- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-18
- Bylos Nr.
- e2A-163-640/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41049-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Atsakovas
- S. R.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovų 2621,06 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2011 m. kovo 10 d. buvo surašytas transporto priemonės Volvo 460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinio nuvežimo aktas dėl 2002 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo. UAB „Sauda“, vadovaudamasi tarp jos ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato sudaryta 2001 m. gegužės 4 d. sutartimi „Dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo“ ir transporto priemonės paėmimo protokolu, protokolo surašymo dieną nuvežė nurodytą transporto priemonę į saugojimo aikštelę, kur transporto priemonė yra saugoma iki šiol. 2015 m. gruodžio 31 d. tarp UAB „Sauda“ ir ieškovės UAB „Jurisdictus“ (buvęs pavadinimas – UAB „Trade grupp“) buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis Nr. 11/6. Šios sutarties ir priėmimo – perdavimo akto Nr. 26-18 pagrindu ieškovė įgijo teisę reikalauti iš transporto priemonės Volvo 460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Ieškovė nurodo, kad pagal transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainius, už transporto priemonės nuvežimą, iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 200,00 Lt (57,92 Eur) mokestis už nuvežimą. Už transporto priemonės saugojimą, už pirmąjį saugojimo mėnesį (30 kalendorinių dienų) imama po 15 Lt (4,34 Eur) mokestis už kiekvieną saugojimo parą, ir po 240,00 Lt (69,51 Eur) mokestis už kiekvieną paskesnį mėnesį. Ieškovės skaičiavimais, skola už transporto priemonės Volvo 460, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinį transportavimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 10 d. sudaro 2.621,06 Eur. Nurodo, kad VĮ Regitra duomenimis, minėtos transporto priemonės savininku yra nurodytas atsakovas M. M., pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pateiktą raštą apie priverstinai nuvežtų transporto priemonių savininkus ir valdytojus, ginčo automobilį pažeidimo metu vairavo atsakovas S. R.. Papildomai pateiktuose paaiškinimuose ieškovė nurodė, kad siekdama išsiaiškinti, ar ginčo transporto priemonės priverstinio nuvežimo metu policijos pareigūnai siuntė pranešimą jos savininkui, kaip numatė tuo metu galiojantys teisės aktai, ieškovė pateikė užklausą policijos įstaigai. 2018 m. sausio 12 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba pateikė informaciją, kad pažeidimo metu ginčo transporto priemonę vairavo atsakovas S. R., o transporto priemonės savininkas nenustatytas, bei pridėjo transporto priemonės registracijos liudijimo kopiją, kurioje ginčo transporto priemonės savininku yra nurodytas Dwight D Wilcox, gyvenantis (duomenys neskelbtini). Pagal policijos CDB, toks asmuo nebuvo registruotas VĮ Regitra. Policijos duomenų bazėje nurodoma, kad pažeidimo padarymo metu automobilio savininku buvo M. M., tačiau šio asmens kontaktinių duomenų nėra. VĮ Regitra taip pat neturi šio asmens kontaktinių duomenų. Ieškovė pažymi, kad tik atsakovas S. R. gali pasakyti, kam priklauso ginčo automobilis. Taip pat pažymi, kad ieškiniu prašoma priteisti sumą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir jos saugojimą už 36 mėnesių laikotarpį, o ne už 7 metus, kaip savo atsiliepime nurodo atsakovas S. R.. Nurodo, kad atsakovas S. R. nepasirūpino ginčo automobilio atsiėmimu iš priverstinio saugojimo aikštelės laikotarpiu nuo pažeidimo padarymo iki laisvės atėmimo bausmės atlikimo pradžios.
Atsiliepimas
2. Atsakovas S. R. pateiktame atsiliepime prašė ieškinį jo atžvilgiu atmesti. Nurodė, kad atsakovas yra nuteistas laisvės atėmimo bausme. Bausmę atsakovas atlikinėja nuo 2011 m. liepos 7 d., todėl jis neturėjo objektyvių galimybių atsiimti ieškovės aikštelėje laikomo automobilio. Nurodo, kad ginčo automobilis jam nepriklauso, todėl atsakovas neprivalo atsakyti už jo saugojimą. Pažymi, kad ieškovė privalo elgtis atsakingai ir rūpestingai ir pranešti automobilio savininkui apie tai, kad savininko turtas yra saugomas aikštelėje turto saugojimo laikotarpio pradžioje, o ne po septynerių metų. Mano, kad ieškovė siekia pasipelnyti reikšdama ieškinį praėjus tokiam ilgam laiko tarpui. Atsakovo nuomone, jei ieškovė būtų pranešusi apie ginčo automobilio saugojimą automobilio savininkui, šis neabejotinai būtų atsiėmęs jam priklausančią transporto priemonę.
3. Atsakovas M. M., kuriam procesiniai dokumentai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnyje nustatyta tvarka, per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo S. R. ieškovės UAB „Jurisdictus“ naudai 2 125,81 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo 2017 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 26,14 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
5. Nurodė, jog byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2011 m. kovo 10 d. buvo surašytas transporto priemonės Volvo 460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinio nuvežimo aktas ir transporto priemonė nuvežta į aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 18). Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte nėra nurodytas transporto priemonės savininkas (valdytojas). VĮ „Regitra“ 2017 m. kovo 27 d. duomenimis transporto priemonės savininku nurodytas M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) (b. l. 19), o Vilniaus Vyriausiojo Policijos Komisariato atsiųstoje informacinėje lentelėje nurodyta, kad 2011 m. kovo 10 d. transporto priemonės Volvo 460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas buvo S. R., gim. (duomenys neskelbtini) (b. l. 21, ). Aplinkybę, kad atsakovas S. R. 2011 m. kovo 10 d. vairavo transporto priemonę Volvo 460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina duomenys iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.6.-1768-818/2011 (procesinio sprendimo Nr. 4-02-3-01512-2011-2), S. R. buvo skirta administracinė nuobauda už tai, kad šis asmuo 2011 m. kovo 10 d. apie 19:50 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį Volvo 460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę ir asmeniui buvo skirta administracinė bauda pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį. Ieškovės pateiktame Vilniaus apskrities VPK kelių policijos valdybos 2018 m. sausio 12 d. rašte „Dėl Volvo 460 (duomenys neskelbtini) informacijos“ nurodyta, kad transporto priemonės vairuotojas S. R., o transporto priemonės savininkas nenustatytas (b. l. 74, 72-73, 75-76). Sulaikyta transporto priemonė buvo nuvežta saugoti į saugojimo aikštelę pagal Vilniaus miesto Vyriausiasis policijos komisariato ir UAB „Sauda“ 2001 m. gegužės 4 d. sudarytą sutartį „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“, pagal kurią UAB „Sauda“ įsipareigojo, įgaliotam policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje. Pagal minėtos sutarties 4.4. ir 4.5. punktus UAB „Sauda“ įgijo teisę imti sutartyje nurodytą užmokestį už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Pagal transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainius, už transporto priemonės saugojimą pirmąjį mėnesį imamas 15,00 Lt (4,34 Eur) mokestis už kiekvieną parą, ir po 240 Lt (69,51 Eur) už kiekvieną kitą mėnesį, taip pat 170 Lt (49,24 Eur) už priverstinį transporto priemonės nuvežimą į aikštelę. Transporto priemonės saugojimo paslaugos buvo teikiamos nuo 2011 m. kovo 10 d. UAB „Sauda“ savo reikalavimą į transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimą perleido ieškovei 2012 m. rugsėjo 7 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. 11/6 bei 2017 m. birželio 29 d. Reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimu ir su juo susijusių dokumentų priėmimo – perdavimo aktu Nr. 26-18, kuriuo ieškovei buvo perleista reikalavimo teisė į automobilio Volvo 460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimo išlaidas 7370 Lt (2 134,50 Eur) sumai už 29 mėnesius (b. l. 17).
6. Teismas nurodė, jog ieškovei buvo perleista reikalavimo teisė ne į 36 kalendorinius mėnesius, o į 29, dėl ko padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti už automobilio saugojimą papildomai dar už 7 mėnesius negali būti reiškiamas, nes ji tokio reikalavimo 2017 m. birželio 29 d. reikalavimo teisės perleidimo susitarimu neįgijo.
7. Spendime konstatuota, jog ginčo transporto priemonės savininkas, t. y. kam priklausė automobilis Volvo 460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. kovo 10 d., nenustatyta. Šios aplinkybės sąlygoja išvadą, kad teismui nepateikta pakankamai įrodymų, kad ginčo automobilis 2011 m. kovo 10 d. nuosavybės teise priklausė M. M., kaip nurodė ieškovė ieškinyje, todėl reikalavimas minėto asmens atžvilgiu laikomas neįrodytu (CPK 177 straipsnio 3 dalis).
8. Teismas konstatavo, kad ginčo, jog automobilį vairavo atsakovas S. R., byloje nėra, tai patvirtina aukščiau aptarti įrodymai (CPK 12, 178, 197, 185 straipsniai). Šio asmens atsakomybė už priverstinį transporto priemonės nuvežimą bei saugojimą yra numatyta įstatymu, todėl ieškovės reikalavimas šio asmens atžvilgiu tenkinamas, kadangi už automobilio saugojimo išlaidas nėra atsiskaityta. Vienok, teismas nurodė, jog ieškovės reikalavimas tenkinamas pagal aukščiau nustatytas faktines aplinkybes iš dalies, t. y. priteisiant iš atsakovo ieškovės naudai 170 Lt už transporto priemonės priverstinį nuvežimą, 450 Lt už pirmą transporto priemonės saugojimo mėnesį, bei priteisiant už 28 kalendorinius po pirmo mėnesio einančius mėnesius po 240 Lt, viso priteisiant 7340 Lt (2 125,81 Eur). Atsakovo argumentai, jog pradinis kreditorius nesiuntė jam jokių pranešimų apie transporto priemonės saugojimą ir tokiu būdu tik didino saugojimo išlaidas vertintini kritiškai, nes atsakovas, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, vairavo ginčo automobilį, kuris buvo priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę ir jam ši aplinkybė buvo žinoma, vienok, atsakovas neatliko veiksmų, kurie galėjo padėti išvengti tokių didelių automobilio saugojimo kaštų susidarymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliantas (atsakovas) S. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog teismas neįsigilino į visas bylai reikšmingas aplinkybes bei nepašalino visų esamų abejonių, kas nulėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Atsakovas nurodo, jog 2011-07-07 buvo sulaikytas ir iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmę. Nuo to momento, kuomet transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta, t. y. 2011-03-10, iki jo sulaikymo, jam nebuvo pranešta apie tai ir jokių raginimų atsiimti automobilį nebuvo pateikta. Nurodo, jog nėra transporto priemonės Volvo 460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas. Nurodo, jog byloje pateikta VĮ Regitra pažyma patvirtina, jog savininku yra M. M., todėl teismo išvada, jog nėra pakankamų įrodymų apie tai, kas yra automobilio savininkas yra nepagrįsta ir nelogiška. Atsakovas nesutinka su skolos dydžiu. Nurodo, jog atsakyti turi savininkas, o ne jis, nes jo laisvė buvo apribota ir jis neturėjo jokių galimybių pasirūpinti, kad transporto priemonė būtų atsiimta iš saugojimo aikštelės. Pripažįsta savo solidarią prievolę su atsakovu M. M., tačiau tik iki 2011-07-07, kol pateko į įkalinimo įstaigą. Nurodo, jog ieškovė nepagristai delsė ir dėl skolos kreipėsi tik 2017-11-15, kuomet reikalavimo teisę įgijo dar 2012-09-07, kas rodo jos siekį pasipelnyti.
Atsiliepimas
10. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti ginčijamą sprendimą. Apeliantas nesutinka ir su priteisto skolos dydžiu, motyvuodamas tuo, jog reikalavimas perleistas 2012-09-07, o į teismą kreiptasi tik 2017-11-15. Ieškovas atkreipia dėmesį, jog įsiskolinimas perleistas 2017-06-29 (žr. ieškinio priedą Nr. 6). Be to ieškovas prašė priteisti už 36 mėnesių laikotarpį, tačiau teismas priteisė tik už 29 mėnesius. UAB „Sauda“ privalo saugoti automobilį tol, kol atsakovas pateiks policijos leidimą atsiimti jį iš aikštelės, tačiau net ir po kreipimosi į teismą, po teismo sprendimo atsakovas nesistengia išspręsti susidariusios padėties, nenurodo, kas galėtų ją atsiimti, kad išlaidos nebeaugtų. Apeliantas pats asmeniškai dalyvavo priverstinai nuvežant minėtą transporto priemonę dėl jo paties padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų. Akivaizdu, jog apeliantas žinojo, kad jis yra nušalinamas nuo transporto priemonės valdymo, jam uždraudžiama toliau važiuoti, o transporto priemonė yra nuvežama į saugojimo aikštelę. Pažymi, jog transporto priemonė priverstinai nuvežta 2011-03-10, o laisvės atėmimo bausmę apeliantas atlieka nuo 2011-07-07, taigi apeliantas turėjo 4 mėnesius pasiaiškinti, kur policija nuvežė jo vairuotą automobilį, kaip jį galima susigrąžinti. Taip pat privalėjo informuoti automobilio savininką, iš kurio gavo transporto priemonę, jog dėl jo padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų automobilis buvo sulaikytas policijos. Tokią pareigą apeliantui, kaip transporto priemonės valdytojui numato LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau tekste LR SEAKĮ) 20 str. 1 d., tačiau per tą laiką jokių veiksmų nesiėmė tikėdamasis, jog automobiliu pasirūpins kažkas kitas. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nepakanka įrodymų, nustatyti, kas yra automobilio savininkas, nes tiek VĮ „Regitra“ išrašas, tiek policijos atsakymas, pateiktas pirminiam kreditoriui, tiek VĮ „Regitra“ atsakymas ieškovui, tiek policijos atsakymas ieškovui nenurodo tikslių duomenų, kas yra transporto priemonės savininkas. Nurodo, jog laisvės atėmimo bausmė netrukdo asmeniui veikti dėl transporto priemonės atsiėmimo, nes tokią teisę (ir pareigą) gali įgyvendinti per atstovus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
12. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis nebuvo informuotas apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę iki jo sulaikymo 2011-07-07. Kolegija pažymi, jog LR Saugaus eismo automobilių kelias įstatymo (toliau LR SEAKĮ) 33 str. 6 d. numato solidarią savininko ir valdytojo atsakomybę. Tokiu būdu nustato, jog vienodą pareigą pasirūpinti automobiliu turi tiek savininkas, tiek valdytojas neišskiriant nei vienam subjektui prioriteto, todėl ir atsakomybė numatyti vienoda – solidari. Byloje nustatyta, jog automobilis buvo nuvežtas 2011-03-10 ir apeliantas jo nuvežimo metu dalyvavo. Tuo metu galiojęs Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-200 (galiojo nuo 2009-03-19 iki 2011-06-30) 12 punktas numato, jog tais atvejais, kai policijos pareigūnui priimant sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę ar ją nuvežant transporto priemonės savininko (valdytojo) vietoje nebuvo, policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas, gavęs informaciją apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę, apie tai nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 3 dienas, praneša (telefonu arba raštu) transporto priemonės savininkui (valdytojui), taip pat informuoja, kaip galima atsiimti transporto priemonę, ir tai pažymi žurnale. Taigi, asmuo apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę informuojamas tik tuo atveju, jeigu jis nedalyvauja priverstinio nuvežimo metu. Minėta, jog apeliantas pats pažeidė kelių eismo taisykles, pats dalyvavo, kai automobilis buvo nuvežtas, todėl apelianto argumentai, kad jis nebuvo informuotas apie automobilio saugojimą aikštelėje, yra atmestini kaip nepagrįsti.
13. Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai pasisakė dėl to, jog nėra įrodymų, kas yra transporto priemonės savininkas. Nurodo, jog transporto priemonės savininkas yra M. M., todėl jis turėjo pasirūpinti ginčo automobiliu, be to skola turi būti priteista ir iš M. M. kaip solidaraus skolininko, o apeliantas nėra ginčo automobilio savininkas, todėl neturi pareigos ja rūpintis. Kolegija nurodo, jog pagal VĮ „Regitra“ pateiktą pažymą byloje matyti, jog transporto priemonės savininkas nurodomas M. M.. Tačiau pagal Vilniaus aps. VPK Kelių policijos valdybos pateiktą informaciją pirminiam kreditoriui UAB „Sauda“ apie transporto priemonės savininką M. M., nei VĮ „Regitra“, nei Policijos atsakyme nėra nurodyta šio asmens adreso. Byloje pateiktame Vilniaus apskrities VPK kelių policijos valdybos 2018 m. sausio 12 d. rašte „Dėl Volvo 460 (duomenys neskelbtini) informacijos“ nurodyta, kad transporto priemonės vairuotojas S. R., o transporto priemonės savininkas nenustatytas. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte nėra nurodytas transporto priemonės savininkas (valdytojas). Todėl kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nepakanka įrodymų, nustatyti, kas yra automobilio savininkas, nes tiek VĮ „Regitra“ išrašas, tiek policijos atsakymas, pateiktas pirminiam kreditoriui, tiek VĮ „Regitra“ atsakymas ieškovei, tiek policijos atsakymas ieškovei nenurodo tikslių duomenų, kas yra transporto priemonės savininkas. Kolegija pažymi, jog apeliantas turėtų žinoti, kas yra ginčo automobilio savininkas, tačiau nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde apeliantas nepateikia jokių duomenų apie transporto priemonės savininką, iš kurio jis gavo automobilį ir kokiu pagrindu minėtą automobilį valdė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra suformavęs contra spoliatorem prezumpciją, vadovaujantis kuria šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005; 2010 birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Taigi nepateikdamas informacijos apie automobilio savininką, apeliantas turi prisiimti visą atsakomybę už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Be to, LR SEAKĮ 33 str. 6 d. numato solidarią transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybę. LR CK 6.6 str. 4 d. numato, jog jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Tokiu būdu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą priteisdamas visą sumą iš transporto priemonės valdytojo S. R..
14. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog nuo 2011-07-07 atlieka bausmę, todėl objektyviai negalėjo atsiimti automobilio, todėl neturi pareigos apmokėti priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų. Kolegija pažymi, jog laisvės atėmimo bausmė netrukdo asmeniui veikti dėl transporto priemonės atsiėmimo, nes tokią teisę (ir pareigą) gali įgyvendinti per atstovus. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012-03-26 įsakymo, V skyriaus, 66 punktas numato, jog iš asmenų, kuriems įstatymo nustatyta tvarka buvo paskirta administracinė nuobauda – administracinis areštas arba kardomoji priemonė – suėmimas, paimtas turtas, kuris nėra daiktiniai įrodymai, areštuotiems, sulaikytiems, suimtiems asmenims grąžinami paleidus juos į laisvę. Taip pat areštuotų, sulaikytų, suimtų asmenų paimtas turtas, kuris nėra daiktiniai įrodymai, gali būti grąžinamas ir nepaleidus šių asmenų į laisvę, kai tai padaryti pareikalauja areštuotas, sulaikytas, suimtas asmuo ar jo atstovas, kuris pateikia įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą įgaliojimą. Pažymėtina ir tai, jog iki atsakovo įkalinimo galiojęs Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-200 (galiojo nuo 2009-03-19 iki 2011-06-30) 18 punktas numatė, jog Policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas, priėmęs sprendimą grąžinti priverstinai nuvežtą transporto priemonę jos savininkui (valdytojui), išduoda Tvarkos aprašo 3 priede nustatytos formos leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Akivaizdu, jog jokių kliūčių atsiimti transporto priemonę apeliantas neturėjo. Be to, apeliantas nepateikė jokių duomenų apie tai, jog ketino ar dėjo pastangas atsiimti automobilį iš aikštelės.
15. Apeliantas skunde nesutinka ir su priteistos skolos dydžiu, motyvuodamas tuo, jog reikalavimas perleistas 2012-09-07, o į teismą ieškovė kreipėsi tik 2017-11-15. Byloje nustatyta, jog įsiskolinimas ieškovei yra perleistas 2017-06-29 (reikalavimo perleidimo sutartis). Be to, kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovės prašomos priteisti skolos dydžio pagrįstumą ir ieškovei priteisė skolą ne už 36 mėnesių laikotarpį, kaip ieškovė prašė, o tik už 29 mėnesius. Todėl apelianto argumentai dėl skolos dydžio atmestini kaip nepagrįsti.
16. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė byloje esančias aplinkybes, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.