėjusiajai ir yra padarytas. Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus ir bei specifines bylos aplinkybes – nukentėjusioji neigiamas pasekmes jaučia iki šiol, taip pat į teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-386/2009, 2K-64/2009, 2K-22/2010, 2K–153/2010), teisėjų kolegija laiko, kad nukentėjusiajai A. A. priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytinas 15 000 Lt.
Kaip nepagrįsti atmestini apelianto teiginiai apie jo bandymą po įvykio suteikti nukentėjusiajai pagalbą bei nukentėjusiosios atsisakymą nuo jos. Šie teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs, nes jie nepagrįsti jokiais tai patvirtinančiais duomenimis, be to, tai įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui šiuo atveju neturi.
Remiantis išdėstytais argumentais, skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-03-03 nuosprendis neturtinės žalos dydžio nustatymo dalyje keičiamas (BPK 328 str. 4 p.), iš apelianto A. K. priteistinas neturtinės žalos dydis mažinamas iki 15 000 Lt, taip iš dalies tenkinant apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-03-03 nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti išsprendimo pakeisti:
Priteistą iš A. K. neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai A. A. sumažinti iki 15 000 (penkiolikos tūkstančių) litų.
Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.