Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-08-14 · Administracinė byla Nr. I-2336-426/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-08-14
Bylos Nr.
I-2336-426/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00580-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2336-426/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00580-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugpjūčio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. (A. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas; iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), neturtinės žalos atlyginimą – 2 000 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis (b. l. 1).

Pareiškėjas teigia, kad nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2018 m. gruodžio 25 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 332, 132 ir kt. netinkamomis sąlygomis, t. y. kamerų, kuriose buvo laikomas, laisvas gyvenamasis plotas yra per mažas, nes, pasak pareiškėjo, vienam asmeniui priklauso ne mažiau kaip 5 kv. m. laisvo gyvenamojo ploto, neįskaitant kamerose esančių lovų, stalo, sanitarinio mazgo; taip pat kameroje esantis sanitarinis mazgas atskirtas 1,5 m. sienele, kuri dengia tik mažą dalį kameros, nedengiant įėjimo į kamerą. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, naudojantis tualetu jis galėjo būti stebimas pro stebėjimo langelį ne tik pareigūnų, bet ir kitų praeinančių asmenų. Pareiškėjo teigimu, aukščiau nurodytu laikotarpiu, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją bei pažeminimą, todėl mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės atstovo Vilniaus PN.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 5-12).

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas pateiktame atsiliepime (b. l. 5-6) nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K atitinkamose kamerose periodiškai buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. imtinai, o nuo 2018 m. gruodžio 13 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Atsiliepime nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teises aktai. Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. O atskirais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, nes jis buvo išvykęs.

Atsakovės atstovas nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio. Taipogi nurodo, kad asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Atsakovas pažymi, kad įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Taip pat paaiškina, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji. Pažymi, kad siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Pabrėžia, kad įstaigoje nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų.

Atsiliepimas

Taip pat atsiliepime nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu, kas atitinka higienos normų reikalavimus.

Nurodo, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo išdėstyti argumentai nepatvirtina privalomų deliktinei atsakomybei kilti sąlygų.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendrojo pobūdžio, nėra konkretumo, taip pat neįrodoma, kad skunde įvardijami įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėjo teises ir jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovės įgaliotos institucijos manymu, reikalavimas atlyginti turtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras gauti turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės, nes nepateikia įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę būklę, todėl skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) atsiliepime išdėstytą poziciją (b. l. 84-85), kuriame jis nesutiko su nurodytais argumentais. Teigia, kad Vilniaus PN pažeidė jo teises, nes nei kartą nebuvo išvestas į sporto kiemelį, nevyko jokios socialinės reabilitacijos programos, buvo nesilaikoma higienos normų reikalavimų, todėl prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, Lukiškių TI-K neprieštaravo, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo. Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilnius PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, pareiškėjo nuomone, kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2018 m. gruodžio 25 d.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo kalinamas nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. imtinai, o nuo 2018 m. gruodžio 13 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 10 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3882-815/2018, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02430-2018-3, kurioje iš dalies buvo tenkintas pareiškėjo iš esmės analogiškomis aplinkybėmis grindžiamas skundas, priteisiant neturtinę žalą ir už laikotarpį nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2018 m. liepos 20 d. imtinai. Todėl ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2018 m. liepos 21 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. imtinai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki 2018 m. gruodžio 25 d., todėl skundas dalyje dėl pažeidimų aptartu laikotarpiu atmestinas.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto reikalavimus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 11¹ punkto 1 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Iš atsakovo atstovo atsiliepime nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 104, 106, 108, 116, 123, 180, 211, 277, 283, 286, 288, 326, 332, 345, 346, 381, kurių plotas nuo 6,96 kv. m vienam asmeniui arba nuo 7,38 kv. dviem asmenims.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas arba su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis kameros patalpos plotas atitiko Taisyklių 11¹ punkte nurodytus minimalaus ploto reikalavimus (b. l. 5-6). Todėl skundo argumentai dėl ploto pažeidimo yra nepagrįsti. Taip pat teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką (žr., 2019 m. balandžio 24 d. nutartį Nr. A-2169-525/2019).

Pažymėtina, kad LVAT naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Iš byloje esančių Lukiškių TI-K atsiliepimų, matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (b. l. 8). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas tvirtina, jog sanitarinio mazgo kameroje įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Į EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu – 133 paras Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 133 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 17.3 punktą gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Vadovaujantis Instrukcija, stebėjimo langelis reikalingas užtikrinti suimtųjų / nuteistųjų ir prižiūrėtojų saugumą.

Pareiškėjas atsikirtimuose į atsakovo atstovo atsiliepimą (b. l. 84-85) papildomai nurodė, kad nė karto nebuvo išvestas į sporto kiemelį, nevyko socialinės reabilitacijos programos, nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl atsikirtimuose nurodytų sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais. Teismo vertinimu, nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

Taipogi papildomai pareiškėjas nurodė, kad nebuvo užtikrinamos higienos sąlygos (buitiniai parazitai, netinkamas maisto pateikimo būdas, netinkama oro temperatūra, drėgmė bei pelėsiai, netinkama ventiliacija ir apšvietimas).

Atsakovės atstovas pateiktame atsiliepime nurodo, kad, siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus, ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus (b. l. 72-75). Todėl teismo nuomone, atsakovo atstovas ėmėsi tinkamų veiksmų, siekiant naikinti buitinius parazitus. Pareiškėjo nurodomi pažeidimai kenkėjų naikinimo eigoje laikytini nepagrįstais, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius, taip pat nėra įregistruotų pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl kenkėjų ar netinkamo maisto pateikimo būdų.

Taip pat pareiškėjo nurodo pažeidimus, susijusius su netinkamu kameros apšvietimu. HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Iš byloje esančio Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus 2019 m. vasario mėnesio pranešimo „Dėl A. J. skundo“ (b. l. 16-17) spręstina, kad gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx, kaip tai numatyta HN 134:2015 14 p., todėl pagrindo konstatuoti, kad šis higienos normos punktas pažeistas. Kaip nurodo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, natūralaus apšvietimo trūkumą pareiškėjui galėjo kompensuoti dirbtinė apšvieta (žr., 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2088-492/2018), kuria pareiškėjas nesiskundė.

Iš byloje esančio Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus 2019 m. vasario mėnesio pranešimo „Dėl A. J. skundo“ (b. l. 16-17) matyti, kad kameros yra vėdinamos per langus, kaip tai numato HN 134:2015. Taip pat atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad tinkamai vėdinant patalpas, kamerose išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo. Taip pat yra įrengta centrinė šildymo sistema, todėl šildymo sezonu metu visose gyvenamosiose patalpose palaikoma optimali temperatūra.

HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad turėjo galimybę kamerą išvėdinti natūraliu būdu, t. y. tik per atidaromą langą. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai, kad kamerose tvyrojo drėgmė ir nemalonus kvapas atmestini.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu (t. y. nuo 2018 m. liepos 21 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. imtinai) Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) atliko kontrolinius patikrinimus. Iš į bylą atsakovės atstovo pateiktų NVSC Vilniaus departamento patikrinimų aktų, matyti, jog visi patikrinimų aktai nesusiję su pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpiais ar kameromis, kuriose jis buvo laikomas atliekant patikrinimą, todėl ginčo atveju yra neaktualūs. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pastarajam ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjui ar kitiems asmenims ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, atsakovės atstovas ir negali pateikti duomenų, paneigiančių visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Be to, įstaiga, nežinodama apie pareiškėjo patiriamus nepatogumus, negalėjo jų ir pašalinti.

Kaip jau sprendime nustatyta, pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių ginčo laikotarpiu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją, todėl teismo nuomone, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visus pareiškėjo skunde nurodytus galimus pažeidimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos sąlygų pažeidimų ir bendros kamerų būklės atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad jis dėl nustatyto Lukiškių TI-K pažeidimo (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu 109 paras), patyrė esminius nepatogumus ir dvasines kančias, todėl teismas konstatuoja, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Taigi, reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, prašoma priteisti 2 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė. Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 400 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 400 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2018 m. liepos 21 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. imtinai.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė