- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-29
- Bylos Nr.
- e2A-589-392/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- J. B.
- Ieškovas
- ERGO Insurance SE
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „DK investicijos“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei J. B. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „DK investicijos“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 225 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. gruodžio 15 d., (duomenys neskelbtini), prekybos centro „Rimi“ automobilių stovėjimo aikštelėje, įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovė J. B., vairavo automobilį „Fiat 500“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neatidi, prieš pradėdama važiuoti neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, kliudė pakeliamą užtvarą ir jį apgadino. Apie eismo įvykį nepranešė policijai ir iš eismo įvykio pasišalino. Transporto priemonės „Fiat 500“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ERGO Insurance SE, draudimo sutarties Nr. 02-2841549. Ieškovui 2015 m. gruodžio 16 d. apie padarytą žalą automobilių stovėjimo aikštelės automatiniam pakeliamam užtvarui pranešė ir pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo, žalą patyrusio asmens UAB „DK Investicijos“ atstovas. Ieškovas atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui nuostolius, išmokėdamas 225 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, įgyvendindamas jam įstatymo suteiktą atgręžtinio reikalavimo teisę, kreipėsi į atsakovę J. B., reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką – 225 Eur, tačiau atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo. Teismų praktika nagrinėjant tokio pobūdžio bylas nubrėžia griežtą skirtį tarp civilinės ir administracinės atsakomybės. Vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas. Administracinio teisės pažeidimo byloje pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalį (pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs) būtent institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, turi pareigą įrodyti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę dėl pasitraukimo iš įvykio vietos. Pats atsakomybėn patrauktas asmuo neturi pareigos teikti savo nekaltumo įrodymų. Asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje turi būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas įstatymo nustatyta tvarka, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta drausminė ar administracinė atsakomybė, o administracinės teisenos bylose nustatyti faktai neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnis). Fakto, jog nėra atsakovo kaltės dėl pasišalinimo, įrodinėjimo pareiga tenka skolininkui. Visus įrodymus, susijusius su skolininko kalte, teismas vertina iš naujo. Administracinėje byloje priimtas nutarimas prejudicinės reikšmės šiai bylai neturi ir atsakovo civilinės atsakomybės savaime nepaneigia. Taikant civilinę atsakomybę skolininko kaltė preziumuojama. Pasišalinimas iš eismo įvykio vietos kaip administracinis teisės pažeidimas ATPK 130 straipsnio 1 dalies prasme negali būti tapatinamas su pasišalinimu iš eismo įvykio vietos, sudarančiu pagrindą susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Dėl to ir kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, sprendžiant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo klausimą, reikia aiškinti ir vertinti taip, kaip ji suprantama bei aiškinama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnį, bet ne taip, kaip ji suprantama ir aiškinama administracinių teismų praktikoje taikant ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Ieškovas mano, kad atsakovė turėjo ne tik pareigą, bet ir realią galimybę suprasti, kad dalyvavo eismo įvykyje ir turėjo pareigą įvykdyti Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pareigą – apie eismo įvykį nedelsiant pranešti policijai KET numatytais atvejais bei TPVCAPDĮ 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte – nepasišalinti iš įvykio vietos, o kadangi šios pareigos neįvykdė, pagrįstai turi būti taikoma įstatyme numatyta sankcija.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius. Priešingu atveju draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens. Dėl to siekdamas patirti mažiau nuostolių savo profesinėje veikloje draudikas turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, išmokėdamas draudimo išmoką įsitikinti, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nustatyti realų patirtos žalos dydį ir tiek draudėjo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu elgtis sąžiningai. 2016 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.6-8560-1016/2016 visapusiškai, pilnutiniai ir objektyviai ištyrė byloje surinktus įrodymus, išanalizavo kelio ženklinimą, įvertino tai ir vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, priėmė nutarimą, kuriuo nutarė J. B. administracinės bylos dalį dėl aukščiau minėto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje bei ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nutraukti, kadangi nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Teismas taip pat nurodė, kad J. B. nepažeidė KET 222 punkto reikalavimų dėl pasišalinimo iš įvykio vietos. Administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad atsakovė nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis, jos elgesys pripažintinas pakankamai atidžiu ir rūpestingu bei nesudarančiu pagrindo konstatuoti pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto nei tyčia, nei dėl neatsargumo. Taip pat nenustatyta jokių kitų priežasčių, kurios leistų manyti, kad ji turėjo tikslą pasišalinti iš avarijos vietos nepranešusi policijai. Atsakovės išvykimo iš aikštelės negalima vertinti kaip pasišalinimo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme net ir dėl neatsargumo, nes atsakovė nesuvokė ir net neturėjo ir negalėjo suvokti, kad buvo apgadintas kito asmens turtas. Ieškovas nepateikė teismui jokių duomenų, kurie liudytų, kad būtų įvykęs eismo įvykis, ir pasišalinimo iš įvykio vietos faktas, todėl šiuo atveju priežastinio ryšio nenustatyta. Tuo tarpu teismas administracinėje byloje ne tik sprendė, kad atsakovės veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, bet ir konstatavo, kad tarp atsakovės veikos ir kilusių pasekmių, t. y. atsiradusios žalos, sugadinto kelio užtvaro, nėra priežastinio ryšio. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, tuomet, kai eismo įvykio kaltininkas buvo pripažintas nepažeidusiu ATPK 127 straipsnio 2 dalies bei ATPK 130 straipsnio 1 dalies, KET 222 punkto reikalavimų. Nagrinėjamu atveju atsakovės kaltė dėl eismo įvykio nėra konstatuota. Atsakovės nuomone, šiuo atveju ji pati yra nukentėjusioji, kuri dėl netinkamo atitvaro įrengimo ir funkcionavimo, patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus, todėl taip pat CK nustatyta tvarka, turi teisę į žalos, patirtos eismo įvykio metu, atlyginimą. Nenustačius TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo būtinosios sąlygos – pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto, ieškinys dėl žalos atlyginimo regreso tvarka turi būti atmestinas. Ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų atsakovės J. B. atžvilgiu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovės J. B. 225 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą (225 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, naudai.
4. Nustatė, kad 2015 m. gruodžio 15 d., (duomenys neskelbtini), prekybos centro „Rimi“ automobilių stovėjimo aikštelėje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovė J. B., vairuodama automobilį „Fiat 500“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kliudė pakeliamą užtvarą ir jį apgadino. Apie šį eismo įvykį atsakovė nepranešė policijai ir iš eismo įvykio pasišalino. Transporto priemonės „Fiat 500“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ERGO Insurance SE, draudimo sutarties Nr. 02-2841549. Ieškovui 2015 m. gruodžio 16 d. apie padarytą žalą automobilių stovėjimo aikštelės automatiniam pakeliamam užtvarui pranešė ir pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo, žalą patyrusio asmens UAB „DK Investicijos“ atstovas. Ieškovas atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui – UAB „DK Investicijos“, nuostolius, išmokėdamas 225 Eur dydžio draudimo išmoką bei įgyvendindamas įstatymo suteiktą atgręžtinio reikalavimo teisę, kreipėsi į atsakovę J. B., reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką – 225 Eur, tačiau ši reikalaujamą sumą atsisakė sumokėti.
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 28 d. išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, priėmė nutarimą, kuriuo administracinę bylą dėl administracinio teisės pažeidimo numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukė, kadangi nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Minėtu nutarimu konstatavo, kad eismo įvykis įvyko. Padarė išvadą, kad J. B., važiuodama pro pakeltą kelio užtvarą ir jam staiga nusileidus, jį nestipriai kliudydama bei nežymiai nulenkdama galėjo ir nesuprasti, jog kelio užtvarą apgadino ir tuo sukėlė eismo įvykį, apie kurį privalėjo pranešti policijai, galėjo nesuvokti, kad ji pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl konstatavo, jog J. B., nepažeidė KET 222 punkto reikalavimų.
6. Teismas pažymėjo, kad byloje tarp šalių kilo ginčas dėl asmens, atsakingo už eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą. Tokio pobūdžio bylose kaip ši egzistuoja aiški atskirtis tarp civilinės ir administracinės atsakomybės. Todėl sutiko su ieškovo nurodyta teismų praktika šiuo klausimu bei su tuo, kad vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuomet institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, turi pareigą įrodyti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę dėl pasitraukimo iš įvykio vietos. Tuo tarpu asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas įstatymo nustatyta tvarka, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta drausminė ar administracinė atsakomybė. Administracinės teisenos bylose nustatyti faktai neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje, tačiau gali būti vertinami kaip įrodymai, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.
7. Teismų praktika šios kategorijos bylose, teismo nuomone, įrodo, jog žalos padarymo faktas paprastai yra įrodinėjamas remiantis įvykio vietos apžiūros protokolais, nuotraukomis, padarytomis įvykio vietoje, liudytojų parodymais ir kt. Teismo vertinimu, šioje teisės normoje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, visų pirma galima daryti neginčijamą išvadą, jog atsakovės su ieškovu sudaryta įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 02-2841549 atsakovės nebuvo vykdoma tinkamai; antra – atsakovės veiksmai (ir tuo pačiu neveikimas) iš karto po įvykio (nepranešimas policijai bei pasišalinimas iš įvykio vietos), nagrinėjamu atveju, suponuoja teismo įsitikinimą, jog šioje byloje nėra pagrindo teigti, kad ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, neįgijo teisės reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.
8. Nagrinėjamo ginčo atveju patirtą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos privalo įrodyti ieškovas. Kadangi skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tai ją paneigti privalo atsakovas, nes pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias normas.
9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, t. y. atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – kliudė pakeliamą užtvarą, ją apgadino, apie eismo įvykį policijai nepranešė ir iš eismo įvykio pasišalino, teismas padarė išvadą, kad ieškovas, išmokėjęs trečiajam asmeniui UAB „DK investicijos“ draudimo išmoką už šiuo eismo įvykiu sugadinto užtvaro pakeitimą, patyrė 225 Eur žalą. Todėl, teismo vertinimu, yra atsakovės veiksmų ir draudiko patirtos žalos priežastinis ryšys, o byloje yra nustatytos būtinosios sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti ir ji yra atsakinga už savo veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 ir 2 dalis, draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę reikalauti sumokėtos dėl padarytos žalos sumos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Vienas iš šių pagrindų – atsakingas asmuo pasišalina iš įvykio vietos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovė (apeliantė) J. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantė nurodė, jog į automobilių stovėjimo aikštelę įvažiavo rūpestingai laikydamasi visų nurodymų. Mano, jog pakeliamas užtvaras nusileido ant jos automobilio ne dėl apeliantės kaltės, o dėl netinkamo sistemos įrengimo. Laikydamasi atstumo ir užfiksavusi valstybinius numerius, apeliantė negalėjo numanyti, kad užtvaras nusileis, nes pagal nurodytas instrukcijas jis turėjo praleisti apeliantės automobilį. Administracinėje byloje buvo konstatuota, kad apeliantė nepasišalino iš įvykio, kurio metu buvo apgadintas pakeliamas užtvaras, ji galėjo nesuvokti, kad užtvaras yra apgadintas, nes po kontakto su automobiliu, jis vėl pakilo ir toliau veikė. Pirmosios instancijos teismas negalėjo nepaisyti įsiteisėjusiu 2016 m. birželio 28 d. nutarimu konstatuotų aplinkybių, kad apeliantės veiksmuose nėra kaltės dėl užtvaro apgadinimo, bei, jog ji nepasišalino iš įvykio vietos.
10.2. Apeliantės nuomone, pats pasišalinimo ar nepasišalinimo faktas negali turėti jokio reikšmingumo žalos padarymo konstatavimui, nes pačiu pasišalinimu žala negali būti padaroma, ši aplinkybė reikšminga tik administracinei atsakomybei kilti. Byloje nėra ginčo, kad žala buvo padaryta pakeliamam užtvarui dėl pastarojo įvykusio kontakto su apeliantės automobiliu. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas nesiaiškino ir nenustatė dėl kokių priežasčių įvyko šis kontaktas. Vien aplinkybė, kad užtvaras buvo apgadintas dėl kontakto su apeliantės automobiliu, nepatvirtina, kad būtent apeliantės neteisėti ar nerūpestingi veiksmai sąlygojo šio kontakto kilimą.
10.3. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismų įsiteisėję ir galiojantys procesiniai spendimai, įskaitant ir nutarimus administracinio pažeidimo bylose, laikytini turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę turinčiais oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir juose nurodytos aplinkybės pripažįstamos įrodytomis, kol bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymais. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo pateikta jokių naujų rašytinių įrodymų. Ieškovas savo ieškinį grindė išimtinai administracinės bylos medžiaga, ir paprašė šia bylą prijungti prie nagrinėjamos bylos. Atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje nebuvo pateikta jokių naujų įrodymų, kuriais būtų siekiama paneigti, nuginčyti administracinėje byloje konstatuotas aplinkybes dėl apeliantės kaltės, jos pasišalinimo, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas neturėjo jokio pagrindo nustatyti priešingas aplinkybes, nei administracinę bylą išnagrinėjęs teismas. Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neteisėtai, vadovaudamasis ta pačia administracinės bylos medžiaga padarė priešingas išvadas, kad neva apeliantė kalta dėl užtvaro apgadinimo bei, kad ji pasišalino iš įvykio vietos. Faktiškai skundžiamą sprendimą priėmęs teismas iš naujo persprendė administracinę bylą ir paneigė minimoje byloje priimto teismo procesinio sprendimo privalomumo ir legitimumo principą.
Atsiliepimas
11. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą. Ieškovės vertinimu pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas, pagrįstas visapusišku ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, jo naikinti nėra pagrindo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad atsakomybės pagal CK 6.270 straipsnį yra griežtosios civilinės atsakomybės taikymas už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą. Tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte, neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti žalą neatsižvelgiant į jo kaltės, kaip būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos, egzistavimą. Kasacinio teismo praktikoje transporto priemonės priskiriamos didesnio pavojaus šaltiniams. Sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, egzistavimo, nebūtina konstatuoti esant pažeistą konkrečią teisės normą, pvz.: KET. Taikant deliktinę atsakomybę asmens veiksmų neteisėtumas ir kaltė gali būti konstatuojami ne tik dėl konkrečios normos pažeidimo, bet ir dėl asmens nepakankamai atidaus, atsargaus elgesio, šiuo atveju - dalyvaujant eisme su transporto priemone. Ieškovės nuomone šiuo atveju atsakovės elgsena neatitiko atidaus ir rūpestingo asmens elgsenos. Ieškovas mano, kad pagrįsta ir įrodyta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus: buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, valdydama padidinto pavojaus šaltinį kliudė pakeliamą užtvarą, tokiais savo veiksmais padarė žalos. Ieškovas, sudarytos sutarties apimties ribose privalėjo atlyginti nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą, t. y. išmokėti draudimo išmoką. Baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje/administracinėje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius. Nurodo, kad atsakomybė gali kilti ir esant dideliam neatsargumui, nes civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę didelis neatsargumas gali būti prilyginamas tyčinei kaltės formai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, nenustatęs absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
13. Byloje nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 15 d., (duomenys neskelbtini), prekybos centro „Rimi“ automobilių stovėjimo aikštelėje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovė J. B., vairuodama automobilį „Fiat 500“ kliudė pakeliamą užtvarą ir jį apgadino. Apie šį eismo įvykį atsakovė nepranešė policijai ir iš eismo įvykio pasišalino. Transporto priemonės „Fiat 500“ valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ERGO Insurance SE, draudimo sutarties Nr. 02-2841549. UAB „DK Investicijos“ atstovas 2015 m. gruodžio 16 d. ieškovui pranešė apie padarytą žalą automobilių stovėjimo aikštelės automatiniam pakeliamam užtvarui ir pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo. Ieškovas atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui – UAB „DK Investicijos“, nuostolius, išmokėdamas 225 Eur dydžio draudimo išmoką bei įgyvendindamas įstatymo suteiktą atgręžtinio reikalavimo teisę, kreipėsi į atsakovę J. B., reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką – 225 Eur, tačiau ši reikalaujamą sumą atsisakė sumokėti. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A.2.6-8560-1016/2016, priėmė nutarimą, kuriuo J. B. administracinę bylą dėl administracinio teisės pažeidimo numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukė, kadangi nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties.
14. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir šioje byloje. Kadangi administracinio teisės pažeidimo byloje konstatuota, jog atsakovė J. B. nepasišalino iš eismo įvykio vietos, kurio metu buvo apgadintas pakeliamas užtvaras, tai atsakovei nekyla prievolė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu grąžinti draudikui jo išmokėtas sumas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
15. Vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas. Administracinio teisės pažeidimo byloje pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį (pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs) būtent institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, turėjo pareigą įrodyti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę dėl pasitraukimo iš įvykio vietos. Pats atsakomybėn patrauktas asmuo neturi pareigos teikti savo nekaltumo įrodymų. Tačiau civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai. Abi šalys turi vienodą pareigą teikti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą sudarančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Aplinkybė, kad atsakovė už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos nebuvo nubausta, administracinio teisės pažeidimo byla dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, buvo nutraukta, nepaneigia draudiko teisės reikalauti išmokėtos draudimo išmokos. Civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje gali būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar asmeniui buvo taikyta administracinė atsakomybė. Vienu veiksmu gali būti padaroma žala skirtingoms vertybėms, kurias saugo ir gina skirtingos teisės šakos: administracinė, baudžiamoji, civilinė, darbo teisė. Atitinkamai asmeniui už tą patį veiksmą gali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2014). ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Tuo tarpu civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Vadinasi nagrinėjamu atveju administracinės teisenos bylose nustatyti faktai neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje.
16. Eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tada, kuomet draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose transporto priemonės valdytojui nustatytas pareigas. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 bei 2 dalyse yra išvardinti savarankiški pagrindai, kuriems atsiradus draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę reikalauti sumokėtos dėl padarytos žalos sumos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Vienas iš šių pagrindų - atsakingas asmuo pasišalina iš įvykio vietos (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tokia įstatymų leidėjo pozicija paaiškinama tuo, kad, įvykus eismo įvykiui, bene svarbiausia su juo susijusios vairuotojo (eismo dalyvio) pareiga pagal Kelių eismo taisykles tampa nepasišalinti iš eismo įvykio vietos, pranešti policijai apie įvykį, bei imtis kitų veiksmų, išvardintų TPVCAPDĮ 12 straipsnyje. Šie reikalavimai yra svarbūs tuo, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai (be kita ko, asmenų blaivumas), asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 59 punkte yra įtvirtinta analogiška nuostata, suteikianti draudikui teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų pasišalinęs iš įvykio vietos atsakingas už žalos padarymą asmuo.
17. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo byloje nustatė, kad atsakovė, pažeisdama KET 9, 101, 222 punktų reikalavimus, vairuodama automobilį buvo neatidi, prieš pradėdama važiuoti neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, pavažiavo į priekį, kliudė pakeliamą užtvarą ir jį apgadino. Teismas administracinio teisės pažeidimo byloje konstatavo, kad eismo įvykis įvyko, atsakovė važiuodama užkabino ir palenkė kelio užtvarą. Atsakovė teigia, kad ji neturėjo priežasčių tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir jos veiksmai iš karto po įvykio negali būti traktuojami kaip pasišalinimas iš įvykio vietos. Ieškovė nurodo, kad atsakovės elgesys eismo įvykio metu neatitiko atidaus ir rūpestingo asmens elgesio, nes atsakovė į aikštelę važinėja kasdien, nuolat naudojasi įvažiavimu į stovėjimo aikštele, kurios įvažiavimas reguliuojamas pakeliamu užtvaru, todėl užtvaro veikimo principai atsakovei yra matyti ir žinomi. Iš vaizdo įrašo matyti, kad atsakovė prie užtvaros laukia kol pravažiuos priešais stovintis automobilis, todėl mato, kaip užtvarą pravažiuoja kitas automobilis, automobiliui pravažiavus, padidina greitį ir nesustodama važiuoja pro užtvaro nusileidimo vietą. Šias aplinkybes, ieškovė vertina, kaip ypatingai neatidų atsakovės elgesį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – kliudė pakeliamą užtvarą, jį apgadino, apie eismo įvykį nepranešė, iš eismo įvykio pasišalino.
18. CK nuostatose įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos; už neteisėtus veiksmus ar neveikimą, pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymą, numatyti tam tikri teisiniai padariniai – civilinės atsakomybės taikymas. Didesnio pavojaus šaltinio valdymas sukelia valdytojui didesnę nei įprasta rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus šaltinį: jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus šaltinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, rūpintis, kad jo valdomo didesnio pavojaus šaltinio neužvaldytų kiti asmenys. Reikalaujamas didesnio rūpestingumo ir atidumo laipsnis turėtų būti toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų žalai atsirasti.
19. Nagrinėjamu atveju patirtą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos privalo įrodyti ieškovas. Kadangi skolininko kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tai ją paneigti privalo atsakovas, nes pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo turi įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Tai reiškia, kad teisę į žalos atlyginimą nukentėjęs asmuo įgyja tik tuo atveju, kai žalą patiria dėl neteisėtos kito asmens veikos (veikimo ar neveikimo).
20. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė, kliudė pakeliamą užtvarą, jį apgadino, apie eismo įvykį policijai nepranešė ir iš eismo įvykio pasišalino, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Ieškovas išmokėjęs trečiajam asmeniui draudimo išmoką už šiuo eismo įvykiu sugadinto užtvaro pakeitimą, patyrė 225 Eur žalą, todėl yra atsakovės veiksmų ir draudiko patirtos žalos priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos vertinimu, byloje yra nustatytos būtinosios sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti ir ji yra atsakinga už savo veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, pagrįstai sprendė ir priteisė transporto priemonės draudikui iš atsakovės draudimo išmoką, kurią draudikas atlygino žalą nukentėjusiajam.
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti atsakovės apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
22. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
23. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atsakovės J. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.