Alytaus apylinkės teismo sprendimas

2013-04-04 · Civilinė byla Nr. A2-44-743/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2012-12-27Alytaus apylinkės teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2013-04-04Alytaus apylinkės teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2013-07-03Kauno apygardos teismas
Teismas
Alytaus apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-04-04
Bylos Nr.
A2-44-743/2013
Teisminio proceso Nr.
2-27-3-00016-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Vailionienė
Pareiškėjas
O. M.
Suinteresuotas asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, VSDFV Alytaus skyriumi, Lietuvos gyventojų
Advokatai
Juozas Šilanskas
Kategorijos
  • 116.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. A2-44-743/2013(Teisminio proceso Nr. 2-27-3-00016-2012-6)Procesinio sprendimo kategorija 116.4; 128.2 (S)
LAZDIJŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 4 d.Lazdijai

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėja Asta Vailionienė, sekretoriaujant Rūtai Stanulienei, dalyvaujant pareiškėjai O. M., jos atstovui advokatui Juozui Šilanskui, suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Alytaus skyriaus atstovei Aušrai Marčiukaitienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pareiškėjos O. M. su suinteresuotais asmenimis VSDFV Alytaus skyriumi, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (toliau – LGGRT centras) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai 1939-1990 metų okupacijos metu nuo 1958 m. rugpjūčio 23 d. iki 1965 m. liepos 19 d. buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė, draudžiant grįžti ir apsigyvento Lietuvoje (civilinė byla Nr. 2-107-393/2012, b. l. 5).

Pareiškimas grindžiamas šiais argumentais: 1946 m. vasario 17 d. pareiškėja su tėvais ir seserimi buvo ištremta iš (duomenys neskelbtini) į Sverdlovsko sr. Severouralsko r. 1958 m. rugpjūčio 23 d. jai buvo leista grįžti iš tremties, tačiau ji į Lietuvą nevyko, grįžo tik 1959 m. birželio mėnesio pabaigoje, kai pasibaigė ir jos sutuoktinio B. M. tremties laikas. Grįžę apsigyveno pas pareiškėjos tėvus, tačiau nebuvo registruojami, be registracijos negalėjo įsidarbinti, namuose lankydavosi milicijos pareigūnas siūlydamas išsikelti į kitą Lietuvos miestą pas giminaičius arba išvykti iš Lietuvos. Kadangi giminaičių Lietuvoje neturėjo, nusprendė grįžti į tremties vietą. Prašo šį faktą nustatyti, nes jis jais sukels teisines pasekmes, t.y. šis laikotarpis bus įskaitytas į darbo stažą pensijai gauti remiantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusiųjų nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Atsiliepimas

Suinteresuoto asmens VSDFV Alytaus skyrius su pareiškimu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais: byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos tremtis baigėsi 1958 m. rugpjūčio 23 d., pareiškėja nekliudoma grįžo į Lietuvą, apsigyveno pas tėvus, o tai, kad 1959 m. rugsėjo mėnesį ji apsisprendė ir su šeima atgal išvyko į tremties vietą nereiškia, kad tremtis tęsėsi ir toliau.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos GGRT centras į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį jam pranešta tinkamai (b. l. 44). Pateiktuose paaiškinimuose raštu prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, pareiškimą atmesti remiantis šiais argumentais: pareiškėja su tėvais buvo ištremta 1946 m., tačiau 1958 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 50 jai leista išvykti ir gyventi Lietuvoje. 1959 m. gegužės 23 d. sprendimu iš tremties paleistas iš jos sutuoktinis B. M. (b. l. 47,48).

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad pareiškėja nuo 1946 m. vasario 18 d. iki 1958 m. rugpjūčio 23 d. buvo specištrėmime Sverdlovsko sr. Severouralsko r. 1958 m. liepos 9 d. sprendimu jai leista išvykti iš specialiosios gyvenvietės negrąžinant konfiskuoto turto ir leista apsigyventi Lietuvoje. 1959 m. gegužės 23 d. sprendimu išvykti iš specialiosios gyvenvietės ir apsigyventi Lietuvoje leista ir jos sutuoktiniui B. M.. 1959 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėja grįžo į Lietuvą. 1959 m. rugsėjo mėnesį pareiškėja su šeima išvyko atgal. Šios išvados grindžiamos šiais įrodymais.

Pažyma, santuokos liudijimas patvirtina, kad pareiškėja yra gimusi 1931 m. gruodžio 6 d., ji yra V. ir M. Č. dukra; po santuokos – M.; 1998 m. birželio 16 d. ji pripažinta nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų asmeniu remiantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusiųjų nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu; tokiu pačiu pagrindu šis statusas suteiktas ir jos sutuoktiniui B. M. (mirusiam 2010-10-20) (civilinė byla Nr. 2-107-393/2012, b. l. 8-11; 20-22). 1946 m. vasario 17 d. nutarimu pasiūlyta B. M. su tėvais ir broliais ištremti iš Lietuvos teritorijos; šeima ištrėmime išbuvo nuo 1946 m. sausio 31 d. iki 1959 m. gegužės 9 d.; pareiškėja su šeima buvo specištrėmime Severouralsko r. Sverdlovsko sr. išbuvo nuo 1946 m. vasario 18 d. iki 1958 m. rugpjūčio 23 d. (civilinė byla Nr. 2-107-393/2012, b. l. 12,13; 23-38). 1959 m. spalio mėnesį pasiūlyta V. Č. ir jo šeimai išimties tvarka grąžinti jam anksčiau priklausiusį namą (civilinė byla Nr. 2-107-393/2012, b. l. 14,15). Iš teikimo ir darbo stažo įrašų darbo knygelėje matyti, kad pareiškėjos darbo stažas nuo 1947 m. iki 1991 (civilinė byla Nr. 2-107/2012, b. l. 16-19). LGGRT centro publikacijose (2007 m.) apie politinių kalinių ir tremtinių sugrįžimą į Lietuvą nurodyta, kad tremtiniai neturėdami pragyvenimo šaltinių, turto, darbo ir gyvenamosios vietos, saugumiečių persekiojami dažnai būdavo priverčiami išvykti iš Lietuvos (civilinė byla Nr. 2-107-393/2012, b. l. 29-45); 1956 m. lapkričio 5 d. Lietuvos komunistų partijos centro komiteto nutarimu buvo išreikšta pozicija, kad asmenų, nuteistų už kontrrevoliucinius nusikaltimus, atvykimas į Lietuvą politiškai netikslingas, jų registracijos klausimą reikia spręsti individualiai, kai kuriems neleidžiant prisiregistruoti toje teritorijoje, kurioje įvykdė nusikaltimus (civilinė byla Nr. 2-107-393/2012, b. l. 46-48). 1958 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjai ir jos šeimai, o 1959 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjos sutuoktiniui ir jo šeimai leista išvykti iš specialiosios gyvenvietės, negrąžinant turto ir apsigyventi Lietuvoje (b. l. 21-26); Lietuvoje pareiškėja nuolatinai įregistruota 1967 m. spalio 30 d. (b. l. 53,54). Liudytojos A. A., B. B., O. Ž. patvirtino, kad iš pareiškėjos žinančios, kad jai sugrįžus į Lietuvą 1959 m., ji buvo neregistruojama, milicijos įgaliotinis nuolat lankydavosi pas ją namuose, darė spaudimą, kad jie išvažiuotų. A. A. patvirtino, kad dirbo neregistruota.

Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad tremtiniais pripažįstami asmenys, okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priversti apsigyventi arba prievarta apgyvendinti nurodytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas arba apribojus gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę (uždraudus grįžti ir gyventi Lietuvoje). Įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą pripažįsta, pažymėjimus išduoda ir jų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Sprendimas dėl statuso pripažinimo ar nepripažinimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo ir dokumentų padavimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą dėl nukentėjusio asmens statuso pripažinimo ar nepripažinimo asmuo gali apskųsti administraciniam teismui per 30 dienų nuo pranešimo gavimo. 1998 m. birželio 16 d. toks statusas pareiškėjai suteiktas, todėl spręstina, kad pareiškėja laikėsi Įstatymo 9 straipsnyje nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, nes ginčas kyla ne dėl nukentėjusiojo asmens statuso suteikimo pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o dėl laikotarpio. pareiškėja pareiškimu prašydama nustatyti pareiškime nurodytą faktą, turi įrodyti, kad okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų jai apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždraudus grįžti ir gyventi Lietuvoje). Iš šios įstatymo formuluotės spręstina, kad tokį juridinį faktą galima nustatyti tik tuomet, kai buvo sprendimai, draudžiantys grįžti ir gyventi Lietuvoje. Anksčiau aptarti įrodymai patvirtina, kad 1958 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjai leista išvykti iš specialiosios gyvenvietės ir leista apsigyventi Lietuvoje (b. l. 26). Realizuodama šį sprendimą, pareiškėja grįžo į Lietuvą ir joje apsigyveno. Aplinkybės, kad buvo trukdoma tokiems asmenims prisiregistruoti, kad jie buvo raginami apsigyventi kitoje Lietuvos teritorijos dalyje ar raginami išvykti už Lietuvos, kad grįžę iš tremties asmenys neištvėrę tokių spaudimų grįžo į tremties vietas, negali būti pagrindas pripažinti buvus sprendimus uždrausti grįžti ir gyventi Lietuvoje Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Iš pareiškėjos paaiškinimų spręstina, kad ji išvyko atgal, nes žinojo, kad grįžusi ji ir jos vyras galės įsidarbinti buvusioje darbovietėje, t.y. sprendimą grįžti priėmė pati.

Išnagrinėjus pareiškėjos prašymą po proceso atnaujinimo, dėl pareiškėjos pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą priimtinas kitas sprendimas ir pareiškėjos prašymas atmestinas kaip neįrodytas. Teismui sprendimą (nutartį) pakeitus ar priėmus naują sprendimą (nutartį), ankstesni teismų sprendimai (nutartys) (šiuo atveju 2012 m. vasario 14 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimas) netenka teisinės galios (CPK 371 straipsnio 3 dalis).

Iš pareiškėjos priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 19 Lt (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 259, 268, 448 straipsniais, teisėja

nuspr endžia:

Priimti naują sprendimą ir pareiškėjos O. M. pareiškimą atmesti.

Priteisti iš atsakovės O. M. 19 Lt (devyniolika litų) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“, AB, arba į sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, įmokos kodas – 5660. Jas galima sumokėti bet kuria­me banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.

Teisėja Asta Vailionienė