Kauno apygardos teismo nutartis

2013-07-03 · Civilinė byla Nr. 2A-1415-658/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2012-12-27Alytaus apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-07-03Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-03
Bylos Nr.
2A-1415-658/2013
Teisminio proceso Nr.
2-27-3-00016-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nerijus Meilutis
Pareiškėjas
O. M.
Suinteresuotas asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, Lietuvos gyventojų
Kategorijos
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1415-658/2013(Proceso Nr. 2-27-3-00016-2012-6)Procesinio sprendimo kategorijos: 128.2; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. M. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-44-743/2013 pagal pareiškėjos O. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja pareiškimu (Lazdijų rajono apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-107-393/2012, b.l. 2-5) kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai 1939-1990 metų okupacijos metu laikotarpiu nuo 1958 m. rugpjūčio 23 d. iki 1965 m. liepos 19 d. buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė draudžiant grįžti ir apsigyventi Lietuvoje. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas siekiant įskaityti tremtyje būtą laikotarpį į darbo stažą bei perskaičiuoti prie gaunamos pensijos priedą už darbo stažą. Pareiškėja nurodė, kad ji kartu su tėvais V. Č. ir M. Č. bei seserimi A. Č. 1946 m. vasario 17 d. buvo ištremta iš (duomenys neskelbtini), į RTFSR Sverdlovsko sritį Severouralsko rajoną. Nors pareiškėja dar 1958 m. rugpjūčio 23 d. gavo leidimą sugrįžti į Lietuvą, tačiau jos sutuoktiniui B. M. tokio leidimo negavus, ji į Lietuvą negrįžo ir laukė iki kada jos sutuoktiniui toks leidimas bus suteiktas. Pasibaigus pareiškėjos ir jos sutuoktinio tremties laikui pareiškėjai su šeima dėl politinių motyvų, t. y. sutuoktinio šeimos narių padarytų politinių nusikaltimų, realiai nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos šeima į Lietuvą sugrįžo 1959 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje, tačiau priregistruoti nebuvo, įsidarbinti negalėjo, (duomenys neskelbtini) miesto įgaliotinis jiems nurodė išvykti iš Lietuvos ir darė dėl to spaudimą. Pareiškėja ir jos sutuoktinis dar bandė ieškotis darbo kituose (duomenys neskelbtini) rajono kolūkiuose, tačiau jų niekas į darbą nepriėmė, dėl ko neturėdami pragyvenimo šaltinio, nesant garantijų, kad bus priregistruoti ir artimiausiose respublikose, į kurias jiems buvo siūloma išvykti (Latvijoje, Baltarusijoje) ar Kaliningrado srityje, 1959 m. spalio pradžioje buvo priversti sugrįžti į ankstesnę tremties vietą. Į Lietuvą pareiškėjos šeima sugrįžo 1965 m. liepos mėnesio pradžioje. Pareiškėjai Lietuvoje buvo leista apsigyventi nuo 1965 m. liepos 19 d., kai ji buvo laikinai priregistruota ir jos sutuoktiniui buvo leista pradėti dirbti Lietuvoje. Nors pareiškėjai išduotoje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos archyvinėje pažymoje ir yra nurodyta, kad pareiškėjai nebuvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė, tačiau pareiškėjos šeimai negalint apsigyventi (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjai esant priverstai sugrįžti į ankstesnę tremties vietą, pripažintina, kad pareiškėjai buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė.

Žemesnės instancijos teismas

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-107-393/2012, b.l. 61-62) pareiškėjos pareiškimas patenkintas, nustatytas prašomas juridinę reikšmę turintis faktas, t. y. kad pareiškėjai O. M., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) 1939-1990 m. okupacijos metu, nuo 1958 m. rugpjūčio 23 d. iki 1965 m. liepos 19 d. buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė, draudžianti grįžti ir apsigyventi Lietuvoje.

Šalies argumentai

Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius su prašymu (b.l. 2-3, 18-20) kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-107-393/2012 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo įtraukiant į procesą suinteresuotu asmeniu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimą šioje civilinėje byloje ir pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti. Prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo grindžiamas paaiškėjusiomis naujomis bylos aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, bei teismo sprendime padaryta aiškia teisės normos taikymo klaida.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Lazdijų rajono apylinkės teismas, atnaujinęs procesą civilinėje byloje ir iš esmės išnagrinėjęs bylą, 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu (b.l. 62-64) priėmė naują sprendimą ir pareiškėjos O. M. pareiškimą atmetė, priteisė iš pareiškėjos valstybei 19 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, nustatęs, kad pareiškėja nuo 1946 m. vasario 18 d. iki 1958 m. rugpjūčio 23 d. buvo spec. ištrėmime Sverdlovsko sr., Severouralsko r., kad 1958 m. liepos 9 d. sprendimu jai buvo leista išvykti iš specialiosios gyvenvietės negrąžinant konfiskuoto turto ir leista apsigyventi Lietuvoje, tai, kad 1959 m. gegužės 23 d. sprendimu išvykti iš specialiosios gyvenvietės ir apsigyventi Lietuvoje leista ir jos sutuoktiniui B. M. bei tai, kad 1959 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėja grįžo į Lietuvą, o 1959 m. rugsėjo mėnesį su šeima išvyko atgal į tremties vietą, sprendė, kad pareiškėja, pareiškimu prašydama nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, turėtų įrodyti, jog okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų jai buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė. Teismo manymu, aplinkybės, kad tokiems asmenims kaip kad pareiškėja buvo trukdoma prisiregistruoti, kad jie buvo raginami apsigyventi kitoje Lietuvos teritorijos dalyje ar raginami išvykti už Lietuvos teritorijos ribų, kad grįžę iš tremties asmenys neištvėrę tokio spaudimo grįžo į tremties vietas, negali būti pagrindas pripažinti, jog tokių asmenų atžvilgiu buvo priimti sprendimai, kuriais šiems asmenims buvo uždrausta sugrįžti ir gyventi Lietuvoje Asmenų, nukentėjusiųjų nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi pareiškėja sprendimą dėl grįžimo atgal į tremties vietą priėmė pati, teismo manymu, pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 67-72) pareiškėja O. M. prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti pareiškėjos prašymą nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai 1939-1990 metų okupacijos metu nuo 1958 m. rugpjūčio 23 d. iki 1965 m. liepos 19 d. buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė draudžiant grįžti ir apsigyventi Lietuvoje. Apeliacinį skundą apeliantė grindžia šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjai nebuvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė, kadangi pasibaigus pareiškėjos ir jos sutuoktinio tremties laikui pareiškėjai ir jos sutuoktiniui dėl politinių motyvų, t. y. pareiškėjos sutuoktinio šeimos, kurią tuometinis (duomenys neskelbtini) miesto milicijos įgaliotinis D. K. įvardijo kaip banditų šeimą, narių padarytų politinių nusikaltimų realiai nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) mieste. Nors Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotoje archyvinėje pažymoje ir pažymėta, kad pareiškėjos tremtis pasibaigė 1958 m. rugpjūčio 23 d. ir kad jos atžvilgiu nebuvo taikomos specialiosios komendantūros sąlygos, tačiau pareiškėjai buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė nesudarant sąlygų apsigyventi (duomenys neskelbtini) (nepriregistruojant, neleidžiant įsidarbinti ir darant spaudimą išvykti iš Lietuvos kaip banditams ir banditų šeimos nariams bei kaip nepageidaujamiems asmenims). Pareiškėjai neturint galimybės prisiregistruoti, susirasti darbą, neturint pragyvenimo šaltinio, pareiškėja su šeima buvo priversti sugrįžti atgal į tremties vietą.1958 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjai buvo leista išvykti iš specialiosios gyvenvietės ir leista apsigyventi Lietuvoje, tačiau minėtas sprendimas nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjos gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė nebuvo apribota. 1959 m. birželio 20 d. LKP CK ir LTSR MT priėmė nutarimą „Dėl priemonių, susijusių su piliečių, atleistų iš spec. nutrėmimo, grįžimu į senąją gyvenamąją vietą“, pagal kurį taip vadinamoji „viršįstatyminė valdžia“ rekomendavo vietos valdžios įstaigoms neregistruoti į gimtąsias vietas grįžusių tremtinių, kuriems negrąžinti namai. Nekilnojamasis turtas buvo laikomas „teisėtai“ konfiskuotas, todėl grįžusieji savo namų neatgaudavo ir turėjo ieškoti gyvenamosios vietos kitose respublikose. Kadangi pareiškėjos šeimos namai buvo konfiskuoti ir negrąžinti, todėl pareiškėjos šeima, o kartu ir pareiškėja, buvo priskirti prie neregistruotinų asmenų.Teismas nesiėmė visų priemonių bylos esmei atskleisti ir bylos aplinkybėms visapusiškai išaiškinti, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir kitas svarbias faktines aplinkybes, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjai laikotarpiu nuo 1958 m. rugpjūčio 23 d. iki 1965 m. liepos 19 d. nebuvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius atsiliepimu (b.l. 78-81) prašo apeliacinį skundą atmesti, Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantei ir jos sutuoktiniui buvo uždrausta gyventi Lietuvoje. Priešingai, byloje esantys dokumentai, kurie laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, patvirtina priešingus faktus, t. y. kad apeliantės tėvams ir seseriai, o taip pat jos sutuoktiniui buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvos TSR teritorijoje.Teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantė sprendimą dėl grįžimo į tremties vietą priėmė pati, savo noru, o byloje nėra įrodymų, patvirtinančių (duomenys neskelbtini) milicijos spaudimo apeliantės šeimai dėl išvykimo iš Lietuvos naudojimą, tokiu būdu kvestionuojant Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimą leisti apeliantės šeimai grįžti ir gyventi Lietuvoje. Priešingai, esami archyviniai duomenys patvirtina, kad apeliantės tėvų šeimos atžvilgiu (duomenys neskelbtini) rajono vidaus reikalų (milicijos) skyrius priėmė palankius sprendimus, išimties tvarka nuspręsdamas grąžinti anksčiau priklausiusį namą. Vien ta aplinkybė, kad apeliantei buvo sunku prisiregistruoti (duomenys neskelbtini), nereiškia, kad apeliantė negalėjo prisiregistruoti visoje Lietuvos TSR teritorijoje.Nei apeliantės sutuoktinio broliai V. ir P. M., nei jos sutuoktinis nebuvo rezistencijos dalyviai, kadangi jiems nėra pripažintas kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio teisinis statusas pagal Pasipriešinimo 1940-1990 okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymą.LTSR Vidaus reikalų ministerija ir jai pavaldūs struktūriniai padaliniai represine institucija laikomi tik iki 1954 metų, todėl vykdyti Lietuvos gyventojų represijas, juolab turinčių teisę gyventi Lietuvoje atžvilgiu, 1959 m. negalėjo. LTSR (duomenys neskelbtini) rajono milicijos skyrius ir (duomenys neskelbtini) rajono vietinė vykdomoji valdžia neturėjo politinės galios ir įgaliojimų administraciniu aktu uždrausti apeliantei grįžti ir gyventi Lietuvoje galiojant LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimui leisti jai sugrįžti ir gyventi Lietuvoje, kuris niekados nebuvo atšauktas ar panaikintas.Apeliantė nepagrįstai teigia, jog (duomenys neskelbtini) rajono vietinė valdžia nepriregistruodama jos šeimos vykdė komunistų partijos rekomendacijas. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisija, sprendusi tremtinių bylas, buvo sudaryta dalyvaujant komunistų partijai, dėl ko teigimas, kad Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimai negaliojo ir jų nebuvo paisoma, kadangi komunistų partija priimdavo priešingus nutarimus, yra neadekvatus ir neatitinkantis politinės realybės.Apeliantė neteisingai traktuoja Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, kadangi ši dalis taikytina tik tiems asmenims, kuriems pagal archyvinius dokumentus buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, o kaip nustatyta byloje, apeliantei buvo leista sugrįžti į Lietuvą.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepimu (b.l. 84-85) prašo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų duomenų, kurių nebūtų išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, kuris nesant sprendimo apriboti apeliantei gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę, pagrįstai sprendė, kad ši teisė apeliantei nebuvo apribota. Tiek tremties faktą, tiek ir gyvenamosios vietos pasirinkimo teisės apribojimą remiantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, turėjo lydėti okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimai. Konkretaus milicijos įgaliotinio, pasak apeliantės, dariusio spaudomą apeliantės šeimai, elgesys, negali būti prilyginamas represinių struktūrų sprendimui.Byloje nustatyta faktinė situacija galėtų būti priskirta Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai situacijai, pagal kurią asmenys, kurie dėl diskriminacijos politiniais ar kilmės motyvais arba dėl to, kad neteko namų ar būsto, negalėjo legaliai gyventi ir gauti darbo savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje arba Lietuvoje, tačiau tai nelaikytina okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimu dėl gyvenamosios vietos pasirinkimo teisės apribojimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sąlygas tremtinio ar jam prilyginto asmens statusui pripažinti, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas tinkamas įrodymų vertinimo sprendžiant pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

CPK 185 straipsnis numato, kad teismas, vadovaudamasis įstatymais, įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, išnagrinėjimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada pagal surinktus įrodymus po reikšmingų faktų išnagrinėjimo. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 176 straipsnio 1 dalimi faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jei byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad toks faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Taigi, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Byloje kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. apeliantė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai 1939-1990 metų okupacijos metu laikotarpiu nuo 1958 m. rugpjūčio 23 d. iki 1965 m. liepos 19 d. buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė draudžiant grįžti ir apsigyventi Lietuvoje. Apeliantės teigimu, teismas, netinkamai įvertinęs pateiktus įrodymus, priėmė nepagrįstą sprendimą ir be pagrindo nenustatė prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto.

Apeliantė, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, rėmėsi Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį tremtiniais pripažįstami asmenys, okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priversti apsigyventi arba prievarta apgyvendinti nurodytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas arba apribojus gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę (uždraudus grįžti ir gyventi Lietuvoje). Taigi, apeliantei pageidaujant, kad tremtyje būtas laikotarpis būtų įskaičiuojamas į darbo stažą, būtina nustatyti, ar tam tikru laikotarpiu jai gali būti pripažįstamas tremtinės statusas.

Remiantis byloje esančiu 1998 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Archyvų skyriaus archyvo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 7) nustatyta, kad apeliantė ir jos šeima, t. y. tėvas V. Č., motina M. Č. bei sesuo O. Č. buvo ištremti iš Lietuvos TSR (duomenys neskelbtini), ir išbuvo specištrėmime Sverdlovsko srityje Severouralsko rajone nuo 1946 m. vasario 17 d. iki 1958 m. rugpjūčio 23 d. 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymu jie reabilituoti. 1958 m. liepos 9 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo asmenų, ištremiamų į specialiąsias gyvenvietes buvusio Ypatingojo Pasitarimo prie TSRS NKVD-NKGB ir šių organų atskirų direktyvų nutarimais, bylų nagrinėjimo komisijos sprendimu Nr. 50 apeliantei ir jos šeimai, t. y. tėvui, motinai bei seseriai, leista išvykti iš specialiosios gyvenvietės negrąžinant konfiskuoto turto leidžiant apsigyventi Lietuvos TSR teritorijoje (b.l. 24-26).

Kaip galima spręsti iš pirmiau nurodytos Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, tremtiniu gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų buvo priverstas išsikelti arba prievarta iškeldintas iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priverstas apsigyventi arba prievarta apgyvendintas nurodytoje vietoje (nutremtas), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas arba apribojus gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę (uždraudus grįžti ir gyventi Lietuvoje). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantės prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas galėtų būti nustatytas, jei apeliantė įrodytų, kad okupacinių režimų struktūrų ar teismo sprendimu jai dėl politinių ar kilmės motyvų buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė uždraudžiant sugrįžti ir gyventi Lietuvoje. Byloje esantys įrodymai patvirtina priešingai, t. y. kad tiek apeliantei, tiek jos sutuoktiniui buvo leista sugrįžti iš tremties leidžiant apsigyventi Lietuvos TSR teritorijoje (b.l. 21-26) ir jokių kitų duomenų byloje apie tai, kad būtų priimtas sprendimas dėl draudimo apeliantei ar jos sutuoktiniui sugrįžti į Lietuvą, nėra. Nustatyta, kad apeliantė ir jos šeima tokį sprendimą realizuodami sugrįžo į Lietuvą ir joje apsigyveno 1959 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau tų pačių metų spalio mėnesį apeliantė su šeima išvyko atgal į tremties vietą.

Apeliantės teigimu, nors jos šeimai sprendimu ir buvo leista sugrįžti į Lietuvą, tačiau buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė nesudarant sąlygų apsigyventi (duomenys neskelbtini) (nepriregistruojant, neleidžiant įsidarbinti ir darant spaudimą išvykti iš Lietuvos kaip banditams ir banditų šeimos nariams bei kaip nepageidaujamiems asmenims), dėl ko apeliantės šeima, neturint galimybės prisiregistruoti, susirasti darbą, neturint pragyvenimo šaltinio, buvo priversta sugrįžti atgal į tremties vietą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nurodytos aplinkybės apie negalėjimą prisiregistruoti (duomenys neskelbtini), o kartu ir negalėjimą susirasti darbo, taip pat milicijos įgaliotinio persekiojimą, nesudaro pagrindo spręsti, jog apeliantei buvo taikytas draudimas sugrįžti į Lietuvą, tokiu būdu apribojant gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę. Pažymėtina, jog įstatyme yra numatytas tik draudimas grįžti ir gyventi Lietuvoje, o byloje duomenų, patvirtinančių, jog apeliantė negalėjo prisiregistruoti ar apsigyventi kitoje Lietuvos TSR teritorijoje, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tuometinę politinę situaciją, pažymi, kad apeliantė dėl negalėjimo prisiregistruoti ar susirasti darbo būtent (duomenys neskelbtini) galėjo patirti tam tikrų neigiamų padarinių, tačiau vien šios aplinkybės, nulemtos tuometinės politinės situacijos šalyje, nėra pakankamos konstatuoti, jog šiuo konkrečiu atveju apeliantei ir jos šeimai buvo pritaikytas gyvenamosios vietos pasirinkimo apribojimas. Tokios pačios pozicijos spręsdami analogiškas bylas laikosi ir kiti apeliacinės instancijos teismai (pvz. 2012 m. spalio 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1280-653/2012). Be to, pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų apie spaudimo išvykti iš Lietuvos apeliantės šeimai darymą, o nurodyti argumentai, jog apeliantei ir jos šeimai nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje dėl politinių motyvų, nėra pagrįsti. Vien nurodytos aplinkybės apie sutuoktinio brolių įvykdytus politinius nusikaltinus neleidžia spręsti apeliantės atžvilgiu taikytą draudimą dėl gyvenamosios vietos pasirinkimo. Kaip jau buvo nurodyta, byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia sprendimo dėl draudimo apeliantei ir jos šeimai sugrįžti į Lietuvą taikymo buvimo faktą, o apeliantės nurodytos aplinkybės apie negalėjimą prisiregistruoti (duomenys neskelbtini), tariamą milicijos įgaliotinio spaudimą išvykti iš Lietuvos ir kt. negali būti prilyginamos represinių struktūrų sprendimui dėl draudimo sugrįžti ir gyventi Lietuvoje taikymui.

Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog 1959 m. birželio 20 d. LKP CK ir LTSR MT nutarimu „Dėl priemonių, susijusių su piliečių, atleistų iš spec. nutrėmimo, grįžimu į senąją gyvenamąją vietą“, kuriame buvo rekomenduota vietos valdžios įstaigoms neregistruoti į gimtąsias vietas grįžusių tremtinių, kuriems negrąžinti namai, buvo apribota apeliantės gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė, kadangi jos šeimai negrąžinus konfiskuoto turto ji buvo priskirta prie neregistruotinų asmenų. Nurodyto teisės akto priėmimo faktas nepatvirtina, kad apeliantei buvo taikomas draudimas grįžti ir apsigyventi Lietuvoje, o vien ta aplinkybė, kad apeliantei ir jos šeimos nariams buvo sunku prisiregistruoti (duomenys neskelbtini), kaip kad jau buvo nurodyta, nesudaro pagrindo spręsti apie apeliantei sprendimu taikytą apribojimą dėl gyvenamosios vietos pasirinkimo. Be to, pažymėtina, kad byloje esanti 1959 m. spalio (diena nenurodyta) išvada archyvo įskaitos byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad apeliantės tėvui V. Č. ir jo šeimai išimties tvarka buvo siūloma grąžinti jam anksčiau priklausiusį namą (b.l. 6).

Byloje nesant pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų apie tai, kad apeliantei okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimu būtų buvęs pritaikytas draudimas grįžti ir gyventi Lietuvoje, dėl ko apeliantė nebūtų galėjusi grįžti į Lietuvą ar būtų buvusi priversta iš jos išvykti gyventi atgal į buvusią tremties vietą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantė sprendimą dėl grįžimo gyventi į buvusią tremties vietą priėmė pati. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė teisingas išvadas dėl negalimumo nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjas Nerijus Meilutis