- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-29
- Bylos Nr.
- 2-740/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-03040-2010-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Egidijus Žironas, Audronė Jarackaitė
- Suinteresuotas asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „DC Holdingas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „DC Holdingas“
- Kategorijos
- 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „DC Holdingas“ direktoriaus Andrejs Nilovs ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „DC Holdingas“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymo - taikymo įmonės, kuriai inicijuotas bankroto procesas teisme, atžvilgiu pagrįstumo.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „DC Holdingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iškelti atsakovui UAB „DC Holdingas“ bankroto bylą dėl jo nemokumo. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo nutarties iškelti ar atsisakyti iškelti UAB „DC Holdingas“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos sustabdyti išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus iš atsakovo kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, sąskaitų, esančių bankuose, turto ar lėšų, esančių pas trečiuosius asmenis, neuždraudžiant atsakovui lėšų ir turto naudoti įmonės ūkinei – komercinei veiklai vykdyti, einamiesiems mokėjimams mokėti. Ieškovas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą motyvavo tuo, kad teisme vyksta bylos dėl skolų iš atsakovo išieškojimo, be to, kiti kreditoriai per šį laikotarpį gali kreiptis į teismą dėl skolų iš atsakovo išieškojimo. Minėtoms byloms pasibaigus, būtų nukreipti išieškojimai į atsakovo turtą, dėl ko būtų pažeisti kitų kreditorių interesai, nes įsiskolinimai nebūtų padengti pagal nustatytą kreditorių eilę bei proporcingai tenkintinų reikalavimų sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi nutarė ieškovo prašymą tenkinti ir sustabdyti išieškojimus pagal vykdomuosius dokumentus iš atsakovo turto ir sąskaitų. Teismas nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių iki teismo nutarties iškelti ar atsisakyti iškelti atsakovui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, gali būti vykdomi išieškojimai iš atsakovo turto ir lėšų, dėl ko nebus užtikrinti kreditorių interesai, jų lygiateisiškumas (CPK 144 str. 1d., Įmonių bankroto įstatymo 9str. 2d. 5p.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Suinteresuotas asmuo UAB „Lelija“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį. Atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo grindžia šiais argumentais:
1. teismas pažeidė kreditorių interesų lygiateisiškumą, nes kreditoriai, turėdami įsiteisėjusius teismų sprendimus, negali nukreipti išieškojimo į atsakovo turtą, o pastarasis ir toliau gali tenkinti tik vieno kreditoriaus – atsakovo motininės įmonės, registruotos Latvijos Respublikoje, DC HOLDING interesus bei taip bloginti savo finansinę būklę. Be to, prieš ieškovui kreipiantis 2010 m. rugsėjo 18 d. į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, atsakovas 2010 m. rugpjūčio 2 d. visą savo turtą perleido Latvijos Respublikos įmonei DC HOLDING, dėl ko suinteresuotas asmuo inicijavo ikiteisminį tyrimą.
2. teismo priimta nutartis yra neekonomiška ir pažeidžianti suinteresuoto asmens (kreditoriaus) interesus, nes atsakovas ir toliau naudojasi suinteresuoto asmens išnuomotomis patalpomis, tačiau jokių einamųjų įmokų už jas nemoka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas.
Taigi, įstatymo leidėjas imperatyviai ir be išlygų įtvirtino, kad nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo momento sustabdomos įmonės, kurios atžvilgiu inicijuotas bankroto bylos iškėlimas, viso turto realizavimo ir išieškojimo procedūros, kurios nėra baigtos pagal vykdomuosius dokumentus, išduotus teismų ir kitų institucijų sprendimų pagrindu. Toks griežtas įstatyminis reglamentavimas, siekiant sustabdyti įmonės, kurios atžvilgiu inicijuotas bankroto bylos iškėlimas, turto panaudojimą konkretiems įmonės įsiskolinimams padengti, yra nustatytas, turint tikslą vienodai ginti visų įmonės, kuriai galimai bus iškelta bankroto byla, potencialių kreditorių turtinius interesus, nesuteikiant pranašumo išskirtinai tiems kreditoriams, kurie savo turtinių reikalavimų patenkinimą buvo pradėję vykdyti CPK VI dalyje įtvirtinta vykdymo proceso tvarka. Taigi, vienas iš esminių bankroto proceso tikslų – užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių lygiateisiškumą bei vienodą jų turtinių interesų apsaugą – yra pradedamas įgyvendinti jau bankroto bylos iškėlimo stadijoje.
Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių nurodyta išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Vadinasi, nepaisant to, kad pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimas teisme pats savaime sukelia konkrečias procesines pasekmes, iš dalies sutampančias su procesinėmis pasekmėmis, kurias sukeltų CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, teismas turi teisę pasinaudoti visomis įstatyme įtvirtintomis priemonėmis, įskaitant ir minėtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, siekiant apsaugoti visų kreditorių interesus. Būtent tokios pozicijos yra laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (2009 m. gegužės 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-559/2009). Atsižvelgiant į išdėstyta, suinteresuoto asmens UAB „Lelija“ atskirojo skundo argumentai, kad skundžiama nutartimi sustabdžius išieškojimus iš atsakovo turto pagal vykdomuosius dokumentus buvo pažeisti tų kreditorių, kurie buvo pradėję iš atsakovo turto išieškojimus vykdymo proceso tvarka, interesai atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys vienam iš esminių bankroto proceso tikslų – vienodai užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių turtinius interesus jau bankroto bylos iškėlimo stadijoje.
Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo UAB „Lelija“ taip pat teigia, jog skundžiama nutartis yra nepagrįsta dėl to, kad atsakovas iki bankroto bylos iškėlimo perleido visą savo turtą patronuojančiai įmonei, jai ir toliau vienintelei vykdo mokėjimus bei neatsiskaito su suinteresuotu asmeniu už nuomojamas patalpas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių atsakovo veiksmų atlikimas ar neatlikimas niekaip nepriklauso nuo to, ar yra sustabdytas išieškojimas iš atsakovo turto pagal vykdomuosius dokumentus. Taigi, šiuo atveju minėti suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentai atmetami kaip teisiškai nereikšmingi ir neįtakojantys skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo (CPK 12 ir 178 str.).
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens UAB „Lelija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutarties, pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 338 str.). Todėl suinteresuoto asmens atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.