Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Dėl kamerų remonto atsakovo atstovas nurodė, kad remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų. Visose kamerose yra taburetės, suoliukai, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Tualetas kamerose nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Byloje esančių dokumentų pagrindu (2016-07-20 pažyma Nr. 60/09-26640 (41-43 b. l.) nustatyta, kad pareiškėjas G. A. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2013-09-11 iki 2014-07-28, viso 68 dienas. Pareiškėjas kameroje Nr. 74 buvo laikomas nuo 2013-09-11 iki 2013-09-18, nuo 2013-10-24 iki 2013-11-05 ir nuo 2014-01-16 iki 2014-01-24 vienas arba su dar vienu asmeniu ir jam teko nuo 4,35 iki 8,7 kv. m., kameroje Nr. 79 – nuo 2013-11-25 iki 2013-12-03 vienas arba su dar 1 asmeniu ir jam teko nuo 3,28 iki 6,56 kv. m., kameroje Nr. 25 – nuo 2013-12-10 iki 2013-12-12 ir nuo 2014-02-20 iki 2014-02-26 su dar 1-3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,06 iki 8,12 kv. m., kameroje Nr. 74 – nuo 2014-01-16 iki 2014-01-24 vienas ir jam teko 8,7 kv. m., kameroje Nr. 5 – nuo 2014-03-03 iki 2014-03-06, nuo 2014-04-22 iki 2014-04-24 ir nuo 2014-05-22 iki 2014-05-28 su dar 1-3 asmenimis ir jam teko nuo 3,17 iki 6,34 kv. m., ir kameroje Nr. 40 – nuo 2014-07-24 iki 2014-07-28 su dar 5 asmenimis ir jam teko 3,82 kv. m. Įvertinus kamerų plotą ir jose buvusių asmenų skaičių, nustatyta, kad 66 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, o 2 dienas (2013-12-01 ir 2014-03-03) kamerose Nr. 79 ir 5 pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 3,28 iki 6,56 ir nuo 3,17 iki 6,34 kv. m.), tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas tas dienas buvo laikomas tose kamerose užtikrinant jam minimalią ploto normą, nėra galimybės, atsakovas pateikė tik duomenis apie kameroje buvusių asmenų skaičių 7.30 val. ryte ir 19.30 val. vakare, todėl 2016-07-20 pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas dvi dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kameros plotui. Įvertinęs tai, kad kameros paprastai būna užstatytos suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, dalį kameros ploto užima sanitarinis mazgas, teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrą laikotarpį buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes laikytina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo eliminuoti baldais ir sanitariniu mazgu užstatytą tardymo izoliatorių kamerų plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (64-104 b. l.) matosi, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu 2014 m. birželio 11 d. tikrino ir kamerą Nr. 5, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-03-03 iki 2014-03-06, nuo 2014-04-22 iki 2014-04-24 ir nuo 2014-05-22 iki 2014-05-28, bei kamerą Nr. 25, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-12-10 iki 2013-12-12 ir nuo 2014-02-20 iki 2014-02-26. Patikrinimas atliktas vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01). 2014 m. birželio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-239 (101-104 b. l.) užfiksuota, kad oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 5 ir 25 atitiko higienos normos reikalavimus, kameros remontuotos, bet vėl reikalingas remontas – sienų ir lubų danga vietomis aptrupėjusi (pažeidžiamas HN 76:2010 62 p.). Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, nebuvo užtikrintas tinkamas patalpų apšvietimas, kameros senai remontuotos, ypatingai bloga kameros Nr. 74 būklė, šiuos jo teiginius iš dalies patvirtino patikrinimo akte Nr. EP-239 užfiksuoti patikrinimo rezultatai kamerose Nr. 5 ir 25. Tuo tarpu atsakovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl visų kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės, nors pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 22 punkto, reglamentuojančio gyvenamųjų patalpų apšvietimą, 26 punkto, reglamentuojančio patalpų oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, ir 62 punkto, reglamentuojančio paprastojo einamojo remonto būtinumą, reikalavimus, išskyrus kameras Nr. 5 ir 25, kuriose oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus. Nustatytos aplinkybės CK 6.271 straipsnio prasme sudaro pagrindą konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI paskirstymo patalpos labai blogos būklės. Iš 2016-07-20 pažymos Nr. 60/09-26640 (41-43 b. l.) matosi, kad pareiškėjas G. A. ginčo laikotarpiu devynis kartus buvo patalpintas į kamerą Nr. PK-9 ir vieną kartą į vienutę, duomenų apie pareiškėjo patalpinimą į konkrečią trumpalaikio laikymo kamerą byloje nėra, tačiau atsakovas atsiliepime nurodo, kad visi priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, be ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, o kol jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas – į paskirstymo kameras. Iš byloje esančių patikrinimo aktų matosi, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras paskirstymo kameras Šiaulių TI tikrino 2014-04-02, 2014 m. balandžio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-104 (64-68 b. l.) nurodyta, kad paskirstymo kameroje Nr. PK-9 santykinė oro drėgmė ir dirbtinė naktinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, oro temperatūra – nuo +13,6°C iki + 13,2°C (HN 76:2010 26 p. pažeidimas), sienos nelygios, grublėtos, vietomis nusitrynusios, pajuodusios, patalpose reikia atlikti remontą (HN 76:2010 62 p. pažeidimas). Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Šiaulių TI pareigūnai buvo patalpinę pareiškėją į paskirstymo kamerą Nr. PK-9, neatitinkančią higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 str. prasme yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose netinkamai įrengti sanitariniai mazgai –neatskirti nuo likusios gyvenamosios patalpos, nėra sėdimo klozeto, o tik tupimas, iš skylės sklinda nemalonus kvapas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 21 punkte buvo numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-07-25 pažymoje Nr. 62/08-506 nurodoma, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, tačiau šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose, šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisės aktai nenumato (45-46 b. l.). Taigi pats atsakovas pripažįsta, jog Šiaulių TI kamerų sanitariniuose mazguose unitazai pareiškėjo laikymo metu nebuvo įrengti, taip pat nepateikia jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai kamerose buvo tinkamai izoliuoti nuo likusio kameros ploto durimis ar užuolaida, todėl darytina išvada, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose pareiškėjo laikymo jose laikotarpiais neatitiko higienos normos HN 76:2010 bei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo karšto vandens. Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte buvo numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Higienos normos 27 p. numatė, kad karšto ir šalto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpose. Taigi, šilto vandens tiekimas į kameras nebuvo reglamentuotas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose nepagrįstos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI nėra išduodama jokių valymo reikmenų, tualetas dezinfekuojamas neaiškiu skysčiu. Vadovaujantis LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Į bylą pateikti Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planai, kuriuose nurodyti pagrindinio ir kasdieninio valymo periodiškumas, dezinfekcijai naudojamos priemonės, dezinfekcijos būdas, dezinfekciją atliekantys vykdytojai (50-63 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. birželio 26 d. patikrinimo metu nustatė, kad kamerose valymo inventorius nelaikomas, kasdieninį patalpų valymą su dezinfekcinėmis medžiagomis atlieka tik įstaigos darbuotoja – dezinfektorė, apgyvendinimo patalpų dezinfekcijai naudojamas „Sokrena“ dezinfekcinis tirpalas, kasdieninio valymo kontrolės žurnale yra atžymos apie patalpų, apgyvendinimo kamerų valymą; apgyvendinimo kameras valosi patys suimtieji, valymo inventorius išduodamas pagal asmenų prašymus, kamerų valymui yra skiriami šepečiai, skudurai, plastmasiniai dubenys ir kalcionuota soda; kiekviename aukšte yra spintelė valymo inventoriui laikyti, valymo inventoriaus juose yra (69-76 b. l.). 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kiekviename rėžiminio korpuso aukšte yra sukomplektuotas valymo inventorius, kuris išduodamas paprašius kameros gyventojui ir grąžinamas juo pasinaudojus; tualeto šveitimo reikmenys į kameras išduodami ta pačia tvarka (92-100 b. l.). 2014 m. balandžio 2 d. patikrinimo metu nustatyta, kad kamerų valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena“ (67 b. l.). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose laikomi asmenys neparūpinami valymo inventoriumi ar kad kamerose esantys sanitariniai įrenginiai netinkamai dezinfekuojami, todėl pareiškėjo pretenzijos nepagrįstos.

Byloje esančių dokumentų pagrindu (Asmens įskaitos kortelių kopijos (134-137 b.l.), atsakovo atsiliepimas (124-133 b. l.) nustatyta, kad pareiškėjas G. A. Lukiškių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2013-08-01 iki 2014-07-24, kamerose Nr. 209, 204, 376, 124, 166, 116, 122, 288, 104, 109, 118, 117, 108, 105 ir 181, kamerų plotas nuo 6,83 iki 7,94 kv. m. Pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais kamerose buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu ir jam teko nuo 3,67 iki 7,38 kv. m., taigi minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, tačiau net 205 dienas jis buvo laikomas kamerose su dar 1-3 asmenimis ir jam teko tik nuo 1,92 iki 2,64 kv. m. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrą laikotarpį Lukiškių TI-K buvo itin mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes laikytina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Lukiškių TI-K administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Nors atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, ir dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad sąlygos Lukiškių TI-K kamerose antisanitarinės, nežmoniškos, žeminančios, patalpos avarinės būklės, nešvarios, dvokiančios, šiukšlinos, nevalytos, sienos pasidengusios pelėsiu, krito tinkas, drėgna, šalta, tamsu. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, 2013 – 2014 metais atlikęs Lukiškių TI-K patalpų patikrinimus tikslu nustatyti jų atitikimą Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) reikalavimams, nustatė higienos normos pažeidimus gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas: dirbtinės naktinės apšvietos pažeidimą kameroje Nr. 124 (139 b. l.), vizualiai matomus pelėsio požymius ant sienų kameroje Nr. 166 (141 b. l.), per mažą oro judėjimo greitį kameroje Nr. 104, drėgnas lubas ir sienas, atsilupusius lubų ir sienų dažus, pelėsio požymius, oro temperatūros bei dirbtinės apšvietos pažeidimus kameroje Nr. 105 (148, 164, 167 b. l.), tačiau visuomenės sveikatos centras patikrinimo aktuose konstatavo ir tai, kad higienos normos reikalavimus atitiko dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 124, 108, 166, 117, 104 (139, 141, 144, 150, 151, 164 b. l.), oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kamerose Nr. 166, 108, 118, 104 (141, 144, 148, 151, 155, 162 b. l.), vėdinimas kamerose Nr. 288, 117, 105 (146, 164 b. l.), švara ir tvarka kamerose Nr. 117, 104, 105 (164 b. l.). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 166, 104 ir 105 pažeidžiant higienos normos HN 76:2010 22, 23, 26, 56 ir 62 punktų, reglamentuojančių gyvenamųjų patalpų dirbtinį apšvietimą, oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį, sienų ir lubų būklę, remonto reikalingumą, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K kamerose nuo likusio kameros ploto atskirti tik 1,35 m aukščio sienele, kuri neužtikrino privatumo, jį galėjo matyti kiti asmenys, esantys kameroje ir prižiūrėtojai per durų stebėjimo akutes. Atsakovo atstovas nurodo, kad tualetai Lukiškių TI-K kamerose nuo likusio kameros ploto yra atskirti sienele, kuri ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu konstatavo, kad sanitariniai mazgai kamerose nėra atskirti nuo gyvenamųjų patalpų (138 b. l.). 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (2012-05-10 sprendimas Glotov prieš Rusiją; 2009-03-12 sprendimas A. M. prieš Rusiją). Taigi, teismas pažymi, kad byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros patalpos atitvertas tik 1,5 metro aukščio sienele, akivaizdžiai nėra pakankama užtikrinti sanitariniame mazge esančio asmens privatumą, todėl pareiškėjas aukščiau aptartoje dalyje įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore. Analogiška tiesyklė įtvirtinta iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 11 punkte. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, jog kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose, užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl vienos valandos pasivaikščiojimo trukmės nepagrįstos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pirmo korpuso pasivaikščiojimo kiemelių patalpos neatitinka jokių žmogiškų sąlygų, betonas ištrupėjęs, duobės, stogelis dengtas asbesto šiferio lapais, kai kur uždėtos lovų dalys, esant lietui po tokiu stogeliu neįmanoma pasislėpti. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu, pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių), vidinių grotuotų kamerų durų nėra; išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos 76:2010 18.4 punktą, teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-1752 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta pasivaikščiojimo kiemelių būklė nepatvirtinta byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K, pareiškėjo minimų pažeidimų nenustatė (138-168 b. l.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 3.1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose; gaminti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio (3.2 punktas); nuo 2004-01-01 gaminti asbestcemenčio vamzdžius, vamzdelius, jų jungiamąsias detales (fitingus) ir kitus dirbinius iš asbestcemenčio (3.3 punktas); nuo 2003-01-01 naudoti šio nutarimo 1.3 punkte nurodytus asbesto turinčius gaminius (3.4 punktas); gaminti šio nutarimo 1.3 punkte nurodytus asbesto turinčius gaminius (3.5 punktas); nuo 2005-01-01 naudoti asbestą (kodas pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą – 2524.00) ir visus kitus jo turinčius gaminius. Pažymėtina, kad byloje objektyvių duomenų apie tai, jog Lukiškių TI-K stogo danga turi asbesto, nėra, pareiškėjas nepaaiškina kaip jis nustatė, kad stogo dangoje naudojamas asbestas. Byloje objektyvių duomenų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai taip pat nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K labai netvarkingos dušų patalpos – nešvaru, užsikimšę nuotekų vamzdžiai, stovi vanduo, dušų galvutės sulaužytos, o maudytis galima tik kartą per savaitę ir tam skirta 15 minučių. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad patikrinimų metu dušuose ant grindų buvo patiesti kilimėliai, dušo patalpos švarios, valomos dienos pabaigoje su priemonėmis, turinčiomis dezinfekcinių savybių, nepažeidžiant HN 76:2010 39.4 p. reikalavimų, kur nurodyta, kad dušinės patalpos turi būti valomos kasdien (138 b. l.). Taigi visuomenės sveikatos centras higienos normos pažeidimų dušų patalpose nenustatė, pareiškėjas pats patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu.