Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00486-2014-1

2014 m. gruodžio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. L. gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. L., gim. (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems (9) mėnesiams, įpareigojant per visą šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su mokslu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. L. nuteista už tai, kad 2014-03-15, apie 21.12 val., būdama kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), nuo minkštasuolio pagrobė be priežiūros paliktą J. S. priklausantį 2000 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „iPhone“ su 100 Lt vertės telefono dėklu bei SIM kortele. Taip pagrobė J. S. priklausančio turto už 2100 Lt.

Apeliaciniame skunde nuteistosios M. L. gynėjas advokatas V. Janušauskas mano, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino netinkamai, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl dėl nuteistosios priėmė nepagrįstą ir neteisingą nuosprendį. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad proceso išsamumo principas sietinas su visapusiškumo ir objektyvumo kriterijais, o teismų praktikoje – su pakankamumo ir kokybiškumo reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga „Dėl baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“. Teismų praktika, 2007, Nr. 27.). Pakankamumo kriterijus suprantamas kaip visuma faktų, patvirtintų tyrimo veiksmais arba kitais teisėtais įstatyme numatytais būdais, kuriuos įvertinęs teisėjas galėtų kelti pagrįstas prielaidas dėl galimo konkretaus asmens nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos fakto buvimo arba apie pateiktos išvados teisingumą. Šiuo atveju kategoriškai teigti, kad nuteistoji M. L. tikrai suprato, suvokė, jog vykdo nusikalstamą veiką, ir tyčia siekė užvaldyti svetimą daiktą, negalima.

Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindų laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu Teismo praktikoje įvertintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Žemesnės instancijos teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Apie tai, kad nuteistoji nematė mobiliojo ryšio telefono, kad jo galėjo nepajusti jį paimdama, gynėjo teigimu, buvo aiškinama ir apylinkės teismui. Tam, kad būtų įsitikinta, ar iš lauko įėjus į tamsą ant minkštasuolio esantis mobiliojo ryšio telefonas matosi, joks eksperimentas atliktas nebuvo. Be tokio eksperimento apkaltinti M. L. tuo, kad ji tyčia siekė užvaldyti svetimą turtą, negalima. Kaip teigė pati nuteistoji, ji mobiliojo ryšio telefoną rado ne ant minkštasuolio, bet kavinės tualete ant grindų. Vos tik pastebėjusi telefoną, ji ėmė šaukti klausdama, kas jį pametė, vėliau tualeto koridoriuje buvusios moters paklausė, ar ji nematė to, kas galėjo pamesti telefoną, ir tik po to telefoną parsinešė prie staliuko, prie kurio buvo atėjusi su drauge. Nuteistoji telefoną parodė draugei, jo neslėpė, abi telefoną apžiūrinėjo atvirai, tai galėjo matyti visi tuo metu kavinėje buvę lankytojai. Tai patvirtina ir telefone likusios nuotraukos, nes tuo telefonu abi su drauge atvirai paveikslavosi. Šis teiginys taip pat niekuo nepaneigtas. Vadovaujantis sveika logika, gynėjo nuomone, galima teigti, kad nuteistoji, nepajutusi, jog nešasi telefoną, nusinešė jį į tualetą, o ten jis ir nukrito, todėl realu, kad telefoną pirmą kartą pamatė tik tualete. Šis įvykio scenarijus ne tik labiau tikėtinas, bet ir įtikinamas, juo labiau kad demonstruoti telefoną draugei pradėjo tik grįžusi iš tualeto, jį rodė atvirai, juo paveikslavosi. Tai taip pat paneigia, kad nuteistoji turėjo tikslą telefoną pavogti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vagystės dalyku nelaikomi bešeimininkiai daiktai, t. y. daiktai, neturintys savininko arba kurių savininkas nežinomas. Bešeimininkiais daiktais gali būti pripažįstami kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys, lobis). Tokio bešeimininkio turto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu BK 178 straipsnio prasme. Baudžiamoji atsakomybė už rasto ar atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą galima tik tuo atveju, kai šis turtas turi mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę (BK 185 straipsnis). Nedidelės vertės rasto ar atsitiktinai patekusio svetimo turto pasisavinimas nelaikomas nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Radus pamestą daiktą, nustatyta radusio asmens pareiga daiktą grąžinti jį pametusiajam, jeigu jis yra žinomas, arba per savaitę laiko nuo radimo dienos pranešti apie radinį policijai ir jai jį perduoti, jeigu pametęs daiktą asmuo yra nežinomas, o daiktą radęs asmuo negali ar nenori radinio saugoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.62 straipsnis).

Nuteistoji, neradusi telefono savininko tualete, kuriame surado telefoną, telefoną parsinešė į kavinę, parodė draugei, bandė paskambinti savininkui, bet telefonas užsiblokavo. Paskambino mamai, bandė paaiškinti, kad surado telefoną, tačiau mama iki galo neišklausė, liepė skubiai važiuoti į namus. Būdama nepilnamete, nuteistoji pakluso mamos reikalavimui ir iš karto išvažiavo namo. Kitą dieną kartu su mama telefoną nuvežė ir perdavė policijai. Bare, kur surado telefoną, jo nepaliko tik todėl, kad prieš dvi savaites kitame bare turėjo incidentą dėl surasto žiedo. Suradusi paliktą žiedą, jį paliko kavinės barmenei, tačiau vėliau, sužinojusi, kas yra žiedo savininkas, bandė žiedą atgauti, tačiau bare jai buvo pasakyta, kad apie žiedą nieko nežino. Negalėdama pasitikėti kavinės darbuotojais, bare neatsiradus telefono savininkui, nuteistoji telefoną parsivežė į namus, o vėliau perdavė policijai. Užsiblokavus telefonui, į surastą telefoną įsidėjo savo SIM kortelę, tačiau telefonas neįsijungė. Pakeitus kortelę, telefone buvę numeriai dingo, todėl negalėjo paskambinti savininkui. Suradusi žinutę, kad telefonas pamestas, nuteistoji paskambino nurodytu telefonu, o savininkui pradėjus gąsdinti, telefoną nuvežė į policiją.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant klausimą, ar turtas yra svetimas, ar pripažįstamas bešeimininkiu, labai svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas, taip pat atskleisti kaltininko tyčios turinį. Vagyste pripažįstama veika, kai kaltininkas užvaldo laikinai be priežiūros esantį turtą. Pavyzdžiui, įvykio (nukentėjusiojo sužalojimo) liudininkas iš įvykio vietos paėmė šalia nukentėjusiojo gulėjusį mobilųjį telefoną. Teisėjų kolegija konstatavo, kad kaltininkas, tokiomis aplinkybėmis paimdamas nukentėjusiojo telefoną, pagrobė svetimą turtą, nes žinojo, jog dėl sunkaus kūno sužalojimo nukentėjusysis nebegali rūpintis savo daiktais. Tokia veika pripažįstama vagyste, o ne radinio pasisavinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-621/2003).

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad įvertinus objektyviuosius veikų požymius ir kitus bylos duomenis, turi būti išsamiai atskleistas nuteistosios kaltės turinys ir padaryta išvada, kad nuteistoji veikė suvokdama, jog užvaldo svetimą laikinai paliktą turtą, kurio savininkas yra netoliese, ir kad dėl tokių jos veiksmų savininkai savo turto nebeatgaus. Tokių įrodymų byloje nėra. Teismas savo vienareikšmės nuomonės taip pat neišsakė, todėl, gynėjo nuomone, konstatuotina, kad nuteistosios M. L. tyčia, siekiant užvaldyti svetimą be priežiūros paliktą daiktą, nėra įrodyta, o nesant tyčios, negali būti ir atsakomybės, nes nėra nusikalstamos veikos sudedamųjų dalių. Kol nuteistoji buvo kavinėje ir atvirai neslėpdama telefoną demonstravo, niekas telefono neieškojo ir nepasigedo, todėl nustatyti šio telefono savininką ir telefoną perduoti jam nuteistoji neturėjo galimybių. Tai vėlgi patvirtina faktą, kad tyčios užvaldyti svetimą daiktą nuteistoji neturėjo. M. L. nieko iš niekur nepagrobė, daiktą surado ir jį paėmė, turėdama tikslą perduoti jį jo savininkui. Jos veiksmai baudžiamosios atsakomybės užtraukti negali.

Nuteistosios M. L. gynėjas advokatas V. Janušauskas prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – M. L. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad negalima kategoriškai teigti, jog nuteistoji M. L. tikrai suprato, kad vykdo nusikalstamą veiką, ir tyčia siekė užvaldyti svetimą daiktą. Apelianto nuomone, M. L. telefono kavinėje ant minkštasuolio galėjo nematyti dėl kavinėje buvusio blogo apšvietimo, o paimdama savo daiktus nuo minkštasuolio, kartu su savo daiktais galėjo paimti ir telefoną to nepajausdama, vėliau, nepajutusi telefono, galėjo jį nusinešti kartu su paltu į tualetą. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad M. L. telefoną rado tualete ant grindų.

Teisiamajame posėdyje nuteistoji M. L. parodė, kad ji kavinėje ant minkštasuolio mobiliojo ryšio telefono nematė, nes buvo tamsu. Ant minkštasuolio susidėjo savo daiktus. Kadangi buvo didelis triukšmas ir nebuvo galima susikalbėti, draugė A. C. pasiūlė persėsti prie kito staliuko. Paėmusi į rankas visus daiktus, nuo minkštasuolio persėdo prie kito staliuko. Persėdusi prie kito staliuko, ji pasakė draugei ką užsakyti, o pati, pasiėmusi paltą, kuriame buvo jai reikalingos asmeninės higienos priemonės, nuėjo į tualetą. Tualete paltą numetė ant grindų, pamatė, kad ant grindų guli baltas daiktas, suprato, kad tai telefonas. Tualete paklausė, ar niekas nepametė telefono. Kai tualete buvusi moteris pasakė, kad telefono nepametė, nuteistoji telefoną atsinešė į kavinę, parodė jį draugei. Su rastuoju mobiliojo ryšio telefonu fotografavosi, jį apžiūrinėjo, atrakinusi telefoną matė praleistų skambučių sąrašą, viskas buvo parašyta rusų kalba, bandė paskambinti, bet telefonas išsijungė. Į telefoną įdėjo savo kortelę ir telefonas pradėjo veikti. Norėjo paskambinti mamai, bet nesurado numerio. Tada paskambino mamai iš draugės telefono aparato. Mamai pasakė, kad rado mobiliojo ryšio telefoną, tačiau mama nieko nesiklausė, liepė greičiau grįžti namo. Išėjusi iš baro, sutiko nukentėjusiąją, telefonas buvo rankoje, bet niekas nieko jos neklausė. Kitą dieną mama paskambino telefono numeriu, kurį surado surastame telefone. Nuteistoji teigė, kad tik iš parodymų suprato, jog telefonas buvo paliktas ant minkštasuolio. Kaip telefonas atsidūrė rūbuose, paaiškinti negalėjo (b. l. 102–103).

Teisiamajame posėdyje liudytoja A. C. parodė, kad įvykio dieną ji atėjo su drauge M. L. į barą pavalgyti. Atsisėdus prie staliuko, ji pasiūlė persėsti prie kito staliuko, nes buvo tamsu. M. L. pasakė, ką užsakyti valgyti ir, užsidėjusi ant rankos paltą, nuėjo į tualetą. Kai grįžo iš tualeto, M. L. pasakė, kad tualete rado mobiliojo ryšio telefoną, klausė tualete buvusios moters, ar tai ne jos daiktas, bet ši atsakė, kad ne. Liudytoja pasiūlė M. L. paskambinti ir tokiu būdu galbūt būtų buvusi galimybė atiduoti telefoną savininkui. M. L. į telefono aparatą įdėjo savo kortelę ir bandė paskambinti mamai (b. l. 103–104).

Iš aptartų nuteistosios, liudytojos A. C. parodymų matyti, kad liudytoja A. C. kavinėje palikto mobiliojo ryšio telefono nematė, abi teigė, kad persėsti prie kito staliuko pasiūlė liudytoja. Atsakydama į prokurorės klausimą, nuteistoji parodė, kad ji į kavinę atėjo todėl, jog jai reikėjo nueiti į tualetą (b. l. 102), tačiau liudytoja A. C. teigė, kad jos atėjo pavalgyti. Nuteistoji kategoriškai neigė faktą, kad mobiliojo ryšio telefoną paėmė nuo minkštasuolio, o to, kaip telefonas atsirado jos rūbuose, nuteistoji logiškai paaiškinti negalėjo.

Kad nuteistoji telefoną surado ne tualete, o paėmė nuo minkštasuolio, ant kurio ir buvo paliktas telefonas, patvirtina teisiamajame bei apeliaciniame teismo posėdžiuose ištirtas ir peržiūrėtas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad, nuteistajai M. L. atėjus prie staliuko, ant minkštasuolio, ant kurio sėdosi nuteistoji, baltos spalvos daiktas jau gulėjo. Nuteistoji, pažiūrėjusi į padėtą daiktą, atsisėdusi ant minkštasuolio, ant to daikto uždėjo rankinę, ant rankinės paltą, o ant palto šaliką. Iš vaizdo įrašo matyti, kad po keleto minučių, pakišusi ranką po savo daiktais, nuteistoji kažko ieškojo. Nuteistajai iš po savo palto ištraukus dešinę ranką, joje sušmėžavo baltas daiktas, kurį nuteistoji įkišo į paltą. Po to pasiėmė į rankas paltą kartu su šaliku ir rankinę, kuri, prieš ją paimant, buvo uždėta tiesiogiai ant balto daikto. Nuteistajai paėmus rankinę, ant minkštasuolio balto daikto nebeliko. Persėdusi prie kito staliuko, nuteistoji paltą ir šaliką laikė rankoje, po šiuos daiktus naršė. Tada paltą pakabino ant kėdės atramos, palto kišenėje kažką pastūmė.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistoji M. L. tvirtino, kad, pakišusi ranką po rūbais, ieškojo savo mobiliojo ryšio telefono arba piniginės, teigė, kad mobiliojo ryšio telefoną surado tualete, kad paklausė tualete buvusios moters, ar ne jos telefonas. Parsinešusi telefoną iš tualeto prie staliuko, telefoną iš striukės kišenės ištraukė be dėklo, nes dėklas, nuteistosios nuomone, galėjo užstrigti kišenėje, traukiant telefoną. Nuteistosios parodymais, jai būnant kavinėje, niekas telefono neieškojo. Į tualetą ėjo su paltu, nes palto vidinėje kišenėje buvo jos asmens higienai reikalingos priemonės. Tualete striukę numetė ant žemės, nes pakaba buvo per aukštai (b. l. 129–131).

Teisiamajame posėdyje atstovė pagal įstatymą V. L. tvirtino, kad įvykio vakarą jai paskambino dukra iš draugės A. telefono. Ji liepė dukrai eiti namo. Į tai, kad dukra rado mobiliojo ryšio telefoną, nekreipė dėmesio, nes turėjo kitų rūpesčių. Kitą dieną liepė dukrai pažiūrėti, ar nėra surastame telefone kokių žinučių. Telefone buvo atsiųsta žinutė paskambinti žinutėje nurodytu numeriu. V. L. paskambino nurodytu numeriu ir pasakė, kad dukra rado telefoną, paklausė, kam jį grąžinti. Asmuo, su kuriuo ji kalbėjo, pasakė, kad telefonas buvo pavogtas. Tada ji su dukra nuvyko į policijos komisariatą (b. l. 104).

Tiek nuteistoji M. L., tiek jos atstovė pagal įstatymą V. L. teigė, kad paskambino mobiliojo ryšio telefono savininkui žinutėje nurodytu telefono numeriu. Tokius nuteistosios ir atstovės pagal įstatymą teiginius paneigia nukentėjusiosios J. S. parodymai.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. S. parodė, kad įvykio dieną kavinėje paliko mobiliojo ryšio telefoną. Sugrįžusi pasiimti pamiršto telefono, matė, kad į tą vietą, kur ji paliko telefoną, atsisėdo merginos. Telefono nebebuvo. Merginos pasėdėjo gal 5 minutes ir nuėjo prie kito staliuko. Matė tokį pat telefoną pas mergaitę, bet jis buvo be įmautės. Nukentėjusiosios telefonas sinchronizuotas su „iPadu“, todėl pradėjusi žiūrėti nuotraukas pamatė, kad paskutinėje nuotraukoje nusifotografavusi ta pati mergaitė, kurią matė sėdinčią kavinėje su telefonu. Tą nuotrauką su mergaitės atvaizdu įdėjo į „Facebooką“ ir parašė, kad paskambintų vyrui. Paskambino moteris ir pasakė, kad dukra rado telefoną. Vyras moteriai pasakė, kad telefoną dukra paėmė. Po to nukentėjusiajai buvo paskambinta iš policijos ir pranešta, kad yra atneštas telefonas (b. l. 103).

Iš aptartų nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji ar jos vyras jokių žinučių į paliktą kavinėje telefoną nerašė. Nukentėjusiosios vyras nuteistosios nuotrauką įdėjo į interneto puslapį „Facebook“, todėl nuteistosios mama buvo priversta paskambinti savininko nurodytu telefono numeriu. Tiek nuteistoji, tiek ir liudytoja A. C. patvirtino, kad nukentėjusiosios telefonas buvo įjungtas, telefone matė telefonų numerių sąrašą. Liudytoja A. C. taip pat siūlė paieškoti telefono savininko pagal buvusius telefone numerius, tačiau M. L. to daryti neketino. Į mobiliojo ryšio telefoną ji įsidėjo savo kortelę, akivaizdu, kad tikrino, ar telefonas veiks ir su jos kortele.

Iš vaizdo įraše užfiksuotų duomenų matyti, kad nuteistoji mobiliojo ryšio telefoną pamatė iš karto. Nuteistoji ant telefono uždėjo ne rūbus, bet rankinę, todėl telefonas prikibti prie rankinės niekaip negalėjo. Kai nuteistoji susirinko daiktus nuo minkštasuolio, telefono ant minkštasuolio nebebuvo. Iš vaizdo įrašo matyti, kaip nuteistoji, pakišusi po rūbais rankas, telefoną nuo minkštasuolio paėmė, vėliau, nuėjusi prie kito staliuko, patikrino savo palto kišenę, ir tai duoda pagrindą manyti, kad nuteistoji patikrino, ar telefonas neiškrito benešant paltą nuo vieno stalo prie kito stalo. Kad telefoną nuteistoji įsikišo į savo palto kišenę, patvirtina ir tai, kad, nešantis paltą nuo antrojo staliuko į tualetą, telefonas iš palto taip pat neiškrito.

Pagal formuojamą teismų praktiką vagystės dalyku nelaikomi bešeimininkiai daiktai, t. y. daiktai, neturintys savininko arba kurių savininkas nežinomas. Bešeimininkiais daiktais gali būti pripažįstami kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys, lobis). Tokio bešeimininkio turto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu BK 178 straipsnio prasme. Baudžiamoji atsakomybė už rasto ar atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą galima tik tuo atveju, kai šis turtas turi mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę (BK 185 straipsnis).

Nedidelės vertės rasto ar atsitiktinai patekusio svetimo turto pasisavinimas nelaikomas nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Radus pamestą daiktą nustatyta radusio asmens pareiga daiktą jį pametusiajam, jeigu jis yra žinomas, grąžinti arba per savaitę laiko nuo radimo dienos pranešti apie radinį policijai ir jai jį perduoti, jeigu pametęs daiktą asmuo yra nežinomas, o daiktą radęs asmuo negali ar nenori radinio saugoti (CK 4.62 straipsnis).

Sprendžiant klausimą, ar turtas yra svetimas, ar pripažįstamas bešeimininkiu, labai svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas, taip pat atskleisti kaltininko tyčios turinį. Vagyste pripažįstama veika, kai kaltininkas užvaldo laikinai be priežiūros esantį turtą. Bešeimininkiu nepripažįstami daiktai, kurie kažkieno neapdairiai palikti žmonių lankymosi ar darbo vietose. Tai gali būti prekybos centras, kavinė, teatras, poliklinika, kazino ir kitos vietos, kur rastus lankytojų daiktus galima perduoti saugoti tas vietas prižiūrintiems asmenims.

Įvertinus objektyviuosius veikos požymius ir kitus bylos duomenis, nėra pagrindo nesutikti su tuo, kad nuteistosios kaltės turinys buvo išsamiai atskleistas. Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistoji veikė suvokdama, jog užvaldo svetimą, neapdairiai paliktą turtą kavinėje, kad telefono savininkas gali būti netoliese. Paėmusi telefoną, nuteistoji persėdo prie kito staliuko, telefono neperdavė kavinės administracijai, telefono savininko ieškoti net nebandė tol, kol telefono savininkės vyras pats nesiėmė veiksmų tam, kad pavogtas telefonas būtų surastas.

Esant aptartoms aplinkybėms, nuteistosios M. L. nusikalstama veika kaip vagystė pagal BK 178 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-09-01 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistosios M. L. gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą atmesti.