- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-19
- Bylos Nr.
- P-492-93-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-46-3-01292-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Virgilijus Valančius, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. O.
- Atsakovas
- Tauragės rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. O. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-2632/2012 pagal pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Tauragės rajono savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. O. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat prašė priteisti 150 Lt sumokėtą žyminį mokestį.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio mėnesį prie jo gyvenamosios vietos Stoties g. (duomenys neskelbtini), Tauragėje esančioje laisvoje valstybinėje žemėje į rietuvę buvo sukrautos apie 10 kub. m. pareiškėjui priklausančių malkų. 2009 m. rugpjūčio 25 d. Tauragės miesto seniūnijos seniūno pavaduotojas J. B. įspėjimu įpareigojo pareiškėją pašalinti malkas iš laisvos valstybinės žemės iki 2009 m. rugsėjo 10 d., nes kitu atveju pareiškėjas bus patrauktas administracinėn atsakomybėn. Pareiškėjas priimti įspėjimą atsisakė, todėl J. B. įteikė įspėjimą pareiškėjo motinai J. O.. Ji atsisakė pašalinti malkas, nes teigė, jog malkos jai nepriklauso. 2008 m. rugpjūčio 28 d. J. B. įspėjo pareiškėją, kad iki 2009 m. rugsėjo 10 d. nepašalinus malkų iš valstybinės žemės, AB „Dunokai“ darbininkai prieš pareiškėjo valią išveš malkas į sąvartyną. Teigė, kad iki nurodyto termino visas malkas pašalino. Paaiškino, kad turėjo teisę laisvoje valstybinėje žemėje laikyti malkas neribotą laiką, nes už malkų laikymą jam nebuvo pritaikyta administracinė atsakomybė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 11286-243/2008. Pažymėjo, kad dėl J. B. veiksmų patyrė neturtinę žalą, nes buvo priverstas ieškoti patalpų malkų patalpinimui, jas transportuoti ir bereikalingai naudoti savo fizinį darbą jų perkėlimui. Nurodė, kad J. B. piktnaudžiavo savo tarnyba ir grasindamas administracine bauda privertė pareiškėją dirbti fizinį darbą, kurio jis neturėjo dirbti. Pažymėjo, kad dėl J. B. veiksmų Tauragės rajono savivaldybės administracijai kilo civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį ir 6.250 straipsnio 1 dalį. Patirtą neturtinę žalą pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiškėjas įvertino 5 000 Lt suma.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinęs bylos aplinkybes ir remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 17 punktu bei Tauragės miesto ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių, patvirtintų Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 1 1698 (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis padarė išvadą, kad J. B. turėjo teisę įspėti pareiškėją ir jo motiną dėl būtinimo pašalinti malkas nuo valstybinės žemės teritorijos. Nurodė, kad pareiškėjo teiginys dėl malkų laikymo teisėtumo yra nepagrįstas, nes bylos aplinkybės rodo, kad pareiškėjas nebuvo gavęs seniūno leidimo sandėliuoti malkas valstybinėje žemėje pagal Taisyklių 55.4 punktą, o aplinkos apsaugos pareigūnams nustačius aplinkos teršimo atvejį, pagrįstai buvo imtasi veiksmų malkų pašalinimui iš valstybinės žemės. Neteisėto malkų sandėliavimo fakto nepaneigia ir tai, kad pareiškėjas nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 188 straipsnį administracinėje byloje Nr. 11286-243/2008. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad J. B. neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio. Nurodė, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius išgyvenimus, nei paprastai patiriama socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms. Nenustatęs būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tarp kurių negali ir būti priežastinio ryšio, teismas padarė išvadą, kad civilinė atsakomybė Tauragės rajono savivaldybės administracijai negali kilti.
Išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Atmesdamas apeliacinio skundo argumentą, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija, nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, kad atsižvelgiant į tai, kad sklypas Stoties g. (duomenys neskelbtini), Tauragėje yra laisva valstybinė žemė, jis juo galėjo teisėtai naudotis, yra nepagrįsti. Teismas nurodė, kad valstybinės žemės perdavimas neatlygintinai naudotis, nuoma, perleidimas yra griežtai reglamentuoti teisės aktuose (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 8–10 str.). Teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad pareiškėjas neturėjo teisėto pagrindo naudoti valstybinę žemę asmeninėms reikmėms (malkų laikymui). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 7 punkto ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio nuostatomis, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Tauragės miesto seniūnijos pavaduotojas J. B. veikė teisėtai, neviršijo jam suteiktos kompetencijos, todėl nėra pagrindo konstatuoti veiksmų neteisėtumo. Apelianto teiginius, kad administracinėje byloje Nr. II-286-243/2008 buvo konstatuota, jog nėra pagrindo jam taikyti administracinę atsakomybę ATPK 188 straipsnio pagrindu, todėl jis malkas žemės sklype laiko teisėtai ir J. B. neturėjo pagrindo reikalauti jas pašalinti, apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad administracinės nuobaudos neskyrimas pareiškėjui neturi reikšmės sprendžiant dėl seniūnijos veiksmų neteisėtumo. Taip pat pažymėjo, jog priešingai nei teigia pareiškėjas, nurodytoje byloje nebuvo priimtas sprendimas dėl administracinės atsakomybės netaikymo pareiškėjui, tačiau, nustačius procedūrinius pažeidimus, administracinė byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo. Teismas padarė išvadą, jog apelianto teiginys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-231/2011 buvo konstatuota, jog pareiškėjas malkas laikė teisėtai, o pirmosios instancijos teismas panaikino apeliacinio teismo nutartį, taip pat yra nepagrįstas ir neatitinkantis faktinių aplinkybių. Teismas akcentavo, kad nurodytoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis išsprendė pareiškėjo atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ir palikta galioti pirmosios instancijos teismo nutartis. Ginčas iš esmės nebuvo nagrinėjamas ir sprendimas dėl pareiškėjo veiksmų (malkų laikymo) teisėtumo ar neteisėtumo nebuvo priimtas. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas dėl teisėto atsakovo reikalavimo, patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius išgyvenimus, nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms.
II.
Pareiškėjas A. O. 2013 m. vasario 7 d. (pagal pašto spaudą ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-2632/2012.
Šalies argumentai
Prašyme nurodo, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios kolegijos teisėjas Laimutis Alechnavičius tyčia iškreipė faktinius bylos duomenis ir tyčia netinkamai aiškino bei taikė ATPK 21 straipsnio 1 punktą ir 23 straipsnį. Paaiškina, kad įspėjimas asmeniui yra skiriamas tik vieną kartą, neįvykdžius įspėjimo, asmeniui yra skiriama bauda. Akcentuoja, kad ATPK nėra nuostatos, numatančios, kad gali būti duodami du įspėjimai, todėl nesutinka su teismo išvada, kad už vieną administracinį prasižengimą gali būti skiriami du įspėjimai. Pažymi, kad J. B. 2009 m. rugpjūčio 25 d. įspėjimas yra neteisėtas. Paaiškina, kad jo motina 2009 m. gegužės 5 d. įspėjimu buvo įpareigota pašalinti malkas, tačiau po įspėjimo administracinė nuobauda jai skirta nebuvo. Teigia, kad 2009 m. rugpjūčio 25 d. įspėjimas yra visai dėl kitų malkų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Pareiškėjo prašymas atmestinas, procesas byloje neatnaujintinas.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Teismo galia panaikinti ar pakeisti privalomą ir vykdytiną sprendimą turėtų būti naudojama esminėms klaidoms taisyti (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 8564/02). Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytos tvarkos, t. y. per nurodyto įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjimo dalyką nustato ginčo šalys ir šis principas galioja nagrinėjant bylas ir instancine tvarka. Priklausomai nuo pasirinkto nagrinėjimo dalyko, šalys nurodo teisinius faktus ir pateikia juos patvirtinančius įrodymus. Analogiškai, bylos proceso atnaujinimo siekianti šalis turi nurodyti konkretų faktinį proceso atnaujinimo pagrindą, motyvus, pateikti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą patvirtinančius įrodymus bei pagrįsti prašymo padavimo terminų skaičiavimą. Šalies nurodytas bylos proceso atnaujinimo faktinis pagrindas nulemia prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo ribas (ABTĮ 157 str. 1 d. 5 p.).
Atitinkamai, pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalį nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, o prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą.
Prašyme pareiškėjas teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas tyčia netinkamai aiškino bei taikė ATPK 21 straipsnio 1 punktą ir 23 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos ATPK nuostatos reglamentuoja įspėjimo, kaip vienos iš administracinės nuobaudos rūšies, skyrimo tvarką. Nagrinėjamu atveju, 2009 m. rugpjūčio 25 d. įspėjimas, iš kurio pareiškėjas kildino neturtinę žalą, nelaikytinas administracine nuobauda, todėl ATPK 21, 23 straipsnių nuostatos šioje byloje neturėjo būti taikomos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad neįrodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimas.
Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog administracinė byla pagal jo skundą būtų išnagrinėta iš naujo ir kitaip teisiškai kvalifikuotos faktinės bylos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo atnaujinti proceso, nes tai neatitinka nė vieno iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A525-2632/2012 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. O. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. A525-2632/2012 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.