- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-30
- Bylos Nr.
- I-455-281/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02066-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjui I. S. (I. S.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas I. S. 2016-05-17 teismui padavė skundą, kurį 2016-06-02 patikslino, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), priteisti 50 000 € neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–5, 12).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš laikymo LAVL sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad LAVL palatose periodiškai buvo gydomas nuo 2002 m. Palatose kuriose buvo gydomas nebuvo ventiliacijos, tualetas nėra atitvertas, nebuvo stalo, kėdžių, asmens krata buvo daroma antisanitarinėmis sąlygomis, pareigūnai žemindavo pareiškėjo orumą. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė pažeminimu, depresija, stresu, galimybių sumažėjimu.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–19).
Paaiškino, kad ligoninė nefiksuoja, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir suimtųjų, nes teisės aktai to daryti neįpareigoja. Ligoninė nedaro įtakos atvykstančiųjų gydytis asmenų skaičiui, nes stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos suteikiamos visiems to reikalaujantiems asmenims, dėl to ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro būti gryname ore lokaliniame sektoriuje. Todėl minimalaus ploto reikalavimo neatitikimas buvo kompensuotas sudarant galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Visose kamerų tipo palatose bei palatose yra įrengta 1,5 metro sienelė skirianti sanitarinį mazgą, taip pat Visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu, nepateikė jokių pastabų dėl sienelės neatitikimų numatytiems teisės aktų reikalavimams. Vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas yra išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karštą patalpoje, žiemos metu lango rėmas yra įdedamas tam, kad būtų užtikrinta šiluma patalpoje. Teisės aktai nenustato, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Remontas atliekamas pagal poreikį, valymo ir dezinfekcijos darbai atliekami nustatyta tvarka. Ligoninei išduotas leidimas-higienos pasas patvirtina, kad ligoninės patalpos atitinka higienos reikalavimus. Visuminė ar dalinė asmens krata atliekama palatoje kuri atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, neturtinės žalos priteisti nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovai nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už laikymą LAVL jo gydymo laikotarpiais periodiškai nuo 2002-01-15 iki 2016-05-10 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Atsakovės atstovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už gydymą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2002-01-15 iki 2016-05-10. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016-05-17. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas atitinkamomis jo netenkinančiomis sąlygomis. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Teismas pažymi, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2002-01-15 iki 2013-05-16. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo pažeidžiamas teises. Todėl teismas pasisako tik dėl pareiškėjo gydymo LAVL palatose aktualiu laikotarpiu nuo 2013-05-17 iki 2016-05-10.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).
Pareiškėjas teigia, kad jis LAVL patalpose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 p., vienam asmeniui LAVL palatose tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis 5,1 kv. m.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovė nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, o minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymi, kad aplinkybė, jog LAVL nefiksuoja statistikos kiek palatoje yra laikoma asmenų vertinamuoju laikotarpiu, vertintina pareiškėjo naudai. Todėl vienam asmeniui tenkantis plotas šiuo atveju apskaičiuojamas pagal maksimalų palatoje esančių miegamųjų vietų skaičių. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas jo gydymo LAVL laikotarpiais buvo laikomas 8 lovų 15,45 kv. m ploto Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 29; 6 lovų 15,51 kv. m ploto Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 8; 6 lovų 15,51 kv. m ploto Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 7; 6 lovų 15,51 kv. m ploto Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 6; 3 lovų 15,51 kv. m ploto Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 6. Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2016-05-03 iki 2016-05-10, kuomet pareiškėjas buvo gydomas 15,51 kv. m. 3 lovų Psichiatrijos skyriaus palatoje, net tuo atveju, jei visos lovos buvo užimtos, plotas tenkantis vienas asmeniui viršijo 5,1 kv. m. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad minimalus plotas pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrintas 35 dienas. Pabrėžtina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi.
Pareiškėjas žalos atsiradimą taip pat kildina iš netinkamo LAVL palatų ventiliavimo.
Pažymėtina, kad tinkamos laisvės atėmimo vietų kondicionavimo sąlygos yra svarbus teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektas. Gyvenamosios kalinimo patalpos kondicionavimo sąlygas nustato Higienos normos 76:2010 nuostatos, pagal kurias gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.); šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18-28 oC, santykinė oro drėgmė – 35-65 %, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18-22 oC, santykinė oro drėgmė – 35-60 %, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s (26 p.). Analogiškas nuostatas įtvirtinta ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusi Higienos norma 134:2015. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų palatų ventiliavimo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų kondicionavimo sąlygų patyrė neigiamus išgyvenimus. Byloje esančios foto nuotraukos (b. l. 42–68) patvirtina, kad kamerose įrengti langai ir vėdinimas užtikrinamas per juos, tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad LAVL palatose sanitarinis mazgas nėra tinkamai atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 p. nurodoma, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Analogiškos sanitarinio mazgo įrengimo nuostatos numatytos ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 35.5 punkte. Teisės aktai nenumato reikalavimo uždengti unitazą ar klozetą. Ligoninėje įrengtas sanitarinis mazgas nurodytus reikalavimus atitiko, aukščio ar konkrečios jo įrengimo vietos, kuriame jis turi būti, teisės aktai nereglamentuoja. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Taigi pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo gydymo LAVL laikotarpiu.
Pareiškėjo teigimų, kamerose, kuriose jam teko gydytis nebuvo nei kėdžių, nei stalų.
Iš byloje pateiktos Pažymos apie kamerų/patalpų plotą ir inventorių (b. l. 39) matyti, kad tik Psichiatrijos skyriaus palatose buvo 1-2 lovos, po 1 pakabą, kėdžių ir stalo kaip nurodė ir pareiškėjas, nebuvo. Atsakovės atstovės teigimu, palatos baldais aprūpintos minimaliai pagal galimybes. Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų, nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – Taisyklės). Minėtose Taisyklėse nėra reglamentuota, kokie konkrečiai baldai ir kiek vienetų turėtų būti gyvenamosiose patalpose, todėl, kaip nurodė ir atsakovės atstovė, baldais palatos aprūpinamos minimaliai pagal poreikius ir galimybes. Pareiškėjas tik bendrais teiginiais nurodė, kad kamerose trūksta baldų, tačiau šios aplinkybės teisiniais argumentais (t. y. kokios konkrečiai teisės aktų nuostatos buvo pažeistos) nepagrindė. Todėl darytina išvada, kad Ligoninės veiksmų neteisėtumas, šiuo aspektu, nėra įrodytas.
Pareiškėjas nurodo kad, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis.
Pažymėtina, kad Higienos normos 76:2010 54 punktas numato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 145 punkte numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, pareiškėjas skunde šių argumentų detaliau nenurodė, t. y. kuriuo metu tai vyko, kuriose konkrečiai patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vien tik tokių abstrakčių domenų nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykus į Ligoninę asmens krata buvo atliekama pažeidžiant tam tikrą tvarką. Be to, asmenų bei daiktų apžiūros yra trumpalaikės procedūros, atliekamos ne kiekvieną dieną, todėl tam tikrų galimų nepatogumų sukėlimas pareiškėjui negalėjo viršyti neišvengiamai kalinimui būdingų nepatogumų, todėl žalos patyrimo faktas šiuo atveju nevertintinas, kaip įrodytas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo depresija, nervingumu, miego sutrikimais. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo LAVL poveikio jų psichikai ir sveikatos būklei, teismui nepateikė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.
CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui LAVL kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 35 dienos, į tai, kad buvo konstatuotas pareiškėjo privatumo pažeidimas, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 250 Eur neturtinės žalos dydis.
Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 5 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str., 133 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti I. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 250 € (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.