- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-04
- Bylos Nr.
- A-492-3334-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03575-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji suinteresuoti asmenys antstolė B. T. ir G. T..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintais skundais (I t., b. l. 1?4, 46?49, 91?94), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. (1.34)-7R-9964 dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo 2010 m. spalio 11 d. prašymą kompensuoti G. T. smurtiniu nusikaltimu padarytą 5 500 Lt neturtinę žalą ir 636 Lt vykdymo išlaidas, priteisti iš atsakovo delspinigius po 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. (1.34.)-7R-9964 dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo priėmimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad vykdymo metu jam padaryta žala nebuvo ir negalėjo būti išieškoma solidariai, nes taip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartyje. Remiasi Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad šiame įstatyme kalbama tik apie santykius tarp nukentėjusiojo ir valstybės institucijos, kuriai paskirta funkcija administruoti nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų fondą ir kompensuoti asmens nusikaltimu padarytą žalą. Aiškino, kad ne atsakovo diskrecijoje yra rūpintis kaip nukentėjusysis gauna žalos atlyginimą iš ją padariusių asmenų. Nurodė, kad atsakovui, kaip fondo administratoriui, suteikta įstatyminė prievolė kompensuoti nukentėjusiajam kitais būdais neatlygintą ir neišieškotą dėl išieškojimo negalimumo nusikaltimu padarytą žalą. Aiškino, kad Įstatymas nenumato kolektyvinės atsakomybės ir preziumuoja, kad padaryta žala priklauso nuo konkretaus ją padariusio asmens dalyvavimo ją padarant. Todėl pareiškėjas, įvertinęs visa tai, padarė išvadą, kad nėra kolektyvinės baudžiamosios atsakomybės, o yra tik konkreti bausmė konkrečiam nusikaltimą padariusiam asmeniui, todėl nėra ir kolektyvinės atsakomybės už nusikaltimu padarytą žalą, o yra tik konkreti, teismo nustatyta, konkretaus nusikaltimą padariusio asmens padaryta žala. Teigė, kad atsakovas manipuliuoja įstatymo spragomis ir piktnaudžiauja teise, sąmoningai supainiodamas žalos atlyginimą vykdymo proceso metu iš konkrečių nusikaltimą padariusių asmenų ir nukentėjusiojo teisę gauti kompensaciją už neatlygintą konkretaus asmens padarytą konkrečią žalą. Aiškino, kad jeigu būtų galimybė antstolių atliekamais veiksmais atgauti priteistą sumą, jokiu būdu nesikreiptų į Teisingumo ministeriją su neteisėtu prašymu.
Atsiliepimas
Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 101–104) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jo netenkinti.
Atsiliepime paaiškino, kad vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir atsižvelgdama į tai, kad R. K. buvo kompensuota visa turtinė žala, o atlygintos, kompensuotos ir išieškotos neturtinės žalos bendra suma viršija maksimalų kompensuojamos žalos dydį, Teisingumo ministerija netenkino jo prašymo. Pažymėjo, jog Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad kompensuojamos turtinės žalos dydis negali viršyti 60 MGL (7 800 Lt), o neturtinės žalos ? 80 MGL (10 400 Lt), jeigu smurtiniu nusikaltimu buvo nesunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Paaiškino, kad pareiškėjui šiuo atveju iš viso buvo atlyginta 3 134 Lt turtinės žalos (t. y., visa priteista turtinė žala), 15 425,16 Lt neturtinės žalos ir 766 Lt vykdymo išlaidų. Teigė, kad kompensuotos neturtinės žalos dydis viršija maksimalų nustatytą žalos dydį, todėl Teisingumo ministerija pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Pažymėjo, jog skunde neteisingai nurodoma, kad maksimalus kompensuojamos žalos dydis skaičiuotinas tik pagal Teisingumo ministerijos išmokėtų kompensacijų sumą, kadangi Įstatyme yra aiškiai apibrėžta, jog turi būti skaičiuojama atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos suma. Nurodė, kad pareiškėjas neteisingai supranta Įstatymo tikslą. Paaiškino, kad Įstatymo paskirtis nėra kompensuoti visą nusikaltimu padarytą žalą. Pagal 1983 m. Europos konvenciją dėl kompensacijos smurtinių nusikaltimų aukoms valstybės mokamas žalos atlyginimas atlieka tik kompensacinį vaidmenį, t. y., juo yra užtikrinama, kad nuo smurtinio nusikaltimo nukentėję asmenys gautų bent dalį teismo priteistos žalos atlyginimo tais atvejais, kai nusikaltimą padaręs asmuo yra miręs arba neturi lėšų. Teigė, kad Teisingumo ministerijai nėra svarbu, iš kurio nusikaltimą padariusio asmens R. K. buvo išieškota šiuo nusikaltimu padaryta žala, svarbus yra pats faktas, kad žala buvo išieškota bei jos dydis. Teigė, kad pareiškėjo samprotavimai apie kolektyvinę baudžiamąją atsakomybę šiuo atveju neturi jokios įtakos nagrinėjamai bylai. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 0,02 procento delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nuo sprendimo priėmimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo yra nepagrįstas. Paaiškino, kad nė viename teisės akte nėra numatyta pareiškėjo teisė reikalauti delspinigių už skundžiamo individualaus administracinio teisės akto panaikinimą, be to, šis reikalavimas yra išvestinis iš pagrindinio, todėl atmetus reikalavimą panaikinti skundžiamą aktą, netenkintini ir visi kiti skundo reikalavimai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu (II t., b. l. 2–5) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad pagal Įstatymo nuostatas R. K., esant nesunkiam sveikatos sutrikdymui, kompensuojamos turtinės žalos dydis negali viršyti 60 MGL (7 800 Lt), o neturtinės žalos dydis negali viršyti 80 MGL (10 400 Lt). Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodyta smurtiniu nusikaltimu padaryta žala laikoma neatlyginta, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) žalos savanoriškai neatlygino už žalą atsakingas asmuo; 2) antstolis neturėjo objektyvių galimybių išieškoti priteistą žalos atlyginimą; 3) žala neatlyginta ir nekompensuota iš valstybės ar savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų, užsienio valstybių kompetentingos institucijos; 4) atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio. Teismas nurodė, kad bylos įrodymai patvirtina, jog R. K. yra kompensuota ir išieškota 3 134 Lt turtinė žala (teismo priteista visa turtinė žala), 15 425,16 Lt neturtinė žala ir 766 Lt vykdymo išlaidų. Teismas padarė išvadą, jog šios aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai parodo, kad smurtiniu nusikaltimu R. K. žala yra atlyginta, kompensuotos neturtinės žalos dydis viršija maksimalų nustatytą žalos dydį (10 400 Lt). Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad maksimalus kompensuojamos žalos dydis turi būti skaičiuojamas pagal bendrą atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos sumą, todėl pareiškėjo argumentus, jog atsakovas neteisingai paskaičiavo kompensuojamos žalos dydį, atmetė. Pažymėjo, kad Įstatymas žalos kompensavimo sąlygas sieja ne su konkrečiu nusikaltimą padariusiu asmeniu, bet su smurtiniu nusikaltimu. Visi asmenys padarę nusikaltimą buvo nuteisti, iš jų solidariai buvo priteista žala, todėl nėra svarbu iš kurio nusikaltimą padariusio asmens pareiškėjui buvo išieškota šiuo nusikaltimu padaryta žala, svarbu tai, kad žala buvo išieškota, taip pat svarbu žalos dydis. Teismas konstatavo, kad esant šioms aplinkybėms, kai atlyginta neturtinė žala, jos dydis viršija Įstatymu nustatytą dydį, atsakovas pagrįstai ginčo sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą kompensuoti nusikaltimą padariusios G. T. smurtiniu nusikaltimu padarytą 5 500 Lt neturtinę žalą ir 636 Lt vykdymo išlaidas, nes jis neatitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų (jeigu buvo atlyginta dalis smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos, kompensuojama tik likusi žalos dalis, neviršijant nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio). Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Teisingumo ministerijos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. (1.34)-7R-9964 „Dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Pažymėjo, kad pripažinus, jog ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2010 m. spalio 11 d. prašymą kompensuoti G. T. smurtiniu nusikaltimu padarytą 5 500 Lt neturtinę žalą ir 636 Lt vykdymo išlaidas, priteisti iš atsakovo delspinigius po 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo Teisingumo ministerijos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. (1.34.)-7R-9964 dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo priėmimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
III.
Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 13–16), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Įstatymo 1 straipsnio 2 daliai. Pažymi, kad Įstatyme kalbama tik apie santykius tarp nukentėjusiojo ir valstybės institucijos, kuriai paskirta funkcija administruoti nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų fondą ir kompensuoti asmens nusikaltimu padarytą žalą. Taigi ne teismo ir ne atsakovo diskrecijoje yra rūpintis kaip nukentėjusysis gauna žalos atlyginimą iš ją padariusių asmenų. Pažymi, kad atsakovui, kaip fondo administratoriui, suteikta įstatyminė prievolė kompensuoti nukentėjusiajam kitais būdais neatlygintą ir neišieškotą dėl išieškojimo negalimumo nusikaltimu padarytą žalą. Nurodo, kad G. T. pareiškėjui padaryta neturtinė žala tebėra neatlyginta, todėl jis ir kreipėsi į atsakovą su prašymu atlyginti neturtinę 5 500 Lt G. T. padarytą žalą ir 636 Lt vykdymo išlaidas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime kalbama apie solidarią atsakovų prievolę atlyginti žalą tačiau vykdymo proceso metu pareiškėjui padaryta žala nebuvo ir negalėjo būti išieškomos solidariai, nes tai buvo neįmanoma. Akcentuoja, kad tai patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartyje. Nurodo, kad realizuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6 straipsnio 4 dalyje nustatytą savo teisę. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Įstatymo 4 straipsnio, kuris apibrėžia kas yra už žalą atsakingas asmuo, nuostatas. Paaiškina, kad Įstatymas nenumato kolektyvinės atsakomybės ir preziumuoja, jog padaryta žala priklauso nuo konkretaus ją padariusio asmens dalyvavimo ją padarant.
Atsiliepimas
Atsakovas Teisingumo ministerija pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti (II t., b. l. 31–33).
Atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigia esminio argumento, kurio pagrindu Teisingumo ministerija atsisakė jam kompensuoti patirtą žalą – R. K. buvo kompensuota visa turtinė žala, o atlygintos, kompensuotos ir išieškotos neturtinės žalos bendra suma viršija maksimalų kompensuojamos žalos dydį. Pažymi, kad Įstatymas iš tiesų nereglamentuoja smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo iš nusikaltimą padariusių asmenų ar už jų veikas atsakingų asmenų, t. y. jo normų negalima taikyti išieškant žalą iš nusikaltimą padariusio asmens nukentėjusiojo asmens naudai. Tačiau Teisingumo ministerija kaip fondo administratorius tokio pobūdžio klausimų ir nesprendžia, kadangi teismo sprendimų priteistų sumų išieškojimas yra antstolių kompetencija. Paaiškina, kad Teisingumo ministerija, gavusi asmens prašymą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, patikrina, ar yra visos Įstatyme numatytos sąlygos žalai kompensuoti, ir priklausomai nuo to priima atitinkamą sprendimą. Šiuo atveju sąlygos nebuvo įvykdytos. Teigia, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartyje konstatuotas aplinkybes. Paaiškina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas R. K. kasacinį skundą, pakeitė solidarią nusikaltimą padariusių asmenų atsakomybę į dalinę. Atsakovas paaiškina, kad dalinė šiuo atveju yra tik už nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų padarytą žalą atsakingų asmenų atsakomybė. Atsakovas teigia, jog tai, kad apeliantas neteisingai vertina, jog jis negali reikalauti solidaraus prievolės įvykdymo, nesudaro pagrindo pripažinti Teisingumo ministerijos sprendimą neteisėtu. Pažymi, kad Įstatymas sieja žalos kompensavimo sąlygas ne su konkrečiu nusikaltimą padariusiu asmeniu, kaip nurodo pareiškėjas, bet su pačiu smurtiniu nusikaltimu. Tik tuo atveju, jeigu kaltinamieji būtų nuteisti už skirtingus nusikaltimus, kompensacija būtų mokama už kiekvieną nusikaltimą atskirai. Šiuo atveju visi asmenys buvo nuteisti už tą patį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalyje, todėl ir žala iš jų buvo priteista solidariai. Teisingumo ministerijai nėra svarbu, iš kurio nusikaltimą padariusio asmens R. K. buvo išieškota šiuo nusikaltimu padaryta žala, svarbus yra pats faktas, kad ta žala buvo išieškota bei jos dydis. Pareiškėjo samprotavimai apie kolektyvinę baudžiamąją atsakomybę šiuo atveju neturi jokios įtakos nagrinėjamai bylai. Akcentuoja, kad pareiškėjui kompensuotos neturtinės žalos dydis viršija maksimalų nustatytą žalos dydį, todėl Teisingumo ministerija pagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Teisingumo ministerijos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. (1.34)-7R-9964 dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo R. K. prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas (I t., b. l. 5–6).
Pareiškėjas 2010 m. spalio 11 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu atlyginti jam 783,5 Lt turtinės žalos ir 5 500 Lt neturtinės žalos, kurią patyrė dėl smurtinio nusikaltimo, taip pat atlyginti 636 Lt vykdymo išlaidų (I t., b. l. 7–8).
Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu. Įstatymas nereglamentuoja smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo iš nusikaltimą padariusių asmenų ar už jų veikas atsakingų asmenų. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis apibrėžia, kad smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas – smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, kai smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo ar už jo veiką atsakingas asmuo neatlygina priteistos žalos ar teismo patvirtintoje sutartyje dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar pašalinimo nurodytos žalos. Kompensacijos dydis yra apibrėžtas 7 straipsnyje.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nuosprendžiu V. A., T. T., G. T. ir E. D. buvo nuteisti už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje (plėšimas) padarymą, pareiškėjui buvo priteista solidariai iš nusikaltimą padariusių asmenų 3 134 Lt turtinei žalai atlyginti, o nepilnamečiams kaltinamiesiems neturint turto ar uždarbio, 1 567 Lt išieškoti iš S. Z. (T.) bei 783,50 Lt iš Klaipėdos vaikų globos namų „Danė“. Be to, buvo priteista solidariai iš nusikaltimą padariusių asmenų 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o nepilnamečiams kaltinamiesiems neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų žalai atlyginti, 5 000 Lt išieškoti iš S. Z. (T.) bei 2 500 Lt iš Klaipėdos vaikų globos namų „Danė“. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gegužės 21 d. nutartimi priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidino iki 22 000 Lt, subsidiariai išieškomą žalos dalį iš S. Z. (T.) padidino iki 11 000 Lt, o iš Klaipėdos vaikų globos namų „Danė“– iki 5 500 Lt.
Antstolė B. T. 2010 m. spalio 25 d. rašte Nr. S-16070 nurodė, kad turtinės ir neturtinės žalos išieškoti iš nusikaltimą padariusių asmenų nepavyko, tačiau iš Klaipėdos vaikų globos namų „Danė“ išieškota ir pareiškėjui pervesta 5 500 Lt neturtinės ir 783,50 Lt turtinės žalos atlyginimo, o iš S. Z. (T.) – 4 425,16 Lt neturtinės ir 1 567 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (1.34)7R-3860 išmokėta 7 049,50 Lt kompensacija (783,50 Lt turtinės, 5 500 Lt neturtinės žalos ir 766 Lt vykdymo išlaidų). Taigi pareiškėjui kompensuota ir išieškota visa priteista turtinė žala – 3 134 Lt, bei 15 425,16 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 766 Lt vykdymo išlaidų.
Dėl aukščiau aptartų aplinkybių byloje ginčo nėra.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad buvo netinkamai išaiškinta ir pritaikyta Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti, kad Įstatymas nereglamentuoja smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo iš nusikaltimą padariusių asmenų ar už jų veikas atsakingų asmenų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši nuostata reiškia, jog Įstatymas nereglamentuoja teisinių santykių, kurie susiklosto tarp nukentėjusiojo ir nusikalstamais veiksmais žalą padariusių asmenų išieškant teismų nuosprendžiais, nutartimis ar sprendimais priteistas sumas, tame tarpe nereglamentuoja priverstinio vykdymo procese antstolių atliekamų veiksmų. Tačiau toks šios nuostatos aiškinimas viso minėto teisės akto kontekste neturi būti suprantamas pareiškėjo nurodytu būdu – t. y. kaip užkertantis kelią mokant kompensaciją vertinti nukentėjusio gautas sumas iš atsakingų už smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą asmenų.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad minėto įstatymo pagrindu nukentėjusiajam asmeniui turi būti atlyginama nusikaltimu padaryta žala neatsižvelgiant į tai, kaip jos atlyginimą nukentėjęs asmuo gauna iš nusikaltimą padariusių asmenų.
Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodyta smurtiniu nusikaltimu padaryta žala laikoma neatlyginta, jeigu yra visas kompleksas sąlygų: 1) žalos savanoriškai neatlygino už žalą atsakingas asmuo; 2) antstolis neturėjo objektyvių galimybių išieškoti priteistą žalos atlyginimą; 3) žala neatlyginta ir nekompensuota iš valstybės ar savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų, užsienio valstybių kompetentingos institucijos; 4) atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos bendra suma nesiekia šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyto maksimalaus kompensuojamos žalos dydžio. Kai nėra bent vienos numatytos teisiškai reikšmingos sąlygos, nukentėjusiam asmeniui neatsiranda teisė į nusikalstamais veiksmais padarytos žalos kompensavimą iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos lėšų. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad kompensuojamos turtinės žalos dydis negali viršyti 60 MGL (7 800 Lt), o neturtinės žalos – 80 MGL (10 400 Lt), jeigu smurtiniu nusikaltimu buvo nesunkiai sutrikdyta asmens sveikata. Nagrinėjamu atveju atsakovas įvertino, kad pareiškėjui jau yra atlyginta visa priteista turtinė žala ir neturtinės žalos suma, viršijanti maksimalų Įstatyme nustatytą dydį.
Apelianto argumentai, kad žalos atlyginimo išieškojimas solidariai buvo neįmanomas, todėl turi būti kompensuota iš G. T. neišieškota 5 500 Lt neturtinė žala ir 636 Lt vykdymo išlaidų, nėra teisiškai reikšmingi ir atmestini.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos maksimalus kompensuojamas dydis turi būti skaičiuojamas pagal bendrą atlygintos, kompensuotos ir išieškotos žalos sumą, ir pareiškėjo argumentus, jog atsakovas neteisingai paskaičiavo kompensuojamos žalos dydį, atmetė. Įstatymas žalos kompensavimo sąlygas sieja ne su konkrečiu nusikaltimą padariusiu asmeniu, bet su pačiu smurtinio nusikaltimo faktu, tai patvirtina sisteminis teisės akto aiškinimas, nes nustatyta sąlygų visuma, kurioms esant gali būti mokama kompensacija, bei maksimalūs jos dydžiai.
CK 6.279 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Visi asmenys, padarę nusikaltimą buvo nuteisti, iš jų solidariai buvo priteista žala, todėl nėra svarbu, iš kurio nusikaltimą padariusio asmens pareiškėjui buvo išieškota šiuo nusikaltimu padaryta žala, svarbu tai, kad žala buvo išieškota, taip pat svarbus žalos dydis. Solidariosios skolininkų pareigos atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai, tiek ją visą, tiek jos dalį. Taigi sprendžiant dėl kompensacijos pareiškėjui skyrimo pagrįstai buvo vertinamas visas jam iki prašymo pateikimo atlygintos žalos dydis, nepriklausomai nuo asmens, iš kurio jis buvo gautas. Įstatymo tekste vartojama sąvoka „už žalą atsakingas asmuo“ savo turiniu yra bendro pobūdžio, jos turinys aiškintinas sistemiškai, atsižvelgiant į kitas teisės akto nuostatas bei individualiai vertinant konkrečios nusikalstamos veikos pasekmes. Kaip jau buvo minėta, kai žala padaroma bendrais veiksmais ir atsakomybė solidari, nėra skirtumo, iš kurio solidaraus skolininko kokia suma išieškota, nes iš esmės jie atsakingi kaip vienas skolininkas.
Įstatymo leidėjo pasirinktas ribotas smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimas yra nulemtas ekonominių sąlygų ir galimybių bei neprieštarauja visiško žalos atlyginimo principui. Priimtas teismo sprendimas nėra pareiškėjui kliūtis ateityje, jei paaiškėtų, kad skolininkas įgijo turto, per Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 606–607 straipsniuose numatytus senaties terminus (10 metų), vėl pateikti vykdomąjį raštą išieškojimui, ir gauti likusią priteistą žalos atlyginimo dalį, tačiau remiantis Įstatymu pareiškėjui daugiau išmokėti nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.