Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Rolando Sakalausko apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarties, kuria byla dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo R. G. nutraukta.

Nukentėjusiojo R. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. G. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 30 d., apie 23 val., iki 2013 m. gruodžio 31 d., apie 02 val., būdamas neblaivus, iš savo dėdės R. G. gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), slapta paėmė virtuvėje ant sienos buvusius pakabintus R. G. automobilių „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelius ir šiuos, atitinkamai 1000 Lt ir 11000 Lt vertės R. G. automobilius, stovėjusius jo namų kieme minėtu adresu, vieną po kito pagrobė.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras Rolandas Sakalauskas prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartį dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo bylos nutraukimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 403 str. 1 d. 6 p. numatytais pagrindais panaikinti ir priimti naują nutartį, kuria R. G. pripažinti padariusį baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 2 d., ir baudžiamąją bylą nutraukti, kadangi po šios nusikalstamos veikos padarymo R. G. sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

Dėl nutarties dviprasmiškumo. Skundžiamos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje teismas nenurodė, kokiu iš BPK 403 str. 1 d. 6 p. numatytų pagrindų byla nutraukiama. Iš nutarties turinio matyti, kad byla nutraukiama todėl, jog nėra įrodyta, kad R. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Kita vertus, iš nutarties turinys kartu suponuoja išvadą, kad byla nutraukiama ir BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu. Taigi, matyti, kad byla nutraukta dviem visiškai skirtingais pagrindais, todėl akivaizdžiai yra dviprasmiška ir jau vien dėl to naikintina.

Dėl įrodymų vertinimo. Prokuroras nurodo, kad teismas kažkodėl kritiškai vertino nukentėjusiojo R. G. duotus parodymus, nors jie buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu ir nepagrįstai nutarė, kad kitų neginčijamų, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Prokuroro teigimu, teismas visiškai nepagrįstai išreiškė abejonę, kodėl R. G. prabudo nuo virtuvėje ant stalo numestų raktelių garso, tačiau negirdėjo ir nejuto, kaip R. G. pateko į namo vidų, nes jis buvo girtas ir, teismo nuomone, turėjo triukšmauti atsikabindamas duris iš lauko pusės. Prokuroro nuomone, tokia teismo pozicija vertintina ne daugiau kaip prielaida ar spėjimas, nepagrįstas jokiais objektyviais bylos duomenimis. Skunde taip pat nurodoma, kad nepagrįsta ir teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių A. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodytą įvykių versiją, kad automobiliu „(duomenys neskelbtini)“ R. G. išvažiavo kartu su nukentėjusiuoju R. G., važiuojant automobilis įkrito į griovį, po ko abu grįžo pasiimti kito automobilio – džipo „(duomenys neskelbtini)“ ir tik nukentėjusiajam laikinai pasišalinus iš automobilio, R. G. be nukentėjusiojo žinios nuvažiavo su jo automobiliu. Prokuroro manymu, taip teigdamas, teismas neįvertino, kad A. G. yra kaltinamojo tėvas ir būtent jo, o ne R. G. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, kaip bandymas apginti savo sūnų. Be to, prokuroras pastebi, kad teismui kažkodėl nepasirodė nelogiški A. G. parodymai, kad apie 02 val. nakties jo brolis R. G. kartu su R. G. išvažiavo nusipirkti alaus, nors neaišku, kokia parduotuvė dirba tokiu laiku. Skunde teigiama, kad tiek R. G., tiek ir jo tėvo A. G. parodymai yra prieštaringi, nepatvirtinti jokiais kitais bylos duomenimis, todėl nėra tikėtini. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymai, prokuroro teigimu, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu yra nuoseklūs ir jais netikėti nėra jokio pagrindo. Prokuroras skunde daro išvadą, kad vertinant tiek tiesioginių (nukentėjusiojo R. G., liudytojo M. G. parodymai, įvykio vietos apžiūros), tiek ir netiesioginių įrodymų (liudytojų P. G. ir R. G. parodymai) visumą, darytina išvada, kad R. G. įvykdė baudžiamojo įstatymo, numatyto BK 178 str. 2 d., uždraustą veiką, todėl teismo nutartis dėl bylos nutraukimo neįrodžius, kad R. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, yra nepagrįsta ir naikintina.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 178 str. 2 d. Prokuroro manymu, teismas siaurai aiškino BK 178 str. 2 d. numatyto automobilio pagrobimo galimų tikslų ir padarinių turinį, ir todėl padarė neteisingą išvadą, kad R. G. grįžimas pas nukentėjusįjį ir automobilio raktelių grąžinimas rodo, kad R. G. neturėjo ketinimo pasisavinti nukentėjusiojo automobilių. Skunde pažymima, kad iš bylos medžiagos matyti, kad R. G. į policiją kreipėsi būtent dėl automobilių vagystės, o ne dėl jų sugadinimo, taip pat matyti, kad nors R. G. ir yra nukentėjusiojo R. G. sūnėnas, tačiau šis su juo artimai nebendravo nei iki automobilių vagystės nei po jos, jų tarpusavio santykiai nebuvo draugiški. Be to, prokuroras pastebi, kad nukentėjusysis R. G. aiškiai nurodė, kad R. G. niekada nėra leidęs naudotis savo automobiliais, kad pastarasis, įvykio naktį numetęs automobilio „(duomenys neskelbtini)“ užvedimo raktelius ant stalo, tik nusijuokė, aiškiai nepasakė, kur automobilis, pasižadino savo tėvą ir su juo kartu išėjo. Tiek vieno tiek ir kito automobilio jam teko ieškoti pačiam. Prokuroras daro išvadą, kad, priešingai nei skundžiamoje nutartyje nurodė teismas, aiškiai matyti, kad R. G., grobdamas R. G. automobilius, suvokė, kad veikia prieš pastarojo valią, numatė, kad tokiu būdu įgis galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti šiais automobiliais pagal savo valią ir tokių padarinių norėjo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Iš pateikto apeliacinio skundo matyti, kad prokuroras nesutinka su pirmos instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad teismo išnagrinėtos aplinkybės yra pakankamos neabejotinai konstatuoti, kad R. G. pagrobė R. G., priklausančius automobilius.

BPK 20 str. 5 d. reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymus tyrė ir vertino nepažeisdamas minėtos BPK nuostatos, savo išvadas grindė įrodymų visuma, o apeliaciniame skunde prokuroro akcentuojamus duomenis įvertino ne atskirai vienas nuo kito, o kartu su kitais įrodymais, ir padarė pagrįstą išvadą, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog R. G. pagrobė R. G. priklausančius automobilius, su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.

Pirmiausia, teisėjų kolegijos nuomone, nepritartina prokuroro apeliacinio skundo teiginiui, kad nukentėjusiojo R. G. parodymai buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad 2013 m. gruodžio 31 d. liudytojo apklausos protokole R. G. nurodė, kad atsibudo išgirdęs, kaip kažkas įėjo į namą (1 t., 23 b. l.), tačiau 2014 m. sausio 14 d. papildomos apklausos metu R. G. jau teigė, kad jis pabudo nuo ant stalo pamestų raktelių garso (1 t., 25 b. l.). Taip pat pastebėtina, kad teismo posėdžio metu R. G. teigė, jog jis savo namus rakina, R. G. atkabino kablį ir įėjo (1 t., 124 b. l.), nors 2013 m. gruodžio 31 d. liudytojo apklausos protokole R. G. nurodė, kad savo gyvenamąjį namą paliko atrakintą ir visos durys buvo atrakintos (23 b. l.). Be to, 2014 m. sausio 14 d. papildomos apklausos metu R. G. teigė, kad A. G. prabudo nuo triukšmo (1 t., 25 b. l.), tačiau 2014 m. lapkričio 12 d. teisiamojo posėdžio metu vienareikšmiškai nurodė, kad A. nepabudo nuo ant stalo pamestų raktelių garso, jį pažadino R. G. (1 t., 123 b. l.). Įvertinus šiuos vienus kitiems prieštaraujančius R. G. parodymus, taip pat nėra pagrindo pritarti prokuroro pozicijai, jog teismas nepagrįstai išreiškė abejonę, kodėl R. G. prabudo nuo virtuvėje ant stalo numestų raktelių garso, tačiau negirdėjo ir nejuto, kaip R. G. pateko į namo vidų. Šiuo aspektu prokuroras pažymi, kad R. G. 3,06 prom. girtumas buvo nustatytas tik 8.34 val., todėl neaišku, koks jo girtumas buvo 2 val. nakties ir ar dėl to jis turėjo triukšmauti. Tačiau pats R. G. nurodė, kad, kai jis prabudo, R. G. buvo girtas ir dėl girtumo jis nieko konkretaus paaiškinti negalėjo (23 b. l.), todėl lieka neaišku, kaip nuo alkoholio apsvaigęs žmogus galėjo įeiti į vidų visiškai tyliai. Be to, atrodo nelogiška, jog ne tik pats R. G., bet ir pas jį likęs nakvoti A. G., negirdėjo nei kaip R. G. pirmą kartą įėjo į namą, pasiėmė raktelius, nei kaip iš kiemo išvažiavo su pirmuoju automobiliu, nei kaip R. G. išvažiuoja su antru automobiliu, kuris, pažymėtina, kaip nurodė pats nukentėjusysis, buvo prie durų (123 b. l.). Nė vienas iš jų taip pat negirdėjo, kaip R. G. antrą kartą atidarė duris, nuėjo į virtuvę ir pakabino paimtus automobilio raktelius. Pažymėtina, ir tai, kad viso to neišgirdo ir R. G. vaikai, kurie taip pat buvo namuose (143 b. l.). Kaip matyti iš aptartų aplinkybių, nukentėjusiojo parodymai kelia daug abejonių, nes yra prieštaringi, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, jų negalima laikyti nuosekliais, kaip teigiama apeliaciniame skunde.

Prokuroras, darydamas išvadą dėl R. G. kaltės atmeta A. G. parodymus, teigdamas, kad teismas A. G., kuris yra kaltinamojo tėvas, parodymus turėjo vertinti kaip bandymą apginti savo sūnų. Tačiau iš apklausos protokolo matyti, kad A. G. nurodė, jog R. G., paliktas laukti automobilyje, kuriame buvo automobilio rakteliai, R. G. išlipus ir nuėjus nupirkti alaus, su automobiliu kažkur išvažiavo, o vėliau grįžo pėsčiomis ir nepasakė, kur paliko automobilį ir kas jam atsitiko (32–33 b. l.). Akivaizdu, kad A. G. parodymai negali būti vertinami vien kaip teisinantys sūnų. Be to, nors prokuroras skunde kelia abejonę dėl A. G. parodymų, kad apie 2 val. nakties R. G. kartu su R. G. išvažiavo nusipirkti alaus, logiškumo, nes neaišku, kokia parduotuvė dirba tokiu laiku, tačiau apeliacinės teismo nuomone, šie prokuroro argumentai yra tik subjektyvūs pamąstymai. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių, tą faktą, kad (duomenys neskelbtini) tokiu metu yra dirbančių parduotuvių. Kita vertus, apklausos protokole užfiksuota, kad A. G. nurodė, jog R. pasiūlė važiuoti parsivežti alaus, tačiau tiksliai nenurodė, kad jį pirko būtent parduotuvėje. Taigi, nesant byloje duomenų, neginčijamai paneigiančių A. G. versiją, negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl jo parodymų nepatikimumo.

Prokuroro apeliaciniame skunde minimų liudytojų – M. G., P. G. ir R. G. – parodymai kelia daugiau abejonių negu patvirtina, kad R. G. pagrobė automobilius. M. G. 2015 m. sausio 8 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 1 val. nakties pas jį buvo atvažiavęs su R. G. džipu R. G., su kuriuo kartu buvo ir A. G. (1 t., 142–143 b. l.). Prokuroras, darydamas išvadą dėl R. G. kaltės, remiasi sava M. G. parodymų interpretacija, teigdamas, kad M. G. painiojosi, nurodydamas, koks asmuo buvo su R. G.. Tačiau teismo posėdyje P. G. nurodė, kad jo sūnus M. G. turi tik vieną negalią – negirdi apie 60% (1 t., 127 b. l.). Jokių duomenų, kad jis blogai mato byloje nėra. Pažymėtina, kad M. G. vienareikšmiškai tvirtino, kad matė, jog su R. G. buvo A. G., o R. G. tą naktį nebuvo. Taigi, M. G. parodymai paneigia tiek R. G. versiją, kad A. G. tą naktį miegojo pas jį namuose, tiek A. G. parodymus, kad R. G. su R. G. išvažiavus parsivežti alaus, jis (A. G.) liko su vaikais. Pastebėtina, kad, jei su R. G. džipu važinėjosi ne tik R. G., bet ir A. G., tampa neaišku, ar džipą pagrobė būtent R. G., ar jo tėvas A. G., ar abu kartu, o galbūt jiems džipą buvo davęs pats nukentėjusysis. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad P. G., gyvenantis (duomenys neskelbtini), kaip ir jo sūnus M. G., tik kitame name (126 b. l.), teigė, nepastebėjęs, kad tą naktį džipas po kaimą būtų važinėjęs (125 b. l.). Taigi, šio liudytojo parodymai, vis dėlto, kelia abejonių ir dėl paties M. G. parodymų. Liudytojas R. G. parodė, kad paryčiais pas jį buvo atėjęs vienas R. G. (126 b. l.). Taigi, šio liudytojo parodymai nei paneigia, nei patvirtina R. G. ar A. G. versijų, nes duoti apie tai, kas įvyko paryčiais, o ne iki 2 val. nakties, kai galbūt buvo pavogti automobiliai. Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, kad tai, jog nukentėjusysis R. G. sumažino savo civilinį ieškinį už automobilio „(duomenys neskelbtini)“ sugadinimą, negali įrodyti R. G. kaltės, pavogus automobilius. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo teiginį, kad A. G. jam (R. G.) davė pinigų būtent kaip žalos atlyginimą dėl sugadintų automobilių. Taigi, nei M. G., nei P. G., nei R. G. parodymai, vertinant juos atskirai ir kartu su nukentėjusiojo R. G. ir jo brolio A. G. parodymais, neleidžia daryti neginčijamos išvados dėl to, kad būtent R. G. pagrobė automobilius.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad negalima konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, remiantis spėjimais ar prielaidomis, tokia išvada gali būti grindžiama tik patikimais ir pakankamais įrodymais. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje nėra surinkta pakankamai neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad R. G. pagrobė R. G., priklausančius automobilius, todėl teismas pagrįstai nutarė bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo R. G. nutraukti. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį nepatikslino, kuriuo iš BPK 403 str. 1 d. 6 p. numatytų pagrindų nutraukia bylą. Vis dėlto, net ir pats prokuroras iš esmės savo skunde pripažįsta, kad iš nutarties turinio matyti, jog byla nutraukiama todėl, kad neįrodyta, jog R. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, o nutarties motyvuojamojoje dalyje esantys teismo svarstymai dėl nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo grįsti tik prielaidomis. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į prieštaringus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad nėra galimybių pašalinti kilusių abejonių. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamoji byla dėl priverčiamųjų medicinos priemonių buvo nutraukta BPK 403 str. 1 d. 6 p. numatytu pagrindu – neįrodžius, kad R. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Kadangi byla buvo nutraukta minėtu pagrindu, atmetami prokuroro skundo motyvai dėl BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties nustatymo R. G. veikoje, vertinant raktelių grąžinimo faktą.

Atsižvelgusi į visas išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti skundžiamą Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartį nėra pagrindo, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 5 d. 1 p.,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Rolando Sakalausko apeliacinį skundą atmesti.