Panevėžio apygardos teismo nutartis

2021-11-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-199-531/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2021-08-27Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-11-22Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-11-22
Bylos Nr.
1A-199-531/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-26688-2020-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Ciesiūnas, Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė
Advokatai
Eligija Norkienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-199-531/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26688-2020-7Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 22 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorei Dovilei Maldeikienei,gynėjai advokatei Eligijai Norkienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal S. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2021 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. Ž. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. liepos 6 d. veika) ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. lapkričio 2 d. veika) ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir S. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 10 mėnesių, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Remiantis BK 65 ir 66 straipsniais, S. Ž. į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. liepos 6 d. iki 2020 m. liepos 7 d. (viena para) ir nuo 2020 m. lapkričio 3 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d. (viena para), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Iš kaltinimų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį S. Ž. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. S. Ž. nuteistas už tai, kad:

- 2020 m. liepos 6 d. apie 22.15 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jam nustatytas 2,02 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sutuoktinei B. Ž. sugriebė už plaukų ir juos smarkiai tempė, po to vieną kartą spyrė jai į krūtinę, taip nukentėjusiajai, šeimos narei B. Ž. sukėlė fizinį skausmą.

- 2020 m. lapkričio 2 d. apie 23.00 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jam nustatytas 1,56 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, vieną kartą ranka sutuoktinei B. Ž. sudavė į veido sritį, padarydamas žaizdą apatinėje lūpoje, taip šeimos narei B. Ž. sukėlė fizinį skausmą.

2. S. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad 2020 m. lapkričio 2 d. apie 23.00 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jam nustatytas 1,56 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, tiesdamas rankas link sutuoktinės B. Ž. kaklo, sakydamas, kad pasmaugs, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, po ko vieną kartą ranka sudavė į kairį šoną ir vieną kartą į veido sritį, padarydamas žaizdą apatinėje lūpoje, taip šeimos narei B. Ž. sukėlė fizinį skausmą, dėl ko nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. S. Ž. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2021 m. rugpjūčio 27 d. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendį ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (2020 m. lapkričio 2 d.) jį išteisinti. Yra įsitikinęs, kas pirmosios instancijos teismas, netinkamai ištirdamas ir vertindamas bylos duomenis, neatsižvelgdamas į visas svarbias bylos aplinkybes, padarė neteisingas, nepagrįstas išvadas, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, rėmėsi prielaidomis. Teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių nustatyti tikrąsias įvykių aplinkybes, nuosprendyje išdėstė prieštaringas išvadas, prielaidas, kuomet nagrinėjimo eigoje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, neabejotinai patvirtinančių pareikšto kaltinimo, o prielaidomis grindžiamas išvadas padarė išimtinai remiantis nukentėjusiosios nenuosekliais ir neišsamiais parodymais. Pabrėžia, kad niekada neneigė fakto, kuris įvyko 2020 m. liepos 6 d. ir kaltę pripažino pilnai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Ginčo dėl šio įvykio nebuvo ir jie susitaikė. Tačiau kategoriškai nesutinka dėl nuosprendžio dalies, kurioje jis buvo pripažintas kaltu dėl neva sutuoktinės atžvilgiu vartoto smurto 2020 m. lapkričio 2 d. Tą dieną smurto prieš sutuoktinę nevartojo, jai negrasino bei nekėlė jai jokio pavojaus. 2020 m. lapkričio 2 d. pas pažįstamą asmenį tvarkė elektrą, vakare grįžo į namus ir savo kambaryje gėrė alų. Tai sutuoktinė jį įžeidinėjo, ieškojo priekabių. Būtent sutuoktinė jam nuėjus į savo kambarį pradėjo konfliktuoti. Neapsikentęs priekabių ir jos rėkimo, jis išėjo į lauko virtuvę ir žiūrėjo per mobilų telefoną filmą, o vėliau užmigo. Naktį, po antros valandos, atvažiavo policija ir pasakė, kad jis yra įtariamas dėl smurto artimoje aplinkoje. Neneigė, kad tarp jo ir B. Ž. tą vakarą vyko žodinis konfliktas, nes B. Ž. pradėjo priekabiauti. Paaiškino, kad žodiniai konfliktai dėl B. Ž. neištikimybės prasidėjo gal nuo 2019 metų ir vykdavo dažnai. Sutuoktinė B. Ž. nuolat grasina, jog iškvies policiją. O konfliktai nuolat vyksta dėl tuo metu vykusio skyrybų proceso. Teisme to neneigė ir pati sutuoktinė, jog dėl vykstančių dažnų konfliktų ji dažnai kviesdavo policiją. Jis taip pat vieną kartą buvo kvietęs policiją dėl B. Ž. visiškai netinkamo ir neteisėto elgesio. Jo santykiai su B. Ž. visus 2020 m. buvo konfliktiški, konfliktai prasidėjo 2019 m., kai būdamas (duomenys neskelbtini) gavo SMS žinutę apie B. Ž. neištikimybę. Nurodo, kad jo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs ir teisingi. Atkreipia dėmesį, kad B. Ž. teisme nurodė, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra teisingi. Tačiau pradėjus išsamiau aiškintis jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, matyti, kad nukentėjusioji į jai užduodamus klausimus nesugebėjo atsakyti, painiojosi ir nurodė, kad ji nebeprisimena, ką buvo sakiusi anksčiau, nors ir toliau tvirtino, kad davė teisingus parodymus. Pažymi, kad nukentėjusioji atsisakė vykti pas medikus ir/ar pas teismo ekspertus, kurie būtų nustatę, ar tikrai ji patyrė kokius nors sužalojimus. Iš į bylą pateiktų nuotraukų visiškai nematyti prakirstos ir/ar patinusios lūpos. Nesupranta, kaip teismas padarė tokią išvadą, nesant specialisto išvados. Be to, pati B. Ž. vienu metu nurodė, kad lūpa buvo prakirsta ir buvo nedaug kraujo, nors niekas nematė kruvinų servetėlių ar kažko panašaus, o kitą kartą nurodė, kad jai lūpą tik perštėjo. Nuosprendyje nurodoma, kad vidinis lūpos sužalojimas nebuvo didelis (prieš tai nurodant, kad lūpa sužalota akivaizdžiai), bet buvo patinimas ir paraudimas. Bet tokių duomenų byloje nėra, kaip ir nėra medikų išvados. Nėra duomenų, kad asmens apžiūrą vykdė medikas. Kelia klausimą, ar policijos pareigūnas galėjo įvertinti sužalojimus ir nustatyti nuo ko jie atsirado. Nesupranta, kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad jis slėpėsi, kai jis iš namų išėjo į lauko virtuvę, ten žiūrėjo filmą (sutuoktinė išvažiuodama iš kiemo jį matė), o vėliau užmigo. Teigia, kad policijos pareigūnai taip pat teikė prieštaringus parodymus, aiškindami, kaip jis elgėsi jiems atvykus ir kai įėjo į lauko virtuvę. Viena liudytoja nurodė, kad matė, jog jis gėrė sultis ir rūkė bei pats atidarė duris, kita nurodė, kad jis slėpėsi viduje, todėl duris išlaužė. Tačiau apylinkės teismas tokių prieštaravimų nesiaiškino ir vertino visų parodymus kaip neva įrodančius jo kaltę. Teismas, apkaltindamas jį, rėmėsi išimtinai nukentėjusiosios paaiškinimas, kai akivaizdu, kad jie yra prieštaringi, neišsamūs bei neteisingi. Kelia klausimą, kuo remiantis teismas vienais nukentėjusiosios parodymais nesirėmė ir manė, kad ji laikėsi nenuoseklios pozicijos, o kitais rėmėsi, nurodydamas, kad tai besąlygiškai pagrindžia jo kaltę. Garso įraše (B. Ž. skambutis pagalbos telefonu 112) aiškiai girdisi, jog nukentėjusioji sako, kad jos nemušė ir tai sako labai ramiu balsu, visai jokio išgąsčio ar baimės, priešingai negu teigė anksčiau. Akivaizdu, jog tai sąmoningas veiksmas, jai žinant, jog po susitaikymo nepraėjo vieneri metai ir jos skambutis gali įtakoti jo gyvenimą ir skyrybų procesą. Ji akivaizdžiai tuo naudojasi. Akivaizdu, jog egzistuojant priešiškiems tarpusavio santykiams, tai šioje byloje nustatyta, remtis išimtinai vien tik nukentėjusiosios parodymais dėl neva jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, sukėlusio jai fizinį skausmą, pačiai nukentėjusiajai nesikreipus į medikus ir medikams neapžiūrėjus bei objektyviai nenustačius jokių jos sužeidimų, negalima daryti neginčytinos išvados, jog jos atžvilgiu ji atliko fizinius veiksmus, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad išteisinus S. Ž. dėl 2020 m. lapkričio 2 d. epizodo, dėl kitos veikos jau nereikia imtis kitų veiksmų, nes ten jie buvo susitaikę. Prokurorė prašė S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kadangi apeliantas skundžia priimtą nuosprendį tik dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. lapkričio 2 d. veika), todėl apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pasisako išimtinai tik šiuo klausimu.

7. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra nurodęs, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias (LAT 2017 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-778/2017).

8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, S. Ž. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. lapkričio 2 d. veika) kaltu pripažino pagrįstai.

9. Viso proceso metu S. Ž. savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo neigė. Tiek apklausiamas ikiteisminiame tyrime, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde neneigė, kad tarp jo ir B. Ž. 2020 m. lapkričio 2 d. vyko žodinis konfliktas, tačiau nurodė, jog smurto prieš sutuoktinę jis nevartojo. Tai sutuoktinė jį įžeidinėjo, ieškojo priekabių. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus vertina kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi juos paneigia byloje surinktų įrodymų visetas.

10. S. Ž. kaltę, padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikaltimą, neabejotinai patvirtina viso proceso metu, šioje kaltinimo dalyje, duoti nuoseklūs nukentėjusiosios B. Ž. parodymai. Apklausos, vykusios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, B. Ž. parodė, kad 2020 m. lapkričio 2 d. S. Ž. visą dieną namuose girtavo. Vakare apie 23 val. trenkė jai į lūpą. Apatinė lūpa dešinėje pusėje buvo prakirsta, ne tai, kad labai smarkiai, bet buvo prakirsta, kraujas bėgo vos vos, bet žymės tikrai buvo ir perštėjimas. Tai ir skausmas toks. Apie šiuos patirtus S. Ž. smurtinius veiksmus nukentėjusioji nurodė ir 2020 m. lapkričio 3 d., 2020 m. lapkričio 5 d. ir 2021 m. kovo 2 d. apklausų, vykusių ikiteisminiame tyrime, metu, taip pat savo protokole - pareiškime, kuris buvo surašytas praėjus 3,5 valandos po įvykio, bei kviesdama policijos pareigūnus ir jiems atvykus, ką patvirtina liudytojų policijos pareigūnių J. Š. ir O. G. parodymai, taip pat byloje esantis garso įrašas, kuriame užfiksuotas B. Ž. pokalbis su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja, ir jo apžiūros protokolas. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame garso įraše girdėti, jog B. Ž. balsas kalbant dreba, kas rodo jos išgąstį ir pasimetimą dėl įvykio, apie kurį kalba, ir, priešingai nei nurodo apeliantas, pokalbio metu nukentėjusioji aiškiai nurodo, jog S. Ž. jai trenkė į veido sritį – lūpą. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisant tarp B. Ž. ir S. Ž. susiklosčiusių ilgalaikių konfliktiškų santykių, neturi pagrindo abejoti šiomis nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, kadangi jas patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

11. Tai, kad B. Ž. įvykio vakarą patyrė smurtą, patvirtina byloje apklaustų policijos pareigūnių J. Š. ir O. G. parodymai bei 2020 m. lapkričio 3 d. asmens apžiūros protokolas. Apylinkės teisme apklausta liudytoja J. Š. parodė, kad 2020 m. lapkričio 2 d. apie 23 val. važiavo į įvykį dėl smurto artimoje aplinkoje. Pasitikusi B. Ž. pasakė, kad vyras jai trenkė į veidą. Neprisimena, ar matė sužalojimus ant B. Ž. veido, gal lūpa buvo patinusi. Apklausos, vykusios 2021 m. vasario 17 d. ikiteisminiame tyrime, metu minėta liudytoja paaiškino, kad atvykus, juos pasitiko B. Ž.. Matėsi, kad ji sutrikusi, išsigandusi. Ji paaiškino, kad sutuoktinis S. Ž. grįžęs į namus ją sumušė – smūgiavo į veidą, kliudė apatinę lūpą. Matėsi, kad jos apatinė lūpa nestipriai patinusi. Liudytoja O. G. paaiškino, kad kai kalbėjo su B. Ž., ji rodė, kad jos lūpa pamušta. Ji matė, kad B. Ž. lūpa patinusi, kraujo šalia patinimo nematė. B. Ž. sakė, kad jai ranka į lūpą trenkė S. Ž.. 2020 m. lapkričio 3 d. asmens apžiūros protokole užfiksuota, kad 2020 m. lapkričio 3 d. vizualiai išoriškai apžiūrėta B. Ž., kurios veido srityje, apatinė lūpa yra paraudusi, sutinusi. Prie protokolo, be kita ko, buvo pridėtos B. Ž. fotonuotraukos, kuriose, priešingai nei teigia apeliantas, matyti jos paraudusi ir patinusi lūpa. Iš to, kas išdėstyta, pastebėtina, kad liudytoja J. Š., duodama parodymus bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, gerai neprisiminė ar matė sužalojimus (patinusią lūpa) ant nukentėjusiosios veido, tačiau vien tik tai, nesudaro pagrindo teigti, kad jų nebuvo. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, jog J. Š. teisme buvo apklausiama praėjus ganėtinai ilgam laiko tarpui po nagrinėjamo įvykio, todėl natūralu, jog tam tikrų aplinkybių ji galėjo tiksliai neprisiminti. Pažymėtina, kad ši liudytoja, apklausiama ikiteisminiame tyrime teigė, kad B. Ž. lūpa buvo patinusi. Apeliacinės instancijos teismas šiais J. Š. parodymais neturi pagrindo abejoti ir būtent jais vadovaujasi priimamoje nutartyje, kadangi, kaip matyti, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Taip pat, iš to, kas išdėstyta, matyti, jog priešingai, nei nurodė nukentėjusioji B. Ž., nei vienas byloje surinktas įrodymas nepatvirtina jos teiginių, jog jos lūpa buvo prakirsta, tačiau ši aplinkybė nešalina S. Ž. kaltės ir nesudaro pagrindo priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Kaip matyti, liudytojos J. Š. ir O. G. patvirtino mačiusios B. Ž. patinusią lūpą, taip pat ši aplinkybė užfiksuota ir apžiūros protokole bei prie jo pridėtose fotonuotraukose. Taigi, akivaizdu, jog B. Ž. 2020 m. lapkričio 2 d. vakarą, patyrė S. Ž. smurtą, kas sukėlė jai fizinį skausmą. Kaip teigė B. Ž., ji lūpoje jautė perštėjimą.

12. Vien tik tai, kad B. Ž. neapžiūrėjo medikai ir nebuvo gauta specialisto išvada minėtų teismo išvadų nekeičia. Apeliantui išaiškintina, jog įrodinėjimas baudžiamajame procese negali būti beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai svarbios aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama spręsti dėl S. Ž. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką ir nėra pagrindo konstatuoti, kad jei būtų buvusi atlikta B. Ž. medicininė apžiūra ir gauta specialisto išvada, ši teismo išvada būtų kitokia. Be to, teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teismo išvadų pagrįstumas.

13. Taip pat S. Ž. pateiktame apeliaciniame skunde kelia klausimą, ar policijos pareigūnas galėjo įvertinti sužalojimus ir nustatyti nuo ko jie atsirado. Teisėjų kolegija , nagrinėdama šį apelianto keliamą klausimą, atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju policijos pareigūnė, vykdydama savo pareigas ir surašydama 2020 m. lapkričio 3 d. asmens apžiūros protokolą, ne įvertino, o tiesiog aprašė faktines aplinkybes, t.y., ką matė įvykio vietoje o taip pat ir ant B. Ž. veido (lūpos).

14. Apeliantas yra teisus teigdamas, jog policijos pareigūnės apklausų ikiteisminiame tyrime ir teisme metu skirtingai nurodė aplinkybes dėl jo elgesio joms atvykus. O. G., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad S. Ž. rado užsirakinusį lauko virtuvėje. Per langą matėsi, kas jis viduje rūko, geria sultis, bet pradžioje durų nerakino. Jie perspėjo, kad jei nerakins durų, jas išlauš. Dar pakalbino jį, ir jis pagaliau atrakino duris. J. Š., apklausiama tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nurodė, jog S. Ž. jų neįsileido, todėl jie panaudojo metalinį laužtuvą durims atidaryti. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, O. G. pagarsinus J. Š. parodymus, ši paaiškino, kad matė, jog patrulis N. S. turėjo laužtuvą, tačiau negalėjo aiškiai nurodyti, ar jį panaudojo. Įvertinusi tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog vien tik šie policijos pareigūnių duotų parodymų nesutapimai nesudaro pagrindo naikinti nuosprendį skundžiamoje dalyje, kadangi S. Ž. elgesys atvykus policijai ir jo sulaikymo aplinkybės neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl jo kaltės. Taip pat, tai nėra priežastis abejoti kitomis jų nurodytomis, aukščiau išdėstytomis, 2020 m. lapkričio 2 d. įvykio aplinkybėmis, kadangi jos sutampa tiek tarpusavyje, tiek su kitais byloje surinktais įrodymais.

15. S. Ž. apeliaciniame skunde taipogi keliamas klausimas, kuo remiantis teismas vienais nukentėjusiosios parodymais nesirėmė ir manė, kad ji laikėsi nenuoseklios pozicijos, o kitais rėmėsi, nurodydamas, kad tai besąlygiškai pagrindžia jo kaltę. Teisėjų kolegija atsakydama apeliantui išaiškina, kad nukentėjusiosios B. Ž. parodymais skundžiamame nuosprendyje buvo remiamasi tiek, kiek jie atitinka ir kitus byloje surinktus įrodymus, o visi kiti neaiškumai ir prieštaravimai buvo atmetami ir aiškinti būtent S. Ž. naudai, ir tai nėra joks procesinis pažeidimas.

16. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl S. Ž. kaltės padarius aptariamą nusikalstamą veiką, nurodė, jog S. Ž., B. Ž. iškvietus policiją, pasislėpė. Pagrindo nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada nėra. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą vyko du kartus, kadangi atvykę pirmą kartą, S. Ž. nerado. Teisme apklausta policijos pareigūnė J. Š. patvirtino, kad atvykusi į įvykio vietą, ieškojo S. Ž., bet nerado. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, jog S. Ž. po įvykio slėpėsi nuo policijos pareigūnų.

17. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad S. Ž. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. lapkričio 2 d. veika), nėra įstatyminio pagrindo nutraukti ir baudžiamąją bylą dėl BK 140 straipsnio 2 dalies (2020 m. liepos 6 d. veika), kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius.

18. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos padarymą 2020 m. liepos 6 d., S. Ž. skyrė 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Analogiška bausmė buvo skirta ir už 2020 m. lapkričio 2 d. įvykdytą BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir S. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 10 mėnesių, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą nuosprendį konstatuoja, kad apylinkės teismas, nepažeisdamas BK 54 straipsnyje įtvirtintų bausmės skyrimo pagrindų, S. Ž. teisingai parinko ir paskyrė bausmes už minėtų nusikalstamų veikų padarymą, nustatė jų dydžius, subendrino tarpusavyje bei nustatė jam skirtiną įpareigojimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šioje dalyje keisti apylinkės teismo nuosprendį, nes tokios už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, taip pat ir subendrinta, galutinė bausmė nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantui turėtų būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis ar paskirtoji bausmė švelninama, byloje nenustatyta.

19. 2021 m. spalio 25 d. Panevėžio apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad S. Ž. teisinės pagalbos išlaidos sudaro 84,06 Eur ir jos turi būti priteistos valstybės naudai. Pagal nuo 2020 m. liepos 15 d. galiojančią BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Todėl, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Atsižvelgiant į tai, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymas priteisti iš S. Ž. antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valdas CiesiūnasDonatas JatužisJolanta Raščiuvienė