Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-29 · Administracinė byla Nr. I-3009-402/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-29
Bylos Nr.
I-3009-402/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00415-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
N. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3009-402/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00415-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 29 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus AVPK), 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėja skunde (b. l. 2–6, 12-13) nurodė, jog 2015 m. tam tikrais laikotarpiais buvo laikoma Alytaus AVPK areštinėje perpildytose kamerose. Kamerų plotą mažino sanitarinio mazgo užimamas plotas. Dėl ploto trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, buvo ribojama pareiškėjos judėjimo laisvė. Sanitarinis mazgas atitvertas maža pertvara. Pertvara neužtikrindavo privatumo, kadangi kitos nuteistosios matydavo pareiškėją. Sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, todėl dėl kamerose tvyrojusio nemalonaus kvapo buvo nemalonu valgyti. Tvirtino, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas, vėdinimas, kamerose buvo pelėsio, tvanku, pilna tarakonų, pelių, nevalomi langai, per grotas jų pačioms neįmanoma išvalyti. Nurodė, jog į pasivaikščiojimo kiemelius buvo vedama tik vienai valandai per parą, tačiau mano, kad turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandų trukmės pasivaikščiojimą, dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę. Dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocinę depresiją, nepatogumų, pažeminimą, diskomfortą, sveikatos sutrikimus ir pan.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Alytaus AVPK su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 16-21) sutiko, kad reglamentuota vienam asmeniui tenkanti 5 kv. m gyvenamojo ploto norma 2015 m. rugsėjo 22-29 d. nebuvo užtikrinta, tačiau tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą, nes konkrečiu atveju turi būti nustatytos visos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėja patirtą neturtinę žalą, ją kalinant per mažose patalpose, įvardija tik bendro pobūdžio deklaratyviais teiginiais, jos nepagrindžia jokiais įrodymais, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatas policijos areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos ploto turėjo būti atskirti tik pertvara, reikalavimo įrengti duris ar juos pilnai izoliuoti įrengiant atskirose patalpose nebuvo nustatyta. Kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti 120 cm aukščio sienele, įrengti kamerų kampuose, todėl jais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi nei toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims, nei pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius, taip užtikrinamas maksimalus įmanomas kalinamų asmenų privatumas. Kameras tikrinę Visuomenės sveikatos centro specialistai apšvietos pažeidimų nenustatė, todėl pagrįstai galima teigti, kad kamerų dirbtinis ir natūralus apšvietimas pareiškėjos kalėjimo metu atitiko galiojusį teisinį reglamentavimą. Pareiškėja į Alytaus AVPK areštinę dėl netinkamos apšvietos nesikreipė, taip pat nesikreipė ir kiti tuo metu kalėję asmenys, todėl pateikti duomenų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėja, apšvietą objektyviai nėra galimybės. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra užfiksuota jokių higienos normos pažeidimų. Alytaus AVPK areštinėje pareiškėja buvo laikoma tinkamomis sąlygomis, todėl jos teiginiai dėl nepriimtinų laikymo sąlygų ir dėl to patirtos žalos, atmestini, kaip subjektyvūs, deklaratyvūs ir neatitinkantys tikrovės.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjos nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, laikant ją netinkamomis sąlygomis Alytaus AVPK areštinėje (toliau – Areštinė) tam tikrais laikotarpiais 2015 m.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d., valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Taigi, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009; nuo 2015-11-01 neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 – į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-10 įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, 2007-05-29 įsakymas Nr. 5-V-356 neteko galios vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios taisyklės nėra patvirtintos, taigi atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-10 įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Taisyklės). Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisyklės. Pagal šių Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr.5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015-12-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016-01-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.).

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 16-17, 22) pareiškėja Areštinėje buvo laikoma laikotarpiais nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 16 d.; nuo 2015 m. liepos 21 d. iki 2015 m. liepos 28 d.; nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. Minėtais laikotarpiais pareiškėja buvo laikoma 14, 8 ir 10 kamerose.

Taisyklių 80 punkte nustatyta minimali 5 kv. m gyvenamojo ploto norma buvo pažeista pareiškėjai kalint kameroje Nr. 10, laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d., jai teko 4,96 kv. m. (trūko 0,04 kv. m.).

Gavusi atsiliepimą į skundą, pareiškėja atsakovo atstovo pateiktų duomenų neginčijo, juos paneigiančių objektyvių įrodymų nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis ir jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.).

Įvertinus aukščiau nurodytus duomenis, akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu 7 dienas pareiškėjai nebuvo užtikrinta Taisyklių 80 punkte nustatyta minimali 5 kv. m gyvenamojo ploto norma, tai yra pakankamas pagrindas atsakovės atsakomybei kilti.

Pareiškėja savo teisių pažeidimą siejo su netinkamai įrengtais, neužtikrinančiais privatumo, sanitariniais mazgais. Tvirtino, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas, nebuvo įrengta atskira ventiliacijos sistema, todėl kamerose tvyrojo smarvė.

Taisyklių 7.13 p. nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtame teisės akte nenustatyta. Atsakovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu sanitarinis mazgas buvo įrengtas vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 20 punktu. Remiantis šio teisės akto nuostata, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Bylos įrodymai patvirtina, kad sanitariniai mazgai Areštinėje nuo likusio kameros ploto atskirti 120 cm pertvara, juose įrengta atskira oro šalinimo sistema (b. l. 18, 24, 27).

Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad sanitariniai mazgai Areštinėje įrengti formaliai laikantis teisės aktų reikalavimų, tačiau vis dėlto pareiškėja nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai atskirtas, kadangi ji negalėjo nestebima naudotis sanitariniu mazgu. Šias aplinkybes atsiliepime į pareiškėjo skundą patvirtino ir atsakovės atstovas, nurodydamas, kad dėl saugumo sumetimų negali būti užtikrinamas visiškas sanitarinio mazgo privatumas.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, jog toks (tik perskyrimas sienele) sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas. Teismas nurodė, jog vien pačios sienelės (net ir tinkamo aukščio) įrengimas savaime nelemia, jog bus įvykdyti teisės aktuose išdėstyti reikalavimai. Sienelės įrengimas turi garantuoti tokiu teisiniu reguliavimu siekiamo tikslo – užtikrinti pakankamą asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pažymėtina, kad saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-662/2017).

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, aplinkybė, kad pareiškėja naudojosi sanitariniu mazgu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės ir taip ribojo jos privatumą, laikoma nustatyta.

Pareiškėja neturtinę žalą taip pat kildina dėl to, jog kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo.

Higienos normos HN 37:2009 21 punkte nurodyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 18-19) nurodė, kad pareiškėjos buvimo Areštinėje laikotarpiais buvo užtikrintas tinkamas natūralus ir dirbtinis kamerų apšvietimas. Pareiškėja pretenzijų dėl netinkamos apšvietos nereiškė, dėl šios aplinkybės nebuvo ginčo laikotarpiu atlikti patikrinimai, todėl nustatyti pareiškėjo kalėjimo metu buvusį kamerų apšvietimą realiai nėra objektyvių galimybių. Nesant tokių kreipimųsi, atsakovės atstovas negalėjo nustatyti dirbtinės apšvietos pažeidimų ir imtis veiksmų jiems pašalinti.

Teismas pažymi, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau ir – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016,; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03)).

Kita vertus, pagal aukščiau nurodyta teismų praktiką, iš pareiškėjos yra reikalaujama pateikti teismui pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais – pateikti ir galimus pateikti kai kuriuos įrodymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų tinkamumo ir pakankamumo yra pažymėjęs, jog visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų (ABTĮ 57 str.) apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma pagal pirmiau minėtą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Pareiškėja skunde apsiribojo tik galimo apšvietos pažeidimo abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo, kokioje konkrečioje kameroje, kokiu laikotarpiu, kokia apšvieta (natūrali ar dirbtinė) neatitiko galiojančio reglamentavimo, nurodytų aplinkybių pareiškėja neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (kartu su ja kalėjusių asmenų rašytiniais paaiškinimais, neprašė jų kviesti į bylą liudytojais ir pan.). Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl netinkamos kamerų apšvietos, o šis neatliko jokių veiksmų minėtam pažeidimui pašalinti, kad dėl nurodytų pažeidimų pareiškėja ginčui aktualiu metu kreipėsi į Visuomenės sveikatos centro specialistus ar kitas kompetentingas institucijas. Įvertinus aukščiau išdėstytą, teismo nuomone, abstrakčių ir niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti nustatyti.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad kamerose netinkamas vėdinimas, buvo tvanku, drėgna, veisėsi pelėsis, langai nevalomi, veisėsi buitiniai parazitai.

Higienos normos HN 37:2009 20 punkte numatyta, kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą oro šalinimo sistemą. Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 p.).

Savo argumentus pagrindžiančių duomenų pareiškėja nepateikė. Tuo tarpu iš atsakovės atstovo pateiktų 2015-08-11 ir 2015-06-10 patikrinimo aktų ( b. l. 23-28) (patikrinimai buvo atlikti artimu ginčo laikotarpiui metu) matyti, jog areštinės kamerose įrengti veidrodžiai ir spintelės, grindys dažytos, visose kamerose pakeisti langai, jie yra skaidraus stiklo, vėdinimas vykdomas per atvirus langus bei per paduodamąją ventiliaciją, sanitariniuose mazguose yra atskira oro šalinimo sistema, patalpos apšviečiamos liuminescencinėmis lempomis, nuolat atliekama kamerų dezinfekcija, vedamas patalpų valymo žurnalas. Higienos normos pažeidimų nenustatyta. Teismo vertinimu, nors minėti aktai nėra surašyti būtent pareiškėjo kalinimo dienomis, tačiau juose užfiksuotos aplinkybės, tokios, kaip patalpų apšvietimas, dezinfekcija, sienų, lubų, įrenginių būklė, langų, vėdinimo įrengimas, negalėjo iš esmės pasikeisti per tokį trumpą laikotarpį tarp pareiškėjo kalinimo laiko ir patikrinimų aktų surašymo. Be to, LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Nėra duomenų, kad pareiškėja būtų kreipusi į Visuomenės sveikatos centrą ar Alytaus AVPK pareigūnus su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno.

Atsakovo atstovė pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Alytaus AVPK ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 36-38), pagal kurią įstaigoje reguliariai atliekami deratizacijos, dezinsekcijos darbai. Savo argumentus pagrindžiančių duomenų pareiškėja nepateikė. Teismo vertinimu, atsakovo atstovės pateikti įrodymai paneigia deklaratyvius pareiškėjos teiginius dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose.

Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėja tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog kamerose trūko oro, buvo drėgna, veisėsi pelėsis, veisėsi buitiniai parazitai ir kt., kas pažeidžia jos teises ir, jos manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jai kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jai nesuteikė. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jos pačios nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja savo teisių pažeidimą grindžia aplinkybėmis, kad Alytaus AVPK areštinėje pasivaikščioti į kiemelį buvo vedama vieną valandą per parą, tačiau pareiškėjai skiriamo laiko pasivaikščiojimui nepakako, tik vieną kartą savaitėje galėjo naudotis dušu.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys, turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną).

Pareiškėja neneigia, kad jai buvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore, tačiau neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad ji turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandų pasivaikščiojimą. Atsakovo atstovė paaiškino, kad pareiškėjai buvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, taigi pareiškėjos argumentai dėl nepakankamos pasivaikščiojimo trukmės nėra pagrįsti.

Teismas pabrėžia, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (angl. k. outside their cells).

Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad teisės aktais reglamentuota pareiškėjos teisė į pasivaikščiojimą gryname ore nebuvo pažeista.

Taisyklių 7.12. p. numatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Patikrinimo aktuose (b. l. 23-24, 26-28) konstatuota, kad vieną kartą savaitėje suimtieji gali naudotis dušu, dušo patalpos įrengtos rūšyje (3 dušai). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjos teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai. Teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu taip pažeidžiant teisinį reglamentavimą, pati pareiškėja patvirtina, jog tokia teisė jai buvo suteikiama.

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu 7 paras buvo laikoma kamerose pažeidžiant reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Atitinkamais laikotarpiais pareiškėjai teko 4,96 kv. m gyvenamojo ploto, taip pat visą kalėjimo Areštinėje laikotarpį pareiškėjai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad Alytaus AVPK neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pažeisdama minimalų kameros ploto reikalavimą ir neužtikrindama privatumo sanitariniame mazge. Atsižvelgtina ir į tai, kad bendrąjį gyvenamąjį plotą mažino joje esantis sanitarinis mazgas. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad minimalaus ploto normos pažeidimas pareiškėjos atžvilgiu truko itin trumpą laikotarpį (8 paras, ploto trūko tik 0,04 kv. m.), o pareiškėja dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik trejiems metams nuo minėto pažeidimo, kuris, jos teigimu, sukėlė skunde nurodytas pasekmes. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėja delsė pasinaudoti teismine gynyba dvejus metus nuo paskutinio neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo, leidžia daryti išvadą, jog jos patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjos nurodoma suma. Be to, pareiškėjai tekęs plotas nebuvo mažesnis, negu 3 kv. m, kas, atsižvelgiant į EŽTT praktiką, nelaikytina Konvencijos pažeidimu. Atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjai tetrūko 0,04 kv. m ploto, todėl, teismo vertinimu, toks trūkumas objektyviai negalėjo būti juntamas.

Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi įstaigos administracijai būtent dėl netinkamų jos laikymo sąlygų. Be to, byloje nenustatyta, jog Alytaus AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgėsi, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai ginčo laikotarpiu dėl jos laikymo areštinėje sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos ar kitos sunkaus masto pasekmės.

Vis dėlto, teismas pripažįsta, kad laikotarpiu, kuomet pareiškėjai teko 4,96 kv. m ploto, papildomai atsižvelgiant ir į privatumo sanitariniame mazge neužtikrinimą, ji galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyrusi, jei būtų laikoma teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėja patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgęsis, taip pat nesant duomenų, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipusi į pareigūnus ar medikus, nustačius, kad kiti pareiškėjos argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra nepagrįsti, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas bei tai, kad pažeidimas nebuvo tęstinis ir buvo nežymus, neturtinės žalos dydis įvertinamas 50 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti N. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė