Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei Danutei Martinkevičienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas pabrėžė, jog tariamo teisės pažeidimo tyrimo metu buvo daug objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas automobilio nevairavo, be to, buvo imtasi pakankamai priemonių užkirsti kelią galimai daromai neteisėtai veikai, t. y. pareiškėjas buvo nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo. Pasak pareiškėjo, jis nekėlė grėsmės eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, netrukdė saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir nepažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) ar kitų teisės aktų reikalavimų. Transporto priemonė stovėjo leidžiamoje transporto priemonėms stovėti vietoje, netrukdė šios vietos valyti ir tvarkyti, netrukdė valstybės institucijoms ar tarnyboms atlikti gelbėjimo darbus arba likviduoti avarijos padarinius, todėl objektyviai ir akivaizdžiai nebuvo būtinumo taikyti administracinės prievartos priemonę – priverstinį transporto priemonės nuvežimą. Paaiškino, kad šiuo atveju priverstinį nuvežimą sąlygojo dvi priežastys – Vilniaus aps. VPK patrulių teiginiai, kad automobilį „Jeep Grand Cherokee“ vairavo pareiškėjas, nors tokie policijos pareigūnų parodymai prieštarauja apie įvykį pranešusios A. L. surašytam paaiškinimui ir duotiems parodymams, bei nepagrįsta išvada, jog iš pareiškėjo atimta teisė vairuoti, nors pareiškėjui vairuotojo pažymėjimas grąžintas dar 2012 m. rugpjūčio 7 d. Atkreipė dėmesį, jog administracinių teisės pažeidimų registre kompleksiškai fiksuojami duomenys ne tik apie asmenį ir jo padarytą pažeidimą, bet ir informacija apie pažeidimo tyrimą – administracinio teisės pažeidimo protokolą, administracinės bylos numerį, teismo nutarimo priėmimo datą, pažeidimo vertinimą pagal ATPK, paskirtą administracinę nuobaudą, paskirtos piniginės baudos (ne)sumokėjimą, vairuotojo pažymėjimo sulaikymo datą, o taip pat informacija apie specialiosios teisės atėmimo termino sutrumpinimą ir vairuotojo pažymėjimo grąžinimo datą, todėl kritiškai vertintini pareigūnų paaiškinimai apie tai, jog informacinė sistema pateikė duomenis tik apie teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, tačiau nebuvo duomenų apie vairuotojo pažymėjimo grąžinimą. Be to, maksimalus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas buvo 3 metai (36 mėn.), todėl remiantis protingumo kriterijais buvo akivaizdu, kad šis terminas 2015 m. gruodžio 5 d. jau buvo pasibaigęs.

Be to, pareiškėjo teigimu, jis patyrė ir neturtinę žalą, nes pakankamai ilgą laiką negalėjo naudotis jam priklausančiu automobiliu. Tai pareiškėjui sukėlė nepatogumus, privertė keisti nusistovėjusią gyvenimo tvarką. Neturtinę žalą vertina 100 Eur/mėn., todėl už visą negalėjimo naudotis automobiliu laiką prašo priteisti 400 Eur dydžio neturtinę žalą.

Vilniaus aps. VPK teigimu, šiuo atveju jokie norminiai aktai pažeisti nebuvo, pareigūnų veiksmų neteisėtumo negalima konstatuoti. Be to, pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė ir neturtinės žalos buvimo fakto, bei jos dydžio. Byloje nėra jokių įrodymų, liudijančių, kad pablogėjo pareiškėjo sveikata, jis patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, kad garbės ir orumo pažeminimai buvo apčiuopiami ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad nebuvo jokių duomenų, jog ginčo automobilį vairavo pareiškėjas, be to, pareiškėjas turėjo vairuotojo pažymėjimą, taigi pareigūnai elgėsi neteisėtai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl pareiškėjui priklausančio automobilio priverstinio nuvežimo.

Nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 5 d. į Bendrosios pagalbos centrą telefonu 112 paskambinusi A. L., pranešė, kad (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prie namo esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje automobilis „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas galimai neblaivaus asmens, atsitrenkė į kitą aikštelėje stovintį automobilį, galimai jį apgadino ir, pranešėjos manymu, gali bandyti pasišalinti iš įvykio vietos. Atvykę Vilniaus aps. VPK Kelių policijos valdybos Patrulių rinktinės 1 kuopos 2 būrio patruliai A. K. ir vyresnysis patrulis N. B. automobilio „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pusėje rado sėdintį automobilio savininką – pareiškėją A. K., nuo kurio sklido alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli, judesiai nekoordinuoti. Pareiškėjas pasitikrinti blaivumą atsisakė, o paprašius pateikti vairuotojo pažymėjimą, atsakė, kad vairuotojo pažymėjimą paliko namuose. Įvertinę nurodytas aplinkybes, minėti pareigūnai 2015 m. gruodžio 5 d. surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10P-45382541-15 dėl ATPK 129 straipsnyje nurodyto pažeidimo, t. y. dėl to, kad pareiškėjas, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, vairavo automobilį „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir vengė pasitikrinti blaivumą. Be to, Vilniaus aps. VPK Kelių policijos valdybos Patrulių rinktinės pareigūnai priėmė sprendimą nušalinti pareiškėją nuo transporto priemonių vairavimo bei priverstinai nuvežti pareiškėjui priklausantį automobilį „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į UAB „Tomadas“ priklausančią automobilių saugojimo aikštelę (b. l. 8, 9, 21–22, 33–34).

2016 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą dėl pareiškėjo A. K. administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 129 straipsnyje, konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas 2015 m. gruodžio 5 d., apie 13.06 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairavo automobilį „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl teismas administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (b. l. 12–16).

Pareiškėjas už automobilio „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimą UAB „Tomadas“ sumokėjo 1 201,65 Eur (b. l. 19).

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Teismas pažymi, kad veiksmų neteisėtumas konstatuojamas, kai yra pagrindas pripažinti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-850-624/2018). Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kaip pareigūnų veiklos neteisėtumą įvardija priverstinį jo automobilio nuvežimą.

Pažymėtina, jog pagal administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu galiojusio ATPK 269 straipsnio 7 dalį, padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 124¹ straipsnyje (sustojimas ar stovėjimas vietose, kuriose Kelių eismo taisyklės draudžia sustoti ar stovėti, taip pat sustojimas ar stovėjimas nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų), 124² straipsnyje (pavojingas ir chuliganiškas vairavimas), 126 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų), 127 straipsnio pirmojoje ir trečiojoje dalyse (Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą), 128 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti), 129 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neblaivių ar apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenų, neturinčių teisės vairuoti), 130 straipsnio pirmojoje dalyje (transporto priemonės vairuotojui nepaklusus reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukus iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos), 130² straipsnyje (pakartotinis transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų), jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą. Padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas, transporto priemonė grąžinama (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai išnagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla.

Iš esmės analogiškas reguliavimas numatytas ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-93 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 3 punkte, kuriame nustatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę padarius šiuos administracinius teisės pažeidimus, jei transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, transporto priemonės vairuotojui nepaklusus reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukus iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos (ATPK 130 straipsnio 1 dalis).

ATPK 269 straipsnio 7 dalies dispozicija, Aprašo 3 punktas leidžia teigti, kad priverstiniu transporto priemonės nuvežimu iš esmės siekiama išvengti transporto ar pėsčiųjų eismo trikdymo, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes arba užkirsti kelią tokioms pasekmėms atsirasti. ATPK 269 straipsnio 7 dalis numato policijos pareigūno teisę, esant atitinkamoms sąlygoms, priverstinai nuvežti transporto priemones, bet ne pareigą visais atvejais, kai nustatomos atitinkamos sąlygos (šiuo atveju ATPK 129 straipsnyje nurodytas pažeidimas), imtis tokios priemonės, neįvertinus visų kitų su padarytu administraciniu teisės pažeidimu susijusių aplinkybių.

Atkreiptinas dėmesys, jog taikant tokią priemonę kaip priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra ribojama transporto priemonės savininko (ar teisėto valdytojo) teisė laisvai savo nuožiūra naudotis transporto priemone. Be to, tokiu atveju transporto priemonės savininkui ir valdytojui kyla pareiga atlyginti ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus ( Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimus). Nurodyti išaiškinimai lemia, kad policijos pareigūnai, priverstinai nuveždami asmens transporto priemonę, privalo vadovautis įstatymu (šiuo atveju – ATPK) ir taikyti tokią priemonę tik įstatymo nustatytais atvejais (esant įstatymo numatytoms sąlygoms), ir tik įstatymo nustatyta tvarka.

Kaip minėta, pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama, jei yra padarytas atitinkamas ATPK 269 straipsnio 7 dalyje nurodytas administracinis teisės pažeidimas ir transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Taigi vien ta aplinkybė, kad asmuo padarė vieną (ar kelis) iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų, nėra pagrindas priverstinai nuvežti transporto priemonę. Tokios priemonės policijos pareigūnas galėtų imtis tik nustatęs, kad atitinkamą administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens vairuojama transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Nagrinėjamu atveju nei įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-1395-1017/2016 nustatytose aplinkybėse, nei pareiškėjui surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole ar kituose administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentuose nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad 2015 m. gruodžio 5 d. pareiškėjo automobilis „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo kieme trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui, kėlė grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei ar kitaip buvo pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Taigi šiuo atveju pareigūnai, neturėdami teisinio pagrindo, t. y. neteisėtai nusprendė priverstinai nuvežti pareiškėjo automobilį iš jo stovėjimo vietos, kas lėmė pareiškėjo patirtas 1 201,65 Eur išlaidas, kurios atlygintinos pareiškėjui kaip turtinė žala.

Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti jam 400 Eur neturtinę žalą, kilusią dėl negalėjimo naudotis ginčo automobiliu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog dėl automobilio priverstinio nuvežimo patirti nepatogumai buvo tokio intensyvaus pobūdžio, kad būtų vertintini kaip neturtinė žala, atlygintina pinigais. Be to, teismas atkreipia dėmesį, jog net ir tuo atveju, jei pareiškėjo automobilis nebūtų priverstinai nuvežtas, pareiškėjas juo vis tiek nebūtų galėjęs naudotis dėl pareiškėjui surašyto nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovės 300 Eur bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Nustatyta, kad pareiškėjo interesus Vilniaus apygardos administraciniame teisme atstovavo advokatas Gintaras Petukauskas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, jog už atstovavimą, konsultacijas, skundo parengimą pareiškėjas savo atstovui sumokėjo 300 Eur (b. l. 18).

Pareiškėjo skundas teismui surašytas 2017 m. spalio 3 d. 2017 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 838,7 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus užmokestis už skundo parengimą tokiu atveju sudaro 2 096,75 Eur (838,7 Eur x 2,5). Pareiškėjo prašoma priteisti 300 Eur suma neviršija nurodyto maksimumo, tačiau šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai. Šiuo atveju pareiškėjas prašė atlyginti iš viso 1 601,65 Eur žalą, tačiau pareiškėjui atlygintina tik 1 201,65 Eur žala, taigi pareiškėjo skundas tenkinamas 75 proc., todėl pareiškėjui atlygintina 225 Eur (300 Eur x 75 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. K. (A. K.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 201,65 Eur (vieną tūkstantį du šimtus vieną eurą ir šešiasdešimt penkis euro centus) turtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjui A. K. (A. K.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 225 Eur (du šimtus dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.