Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-131-557/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-06-03
Bylos Nr.: 1A-131-557/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-12889-2020-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Eduardas Maškevičius, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
Nukentėjusysis: V. F.

Kategorijos

1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
1.2.5.4.1Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 str. 1 d.)
1.2.14.10.3Nedidelės vertės svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas (BK 187 str. 3 d.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.6Kitų įrodymų vertinimas
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
2.4.6.5.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-131-557/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12889-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 1.2.5.4.1; 1.2.14.10.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 1.1.8.1.1; 2.4.6.5.2 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 3 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorui Simonui Geniui,gynėjai Svietlanai Baracevičienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos miesto prokuratūros prokuroro Simono Genio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo I. F. (I. F.) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir nubaustas:

– pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. liepos 11 d. veika) – laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, 6 mėnesius uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas;

– pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. liepos 12 d. veika) – laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, 6 mėnesius uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir I. F. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams devyniems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, 6 mėnesius uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Į bausmės laiką įskaitytas I. F. laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. liepos 14 d. iki 2020 m. liepos 15 d. (dvi dienos), tai sudaro keturias laisvės apribojimo bausmės dienas.

I. F. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. kovo 31 d. veika) išteisintas, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

I. F. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (2020 m. liepos 11 d. veika) išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

I. F. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2020 m. liepos 12 d. veika) išteisintas, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nuosprendžiu priteista iš I. F. 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo (2020 m. liepos 11 d. ir 2020 m. liepos 12 d. įvykiai) nukentėjusiajai V. F. ir 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos 800 Eur sumos, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Kita nukentėjusiosios V. F. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Nukentėjusiosios V. F. civilinis ieškinys dėl 259 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, o civilinis ieškinys dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (2020 m. kovo 31 d. veika) atmestas.

Atmestas prašymas priteisti iš I. F. antrinės teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajai V. F. išlaidas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. F. nuteistas už tai, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį, tai yra:

1.1. I. F. 2020-07-11, laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 22.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), kieme tyčia nustūmė nuo suolo savo žmoną V. F. ir padarė smulkias kraujosruvas nugaros kairės pusės odoje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

1.2. I. F. 2020-07-12, apie 08.00 val., gyvenamojo namo kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini), viena ranka suėmė savo žmonai V. F. už smakro, o kita ranka suėmė V. F. dešinę ranką (žasto srityje) ir abiem rankomis spausdamas V. F. galvą bei ranką, pargriovė ją ant lovos, tokiu būdu padarė V. F. nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus, t. y. nedideles apvalias grupines poodines kraujosruvas dešinio žasto priekiniame ir vidiniame paviršiuje.

2. I. F. buvo kaltinamas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį tuo, kad 2020-07-11, nuo 18.00 val. iki 22.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), kieme, paėmė ant žemės nukritusį V. F. mobiliojo ryšio telefoną „Samsung J530 J5 2017“, kurio vertė 200 Eur, trenkė jį į namo sieną ir taip jį sugadino.

2.1. Dėl šios nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismas I. F. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismo vertinimu, neginčijamai nenustačius, kad kaltinime nurodytas turtas buvo nukentėjusiosios V. F. asmeninis turtas, o kaltinamajam I. F. buvo svetimas turtas (ši aplinkybė nenurodyta ir I. F. pareikštame kaltinime), šis turtas nelaikytinas turto sugadinimo dalyku.

Žemesnės instancijos teismas

3. Be to, I. F. buvo kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2020-07-12, apie 08.00 val., gyvenamojo namo kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto su sutuoktine V. F. metu paėmė nuo stalo virtuvinį peilį, kurį pridėjo V. F. prie kaklo, ir grasino sakydamas, kad ją papjaus, kad vis tiek pribaigs ir kad ji negyvens, dėl to nukentėjusioji V. F. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas.

3.1. Dėl šios nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas I. F. išteisino, nes neįrodyta, kad I. F. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Teismas padarė išvadą, kad konflikto metu I. F. prieš nukentėjusiąją vartojo smurtinius veiksmus, tačiau neįrodyta, kad konflikto metu buvo grasinama nukentėjusiąją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas, nes neįrodyti konkretūs aktyvūs I. F. veiksmai.

4. Be to, I. F. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2020-03-31, laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 20.42 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įvykusio konflikto metu, tyčia vieną kartą kumščiu trenkė į nugarą savo žmonai V. F. ir pargriuvęs sugriebė jai už kojos ir ją stipriai patraukė. Tokiu būdu I. F. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui.

4.1. Dėl šios nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas I. F. išteisino, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Teismo vertinimu, byloje išnaudojus visas įrodinėjimo priemones, nebuvo surinkta pakankamai duomenų, neginčijamai pagrindžiančių I. F. kaltę padarius šį jam inkriminuotą nusikaltimą, byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje nesudaro vientisos loginės sekos ir neginčijamai nepatvirtina I. F. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

II. Apeliacinio skundo argumentai

5. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos miesto prokuratūros prokuroras prašo nuosprendį pakeisti, I. F. pripažįstant kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, bei pakeisti bausmių rūšį už padarytas nusikalstamas veikas, ir paskirti:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020-03-31 veika) – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

pagal 140 straipsnio 2 dalį (2020-07-11 veika) – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

pagal 140 straipsnio 2 dalį (2020-07-12 veika) – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmes, paskirtas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020-07-12 veika) ir 145 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir paskirti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, minimas bausmes subendrinti, jas iš dalies sudedant, ir paskirti galutinę 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant I. F. atsiprašyti nukentėjusio asmens, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsnių nuostatomis, į bausmės laiką įskaityti I. F. laikino sulaikymo laiką, t. y. 2 paras.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

5.1. Prokuroro teigimu, teismas I. F. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos), padarymą paskyrė neteisingą bausmę, o išteisindamas jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis turėtų būti pakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Dėl I. F. nepagrįsto išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020-03-31 įvykis)

5.2. Teismas, išteisindamas I. F. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2020-03-31 įvykio, kaip jį teisinančią aplinkybę nurodė tai, kad: „<...> nukentėjusioji V. F. nei tuoj pat po galimo jos sužalojimo ar galimo fizinio skausmo jai sukėlimo medikų nekvietė, į medicinos įstaigas dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo nesikreipė. Neprašė kviesti medikų ir tuoj pat atvykusių policijos pareigūnų, nors kaip pati teigia, jai buvo sužalota neseniai operuota koja. Į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas A. M. parodė, kad nukentėjusiosios kūno sužalojimų nematė. Sumuštas buvo I. F., todėl jam buvo iškviesti greitosios medicinos pagalbos medikai.“

5.3. Prokuroro teigimu, tokie teismo motyvai nepagrįsti. Nesikreipimas į gydymo įstaigas nei paneigia, nei patvirtina nusikalstamos veikos padarymo fakto. Atkreiptinas dėmesys į daug svarbesnę aplinkybę – nukentėjusioji iš karto po įvykio kvietė policijos pareigūnus dėl patirto smurto. Ji policijos pareigūnams aiškiai nurodė, kad prieš ją smurtavo jos vyras I. F.. Šį faktą patvirtina liudytojo A. M. parodymai (t. 1, b. l. 133–135); 2020-03-31 tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 1–5); 2020-04-02 ir 2020-05-04 apžiūros protokoluose užfiksuotos aplinkybės (t. 1, b. l. 160–161, 169–171). Paminėtas nukentėjusiosios elgesys yra tipinis nukentėjusio nuo nusikaltimo asmens elgesys. Per tokį trumpą laiką asmuo negali sugalvoti tam tikrų nebūtų įvykio versijų, nes nėra tam laiko. Dėl to nesikreipimas į gydymo įstaigas nėra pagrįstas argumentas, paneigiantis I. F. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, o tai, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio kvietė policijos pareigūnus padėti jai kaip nukentėjusiai nuo smurto, tik patvirtina I. F. kaltę.

5.4. Teismas analizavo I. F. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pirminės apklausos metu I. F. nei paneigė, nei patvirtino kaltės, nes neprisiminė tikslių įvykio aplinkybių. Papildomos apklausos metu I. F. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, dėl to 2020-03-22 buvo priimtas nutarimas nutraukti tyrimą I. F. ir nukentėjusiajai susitaikius. Tačiau, teismo nuomone, kitas nutarimas, priimtas 2020-06-21, kuriuo buvo nutrauktas tyrimas nukentėjusiajai V. F. dėl to, kad ji sutuoktinį sužalojo gindamasi nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, t. y. veikė būtinosios ginties sąlygomis, parodo, kad I. F. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą vien dėl to, kad norėjo susitaikyti.

5.5. Prokuroro nuomone, tokie teismo argumentai nepagrįsti, nes prieštarauja logikai. Jei tyrimas V. F. nebūtų nutrauktas, konstatuojant, kad ji veikė būtinosios ginties sąlygomis, tuomet tai reikštų, kad I. F. veikė būtinosios ginties sąlygomis, ir tyrimas dėl minimo įvykio jam būtų nutrauktas reabilituojančiais pagrindais, o ne pagal BK 38 straipsnio nuostatas. Taigi toks sprendimas I. F. buvo nenaudingas ir jis jo net neskundė, tai parodo, kad asmuo sutiko su tokiomis išvadomis ir tokiu būdu dar kartą pripažino, kad jis smurtavo prieš V. F., o pastaroji tik gynėsi. Taigi tokios aplinkybės yra ne V. F. teisinančio pobūdžio, bet atvirkščiai – kaltinamojo pobūdžio.

5.6. Be to, kaip matyti, I. F. iš esmės ir neneigė kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Nors pirminės apklausos metu ir nurodė, kad neprisimena, kaip smurtavo prieš nukentėjusiąją, tačiau papildomos apklausos metu visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. O tai tik patvirtina, kad I. F. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo elgsena pasikeitė tik tuomet, kai tyrimas buvo atnaujintas ir buvo nuspręsta bylą perduoti į teismą su kaltinamuoju aktu. Tokia nuteistojo pozicijos kaita tik parodo, kad asmuo pasirinko tokią gynybinę taktiką, siekdamas apskritai išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl minimo nusikaltimo padarymo ir tai negali būti traktuojama pagrįstu argumentu, konstatuojant, kad jis nepadarė nusikaltimo.

5.7. Teismas pabrėžė, kad „<...> santykiai tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo yra įtempti, konfliktiški, todėl visiškai tikėti nukentėjusiosios duotais parodymais, ypač kai jų nepatvirtina jokie kiti ištirti įrodymai, negalima.“ Su tokiu teismo argumentu sutikti negalima, nes sunku įsivaizduoti, kaip gali būti santykiai kitokie, jei I. F. vartoja fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Tokios kategorijos bylose apskritai sunku įsivaizduoti, kaip asmenys gali darniai sutarti po to, kai pavartojamas fizinis smurtas prieš asmenį. Dėl to toks argumentas nepagrįstai sumenkina nukentėjusio nuo smurto asmens pozicijas tokiose bylose ir vadovavimasis tokiomis nuostatomis pažeidžia tokio asmens teisę būti lygiu proceso dalyviu, nes vertinami daugiau ne aukos, o galbūt nusikaltimą padariusio asmens parodymai. Visiems žinoma, kad visų proceso dalyvių parodymai turi būti vertinami vienodai rimtai ir atmetami tik esant aiškiems, pagrįstiems argumentams. Šiuo atveju minimas teiginys buvo deklaratyvus, todėl nepagrįstai buvo vadovaujamasi juo priimant I. F. palankų sprendimą.

5.8. Be to, teismas neatsižvelgė į liudytojos E. P. parodymus. Nors ji tiesiogiai ir nematė paties įvykio, tačiau nurodė, kad prieš pat įvykį I. F. vartojo alkoholinius gėrimus, buvo agresyviai nusiteikęs. Netrukus po įvykio ji atėjo į įvykio vietą. I. F. buvo agresyviai nusiteikęs, puolė ant mamos, brolio, vadindamas juos visokiais žodžiais. Jai nukentėjusioji nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir viso tyrimo metu. Taigi I. F. agresyvus nusiteikimas, kuris nesibaigė net ir tuomet, kai liudytoja atėjo į įvykio vietą, tik parodo asmens susiformavusį agresyvų elgsenos modelį, kuris tik patvirtina, kad toks asmuo yra linkęs į smurtą ir tai netiesiogiai patvirtina nukentėjusiosios duotus parodymus. Be to, I. F. liudytojai E. P. nenurodė, kad jis buvo užpultas nukentėjusiosios, o atvirkščiai, kaip minėta, pats puolė kitus.

5.9. Be to, liudytojas A. M. nurodė, jog įvykio vietoje „Pabendravus su E. P., jis nurodė, kad I. F. ne pirmą kartą smurtauja prieš jo mamą.“ Nors E. P. ir atsisakė duoti parodymus, tačiau tokie pastarojo žodžiai, ištarti policijos pareigūnui, tik patvirtina, kad I. F. smurtavo prieš nukentėjusiąją, nes jis nenurodė, kad apskritai nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusiąją, tačiau nurodė, kad jau ne pirmą kartą tai daro, o tai reiškia, kad ir šį kartą I. F. smurtavo prieš nukentėjusiąją. Šis A. M. su E. P. pokalbis buvo užfiksuotas dėvimosiomis vaizdo kameromis, kurių apžiūra užfiksuota 2020-04-02 apžiūros protokole (t. 1, b. l. 160–161).

5.10. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, galima pagrįstai teigti, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išanalizavo bylos duomenis, dėl to priėmė ir nepagrįstai išteisino I. F. dėl 2020-03-31 įvykio.

Dėl I. F. nepagrįsto išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2020-07-12 įvykis)

5.11. Teismas, išteisindamas I. F. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl 2020-07-12 įvykio iš esmės nurodė kelis motyvus. Pirma, nukentėjusioji iš karto nekvietė policijos pareigūnų, o tik kitą dieną kreipėsi į policiją. Antra, tarp I. F. ir nukentėjusiosios vyksta skyrybų procesas, santykiai įtempti, todėl remtis vien nukentėjusiosios parodymais negalima. Trečia, tiek nukentėjusioji V. F., tiek kaltinamasis I. F., tiek liudytoja L. S. nuo 2020-07-11 vakaro vartojo alkoholinius gėrimus, todėl 2020-07-12 rytą dėl savo apsvaigimo nukentėjusioji galėjo hiperbolizuoti, o liudytoja L. S. ne taip suprasti atliktus I. F. veiksmus. Be to, nurodė, kad liudytoja L. S. yra nukentėjusiosios draugė, todėl ji gali būti suinteresuota duoti parodymus, kurie atitiktų jos draugės pateikiamą įvykių versiją.

5.12. Prokuroro teigimu, šie teismo motyvai yra nepagrįsti dėl toliau nurodomų priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinimas I. F. buvo suformuluotas taip: jis kaltinamas tuo, kad smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį ir grasino nužudyti, o būtent: jis 2020-07-12 apie 8.00 val., gyvenamojo namo kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini), viena ranka suėmė savo žmonai V. F. už smakro, o kita ranka suėmė V. F. dešinę ranką (žasto srityje) ir, abiem rankomis spausdamas V. F. galvą bei ranką, pargriovė ją ant lovos, tokiu būdu padarė V. F. nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus t. y. nedideles apvalias grupines poodines kraujosruvas dešinio žasto priekiniame ir vidiniame paviršiuje. Po to nuo stalo paėmė virtuvinį peilį, kurį pridėjo V. F. prie kaklo, ir grasino sakydamas, kad ją papjaus, kad vis tiek pribaigs ir kad ji negyvens, dėl to nukentėjusioji V. F. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas.

5.13. Taigi kaltinimas buvo suformuluotas taip, kad I. F. padarė ne tik nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, bet ir nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Teismui pakako duomenų ir rėmėsi nukentėjusiosios parodymais dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo. Taigi teismas, nuteisdamas I. F. dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, pripažino, kad parodymai yra patikimi ir jais galima remtis. Tad kyla klausimas, kaip tuo pačiu metu galima tikėti vienais nukentėjusiosios parodymais ir pripažinti juos patikimais, o kitais jau nebe. Šiuo atveju teismas buvo nenuoseklus. Šiuo atveju arba tikima parodymais, arba netikima apskritai. Kadangi, kaip minėta, teismas pripažino, kad nutekėjusiosios parodymai yra patikimi dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, vadinasi, jie turi būti patikimi ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir jais reikėjo vadovautis priimant procesinį sprendimą.

5.14. Teismas atkreipė dėmesį į įtemptus I. F. bei nukentėjusiosios V. F. santykius ir dėl to nurodė, kad negalima pasitikėti nukentėjusiosios parodymais. Argumentai, kodėl minimi teismo motyvai yra nepagrįsti, jau yra nurodyti anksčiau, todėl nekartojami.

5.15. Teismo motyvai, kad vakarą prieš įvyki proceso dalyviai vartojo alkoholį ir dėl to galėjo hiperbolizuoti įvykio aplinkybes, taip pat nepagrįsti. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios parodytų, kad asmenys buvo taip apsvaigę nuo alkoholio, kad nesuvoktų savo veiksmų prasmės bei aplinkos. Todėl nesuprantama, kuo remdamasis teismas tokią išvadą padarė. Dėl šios priežasties toks motyvas nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju reikėjo gretinti liudytojos L. S. ir nukentėjusiosios parodymus ir įvertinti, ar jie neprieštaringi, o jei prieštaringi, tai iš tiesų sukeltų pagrįstų dvejonių dėl proceso dalyvių duodamų parodymų patikimumo. Sugretinus minimus parodymus prieštaravimų nėra, todėl ir nėra teisinio pagrindo jais nesiremti.

5.16. Atkreiptinas dėmesys, kad prie bylos yra pridėti I. F. telefoniniai pokalbiai su nukentėjusiąja ir SMS žinutės, kurios buvo skirtos pastarajai. Netiesiogiai šie duomenys tik patvirtina, kad I. F. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, nes jis nukentėjusiąją vadina įvairiais necenzūriniais žodžiais, grasina, kad ją užmuš, „nutrauks rankas ir kojas“. Tokie pokalbiai ir SMS žinutės tik patvirtina nukentėjusiosios parodymus, nes tai atskleidžia asmens susiformavusią tyčią veikti nukentėjusiosios adresu įžeidžiamai bei bauginamai, grasinant susidoroti su ja. Teismas dėl tokių duomenų nepasisakė, o tai reiškia, kad byloje esantys duomenys buvo ištirti nevisapusiškai.

5.17. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, galima pagrįstai teigti, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išanalizavo bylos duomenis, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą dėl I. F. išteisinimo dėl 2020-07-12 įvykio.

Dėl neteisingos bausmės paskyrimo

5.18. BK 41 straipsnyje yra įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos. Šio straipsnio 2 dalyje, be kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas), nurodoma apie bausmės teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi bausmė turi būti teisinga. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą, tačiau konkrečios bylos aplinkybės gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo ir kitų kriterijų, leidžiančių spręsti apie bausmės teisingumą.

Šalies argumentai

5.19. Pagal BK 55 straipsnio nuostatas, asmeniui iš tiesų pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau dėl BK 55 straipsnyje vartojamo žodžio „paprastai“ ši nuostata nėra įpareigojanti. Laisvės atėmimo bausmė tokiais atvejais yra galima, tačiau, skirdamas ją, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-138/2011, Nr. 2K-181/2014,2K-208/2014).

5.20. Šiuo atveju, jei I. F. būtų pripažintas kaltu dėl keturių nusikalstamų veikų padarymo, tai tik laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant, galėtų padėti įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ne tik į tai, kad per trumpą laiką asmuo padaro keturias smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, tačiau asmuo jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jokių išvadų dėl savo elgsenos nebuvo padaręs, nors ir žinojo, kad, jei nusikals ateityje, tai bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl visų nusikalstamų veikų. Kaip matyti, švelnus baudžiamojo įstatymo pritaikymas jo elgsenai jokios įtakos neturėjo, todėl tik griežta bausmė jį gali atgrasyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.

Šalies argumentai

6. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo I. F. gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

8. Prokuroras nesutinka su apylinkės teismo sprendimu dėl I. F. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2020-03-31 smurto prieš savo žmoną V. F., tokiais savo veiksmais sukeliant jai fizinį skausmą, ir I. F. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl 2020-07-12 grasinimo sutuoktinę V. F. nužudyti panaudojant peilį, teismui konstatavus, jog neįrodyta, kad I. F. dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, ir prašo I. F. pripažinti kaltu dėl šių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo (I. F. išteisinimas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį neskundžiamas), apeliaciniame skunde ginčydamas įrodymų vertinimą, tvirtindamas, jog teismas nevisapusiškai išanalizavo bylos duomenis, tai lėmė nepagrįstą I. F. išteisinimą dėl minėtų nusikalstamų veikų. Be to, prokuroras nesutinka su apylinkės teismo I. F. dėl kitų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų paskirtomis bausmėmis, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad tik laisvės atėmimo bausmės I. F. paskyrimas, jos vykdymą atidedant, padėtų įgyvendinti bausmės paskirtį. Būtent šiais klausimais apygardos teismas ir pasisako.

Dėl I. F. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2020-03-31 įvykio

9. Pirmosios instancijos teismas I. F. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis 2020-03-31, laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 20.42 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įvykusio konflikto metu, tyčia vieną kartą kumščiu trenkė į nugarą savo žmonai V. F. ir pargriuvęs sugriebė jai už kojos ir ją stipriai patraukė, tokiu būdu smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, išteisino konstatavęs, kad byloje išnaudojus visas įrodinėjimo priemones, nebuvo surinkta pakankamai duomenų, neginčijamai pagrindžiančių I. F. kaltę padarius šį jam inkriminuotą nusikaltimą. Teismo vertinimu, nors nukentėjusioji V. F. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teisme konkrečiai nurodė įvykio vietą, nurodė, už kurios vietos jai buvo sugriebta, stumta ir kur buvo suduota, tačiau be nukentėjusiosios parodymų, I. F. kaltės nepagrindžia jokie kiti įrodymai. V. F. nei tuoj pat po galimo jos sužalojimo ar fizinio skausmo jai sukėlimo medikų nekvietė, į medicinos įstaigas dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo nesikreipė ir objektyviai jokie sužalojimai ar sumušimai jai nustatyti nebuvo, 2020-03-31 20.39 val. skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC) ir kviesdama policiją dėl to, jog vyras ją puola, į BPC darbuotojos klausimą, ar reikalinga greitoji pagalba, ar vyras nesimuša, atsakė, kad ne, atvykusiems policijos pareigūnams taip pat nenurodė, kad jai reikalinga medicinos pagalba, nors, kaip pati teigė, jai buvo sužalota neseniai operuota koja. Į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas A. M. nukentėjusiosios kūno sužalojimų nematė, sumuštas buvo I. F., todėl jam buvo iškviesti greitosios medicinos pagalbos medikai. Liudytoja E. P. (V. F. dukra) taip pat nurodė, kad sužalojimų mamos kūne nematė (paties įvykio ji nematė, apie smurtą jai pasakojo mama). Tuo tarpu I. F. neigė smurtavęs prieš sutuoktinę, nurodydamas, kad būtent V. F. kelis kartus sudavė jam ramentu, dėl to jis pargriuvo, prarado sąmonę (šiuos jo parodymus patvirtina byloje esančios specialisto išvados Nr. 731/2020 (03) ir Nr. Nr. pG 873/2020 (03), o ikiteisminio tyrimo metu jis kaltu dėl šio įvykio prisipažino, nes ketino susitaikyti su sutuoktine. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2020-06-21 toje pat byloje prokurorė priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl pačiam I. F. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo konstatavusi, kad V. F. sutuoktinį sužalojo gindamasi nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, t. y. būtinosios ginties sąlygomis. Prokurorės 2020-06-22 nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir I. F., susitaikius su nukentėjusiąja V. F., ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo atleistas. Teismo vertinimu, šie beveik tuo pat metu priimti du skirtingi nutarimai iš dalies patvirtina I. F. parodymus, kad jis prisipažino kaltu dėl šio įvykio, nes ketino susitaikyti su nukentėjusiąja. Kartu teismas pažymėjo, kad santykiai tarp nukentėjusiosios ir I. F. yra įtempti, konfliktiški, todėl visiškai tikėti nukentėjusiosios duotais parodymais, kai jų nepatvirtina jokie kiti ištirti įrodymai, negalima. Atsižvelgdamas į visa tai, apylinkės teismas I. F. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2020-03-31 įvykio, remdamasi in dubio pro reo principu, išteisino konstatavęs, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, neginčijamai pagrindžiančių I. F. kaltę. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutikti negalima.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį konstatuoja, kad šis teismas, išteisindamas I. F. dėl kaltinimo 2020-03-31 smurtavus prieš savo žmoną V. F., nepakankamai išsamiai išnagrinėjo bylą ir jo kaltės klausimu dėl šio jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo padarė neteisingas išvadas.

11. Nukentėjusioji V. F. dėl sutuoktinio I. F. smurto 2020-03-31 davė nuoseklius parodymus, iš karto po įvykio kvietė policijos pareigūnus pranešdama, kad vyras ją puola. Netrukus į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad vyras prieš ją smurtavo. Nors, kaip skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, nukentėjusioji po įvykio į medikus nesikreipė, atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė, kad jai reikalinga medicinos pagalba, todėl ji nebuvo apžiūrėta medikų ir objektyviai jokie sužalojimai ar sumušimai jai nebuvo nustatyti, tačiau, kaip teisingai pažymima prokuroro apeliaciniame skunde, tai, kad nukentėjusioji dėl patirto smurto į medikus nesikreipė, smurto fakto nei patvirtina, nei paneigia. Šiuo aspektu pažymėtina, kad daugeliu atveju po patirtų trauminių smūginių poveikių, esant nepakankamai jėgai, išoriniai mechaniniai sužalojimai nesusidaro. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kilti pakanka ir fizinio skausmo sukėlimo, būtent toks kaltinimas ir buvo pareikštas I. F.. Pažymėtina, kad ir pats I. F. 2020-06-18 įtariamojo apklausos metu pripažino 2020-03-31 smurtavęs prieš sutuoktinę, t. y. nurodė: „Konflikto metu aš vieną kartą sudaviau V. F. į nugarą, po to ji mane pastūmė ir aš nugriuvau ant žemės. Kas vyko vėliau, nelabai prisimenu, tačiau galėjo būti, jog sugriebiau jai už kairės kojos ir ją patraukiau. Tolimesnių įvykio aplinkybių negaliu nurodyti, nes neprisimenu. Dėl to kas įvykio aš labai gailiuosi, pažadu daugiau tai nebesielgti. V. F. atsiprašiau ir ji jam atleido. Prašau nutraukti ikiteisminį tyrimą mums susitaikius.“ (t. 3, b. l. 27). Ir nors pirminės 2020-04-07 įtariamojo apklausos metu I. F. nurodė: „Kad būčiau trenkęs žmonai kumščiu į nugarą aš neprisimenu, taip pat neprisimenu, kad būčiau tempęs jai už kojos. Atsibudau virtuvėje ant grindų prie stalo ir pamačiau, kad stovi policija. <...>“, tačiau ir neneigė smurtavęs prieš žmoną (nurodė neprisimenantis), kartu nurodė, jog pats buvo sužalotas (t. 3, b. l. 20). Tuo tarpu apklausiamas bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu I. F. savo poziciją pakeitė, tvirtindamas, kad prieš sutuoktinę V. F. nesmurtavo, tai ji kelis kartus sudavė jam ramentu, dėl to jis pargriuvo ir prarado sąmonę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šioje baudžiamojoje byloje Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės 2020-06-21 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-12889-20 dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, buvo nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, BK 28 straipsnio 2 dalimi, t. y. esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, konstatavus, kad V. F. sutuoktinį sužalojo gindamasi nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, t. y. būtinosios ginties sąlygomis (t. 1, b. l. 45–49). Prokurorė nutarime pažymėjo, jog „šiame ikiteisminiame tyrime nustatyta, jog I. F., būdamas namuose, sukonfliktavo su sutuoktine V. F. bei sakydamas, jog papjaus ją, nubėgo į virtuvę bei atidarė stalčių, kuriame buvo sudėti peiliai. V. F., išsigandusi pavojingo kėsinimosi, nustūmė I. F. nuo stalčiaus, jis jai smogė kumščiu į nugarą, o ji jį stūmė, ko pasekoje, pastarasis būdamas neblaivus, neišlaikė pusiausvyros bei nukrito ant grindų. Gulėdamas ant grindų, jis sugriebė sutuoktinei už kojos, norėdamas ją pargriauti. V. F. yra operuota koja, ji turi neįgalumą, o sutuoktinis griebė būtent už skaudančios kojos, todėl ji iš skausmo ir baimės būti sužalotai, rankoje turėtu ramentu gindamasi sudavė sutuoktiniui į šoną. I. F. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, V. F. sutuoktinį sužalojo gindamasi nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, t.y. būtinosios ginties sąlygomis. Dėl šios priežasties ikiteisminis tyrimas nutrauktinas.“ (t. 1, b. l. 49). Prokurorės 2020-06-22 nutarimu, patvirtintu ikiteisminio tyrimo teisėjo, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 214 straipsnio 2 dalimi, BK 38 straipsniu, buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-12889-20 ir I. F. ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo atleistas susitaikius su nukentėjusiąja V. F. (t. 1, b. l. 51–54). Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusiame prokuratūros 2020-06-21 nutarime konstatuotos aplinkybės, jog I. F. 2020-03-31 konflikto su sutuoktine V. F. metu prieš ją smurtavo, t. y., kaip konstatuota šiame nutarime: „<...> jai smogė kumščiu į nugarą <...>. Gulėdamas ant grindų, jis sugriebė sutuoktinei už kojos, norėdamas ją pargriauti. <...> sutuoktinis griebė būtent už skaudančios kojos <...>“ ir tokiu būdu revizuoti įsiteisėjusį prokuratūros procesinį sprendimą. Klaipėdos apylinkės teismo išvada, kad beveik tuo pačiu metu priimtų dviejų skirtingų nutarimų priėmimas iš dalies patvirtina I. F. parodymus, kad jis prisipažino kaltu dėl šio įvykio, nes ketino susitaikyti su nukentėjusiąja, yra nepagrįsta. Kaip minėta, I. F. ikiteisminio tyrimo metu neneigė smurtavęs prieš sutuoktinę V. F., tik pirminės 2020-04-07 įtariamojo apklausos metu nurodė, jog neprisimena, kad būtų kumščiu trenkęs žmonai, taip pat neprisimena, kad būtų tempęs jai už kojos, tačiau papildomos 2020-06-18 apklausos metu pripažino 2020-03-31 smurtavęs prieš sutuoktinę, kartu nurodydamas, jog ir pats buvo sužalotas. Įvertinus ir sugretinus šiuos duomenis kitų tyrimo metu surinktų duomenų kontekste ir buvo priimti minėti prokuratūros procesiniai sprendimai, kurie savo turiniu nėra skirtingi (juose aprašyti ir įvertinti tie patys tyrimo metu surinkti duomenys), skiriasi tik procesinis pagrindas.

12. Kita vertus, ir pats Klaipėdos apylinkės teismas, skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas I. F. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (nurodydamas, kad pirmosios apklausos metu 2020-04-07 kaltinamasis neprisipažino padaręs šio nusikaltimo, nurodė, kad šio įvykio metu jis pats buvo sužalotas, neprisiminė, kad būtų trenkęs žmonai kumščiu į nugarą ar tempęs jai už kojos; 2020-06-18 įtariamojo apklausos metu nurodė, kad konflikto metu vieną kartą sudavė V. F. į nugarą, po to V. F. jį pastūmė, ir jis nugriuvo ant žemės. Kas įvyko toliau neatsimena, todėl galėjo būti, kad sugriebė jai už kairės kojos ir patraukė, tolimesnių įvykio aplinkybių negali nurodyti, nes neprisimena. Dėl įvykio gailisi, V. F. atsiprašė, ji jam atleido, prašė nutraukti ikiteisminį tyrimą jiems susitaikius), šių I. F. parodymų nevertino ir dėl turinio nepasisakė, nurodė tik tai, jog nepaneigti I. F. teisme duoti parodymai, kad jis prisipažino kaltu dėl šio įvykio, nes ketino susitaikyti su nukentėjusiąja, nors šis sprendimas – prokuratūros 2020-06-21 nutarimas – buvo priimtas, nustačius, kad V. F. sutuoktinį sužalojo gindamasi nuo pastarojo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kai šis „jai smogė kumščiu į nugarą <...> sugriebė sutuoktinei už kojos, norėdamas ją pargriauti“. I. F. šio prokurorės nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-12889-20 dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, konstatavus, kad V. F. sutuoktinį sužalojo gindamasi nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, neskundė, vadinasi su prokurorės išvadomis, kad jis 2020-03-31 smurtavo prieš sutuoktinę, sutiko. Tai patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir jos veiksmai netrukus po įvykio, kai ji iš karto po patirto smurto skambino į BPC, prašydama pagalbos ir nurodydama, kad vyras ją puola. Apie patirtą smurtą ji pasakojo ir savo dukrai E. P.. Ir nors pastaroji paties įvykio nematė (apie smurtą sužinojo iš mamos), tačiau apklausiama kaip liudytoja patvirtino, kad prieš įvykį I. F. vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo konfliktiškai nusiteikęs (konfliktavęs su sutuoktine neginčija ir pats I. F.), netrukus po to, kai ji iš mamos sužinojusi apie patirtą smurtą atėjo į įvykio vietą, I. F. ir toliau elgėsi agresyviai – puolė ant mamos, brolio, vadindamas juos visokiais žodžiais. Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas A. M. nurodė, jog įvykio vietoje pabendravus su E. P. šis nurodė, kad I. F. nebe pirmą kartą smurtauja prieš mamą. Tai liudytojo apklausos metu patvirtino ir E. P.. Šie duomenys netiesiogiai patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie 2020-03-31 konflikto su sutuoktiniu metu patirtą smurtą. Tai, kaip minėta, pripažino ir pats I. F. ikiteisminio tyrimo apklausos metu. Savo poziciją I. F. pakeitė tik po to, kai prokuroro 2020-11-03 nutarimu (t. 1, b. l. 59–60) buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad jis padarė naujas nusikalstamas veikas prieš sutuoktinę V. F., nepraėjus vieneriems metams nuo to momento, kai jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajai susitaikius, ir byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismą. Tokia I. F. parodymų kaita, kai jis ikiteisminio tyrimo metu pripažino 2020-03-31 konflikto su sutuoktine metu prieš ją smurtavęs, o apklausimas teisme tai neigė, tačiau parodymų pakeitimo teisme įtikinamų argumentų nenurodė, tik parodo, kad I. F. pasirinko tokią gynybos poziciją, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl 2020-03-31 smurto prieš sutuoktinę (šis faktas konstatuotas minėtame įsiteisėjusiame (taigi nekvestionuojamame) prokuratūros nutarime). I. F. versija, neva jis prisipažino kaltu dėl šio įvykio, nes norėjo susitaikyti su nukentėjusiąja, neišlaiko elementarios loginės kritikos, nes tuo atveju, jeigu I. F. nebūtų smurtavęs prieš sutuoktinę, jam nebūtų buvę jokios prasmės siekti susitaikymo su nukentėjusiąja dėl nusikalstamos veikos, kurios jis nėra padaręs.

13. Atsižvelgdama į aptartų duomenų visumą, teisėjų kolegija pripažįsta įrodytu, kad I. F. 2020-03-31, laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 20.42 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įvykusio konflikto metu, tyčia vieną kartą kumščiu trenkė į nugarą savo žmonai V. F. ir pargriuvęs sugriebė jai už kojos ir ją stipriai patraukė, tokiu būdu I. F. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui. I. F. kaltė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį visiškai įrodyta ir apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelia, kaltininkas privalo atsakyti. Todėl pirmosios instancijos teismo I. F. dėl 2020-03-31 įvykio priimtas išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

Dėl I. F. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl 2020-07-12 įvykio

14. Teismas I. F. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2020-07-12, apie 08.00 val., gyvenamojo namo kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto su sutuoktine V. F. metu paėmė nuo stalo virtuvinį peilį, kurį pridėjo V. F. prie kaklo, ir grasino sakydamas, kad ją papjaus, kad vis tiek pribaigs ir kad ji negyvens, dėl to nukentėjusioji V. F. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas, išteisino konstatavęs, kad nors byloje įrodyta, kad 2020-07-12 konflikto metu I. F. prieš nukentėjusiąją vartojo smurtinius veiksmus, tačiau neįrodyta, kad šio konflikto metu buvo grasinama nukentėjusiąją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas, nes neįrodyti konkretūs aktyvūs I. F. veiksmai. Šį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusioji iš karto nekvietė policijos pareigūnų (į policiją kreipėsi tik kitą dieną), be to, tiek nukentėjusioji V. F., tiek I. F., tiek įvykį mačiusi liudytoja L. S. dar iki aptariamo įvykio išvakarėse (2020-07-11) vartojo alkoholinius gėrimus, todėl, teismo nuomone, 2020-07-12 rytą dėl savo apsvaigimo nukentėjusioji galėjo hiperbolizuoti, o liudytoja L. S. ne taip suprasti atliktus I. F. veiksmus. Kartu teismas pažymėjo, kad tarp I. F. ir nukentėjusiosios vyksta skyrybų procesas, santykiai įtempti, todėl remtis vien nukentėjusiosios parodymais negalima; liudytoja L. S. yra nukentėjusiosios draugė, todėl, teismo nuomone, ji buvo suinteresuota duoti V. F. palankius (jos nurodytą įvykių versiją atitinkančius) parodymus. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

15. Pažymėtina, kad I. F. kaltinimas dėl 2020-07-12 grasinimo peiliu buvo suformuluotas kartu ir dėl pastarojo tuo pačiu metu atliktų smurtinių veiksmų prieš sutuoktinę, dėl to teismui abejonių tiek dėl nukentėjusiosios V. F., tiek dėl liudytojos L. S. parodymų patikimumo nekilo, nors I. F. ne tik neigė peiliu grasinęs nukentėjusiajai, bet ir tvirtino prieš ją nesmurtavęs. Todėl nesuprantama, kodėl teismas nukentėjusiosios ir liudytojos L. S. parodymus dėl I. F. 2020-07-12 pavartoto smurto prieš sutuoktinę pripažino patikimais, o dėl grasinimo V. F. peiliu tuo pačiu metu keliančiais abejonių dėl išvakarėse vartoto alkoholio ir tuo pagrindu, kad nukentėjusiosios ir I. F. santykiai yra pašliję, o L. S. yra V. F. draugė. Nors byloje nustatyta, kad aptariamo įvykio išvakarėse asmenys girtavo, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio dalyviai buvo taip apsvaigę nuo alkoholio, kad dėl girtumo nesuvoktų savo veiksmų esmės, nesiorientuotų aplinkoje ir dėl to iškraipytai nurodytų įvykio aplinkybes. Pažymėtina, jog ir pats I. F., kaip pats pripažino, vartojo alkoholį, tačiau teismui abejonių dėl pastarojo parodymų patikimumo tuo aspektu nekilo. Pažymėtina ir tai, jog I. F., bylos nagrinėjimo teisme metu duodamas parodymus dėl 2020-07-12 įvykio pripažino, kad susinervinęs griebė sutuoktinę V. F. už rankų, kai ši pradėjo kalbėti apie kitą vyrą, kartu nurodė, kad pagriebė jai už rankos, kai norėjo paimti peilį, o ji nenorėjo jo atiduoti, nurodydamas, kad paėmė peilį, nes nenorėjo, kad rastų jo pirštų atspaudus (toks pastarojo elgesys netiesiogiai patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl grasinimo jai peiliu, priešingu atveju jis nebūtų buvęs suinteresuotas, kaip pats nurodė, kad ant peilio neliktų jo pirštų atspaudų). Galiausiai, I. F. nenurodė, kad tuo metu, kai jis griebė sutuoktinę V. F. už rankos, pastaroji turėjo rankoje peilį, buvo agresyviai nusiteikusi ir dėl to jam būtų iškilusi grėsmė ir būtinybė peilį atimti. Priešingai, būtent jis, kaip nurodė nukentėjusioji, puolė ją grasindamas peiliu, kurį, kaip pats pripažino, vėliau pagriebė iš nukentėjusiosios, nenorėdamas, kad būtų rasti jo pirštų atspaudai. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos netiesiogiai patvirtina paties I. F. parodymai, jog jis peilį paėmė, kad nebūtų rasti jo pirštų atspaudai, ir pastarojo veiksmai, kai jis griebė iš V. F. peilį, nors, kaip minėta, nenurodė, kad sutuoktinė būtų jį puolusi (priešingai, pats pripažino, kad griebė ją už rankos dėl to, jog susinervino, kai ši pradėjo kalbėti apie kitą vyrą), taip pat tiesiogiai įvykį mačiusi liudytojos L. S. parodymai, kad įėjusi į svetainę pamatė agresyviai nusiteikusį I. F., nurodė, kad „I. veidas buvo kaip žvėries“, jis laikė V. F. už rankos, o ši sušuko: „manęs vos nepapjovė“, girdėjo, kaip I. F. pasakė: „aš vis vien tą invalidę papjausiu ir jos vaikus, o paskui pats pasikarsiu.“, nėra pagrindo. Nors, kaip pažymėjo apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, liudytojos L. S. parodymai, kas – nukentėjusioji ar I. F. – turėjo rankoje peilį, kai ji įėjo į kambarį, nėra nuoseklūs, tačiau, priešingai šiai teismo išvadai, šios liudytojos teisme duoti parodymai, kas turėjo peilį jai įėjus į kambarį, nebuvo prieštaringi, t. y. apklausiama 2021-02-26 teismo posėdžio metu L. S. nurodė: „Kai įėjau į kambarį, V. buvo atsirėmusi, pusiau gulsčia ant palangės, pas ją rankoje buvo į servetėlę įsuktas peilis. Ji sušuko: -manęs vos nepapjovė. <...> I. pasakė: -aš vis vien tą invalidę papjausiu ir jos vaikus, o paskui pats pasikarsiu. Aš jį išvariau.“ , kartu teigė: „Kai aš įėjau į kambarį, peilis įsuktas į servetėlę, buvo pas V. rankoje. Ji sakė, kad jis puolė norėdamas nutrinti pirštų antspaudus.“ Ir nors, atsakydama į gynėjo klausimus liudytoja L. S. nurodė: „Man įėjus į kambarį I. turėjo peilį rankoje“, tačiau kartu teigė, jog: „V. jau buvo atėmusi peilį iš jo. <...> Mačiau, kad V. atėmė peilį iš I.“, prieš tai nurodydama: „<...> mačiau, kaip jis norėjo nutrinti pirštų atspaudus nuo peilio“, tai, kaip minėta, pripažino ir pats I. F., nurodydamas, kad paėmė peilį, nes nenorėjo, kad rastų jo pirštų atspaudus. Todėl teismo išvada, jog nukentėjusiosios V. F. ir liudytojos L. S. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nevisiškai sutampa, yra nepagrįsta. Abejoti šios liudytojos parodymų patikimumu vien tuo pagrindu, kad ji yra nukentėjusiosios draugė, priešingai teismo išvadai, nėra pagrindo, nes byloje nenustatyta, kad ši liudytoja būtų suinteresuota apkalbėti ar melagingai apkaltinti I. F., to nenurodė ir jis pats. Pažymėtina, jog kaip liudytojai ikiteisminio tyrimo metu apklausti 2020-07-11 pas L. S. kartu su L. F. ir I. F. vakaroję A. T. ir J. A., patvirtinę, jog I. F. buvo agresyvus, užpuolė nukentėjusiąją ir nuvertė ją nuo suolo (tai pripažino ir pats I. F.), nurodė ir tai, kad vėliau iš L. S. sužinojo, kad kitą dieną I. F. vėl buvo atvykęs ir grasino nukentėjusiajai peiliu. Nėra pagrindo manyti, kad liudytoja L. S. minėtiems asmenims būtų nurodžiusi išgalvotas aplinkybes dėl I. F. agresyvaus elgesio ir kitos dienos rytą, kai šis grasino nukentėjusiajai peiliu, nes, kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad ji būtų suinteresuota apkalbėti ar melagingai apkaltinti I. F., to nenurodė ir jis pats. Teismo argumentai, kad vakarą prieš įvykį proceso dalyviai vartojo alkoholį ir dėl to galėjo hiperbolizuoti įvykio aplinkybes, taip pat nepagrįsti, nes, kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, kad asmenys būtų buvę taip apsvaigę, kad tokia jų būsena lemtų parodymų iškraipymą. Juolab, kad ir pats I. F., nurodydamas, jog vakarodamas pas L. S., kur visi susirinkę asmenys vartojo alkoholį, neginčija tą vakarą smurtavęs prieš sutuoktinę, ir tokiais jo parodymais, nepaisant to, kad jis pats pripažino tą vakarą vartojęs alkoholį, teismas nesuabejojo.

16. Be to, kaip teisingai pažymi apeliantas, iš byloje esančių I. F. telefoninių pokalbių su nukentėjusiąja ir jai siųstų SMS žinučių turinio matyti, kad I. F. nukentėjusiąją vadina įvairiais necenzūriniais žodžiais, grasina, kad ją užmuš, „nutrauks rankas ir kojas“. Kad I. F. ir anksčiau V. F. grasino, patvirtino ne tik ji, bet ir liudytoja E. P., nurodydama, kad I. F. nuolat jiems skambina, grasina susidoroti, dažnai vartoja alkoholinius gėrimus. Be to, kaip minėta, kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas A. M. nurodė, jog įvykio vietoje pabendravus su E. P., šis nurodė, kad I. F. ne pirmą kartą smurtauja prieš jo mamą. Kad I. F. ir anksčiau grasino žmonai, patvirtina ir jau minėtame prokurorės 2020-06-21 nutarime, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, konstatavus, kad V. F. sutuoktinį sužalojo gindamasi nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kurio I. F. neskundė, užfiksuoti duomenys apie tai, kad: „būdamas namuose, sukonfliktavo su sutuoktine V. F. bei sakydamas, jog papjaus ją, nubėgo į virtuvę bei atidarė stalčių, kuriame buvo sudėti peiliai.“

17. Aptartų duomenų kontekste teisėjų kolegija pripažįsta įrodytu, kad I. F. 2020-07-12, apie 08.00 val., gyvenamojo namo kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto su sutuoktine V. F. metu paėmė nuo stalo virtuvinį peilį, kurį pridėjo V. F. prie kaklo, ir grasino sakydamas, kad ją papjaus, kad vis tiek pribaigs ir kad ji negyvens, dėl to nukentėjusioji V. F. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas. I. F. kaltė pagal BK 145 straipsnio 1 dalį visiškai įrodyta ir apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelia, kaltininkas privalo atsakyti. Todėl pirmosios instancijos teismo I. F. dėl šio nusikaltimo padarymo priimtas išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

Dėl bausmių

18. I. F. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, jog nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo tiesioginės įtakos nusikaltimų padarymui. I. F. anksčiau neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka, dirba. Skirdama bausmes už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (2020-03-31 padaryta veika) ir 145 straipsnio 1 dalyje padarymą, teisėjų kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir jų pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes. Nors šios I. F. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau padarytos tyčia smurtaujant ir grasinant peiliu nužudyti sutuoktinę. Atsižvelgiant į tai, I. F. skiriamos BK 140 straipsnio 2 dalies ir 145 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytos laisvės apribojimo bausmės, jų dydį parenkant artimą BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytam šios bausmės vidurkiui – už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų po vienerius metus laisvės apribojimo, įpareigojant I. F. laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir uždraudžiant šešis mėnesius vartoti psichiką veikiančias medžiagas. I. F. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (2020-07-12 veika) ir BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, todėl už juos paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu, kaip tai numato BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, ši subendrinta bausmė ir I. F. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020-03-31 ir 2020-07-11 padarytos veikos) paskirtos bausmės bendrintinos dalinio sudėjimo būdu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalies nuostatomis, bausmės bendrinamos vienu etapu. Atsižvelgiant į BK 48 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų, I. F. galutinės subendrintos bausmės dydis nustatomas dveji metai.

19. Šiuo nuosprendžiu pripažinus I. F. kaltu ir dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (2020-03-31veika) ir 145 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis nepagrįstai buvo išteisintas, turėtų būti iš naujo sprendžiamas ir neturtinės žalos nukentėjusiajai V. F. atlyginimo klausimas, kadangi nukentėjusioji dėl kiekvieno įvykio (2020-03-31, 2020-07-11 ir 2020-07-12) jai padarytą neturtinę žalą vertino po 1 000 Eur, prašydama priteisti bendros 3 000 Eur sumos neturtinę žalą. Tačiau teisėjų kolegija, laikydamasi prokuroro apeliacinio skundo ribų, kuriuo, ginčijant teismo sprendimą dėl I. F. nepagrįsto išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020-03-31 veika) ir 145 straipsnio 1 dalį ir prašant jį pripažinti kaltu dėl šių veikų padarymo, neprašoma padidinti nukentėjusiajai teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą ar kitaip revizuoti skundžiamu nuosprendžiu išspręstus civilinio ieškinio klausimus, o tokiu atveju būtų pabloginta nuteistojo teisinė padėtis, žalos atlyginimo klausimo iš naujo nesvarsto.

20. Pasisakydama dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kad tuo atveju, jei I. F. būtų pripažintas kaltu dėl keturių nusikalstamų veikų padarymo, atsižvelgiant į tai, kad per trumpą laiką jis padarė keturis smurtinio pobūdžio nusikaltimus, nors buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir žinojo, kad jei ateityje nusikals, tai bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl visų nusikalstamų veikų, tačiau, kaip matyti, švelnus baudžiamojo įstatymo pritaikymas jo elgesiui jokios įtakos neturėjo, tai, prokuroro teigimu, rodo, kad tik laisvės atėmimo bausmės I. F. paskyrimas, jos vykdymą atidedant, galėtų padėti įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus, teisėjų kolegija pažymi, kad I. F. šioje baudžiamojoje byloje dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų teisiamas pirmą kartą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tuo pagrindu, kad šiuo nuosprendžiu I. F. yra pripažįstamas kaltu ir dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (2020-03-31 veika) ir 145 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių pirmosios instancijos teismo jis buvo nepagrįstai išteisintas, skirti jam, kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų, kurie savo pobūdžiu priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai, griežčiausią savo rūšimi bausmę – laisvės atėmimą, jos vykdymą atidedant, nėra pagrindo. Tokios išvados neleidžia daryti ir prokuroro akcentuojama aplinkybė, kad I. F., būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vėl padarė analogiškas nusikalstamas veikas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas į visas šias aplinkybes, skirdamas I. F. bausmes už 2020-07-11 ir 2020-07-12 padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgė ir, be kita ko, įvertinęs I. F. asmenybę (anksčiau neteistas, dirba, baustas vieną kartą administracine tvarka), taip pat turėdamas duomenų, kad dėl 2020-03-31 įvykio prokurorės 2020-06-22 nutarimu jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, jam susitaikius su nukentėjusiąja, paskyrė jam už 2020-07-11 ir 2020-07-12 padarytus nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje, šio nusikaltimo sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, kuri, pažymėtina, savo rūšimi nėra švelniausia sankcijoje numatyta bausmė, artimą BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytam šios bausmės vidurkiui. Kolegijos vertinimu, I. F. skiriama subendrinta maksimalaus dydžio laisvės apribojimo bausmė, nustatant griežtus įpareigojimus, galinčius veiksmingai įtakoti nuteistojo antivisuomeniško elgesio priežastis (draudimas vartoti alkoholį, įpareigojimas užsiimti darbine veikla, įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose), optimaliai atitinka bausmės tikslus ir paskirtį ir yra proporcinga nuteistojo padarytoms nusikalstamoms veikoms bei jo asmenybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį dėl I. F. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2020-03-31 veika) ir BK 145 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį:

I. F. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (2020-03-31 veika) ir nubausti jį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, ir uždraudžiant 6 mėnesius vartoti psichiką veikiančias medžiagas;

I. F. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti jį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, ir uždraudžiant 6 mėnesius vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Kitoje dalyje Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. kovo 9 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, šiuo nuosprendžiu ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžiu I. F. už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir paskirti I. F. galutinę subendrintą dvejų metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį per visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, ir uždraudžiant 6 mėnesius vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Į bausmės laiką įskaityti I. F. laikino sulaikymo laiką nuo 2020 m. liepos 14 d. iki 2020 m. liepos 15 d. (dvi dienas), kas sudaro keturias laisvės apribojimo bausmės dienas.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Edita LapinskienėEduardas MaškevičiusLinas Pauliukėnas