Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, pagal BK 254 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant 2 metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausmė ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 9 d. iki 2014 m. liepos 11 d., tiksliau nenustatytą dieną, apie 16.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje su G. F. ir A. S. , tikslu pagrobti J. G. priklausantį turtą, A. S. vairuojamu automobiliu Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko į J. G. sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kur L. V. , išėmęs gyvenamojo namo lango rėmą, pateko į J. G. priklausančio gyvenamojo namo vidų ir taip įsibrovęs į patalpą pagrobė nukentėjusiajam J. G. priklausantį televizorių LG su nuotolinio valdymo pulteliu, bendros 1000 litų vertės, 150 litų vertės žiūronus, elektrinį grąžtą, 150 litų vertės, 2 vnt. kampinių šlifuoklių, bendros 300 litų vertės, o tuo pačiu metu A. S. kartu su G. F. iš gyvenamojo namo kiemo pagrobė J. G. priklausantį 1800 litų vertės keturratį motociklą. Visus pagrobtus daiktus sudėję į Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilio bagažinę ir salono vidų, iš sodybos pasišalino. Tokiu būdu L. V. , veikdamas bendrininkų grupėje su G. F. ir A. S. , pagrobė nukentėjusiajam J. G. priklausantį 3400 litų vertės turtą.

L. V. taip pat nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 9 d. iki 2014 m. liepos 11 d., tiksliau nenustatytą dieną, apie 16.00 val., įsibrovęs į J. G. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir gyvenamosiose patalpose, t.y. miegamajame kambaryje, pamatęs seifą, su seifo spynoje buvusiais raktais seifą atrakino, seife radęs šaunamąjį ginklą-dujinį pistoletą, G. F. bei A. S. nežinant apie jo sumanymą pagrobti šaunamąjį ginklą, iš seifo paėmė šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą „EKOL LUNA“ Nr. ET 780129, „C“ kategorijos, 8 mm, kurio vertė 180 Lt, ir taip pagrobė šaunamąjį ginklą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis L. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis L. V. papildomai nurodė, kad rašydamas apeliacinį skundą suklydo, ir patikslino, kad prašo ne perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį, bet sušvelninti paskirtas bausmes ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėti paskirtos galutinės bausmės vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam L. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sudėties, L. V. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, 254 straipsnio 1 dalyje, bei už šias nusikalstamas veikas jam skirtinų bausmių pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Kaip matyti iš nuteistojo L. V. apeliacinio skundo turinio, pastarasis neginčija savo kaltės ir veiksmų kvalifikavimo pagal BK 254 straipsnio 1 dalį, todėl teisėjų kolegija dėl šios nuosprendžio dalies plačiau nepasisako. BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už svetimo turto pagrobimą. Pagal šio BK straipsnio 2 dalį vienas iš vagystę kvalifikuojančių požymių, apibūdinančių turto pagrobimo (vagystės) būdą, yra įsibrovimas į patalpą. Šiuo konkrečiu atveju faktiniais bylos duomenimis, t.y. paties nuteistojo L. V. , kitų nuteistųjų šioje byloje G. F. ir A. S. , nukentėjusiojo J. G. parodymais, taip pat įvykio vietos apžiūros, reikalaujamų daiktų pateikimo, daiktų apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis L. V. kartu su bendrininkais G. F. ir A. S. , turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, atvyko į nukentėjusiajam J. G. priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kur L. V. , išėmęs J. G. priklausančio gyvenamojo namo lango rėmą, pateko į šio gyvenamojo namo vidų ir iš jo pagrobė nukentėjusiajam J. G. priklausantį televizorių LG su nuotolinio valdymo pulteliu, žiūronus, elektrinį grąžtą bei du vienetus kampinių šlifuoklių, o tuo metu A. S. kartu su G. F. iš gyvenamojo namo kiemo pagrobė J. G. priklausantį keturratį motociklą. Taigi, dalis nukentėjusiajam J. G. priklausančio turto buvo pagrobta įsibraunant į gyvenamąjį namą, t.y. patalpą, ko iš esmės neginčija ir pats apeliantas, todėl kvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už paprastą vagystę be kvalifikuojančių požymių, kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde, nebuvo ir nėra įstatyminio pagrindo.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam L. V. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

Nuteistasis L. V. padarė nusikaltimą nuosavybei, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), ir nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, numatytą BK 254 straipsnio 1 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). L. V. nusikalstamų veikų padarymo metu niekur nedirbo. 2015 m. sausio 21 d. nuteistasis įsidarbino UAB „E“ (duomenys pakeisti) (t. 2, b.l. 27), kita vertus, nei iš karto po nusikalstamų veikų padarymo, nei vėliau nesiėmė jokių priemonių atlyginti bent dalį nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam J. G. padarytos žalos. Nors L. V. nusikalto būdamas jauno – 20 metų amžiaus, tačiau praeityje jau buvo teistas už tyčinio sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą (Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. nuosprendis (t. 1, b.l. 61-65), be to, prieš keletą mėnesių iki nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, t.y. laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 26 iki 28 d., tiksliau nenustatytą dieną, jau buvo tokiu pat būdu, t.y. įsibraunant į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrobęs tam pačiam nukentėjusiajam priklausantį turtą, už ką yra nuteistas įsiteisėjusiu Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžiu (t. 2, b.l. 34-36), o ir po šių nusikalstamų veikų padarymo vėl nusikalto – kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“, pastarasis įsiteisėjusiu Skuodo rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nuosprendžiu yra nuteistas už 2014 m. liepos 14 d., t.y. praėjus vos kelioms dienoms nuo nusikalstamų veikų, inkriminuotų šioje byloje, padarytą svetimo turto pagrobimą įsibraunant į patalpą (BK 178 straipsnio 2 dalį). Visos šios aplinkybės rodo didesnį nuteistojo pavojingumo visuomenei laipsnį, jo nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Nustatyta viena L. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos manymu, visas šias aplinkybes apygardos teismas įvertino išsamiai bei nešališkai ir į jas atsižvelgęs pagrįstai nuteistajam L. V. paskyrė baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nes švelnesnėmis bausmėmis nebus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. L. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, mažesnės nei BK 178 straipsnio 2 dalies ir BK 254 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, įvertinus pirmiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra aiškiai per griežtos. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į aktyvų L. V. vaidmenį nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, padaryme. Dar kartą atsižvelgti į tai, kad L. V. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi bei tuo pagrindu švelninti jam paskirtas bausmes teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Pagrindo švelninti paskirtas bausmes nesudaro ir kita nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis sutinka atlyginti nukentėjusiajam J. G. padarytą žalą. Nukentėjusiajam J. G. nusikalstamais veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala yra priteista teismo nuosprendžiu, taigi, nuteitasis šią žalą atlyginti privalo.

Už atskiras nusikalstamas veikas nuteistajam L. V. paskirtos bausmės tinkamai subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis bausmių apėmimo būdu, nes yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas paskirta subendrinta bausmė pagrįstai sumažinta vienu trečdaliu, kadangi byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, nuteistasis L. V. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas. Paskirta subendrinta bausmė taip pat tinkamai subendrinta su ankstesniu – Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, dalinio bausmių sudėjimo būdu, nes nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, L. V. padarė iki minėto nuosprendžio priėmimo. Švelninti paskirtą galutinę subendrintą bausmę teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo.

2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu nuo 2015 m. kovo 24 d., buvo pakeistos BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatant galimybę asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius, taip pat ir sunkius nusikaltimus, atidėti bausmės vykdymą, tačiau, kaip jau minėta, L. V. be nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra padaręs ir kitų nusikaltimų, be to, jam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas (2012 m. kovo 12 d. Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu), tačiau pastarasis ir toliau darė nusikaltimus, todėl nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taigi ir tenkinti nuteistojo L. V. prašymą taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas bei atidėti galutinės subendrintos bausmės vykdymą nėra pagrindo.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. liepos 20 d. prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo Nr. (4.22) TPA-2112, kuriuo prašoma iš nuteistojo L. V. išieškoti valstybės naudai 75,27 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už jam apeliacinės instancijos teisme advokato Ramūno Vanago suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-01-01) nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi, įstatymas numato galimybę išieškoti iš nuteistojo į valstybės biudžetą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, kaip kad yra šiuo atveju (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, ši nuostata nėra imperatyvi, teismas turi teisę nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo, ar ne. Be to, įstatymų leidėjas akcentuoja tai, kad teismas, svarstydamas klausimą dėl tokių proceso išlaidų išieškojimo iš nuteistojo, turi atsižvelgti į pastarojo turtinę padėtį, nes tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įpareigoja asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu ir neturinčiam pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, užtikrinti galimybę gauti teisinę pagalbą nemokamai (BPK 44 straipsnio 8 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktas). Šiuo konkrečiu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis L. V. jauno amžiaus, šiuo metu yra suimtas, iki suėmimo dirbo vos keletą mėnesių, duomenų, patvirtinančių, kad pastarasis turėtų nekilnojamojo ar kito vertingo turto, byloje nėra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad iš L. V. priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam J. G. , Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 75,27 eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo L. V. apeliacinį skundą atmesti.