Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-653-318/2013

Teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-3-00091-2012-0

2013 m. spalio 31 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo S. T. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 2 d. nenustačius, kad jis padarė veikas, turinčias šių nusikalstamų veikų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Ž. V. civilinis ieškinys dėl 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu, o prašymas išieškoti išlaidas advokato pagalbai apmokėti netenkintas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje nukentėjusioji Ž. V. ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis S. T. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. Ž. V. skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų ir jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą, kad S. T. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 2 d., sudėties požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje ir įvertinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK nustatytomis taisyklėmis. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tada, kai jo veika atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymius, kuriuos nustato bylą nagrinėjantis teismas. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, jame neturi būti abejonių dėl nusikaltimo sudėties ir dėl to, kas padarė nusikaltimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. įtvirtinta, kad už šmeižimą atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Šios nusikalstamos veikos objektas yra žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią ir tiesos neatitinkančią informaciją. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą.

Šmeižimas padaromas tyčia, nes kaltininkas paskleidžia žinomai tikrovės neatitinkančius prasimanymus, suvokdamas, kad jie yra melagingi. Pastarasis tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad tai nėra tiesa.

Informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus. Jų egzistavimas gali būti objektyviai nustatytas ir patikrintas įrodymais. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-1/2009). Galimi įvairūs melagingos informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones.

Lietuvos Respublikos BPK 407 str., reglamentuojančiame privataus kaltinimo procesą, įtvirtinta, kad baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148, 152, 154, 155, 165, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188, 313 straipsniuose, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas.

Lietuvos Respublikos BPK 408 str. 1 d. įtvirtinta, jog privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą, pagrįstą objektyviais faktiniais duomenimis, teisme palaiko nukentėjusysis. Šiuo atveju būtent nukentėjusiajai Ž. V. kyla pareiga pateikti teismui įrodymus, kurie patvirtintų nukentėjusiosios pareikštą kaltinimą, kad S. T. Vaiko teisių apsaugos skyriui pateiktame prašyme teigdamas: „susipažinau su Žana V. J. 2006 m. Ji dirbo striptizo bare parsidavinėdama“, tyčia nurodė akivaizdžiai tikrovės neatitinkančią informaciją, turėdamas tikslą pažeminti jos garbę ir orumą ir ją įžeidė.

Nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad S. T. Vaiko teisių apsaugos skyriui pateikė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji Japonijoje dirbo striptizo bare ir parsidavinėjo. Ž. V. neneigia fakto, jog yra dirbusi Japonijos bare, tačiau tvirtina, kad tai nebuvo striptizo baras ir ji niekada neparsidavinėjo (b. l. 71). Vis dėlto nukentėjusioji nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių jos pateiktą kaltinimą, kad S. T. tyčia paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančias žinias, turėdamas tikslą Ž. V. įžeisti, pažeminti jos garbę ir orumą.

Išteisintasis pirmos instancijos teismui paaiškino, kad jis vertėjui, kuris vertė jo raštą, adresuotą Vaikų teisių apsaugos tarnybai, niekada nesakė, kad Ž. V. dirbo striptizo bare, tačiau nurodė, kad jo žmona parsidavinėjo (b. l.69). Šiam jo aiškinimui neprieštarauja pirmos instancijos teisme vertėjo A. S. C. duoti parodymai, kad rašant prašymą jis su išteisintuoju apie striptizo barą nieko nekalbėjo (b. l. 75). Kadangi išteisintasis lietuvių kalbos nemoka, o jo žodžiai buvo verčiami iš persų kalbos į rusų kalbą ir iš rusų kalbos į lietuvių kalbą, todėl neatmestina galimybė, kad S. T. pasirašė po tekstu, skirtu Vaiko teisių apsaugos skyriui, kuris tiksliai neatitiko jo išsakytų žodžių. Taigi, byloje nesant kitų faktinių duomenų, kurie paneigtų išteisintojo ir liudytojo aiškinimą, šie faktiniai duomenys kelia abejones dėl kaltinimo dalies, jog S.T tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog bare, kuriame dirbo Japonijoje nukentėjusioji buvo šokamas striptizas, pagrįstumo. Visos abejonės, nesant jas paneigiančių duomenų, vertinamos kaltinamojo naudai, nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Nukentėjusioji Ž. V. neigė, kad dirbdama bare Japonijoje kada nors parsidavinėjo. S. T. aiškino, kad pastaroji iki jiems susidraugaujant dirbo neprestižiniame bare Japonijoje, draugavo dar su trimis iraniečiais, bare glėbesčiuodavosi tai su vienu, tai su kitu vyriškiu, paskui gaudavo dovanų ir eidavo į viešbutį (b. l. 70). Tai, kad iš vieno iraniečio yra gavusi dovaną, neneigia ir pati nukentėjusioji. Anot jos, vyrui pasakius, kad taip negalima, gautą dovaną iraniečiui grąžino. (b. l. 71). S. T. nurodė, kad jam pati Ž. V. yra pasakojusi, kad permiegojo ir su tuo, ir su tuo vyru, kad jie taip pat kartu ėjo į viešbutį. Išteisintasis pripažino, kad jis buvo Ž. V. klientas (b. l. 70). Šis išteisintojo aiškinimas bylos faktiniais duomenimis nepaneigtas. Be to S. T. yra Irano pilietis. Jis yra kilęs iš valstybės, kurios visuomenės socialiniame gyvenime didelę įtaką turi islamo religijos tradicijos, lemiančios kultūrinius skirtumus, požiūrį į moters socialinį vaidmenį visuomenėje ir į jos elgesį viešumoje. Esant šiems faktiniams duomenims, kolegijos manymu, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog S. T., vertindamas jam žinomas aplinkybes ir nurodydamas, jog jo vaiko motina gyvendama Japonijoje ir dirbdama bare parsidavinėjo, išdėstė savo nuomonę apie pastarosios praeitį, kuri susiformavo pirmiau aptartų duomenų pagrindu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp nukentėjusiosios Ž. V. ir išteisintojo S. T. vyksta ginčai dėl jų vaiko gyvenamosios vietos, auklėjimo nustatymo. S. T. inkriminuotų žodžių neišreiškė giminaičiams ar pažįstamiems, o išdėstė Vaiko teisių apsaugos skyriui skirtame prašyme, siekdamas, kad sūnus gyventų su juo ir manydamas, jog ši nuomonė yra pagrįsta. Taigi jo veiksmuose neįrodyta tyčia paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią nukentėjusiosios garbę ir orumą, nes nuomonė, požiūris nelaikoma žinia. Todėl kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, jog inkriminuotas teiginys pripažintinas šmeižimu, nepagrįsti, nes išteisintojo veiksmai neatitinka šmeižimo veikos sudėties subjektyviųjų požymių. Todėl apylinkės teismas teisingai pagal Lietuvos respublikos BK 154 str. 1 d. S. T. išteisino BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu.

Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. įtvirtinta, kad tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.

Įžeidimas tai - užgaulūs, nepadorūs atsiliepimai apie kitą asmenį, žeminantys jį jo paties arba kitų akyse, nepaisant to, ar toks žmogaus asmens, jo elgesio įvertinimas atitinka tikrovę ar ne. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti.

Įžeidimas, kaip savarankiška nusikalstama veika, kvalifikuotinas atsižvelgiant ne tik į privataus kaltintojo, bet ir į visuomenės nuomonę, ar veiksmai bei teiginiai pagal savo pobūdį yra užgaulūs ir nepadorūs. Užgaulumas reiškia, kad kaltininko veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Teismų praktikoje, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, bet padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nepripažįstamas įžeidimu BK 155 str. 2 d. prasme.

Nors S. T. Vaiko teisių apsaugos skyriui skirtame prašyme nurodė: „susipažinau su Ž. V. J. 2006 m. Ji dirbo striptizo bare parsidavinėdama“, užgauliai atsiliepė apie ją, tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad išteisintasis tokius žodžius išsakė oficialiame rašte, įsitikinęs savo žodžių teisingumu, neturėdamas tikslo Ž. V. pažeminti, bet siekdamas atkreipti institucijos dėmesį į Ž. V. asmenines savybes, sprendžiant klausimą, kuris iš tėvų labiau vertas auklėti savo vaiką. Byloje nėra nustatyta jokių faktinių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad S. T. suvokė užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį ir tokiu būdu siekė nukentėjusiajai sukelti nepatogumų jos darbe ar pažeminti ją šeimos akyse.

Atsižvelgiant į visa tai, kas aptarta, kolegija daro išvadą, jog neįrodyta S. T. tyčia neviešai įžeisti Ž. V..

Kolegija konstatuoja, kad vertinant byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius faktinius duomenis, apylinkės teismas teisingai nustatė, kad S. T. veiksmuose nėra ir Lietuvos Respublikos BK155 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties, todėl pagrįstai jį išteisino Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu.

Taigi keisti ar naikinti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiosios Ž. V. apeliacinį skundą atmesti.