Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Linų audiniai“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. B2-1021-622/2009 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Plungės skyriaus pareiškimą atsakovui akcinei bendrovei „Linų audiniai“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nutartyje nurodoma, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali savo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo (ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p.). Teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (ĮBĮ 9 str. 3 d.). Iškėlus įmonei bankroto bylą kreditorių reikalavimai įmonei tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto ir lėšų areštą ir išieškojimo iš atsakovo turto vykdymo procese sustabdymą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Šioje apeliacijoje spręstina, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui AB „Linų audiniai“ taikytos laikinosios apsaugos priemonės, galiosiančios iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo (ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p.), laikytina pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas spręstinas vadovaujantis atsakovo apeliacinio skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai (CPK 1 str. 1 d.). Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja specialus teisės aktas – Įmonių bankroto įstatymas (ĮBĮ). Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ nustatytas išimtis (ĮBĮ 10 str. 1 d.). Teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo (ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p.).

Bankroto proceso paskirtis yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei skolininkei visiškai ar iš dalies likviduojant skolų naštą ir taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Bankroto bylos esmė – bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių gynimas, sudarant sąlygas visiems kreditoriams maksimaliai patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto byloje ypatumas yra tas, kad jos taikomos ne tik pareiškimą padavusių, bet ir kitų įmonės kreditorių reikalavimams užtikrinti. Įmonių bankroto bylos turi viešąjį interesą, todėl bet kurioje jų nagrinėjimo stadijoje aktyvus vaidmuo tenka ne tik byloje dalyvaujantiems asmenims, bet ir teismui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad VSDFV Plungės skyrius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui AB „Linų audiniai“ ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui (b. l. 2). Teismas skundžiama nutartimi areštavo AB „Linų audiniai“ priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, uždrausdamas areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, taip pat sustabdė išieškojimą iš AB „Linų audiniai“ turto vykdymo procese (b. l. 44). Prie atsiliepimo į skundą pridėti įrodymai patvirtina, jog AB „Linų audiniai“ įsiskolinimas VSDF biudžetui siekia 505 805,24 Lt (b. l. 72). Pagal Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Plungės skyriaus 2009 m. vasario 18 d. rašto Nr. (14.21) R-18-530 duomenis AB „Linų audiniai“ valstybės ir savivaldybės biudžetams 2009 m. vasario 18 d. buvo skolinga 352 589,13 Lt (b. l. 9). Pagal bylos įrodymus AB „Linų audiniai“ priklausantis turtas ir transporto priemonės yra areštuotos (b. l. 12-35). Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad atskirojo skundo nagrinėjimo dieną - 2009 m. gegužės 7 d. dar nėra priimta teismo nutartis iškelti bankroto bylą AB „Linų audiniai“ ar atsisakyti ją kelti.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pateikti duomenys apie AB „Linų audiniai“ įsiskolinimus ir jų dydį leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklėmis, teisingai įvertino pareiškime dėl bankroto bylos AB „Linų audiniai“ iškėlimo išdėstytas aplinkybes, bylos įrodymus ir siekdamas apsaugoti tiek pareiškėjo, tiek kitų atsakovo kreditorių interesus, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones AB „Linų audiniai“ - areštavo nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, uždrausdamas areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, taip pat sustabdė išieškojimą iš AB „Linų audiniai“ vykdomųjų dokumentų vykdymo procese. Iškėlus bankroto bylą įmonei, kreditorių reikalavimai tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka iš įmonės turto, todėl svarbu, kad inicijavus bankroto bylos iškėlimą atsakovui, jo turimo turto masė nesumažėtų, o finansinės galimybės neblogėtų. Siekiant užtikrinti tokią padėtį bei sudaryti sąlygas visiems kreditoriams maksimaliai patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto tuo atveju, jeigu bus iškelta bankroto byla, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai šioje proceso stadijoje taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (ĮBĮ 9 str. 3 d.). Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (žr. CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Teismas turėjo teisę sustabdyti išieškojimą iš AB „Linų audiniai“ turto vykdomųjų dokumentų vykdymo procese, taikydamas šią priemonę ir kaip laikinąją apsaugos priemonę, taip siekiant apsaugoti visų kreditorių interesus.

Skunde taip pat nurodoma, kad laikinosios apsaugos priemonės sukelia sunkius ekonominius padarinius atsakovui, sutrikdo jo ūkinę komercinę veiklą. Šioms aplinkybėms pagrįsti apeliantas nepateikė įrodymų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau, negu tai būtina pagal bylos aplinkybes. Šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Teismas iš areštuotų lėšų leido atlikti darbo užmokesčio darbuotojams bei privalomuosius mokėjimus valstybei (b. l. 44). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pagrįstai ir teisėtai taikė areštą visam atsakovo turtui, turtinėms teisėms ir lėšoms, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto byloje ypatumas yra tas, kad jos taikomos ne tik pareiškimą padavusių, bet ir kitų įmonės kreditorių reikalavimams užtikrinti. Bet kuriuo atveju atsakovas, esant reikšmingais duomenimis patvirtintam pagrindui, turi teisę prašyti teismą atlikti procesinius veiksmus, numatytus CPK 146 arba 150 straipsniuose, įskaitant ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto klausimais. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto motyvais, kad teismas pažeidė atsakovo teises ir interesus, lygiateisiškumo, interesų pusiausvyros, teisingumo principus. Tokie apelianto argumentai neįrodyti bei laikytini deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą ir neteisėtumą apeliantas ginčija taip pat tuo, kad jam nebuvo pranešta apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą, o tai esą sutrukdė teisingai išspręsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 d.). Tokia nuostata yra teisės būti išklausytam principo tam tikra išimtis. Kartais būtent dėl pranešimo apie ketinimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui gali iškilti grėsmė. Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos netikėtai, pirmenybė teikiama kreditoriaus interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų skolininko veiksmų. Tokiu atveju skolininkui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, tai yra kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiama teismo nutartis buvo priimta nepranešus atsakovui apie jos priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į tai, jog buvo pakankamas teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vien tik nepranešimas atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą šiuo atveju neturėjo įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl pats savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 148 str. 1 d., 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bylos įrodymai patvirtina tai, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo AB „Linų audiniai“ pagal pareiškėjo VSDFV Plungės skyriaus prašymą išspręstas iš esmės teisingai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, jog yra teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo, teisingai aiškino ir taikė ĮBĮ bei CPK nuostatas. Apelianto skundo argumentai nesudaro objektyvaus pagrindo naikinti skundžiamą nutartį ar ją pakeisti. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 str.). Dar kartą pažymėtina, kad pagal ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą šia nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.