Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. B., L. B., F. K. (F. K.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant K. B. be priežiūrą vykdančios instancijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei septynioms paroms.

L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant L. B. be priežiūrą vykdančios instancijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei septynioms paroms.

F. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 3 d. (dvi paros), t. y. vieną arešto parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir F. K. paskirta galutinė bausmė – 296 MGL (11 147,36 Eur) dydžio bauda.

Iš nuteistųjų K. B., L. B. ir F. K. solidariai priteista 1 057 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B., L. B., F. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe, neteisėtai įgijo ir laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL (32 500 Lt) sumą bei pasitelkus kitus asmenis, kurie dėl šios veikos nėra kalti, pasikėsino neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

K. B., L. B., F. K. pažeisdami nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, t. y. neturint licencijos; Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu (Nr. 4-200) patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2, 3 punktų reikalavimus, nustatančius, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama laikyti ir gabenti didesnį negu leistiną kiekį tabako gaminių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Finansų ministro patvirtinto pavyzdžio banderolėmis, 2009 metais, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, veikdami organizuota grupe, neteisėtai iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgijo ir iki 2009 m. rugsėjo 1 d. 20 val. 30 min., neteisėtai laikė UAB „R“ priklausančio vilkiko „R“, valst. Nr. XXX, puspriekabėje „K“ valst. Nr. XXX, stovinčioje automobilių saugojimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nustatyta tvarka apmokestinamas prekes – 24 930 pakelių cigarečių „Superkings“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius yra 153 686,70 Lt, t. y. viršijo 250 MGL dydžio sumą.

Tęsdami nusikalstamą veiką bei vykdydami organizuotos grupės nario K. B. nurodymus, F. K. kartu su organizuotos grupės nariu L. B., nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. važinėjo į minėtą automobilių saugojimo aikštelę, siekiant užtikrinti vilkiko „R“, valst. Nr. XXX su puspriekabe „K“, valst. Nr. XXX tinkamą techninę būklę bei puspriekabėje „K“, valst. Nr. XXX neteisėtai laikomų akcizinių prekių – cigarečių „Superkings“ priežiūrą ir saugumą.

Tęsdami nusikalstamą veiką, kartu su organizuotos grupės nariu K. B., organizavusiu minėtų cigarečių būsimą gabenimą, F. K. ir L. B., pasitelkę kitus asmenis – A. A. (A. A.) ir V. B. (V. B.), kurie dėl šios veikos nėra kalti, ketindami išgabenti visas neteisėtai laikomas cigaretes į kitą tyrimo metu nenustatytą jų saugojimo ar realizacijos vietą, po to kai 2009 m. rugsėjo 1 d. apie 20 val. 30 min., L. B., vykdydamas K. B. nurodymus, pašalino kliūtis krovininiam transportui privažiuoti prie neteisėtai laikomų cigarečių, t. y. užtikrino UAB „H“ priklausančio krovininio mikroautobuso „N“, valst. Nr. XXX, kuriuo atvyko F. K. kartu su A. A. ir V. B., nekaltais dėl minėtos nusikalstamos veikos, nekliudomą patekimą į automobilių saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), netrukdomą privažiavimą prie neteisėtai laikomų akcizais apmokestinamų prekių ir busimą jo išvykimą iš minėtos aikštelės, ir toliau veikiant pagal vaidmenų pasiskirstymą: L. B. padedant, t. y. saugant tam tikru atstumu nutolusioje vietoje – degalinėje „S“, esančioje (duomenys neskelbtini), nuo automobilių saugojimo aikštelės, kur neteisėtai buvo laikomos ir perkraunamos cigaretės, stebint aplinką, privažiavimus prie nurodytos vietos, patruliuojančių policijos, muitinės kriminalinės tarnybos ir kitų teisėsaugos tarnybų pareigūnų buvimą ar nebuvimą, tarnybinių automobilių judėjimą minėtame ruože, siekiant užtikrinti nekliudomą akcizais apmokestinamų prekių pakrovimą ir vėlesnį jų gabenimą. F. K. kartu su A. A. ir V. B., nuo 20 val. 30 min. iki 20 val. 40 min., sukrovė į krovininį mikroautobusą „N“, valst. Nr. XXX, didesnę dalį akcizais apmokestinamų prekių – 20 000 pakelių cigarečių „Superkings“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis), tačiau minėtos nusikalstamos veikos epizodo, t. y. neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo įgyvendinti nespėjo, nes netrukus (t. y. likus nepakrautiems 4 930 pakelių cigarečių „Superkings“ be akcizo ženklų (banderolių) buvo sulaikyti Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų.

Nuteistųjų K. B., L. B., F. K. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktai).

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo pagal

K. B., L. B. ir F. K. kaltė, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, BK 199² straipsnio 1 dalyje, grindžiama įrodymų visuma, t. y. ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnų gauta operatyvine informacija, įvykio vietos apžiūros protokolu, liudytojų parodymais, telefoninių pokalbių išklotinių suvestinėmis, specialisto išvada, kita rašytine bylos medžiaga.

Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Tai reiškia, kad spręsdamas, ar išnagrinėti bylos duomenys pripažintini įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams, ir nustatyti, ar juos patvirtina kiti bylos duomenys.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekiant užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis, kurie apibrėžti BPK 1 straipsnyje, yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, jog teismų paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Tuo tarpu bendrosios kompetencijos paskirtis – ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo), ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, K. B., L. B. ir F. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad pažeisdami nustatytą tvarką ir veikdami organizuota grupe 2009 metais, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, neteisėtai iš tyrimo metu nenustatytų asmenų, įgijo Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nustatyta tvarka apmokestinamas prekes, t. y. 24 930 pakelių cigarečių „Superkings“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius yra 153 686,70 Lt, t. y. viršijo 250 MGL dydžio sumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio – įgijimo nemotyvavo ir neaptarė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apsiribota vien tik pačiu faktu, jog nuteistieji disponavo vilkiko „R“ valst. Nr. XXX, puspriekabėje „K“ valst. Nr. XXX, esančiomis cigaretėmis. Tačiau pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė cigarečių įgijimą patvirtinančių aplinkybių, t. y. kada, iš ko ir kokiomis aplinkybėmis nuteistieji jas įgijo.

Iš nuteistojo F. K. parodymų matyti, kad cigaretės priklausė nepažįstamam asmeniui, vardu O. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tokia nuteistojo F. K. pateikta versija nebuvo neginčijamai paneigta. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad asmuo, vardu O., kurį nurodė F. K., yra išgalvotas, siekiant padėti išvengti atsakomybės kitiems nuteistiesiems (bendrininkams) ir tuo pačiu sumažinti savo atsakomybės laipsnį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismo tokia išvada nepatvirtina, kad K. B., L. B. ir F. K. įgijo pirmiau nurodytas akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad vilkikas „R“ valst. Nr. XXX, su puspriekabe „K“ valst. Nr. XXX į automobilių aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), įvažiavo 2009 m. liepos 23 d. (1 t., 153, 158-159 b. l.). Bylos duomenys neginčijamai patvirtina ir tai, kad K. B., L. B. ir F. K. tik laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d., aktyviai pradeda rūpintis ir siekia iš vilkiko perkrauti cigaretes į kitą transporto priemonę, ir tokiu būdu jas išgabenti iš UAB „G“ automobilių saugojimo aikštelės. Tai neginčijamai patvirtina, kad nuteistieji būtent nurodytu laikotarpiu disponavo akcizinėmis prekėmis, t. y. siekė jas perkrauti į kitą automobilį ir išgabenti, ir tokiu būdu jas laikė. Tačiau bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistieji atliko kokius nors veiksmus, susijusius su šių cigarečių disponavimu, iki 2009 m. rugpjūčio 27 d. Pažymėtina, kad BK 199² straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę, kas reiškia, kad kiekviena iš jų turi turėti ir savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne būti preziumuojama iš kitų minėto straipsnio dispozicijoje nurodytų ir neginčijamai įrodytų ankstesnių (ar vėlesnių) veikų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės vertinamos nuteistųjų naudai. Iš Muitinės kriminalinės tarnybos 2016 m. kovo 21 d. rašto Nr. (7.2) 3R-673 matyti, kad nėra galimybės patikrinti, kokia operatyvine informacija pareigūnai disponavo nusikalstamos veikos padarymo metu dėl akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) įgijimo, nes visa medžiaga sunaikinta. Iš Muitinės kriminalinės tarnybos teikimų teismui taikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą matyti, kad muitinės pareigūnai disponavo informacija apie akcizinių prekių kontrabandą iš užsienio, tačiau ikiteisminio tyrimo metu kaltinimas pagal BK 199 straipsnį šioje byloje nei vienam iš nuteistųjų nebuvo pareikštas (4 t., 4-5, 6-7, 10-12 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad Kauno ir Vilniaus apygardos teismų nutartyse, kuriomis buvo sankcionuota telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir fiksavimas, taip pat nieko neminima apie akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) įgijimą, o tik formaliai konstatuota apie kontrabandą ir disponavimą tokiomis prekėmis (4 t., 15, 16, 18 b. l.). Teisėjų kolegija nesivadovauja liudytojo G. G. parodymais, nes jis nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, be to, apkaltinamasis nuosprendis šio liudytojo parodymais nėra grindžiamas (8 t., 14-15 b. l.). Todėl nesurinkus byloje faktinių duomenų, pagrindžiančių cigarečių įgijimo faktą, panaikinama nuosprendžio dalis, kuria K. B., L. B., F. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2009 metais, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, neteisėtai iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgijo 24 930 pakelių cigarečių „Superkings“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 153 686,70 Lt.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad K. B., L. B. ir F. K. nusikalstamą veiką padarė veikdami organizuota grupe. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė neįsigilinęs į bylos faktines aplinkybes.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, organizuota grupė yra viena iš bendrininkavimo formų padarant nusikalstamą veiką. Tokia bendrininkavimo forma pripažįstama tais atvejais, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje pažymėta, jog sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (Kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2011, Nr. 2K-257/2011, Nr. 2K-275/2012).

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, BK 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje. Svarbu pažymėti, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Be to, teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys Nr. 2K-275/2007, Nr. 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Nurodoma, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad K. B., L. B. ir F. K. telekomunikacijų tinklais bendravo tarpusavyje, o jų pokalbių ir žinučių turinys leidžia padaryti neabejotiną išvadą, jog nuteistieji užmaskuotai, užuominomis, sutartiniais išsireiškimais kalbasi apie akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) laikymo aplinkybes, jų kokybę, derina savo veiksmus, susijusius su šių cigarečių saugojimu, perkrovimu ir gabenimu. Iš telefoninių pokalbių suvestinių galima spręsti, kad K. B. kontroliavo ne tik transporto priemonės, t. y. vilkiko „R“ valst. Nr. XXX techninę priežiūrą, bet ir rūpinosi jo puspriekabėje laikomų akcizinių prekių (cigarečių) kokybe, duodavo nurodymus L. B. ir F. K. bei koordinavo jų veiksmus. Bylos duomenys patvirtina, kad L. B. turėjo užtikrinti mikroautobuso „N“ valst. Nr. XXX, įvažiavimą į UAB „G“ saugomą aikštelę, kurioje iš minėto vilkiko cigaretės turėjo būti perkrautos į minėtą mikroautobusą. Vėliau, L. B. užduotis buvo tai, kad iš UAB „S“ degalinės teritorijos stebėti aplinką, privažiavimus prie nurodytos UAB „G“ automobilių saugojimo aikštelės, tokiu būdu užtikrinant akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) transportavimą. Tai objektyviai patvirtina 2009 m. rugsėjo 1 d. 20 val. 13 min. 11 sek. telefoninio pokalbio suvestinė, iš kurios matyti, kad K. B. nurodė L. B. laukti degalinėje (4 t., 198 b. l.). Iš 2012 m. vasario 14 d. apžiūros protokolo matyti, kad iš UAB „S“ degalinės teritorijos, esančio (duomenys neskelbtini), galima matyti automobilių saugojimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), teritoriją, sargo namelį, iš dalies įvažiavimą į ją ir t. t. (4 t., 86-113 b. l.). Liudytojas V. R. pirmosios instancijos teisme tik patvirtino, kad L. B. buvo sulaikytas degalinės teritorijoje, tačiau turėjo operatyvinės informacijos, kad vienas iš jų turėjo stebėti aplinką (7 t., 129-130 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu neginčijamai nustatyta, kad tokia užduotis buvo pavesta būtent L. B. Nuteistojo L. B. skundo argumentai, kad jis iš „S“ degalinės teritorijos negalėjo stebėti automobilių aikštelės, nes nieko nesimatė, nepagrįsti ir atmestini. Teismas taip pat neturi pagrindo netikėti liudytojo Ž. S. parodymais apie tai, kad netoli įvykio vietos buvo pastebėtas K. B., kuris pro UAB „S“ degalinę pravažiavo automobiliu „C“ (7 t., 125-127 b. l.). Tuo tarpu, nuteistojo F. K. pagrindinė užduotis buvo rūpintis vilkiko „R“, valst. Nr. XXX, puspriekabėje „K“ valst. Nr. XXX, technine priežiūra, užtikrinti akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) saugojimą ir priežiūrą, pasirūpinti transporto priemone (mikroautobusu „N“ valst. Nr. XXX), į kurią turėjo būti perkrautos šios prekės, jų perkrovimu ir transportavimu.

Pažymėtina, kad nuteistųjų K. B., L. B. ir F. K. nusikalstama veika buvo tęstinio pobūdžio ir truko nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 209 m. rugsėjo 1 d., t. y. šis laikotarpis nebuvo didelis. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji darydami jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką buvo pasiskirstę vaidmenimis, tačiau jų organizuotumo lygis, nusikalstamų veikų padarymo mechanizmas ir intensyvumas bei pastovumas nebuvo tokio aukšto lygio, kuris atitiktų organizuotos grupės požymius. Nors nuteistieji bendraudami naudojosi techninėmis priemonėmis (transporto priemonėmis, mobilaus ryšio telefonais), tačiau tai neįrodo organizuotos grupės buvimą ar aukštesnį organizuotumo lygį.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatyti K. B., L. B. ir F. K. nusikalstami veiksmai atitinka ne organizuotus grupės požymius, o bendrininkų grupės požymius (BK 24 straipsnis). Todėl, visi nuteistieji laikomi vykdytojais, ir jų veiksmai kvalifikuojami be nuorodos į BK 24 straipsnio atitinkamą dalį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji K. B., L. B. ir F. K. veikė bendrininkų grupe ir suvokė, jog jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, daro kartu ir siekia bendro nusikalstamo sumanymo (rezultato).

Dėl bausmės

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Teisėjų kolegijos nuomone, K. B., L. B. ir F. K. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nors taikant BK 75 straipsnio nuostatas, aiškiai per griežtos ir prieštarauja teisingumo principui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatymo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors pagal BK 11 straipsnio nuostatas, BK 199² straipsnio 1 dalis (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau pagal jos padarymo pobūdį negali būti vertinama kaip itin pavojinga, už kurią K. B., L. B. ir F. K. turėtų būti paskirta itin griežta laisvės atėmimo bausmė, nes šio straipsnio sankcijoje numatyta ir alternatyvi bausmė – bauda. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra nauja baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai. Teismas kiekvienu atveju turi atsižvelgti ne tik į visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir atsižvelgti į nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą ir po jos, o taip pat ir į visas kitas konkrečias bylos aplinkybes, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas leidžia teismui paskirti mažesnę bausmę arba švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, jog paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę nenumatytą baudžiamojo įstatymo sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika.

Svarbu pažymėti tai, kad K. B., L. B. ir F. K. padaryta nusikalstama veika yra ekonominio (ne smurtinio) pobūdžio, pažeidžianti verslo tvarką. Be to, skiriant bausmę ir ją tinkamai individualizuojant, būtina įvertinti ne tik nuteistųjų asmenybes (K. B. dirba, turi šeimą, nors ir teistas, tačiau bausmę jau atliko; L. B. dirba, anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai; F. K. dirba, teistas už dokumento suklastojimą užsienyje, tačiau teistumas išnykęs), bet atsižvelgti ir į tai, kad šioje byloje nusikalstama veika, už kurios padarymą jie nuteisti, buvo padaryta 2009 metų rugpjūčio – rugsėjo mėnesį, t. y. prieš daugiau kaip šešis metus iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo. Teisėjų kolegijos nuomone, nuo nusikaltimų darymo pradžios bei jų ištyrimo ir teisinio jų įvertinimo praėjo labai didelis laiko tarpas, per kurį K. B., L. B. ir F. K. nepadarė kitų nusikaltimų, kas rodo proceso prevencinę reikšmę. Pažymėtina, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas K. B. ir L. B. net du kartus buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę, tačiau vėliau šie sprendimai buvo panaikinti (5 t., 65-77 b. l.; 6 t., 93-112 b. l.). Byloje nėra jokių įtikinamų duomenų, kad nuteistieji sąmoningai vilkino ar kitaip trukdė bylos nagrinėjimui apygardos teisme ar apeliacinio proceso metu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos medžiaga nėra didelės apimties ar ypatingai sudėtinga. Nors nuteistieji neprisipažino padarę nusikalstamas veikas, tačiau tokia nuteistųjų pozicija negali būti pagrindas nepalankiai vertinti jų asmenybes.

Nuteistasis F. K. apeliaciniame skunde prašo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei nustatyti, kad nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios materialinės padėties.

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šie nuteistojo F. K. argumentai nepagrįsti ir atmestini. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009). Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad F. K. savo kaltę pripažino iš dalies, t. y. neigė, jog nusikalstamą veiką padarė veikdamas kartu su K. B. ir L. B., jo nurodytos nusikaltimo padarymo aplinkybės iš esmės skiriasi nuo faktiškai nustatytų, nes tokiu būdu nuteistasis siekė suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą. Esant šioms aplinkybėms, F. K. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, laikomas nenuoširdžiu. Teisėjų kolegijos nuomone, tokį nuteistojo prisipažinimą ir gailestį nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nuteistasis F. K. apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodė, kad nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios materialinės padėties. Apeliacinio proceso metu nuteistasis F. K. parodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, gyveno motinai priklausančiame bute, savo turto neturėjo, tuo metu buvo sudaužęs savo automobilį. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės daugiau yra tipiškos ir negali būti pripažintos lemiančiomis nuteistojo F. K. sunkią materialinę padėtį. Tačiau teisėjų kolegija į jas atsižvelgia F. K. iš naujo nustatydama baudos dydį.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes bei į tai, kad panaikinama nuosprendžio dalis dėl akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) įgijimo bei BK 25 straipsnio 3 dalies taikymas, tuo pačiu nuteistiesiems pripažinus mažiau pavojingą jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – bendrininkų grupę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), K. B. ir L. B. skirtinos baudos BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkto (2007 m. liepos 21 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ribose, o F. K. paskirtas maksimalus baudos dydis sumažinamas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios bausmės (baudos) paskyrimas nuteistiesiems užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą ir bausmės tikslų pasiekimą. Pažymėtina, kad nuteistiesiems nustatomas diferencijuotas baudos dydis, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų vaidmenį nusikaltimo padarymo metu. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam F. K. skaičiuodamas paskirtos baudos dydį, turėjo taikyti minimaliojo gyvenimo lygio (toliau – MGL) dydį, kuris iki 2015 m. sausio 1 d. buvo 130 Lt. Atsižvelgiant litų perskaičiavimo į eurus kursą, t. y. kai 3,45280 litai atitinka 1 eurą, akivaizdu, kad dėl euro Lietuvos Respublikoje įvedimo MGL vertė litais ir eurais nežymiai skiriasi (37,66 x 3,45280 = 130,03). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nuteistiesiems pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, apskaičiuojant paskirtos baudos dydį, taikyti nuo 2015 m. sausio 1 d. patvirtino MGL dydžio, kuris yra 37,66 Eur, negalima, nes toks perskaičiavimas nežymiai, tačiau pasunkina nuteistųjų teisinę padėtį. Akivaizdu, kad nusikalstamos veikos padarymo metu 1 MGL dydis sudarė 37,65 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. B., L. B., F. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2009 metais, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, iš tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo 24 930 pakelių cigarečių „Superkings“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 153 686,70 Lt ir BK 25 straipsnio 3 dalies taikymą.

K. B., L. B., F. K. pripažinti jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, padarė veikdami bendrininkų grupe.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. B. ir L. B. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės kiekvienam ir taikytos BK 75 straipsnio nuostatos.

K. B. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), paskirti 150 MGL (5 647,50 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką 2011 m. kovo 2 d. ir K. B. paskirtą baudą sumažinti iki 148 MGL (5 572,20 Eur) dydžio.

L. B. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), paskirti 100 MGL (3 765 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 3 d. ir L. B. paskirtą baudą sumažinti iki 96 MGL (3 614,40 Eur) dydžio.

F. K. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), paskirtą 300 MGL (11 295 Eur) baudą sumažinti iki 200 MGL (7 530 Eur) dydžio.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 3 d. ir F. K. nustatyti 196 MGL (7 379,40 Eur) dydžio baudą.

Įpareigoti K. B., L. B., F. K. paskirtas baudas sumokėti per vienerius metus į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, į kurią pervedamos teismo skirtos baudos nagrinėjant bylas baudžiamojo proceso tvarka, skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.