Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-04-24 · Civilinė byla Nr. 2A-282-212/2012

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-02-10Utenos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-24Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-24
Bylos Nr.
2A-282-212/2012
Teisminio proceso Nr.
2-50-3-00491-2011-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Zina Mickevičiūtė
Atsakovas
A. B.
Trečiasis asmuo
L. L.
Civilinė byla Nr. 2A-282-212/2012Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00491-2011-8Procesinio sprendimo kategorija: (S) 44.5.2.4;73.2.5.5;121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. balandžio 24 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Zina Mickevičiūtė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-166-839/2012 pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui A. B. ir trečiajam asmeniui L. L. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo jo naudai 2 911 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-09-07 dėl atsakovo kaltės įvykusio autoįvykio buvo apgadinta L. L. priklausanti transporto priemonė.

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2012-02-10 sprendimu priteisė iš atsakovo 2 911 Lt nuostolių atlyginimui, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 2 911 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2011-04-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 87 Lt sumokėto žyminio mokesčio ieškovei bei 22 Lt 45 ct teismo turėtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Nustatė, kad 2008-09-07 A. B. vairuojant V. V. priklausančią transporto priemonę VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta L. L. priklausanti transporto priemonė. AB „LIETUVOS DRAUDIMAS“, vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr.1 nuostatas, nustatė ir atlygino L. L. padarytą 2 911 Lt dydžio žalą, o Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3 p. nuostatas, kompensavo išmokėtą 2 911 Lt draudimo išmoką. Eismo įvykio kaltininku 2009-01-12 nutarimu pripažintas A. B., kurio civilinė atsakomybė, vairuojant automobilį VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovas 2009-03-24, 2010-07-16 kreipėsi su pretenzijomis į atsakovą, tačiau žalos neatlygino. 2008-09-07 autoįvykio metu atsakovo vairuotas automobilis VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Motoroleris buvo apdraustas transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, techniškai tvarkingas, vairuotojas baigė mokymo kursus. Atsakovas automobilį vairavo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, automobilis buvo neapdraustas transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neįregistruotas nustatyta tvarka. Šias aplinkybes patvirtino atlikto ikiteisminio tyrimo byloje duomenys, t. y. transporto priemonės techninės apžiūros aktas, A. B. apklausos paaiškinimai. Utenos rajono apylinkės teismo 2009-01-12 nutarimu Nr. A2.6-124-373/2009 A. B. paskyrė administracinę nuobaudą – dvidešimt parų administracinio arešto už tai, kad jis neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones. Liudytojai D. P., M. D., A. Č., I. B. nurodė, kad automobilis važiavo ganėtinai greitai bei priešinga kelio puse, labiau jų važiavimo juostos. Specialisto išvadoje pateikta tikėtina eismo įvykio eiga, nes pateiktoje medžiagoje nėra visų būtinų duomenų, tame tarpe ir neužfiksuota automobilio vieta po autoįvykio, nes atsakovas pasišalino iš autoįvykio vietos. Vertinant bylos aplinkybių visetą nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog dėl autoįvykio kaltas tik motorolerio vairuotojas, o atsakovo kaltės techniniu požiūriu dėl autoįvykio nėra. Esminė atsakovo kaltę civilinės atsakomybės prasme patvirtinanti aplinkybė yra ir tai, kad A. B. išvis neturėjo teisės būti eismo dalyviu kaip vairuotojas, be to privalomuoju draudimu nebuvo drausta civilinė atsakomybė. Nors atsakovas nurodė, kad nėra vien tik jo kaltės dėl įvykusio autoįvykio ir kad įvykį sąlygojo neatsargus motorolerio vairuotojo elgesys, tačiau tokius motyvus teismas atmetė, nes iš esmės vien transporto priemonės vairavimas neturint tam teisės buvo neteisėtas A. B. elgesys, kurio nesant autoįvykis išvis nebūtų įvykęs. Tai, kad atsakovo veikoje nebuvo nustatyta baudžiamosios atsakomybės pagrindų, nereiškia, kad tokiu būdu yra pagrindas eliminuoti ar sumažinti galimą civilinę atsakomybę kitų įstatymų pagrindu, nes iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas sąmoningai nusižengė kelių eismo taisyklėms ir jo elgesys viršija įprastinę riziką. Atgręžtinio reikalavimo teisė į kaltininką užtikrina šios draudimo veiklos stabilumą, leidžia išvengti nepagrįstų ir pagal draudimo verslo logiką nenuspėjamų išlaidų bei prevenciškai riboja neatsakingą ir visuomenei žalingą transporto priemonių valdytojų elgesį. Įvykęs autoįvykis ir dėl to atsiradusi žala nepasižymi tikėtinumo, atsitiktinumo kriterijais. Įrodymų, paneigiančių byloje nustatytas aplinkybes, jog dėl autoįvykio visiškai nėra atsakovo kaltės techniniu požiūriu, atsakovas vairavo neturėdamas tam teisės, automobilis buvo neapdraustas transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nėra.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2012-02-10 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Mano, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas netinkamai įvertino byloje esamus įrodymus bei netinkamai taikė materialinės teisės normas. Teismas šališkai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir be pagrindo padarė išvadą, kad atsakovas yra kaltas dėl autoįvykio, įvykusio 2008-09-07 17 val. 15 min., Utenos m. teritorijoje, kurio metu buvo nesunkiai sužalotas nepilnametis I. L. ir apgadintas motoroleris Peugeot. Surinkta ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 89-1-00592-08 medžiaga neginčijamai nustatyta, kad šis eismo įvykis įvyko dėl pačio nukentėjusiojo I. L. veiksmų. Šios aplinkybės išdėstytos Utenos rajono prokuratūros 2009-07-08 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 89-1-00592-08. Priimtame nutarime nurodoma, kad kelio posūkyje, kur matomumas blogas, nukentėjusysis I. L. važiavo arčiau kelio vidurio, o atsiradus kelyje kliūčiai, atsakovo automobiliui VW Golf, bandė šį automobilį apvažiuoti iš kairės, išvažiuodamas į priešingą eismo pusę, kur ir įvyko autoįvykis, kurio metu automobilio priekinės dalies dešinė pusė trenkėsi į motorolerio Peugeot priekinį ratą. Iš specialisto išvados Nr. 11-657(09)- matyti, jog transporto priemonių susidūrimo mechanizmas buvo toks: atsakovo automobilis VW Golf , sprendžiant pagal automobilio paliktą stabdymo pėdsaką, jo ilgį, prieš pat stabdymą važiavo apie 39 km/h greičiu ir judėjo kelio važiuojamosios dalies dešine puse, arčiau dešiniojo krašto ir susidūrė su priešpriešiais važiavusiu motoroleriu Peugeot, vairuojamu I. L.. Automobilis priekinės dalies dešinė pusė trenkėsi į motorolerio Peugeot priekinį ratą. Specialisto išvadoje nurodoma, kad buvusioje kelio eismo situacijoje motorolerio Peugeot vairuotojo I. L. veiksmai, - priešpriešinio prasilenkimo metu kelio posūkyje, važiuodamas kryptimi nuo kelio Utena-Kupiškis link UAB Utenos vandenų, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir joje susidūrė su automobiliu VW Golf, - techniniu požiūriu, buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Teismas net neapklausęs liudytojų D. P., M. D., A. Č., I. B., tendencingai kaltindamas tik atsakovą, jų parodymų ikiteisminiame tyrime pagrindu, padarė priešingą išvadą, kad atsakovo automobilis važiavo ganėtinai greitai bei priešinga kelio puse ir be pagrindo suabejojo specialisto išvada. Teismas neatkreipė dėmesį į tai, kad liudytojai D. P., M. D., A. Č., I. B., o taip pat ir nukentėjusysis I. L., iš esmės pripažino tas pačias aplinkybes, kad atsakovo automobilio ir motoroleris Peugeot susidūrė atsakovo važiavimo eismo juostoje. Tos pačios aplinkybės užfiksuotos ir autoįvykio vietos apžiūros protokole. Akivaizdu, kad susidariusioje kelio situacijoje pagrindine priežastimi dėl ko buvo apgadintas motoroleris Peugeot bei nesunkiai sužalotas I. L. buvo pačio nukentėjusiojo I. L. neatsargūs veiksmai kelyje. Nors atsakovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl KET 59 str., 60 str., 61 str., 269 str. reikalavimų pažeidimų, tačiau tiesiogiai šie pažeidimai eismo įvykio nesukėlė. Todėl nebuvo ir nėra nei vienos iš sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.246 - 6.249 str., atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Ieškovas be pagrindo, savo rizika ir sąskaita išmokėjo žalos atlyginimą I. L., nors autoįvykis buvo sukeltas paties I. L. kaltais veiksmais: išvažiavimu į priešingos krypties eismo juostą. Kadangi ieškovas atlygino pačio nukentėjusiojo I. L., o ne atsakovo, kaltais veiksmais padarytą žalą, jis neturi regreso teisės į atsakovą. Todėl teismas šioje situacijoje netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.246 - 6.249 str., 6.280 str. nuostatas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog pačioje specialisto išvadoje yra nurodyta, kad nustatyta tik tikėtina eismo įvykio eiga ir kad išsamesnės transporto priemonių susidūrimo eigos nustatyti negalima. To priežastis - neteisėti A. B. veiksmai. Kadangi atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos, nebuvo galimybės tinkamai užfiksuoti transporto priemonės padėties po eismo įvykio. Toks jo elgesys galėtų būti vertintinas tik kaip jo kaltės patvirtinimas - siekdamas išvengti atsakomybės, jis pabėgo. I. L. bei liudytojų teigimu, atsakovas važiavo dideliu greičiu arba ganėtinai greitai. Be to, M. D. ir D. P. nurodė, kad A. B. vairuojama transporto priemonė VOLKSWAGEN GOLF važiavo priešinga kelio puse. I. L. apklausos metu nurodė, kad visi jo draugai važiavo priekyje, o jis gale. Posūkyje, staiga pamatė dideliu greičiu atvažiuojančią transporto priemonę VOLKSWAGEN GOLF, kuri važiavo kelio viduriu. Kadangi keliukas buvo posūkyje, dešinė pusė yra labiau pasvirusi, todėl, kad išvengtų susidūrimo, jis pasuko savo motorolerį į kaire puse, norėdamas apvažiuoti automobilį. Tuo tarpu A. B., apklaustas įtariamuoju, ir pats nurodė, kad jo transporto priemonė pradėjo slysti, slydo tiesiai (posūkyje). Akivaizdu, kad slystant posūkyje (į dešinę pusę) tiesiai automobilis išvažiuoja į priešingos krypties juostą. Atsakovas patvirtino, kad posūkyje buvo blogas matomumas, kadangi posūkio dešinė buvo apaugusi krūmais. Atsakovas elgėsi neatidžiai, neapdairiai, neįvertino nei kelio būklės, nei matomumo, nei pasirinkto greičio, dėl ko buvo priverstas staiga stabdyti, ko pasėkoje, transporto priemonei tapus nevaldomai, ir kilo eismo įvykis. Atsakovo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tuo tarpu I. L. buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei baigęs mokymo kursus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas nurodė visiškai nesusijusius su eismo įvykiu bei su tiriamais klausimais KET straipsnius. Šis faktas dar labiau verčia abejoti ikiteisminio tyrimo išvadomis, priešingai negu skundžiamu teismo sprendimu. Mano, kad pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui buvo paties A. B. neteisėti veiksmai: neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, neįvertinęs kelio matomumo bei saugaus greičio, pradėjo slysti su savo vairuojama transporto priemone. Tuo tarpu L L., išvažiuodamas į priešingą kelio pusę, tik bandė išvengti susidūrimo ir daug didesnių neigiamų pasekmių. Dėl paminėtų priežasčių, atsakovui kilo civilinė atsakomybė (CK 6.270 straipsnis).

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 7 d. atsakovas A. B., neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, važiuodamas neregistruotu ir neapdraustu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu automobiliu Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Utenos mieste sukėlė autoįvykį - partrenkė I. L., vairavusį mopedą Peugeot, jį apgadino ir iš įvykio vietos pasišalino. Atsakovas pripažintas kaltu dėl autoįvykio (b. l. 6-7, 43).

Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atlygino 2 911 Lt žalą nukentėjusiajam L. L. ir iš kaltojo asmens, atsakovo A. B., reikalauja atlyginti sumokėtą išmoką (b. l. 8-20).

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas ieškinį patenkino visiškai, tačiau atsakovas, apeliantas A. B. nesutinka su sprendimu. Jo nuomone teismas netinkamai įvertino įrodymus, netinkamai taikė materialines teisės normas, neįvertino, kad dėl autoįvykio jis nekaltas, o kaltas nukentėjęs I. L.. Apelianto argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 1, 3 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 53.1, 53.3 punktai numato, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ar padarė žalą neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę, ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę.

Dėl to, kas pasakyta, darytina išvada, jog ieškovas, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, atlyginęs nukentėjusiajam L. L. padarytą žalą, turi teisę reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas A. B. automobilį vairavo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, automobilis buvo neregistruotas ir neapdraustas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Pagal Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) nuostatas draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės (KET 14 p.). Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas atsakovui nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė turėjo būti privalomai apdrausta (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.

Kadangi automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl atsakovas turėjo suvokti galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Apelianto argumentas, kad dėl eismo įvykio kaltas pats nukentėjusysis, atmestinas, nes akivaizdu, jei atsakovas nebūtų pažeidęs imperatyvaus KET reikalavimo ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, neišvažiuotų į gatvę, eismo įvykis nebūtų įvykęs.

Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, apelianto samprotavimai apie transporto priemonių susidūrimo mechanizmą, motorolerio vairuotojo veiksmus pripažintini nepagrįstais ir teisiškai nereikšmingais. Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui visas svarbias aplinkybes, pilnai, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas ir priėmė teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Zina Mickevičiūtė