Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas terminuotu laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 1 metų ir 3 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmės pridėta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. nuosprendžiu paskirta 8 mėnesių bausmė, bausmes sudedant visiškai, ir paskirta subendrinta 1 metų ir 11 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į atliktos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laiką nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. civilinis ieškinys tenkintas ir iš kaltinamojo T. P. priteista 500 eurų neturtinei žalai atlyginti J. K. naudai.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš kaltinamojo T. P. priteista 38,11 eurų nukentėjusiosios J. K. gydymo išlaidų Valstybinės ligonių kasos naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. P. nuteistas už tai, kad kaltinamasis pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2016 m. rugpjūčio 27 d. apie 01 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje prie namo Nr. 16, Marijampolė, esant pašaliniams asmenims, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, tyčia kitų asmenų akivaizdoje ranka sudavė vieną smūgį šaligatviu einančiai J. K. į galvos sritį, dėl ko nukentėjusioji parkrito ant žemės, dėl to J. K. konstatuotas galvos sumušimas, muštinė žaizda galvoje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Nuteistasis T. P. skundžia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atnaujinti įrodymų tyrimą ir pakartotinai apklausti nukentėjusiąją.Skunde apeliantas nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie kliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Skubotu bylos perdavimu teismui, nesuteikiant įtariamajam galimybės, kad prokuroro sprendimas dėl gynėjo skundo tenkinimo iš dalies būtų peržiūrėtas aukštesniojo prokuroro, o nesutinkant su sprendimu – ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, kurio pirmos instancijos teismas ne tik, kad neištaisė, bet netgi nurodė, kad skundų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų nebuvo gauta. Apelianto teigimu, bylos nagrinėjimas pagreitinto proceso tvarka nebuvo galimas, nes nusikalstamos veikos aplinkybės nėra aiškios. Dalis liudytojų teigė, kad įvykio vietoje buvo ir dar vienas asmuo, kuris ir sudavė smūgį, tačiau pirmos instancijos teismas nesivadovavo liudytojų A. M., A. K. ir E. S. parodymais, vertindamas juos, kaip prieštaraujančiais nustatytoms nusikalstamos veikos aplinkybėms. Tačiau šios abejonės apie galimai kitą subjektą taip ir liko nepašalintos, o jas akivaizdžiai pagrindžia pirminiai apibūdinimai apie smūgį sudavusį jaunuolį, nukentėjusiosios ir liudytojų dvejonės dėl smūgį sudavusio jaunuolio parodymų atpažinti metu.Skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas akcentuoja, jog pakeitus kaltinimą kaltinamasis pasinaudojo teise atsisakyti duoti parodymus, tačiau nutyli, kad to priežastis yra ypač trumpas teismo suteiktas laikas pasirengti gynybai pagal naujai suformuotą kaltinimą. Apeliantas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas užbaigtas jo neapklausus, pareiškimas dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka jam įteiktas besigydant psichikos sveikatos sutrikimą, o civilinis ieškinys iš viso nebuvo įteiktas.Pasak apelianto, teismas byloje net keletą kartų aptardamas įrodymus remiasi slapto sekimo protokolo kopija, kurią paskutinėje bylos nagrinėjimo stadijoje pateikė valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras. Tačiau valstybiniam kaltinimui pateikus tik slapto sekimo protokolą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 162 straipsnį, be aukštesniojo prokuroro nutarimo pirmos instancijos teismas neturėjo jokio teisėto pagrindo šio protokolo priimti į bylą, jau nekalbant apie teisinį pagrindą juo grįsti nuosprendį, juo labiau vertinant parodymų patikimumą, todėl šio protokolo panaudojimas byloje pripažintinas neteisėtu.Skunde taip pat teigiama, kad, vertinant aprašytą kaltinimą ir gretinant su nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, nustatyti akivaizdūs neatitikimai. Pirmiausia teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad tarp vienos ir kitos jaunuolių grupės buvo žodinis konfliktas ir veika yra tik konflikto tąsa. Pašalinių asmenų nebuvo nustatyta. Antra, iš esmės visi proceso dalyviai pripažino, kad nukentėjusiajai suduotas smūgis buvo netyčinis, atsitiktinis. Net ir pati nukentėjusioji pripažino, kad smūgis buvo skirtas K. B.. Pasekmės šiuo atveju, net ir vertinant jog veiką padarė būtent T. P., yra neatsargios. Trečia, aplinkybė „šaligatviu einančiai“ neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi net nekilo jokio ginčo, jog smūgis buvo suduotas jaunuoliams besiginčijant dėl draudimo šokdinti paneles.Apeliantas pažymi, kad nagrinėjamu atveju remtis ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais ir jais grįsti nuosprendį teismas neturėjo pagrindo. Juolab, kad tiek nukentėjusioji tiek kiti proceso dalyviai viso proceso metu reiškė abejones dėl subjekto, ką patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas, atlikęs ikiteisminio tyrimo veiksmus, tyrėjas M. Š.. Minėtas policijos pareigūnas teigė, kad „nukentėjusioji net nematė kuris jaunuolis jai sudavė“. Nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi, jai nustatytas 2,04 promilių girtumas, liudytojai taip pat pripažino vartoję alkoholį. Nors byloje dalis liudytojų teigė, kad įvykio vietoje buvo ir dar vienas asmuo, pirmos instancijos teismas nesivadovavo liudytojų A. M., A. K. ir E. S. parodymais, kaip prieštaraujančiais nustatytoms nusikalstamos veikos aplinkybėms. Nors susėdimo vietos automobilyje, išlipimas iš automobilio, net pirminiai apibūdinimai apie smūgį sudavusį jaunuolį, nukentėjusiosios ir liudytojų dvejonės dėl smūgį sudavusio jaunuolio parodymo atpažinti metu, rodo, kad nebuvo pašalintos visos abejonės šioje byloje, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.Skunde teigiama, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu išsiaiškinta, kad smūgis nebuvo skirtas nukentėjusiajai. Ji užstojo vieną iš liudytojų ir smūgis jai nesusijęs su kaltininko tyčia, taigi kyla klausimas ar veika atitinka kaltinimo kvalifikavimą.Apeliantas skunde teigia, kad remtis parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolais teismas negalėjo. Nors teismas nurodo, kad asmenys (liudytojai ir nukentėjusioji) prieš tai buvo apklausti, tačiau neatkreipia dėmesio, kad būtent apklausose jaunuolis sudavęs smūgį apibūdinamas, kaip apie 180-190 ūgio, tamsių plaukių, vidutinio kūno sudėjimo. Tai bendro pobūdžio informacija, kuri, vertinant plaukų spalvą, neatitinka T. P. išvaizdos ir tai užfiksuota tik nukentėjusiosios apklausoje. Tuo tarpu liudytojai apie asmens požymius iš viso neapklausti.Skunde pažymima, kad pirmos instancijos teismas kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laiko tai, kad veiką padarė recidyvistas. Teismas, pripažindamas šią sunkinančią aplinkybę, nenurodė, kaip teistumas paskatino asmenį vėl nusikalsti, todėl sunkinanti aplinkybė privalo būti pašalinta. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad šios aplinkybės pripažinti sunkinančia neprašė ir valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras.Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas, pasisakydamas dėl bausmės skyrimo, nors ir nurodo kad padaryta nusikalstama veika priskiriama tyčiniam nesunkiam nusikaltimui, skirdamas bausmę ignoruoja BK 54 straipsnio 2 dalies l punkto imperatyvą, kad skiriant bausmę būtina atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nes tai būtina sąlyga individualizuotoms ir teisingoms bausmės skirti, taip pat nemotyvavo ir nepasisakė, kokiu pagrindu bausmes subendrino taikydamas visiško, o ne dalinio bausmių sudėjimo principą.Apelianto manymu, nukentėjusiosios civilinis ieškinys buvo tenkintas neteisėtai. Kaip nurodė pati nukentėjusioji, teismo posėdžio metu ji ieškinio nerašė, ji buvo iškviesta į prokuratūrą ir jei buvo nurodyta pasirašyti ieškinį. Teismo užduoti klausimai apie ieškinį pačiai nukentėjusiajai buvo staigmena, ji net nesugebėjo įvardinti sumos, kuri nurodyta ieškinyje, jau nekalbant apie aplinkybes ir pasekmes, kurios nurodytos ieškinyje. Todėl nesant jokių rašytinių įrodymų, kurie bent iš dalies pagrįstų reikalaujamos neturtinės žalos dydį, ieškinys negalėjo būti tenkinamas. Apeliantas teigia, kad papildomai teisme apklausta nukentėjusioji pakeitė nuomonę ir pareiškė, kad ieškinį palaiko ir prašė jį priteisti, nors apklausiama pirmą kartą nuo ieškinio atsisakė, todėl šis klausimas vėlesnėse stadijose net negalėjo būti svarstomas.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmestinas. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame kaltinamojo T. P. kaltė nustatyta remiantis byloje surinktų ir tinkamai ištirtų įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esančių duomenų pakanka spręsti, kad kaltinamajam inkriminuojama nusikalstama veika buvo padaryta ir ją teismo nustatytomis aplinkybėmis padarė T. P..Nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiami detalūs argumentai, todėl kiekvienas iš jų nagrinėjamas atskirai.Apeliantas nurodo, kad skubotas bylos perdavimas teismui sukliudė įgyvendinti jam teisę apskųsti prokuroro nutarimą, priimtą dar ikiteisminio tyrimo metu. Nors apeliantas skunde nenurodo, kokio konkrečiai prokuroro procesinio veiksmo jis neturėjo galimybės apskųsti, iš bylos medžiagos galima spręsti, kad turima omenyje apelianto gynėjo skundas aukštesniajam prokurorui dėl 2016 m. rugsėjo 9 d. priimto prokuroro nutarimo, kuriuo iš dalies tenkintas apelianto gynėjo Vaido Paltanavičiaus prašymas panaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarimą laikinai sulaikyti T. P.. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas einanti prokurorė 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu paliko apelianto gynėjo Vaido Paltanavičiaus skundą nenagrinėtą, motyvuodama tuo, kad ikiteisminis tyrimas, kuriame paduotas skundas, baigtas dar iki skundo padavimo. BPK 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundai dėl prokuroro nutarimų gali būti paduodami, kol vyksta ikiteisminis tyrimas, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Skundams dėl procesinių prievartos priemonių taikymo (nagrinėjamu atveju – laikino sulaikymo) išimtis nenumatyta, todėl aukštesnysis prokuroras teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti T. P. gynėjo skundą. Motyvų dėl įtariamajam taikytos procesinės prievartos priemonės neteisėtumo apeliaciniame skunde nuteistais nepateikė, todėl detaliau šis klausimas nenagrinėtinas. Apelianto teiginiai, kad nebuvo pagrindo nagrinėti bylą pagreitinto proceso tvarka, taip pat nelaikytini pagrįstais. Ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2016 m. rugpjūčio 27 d., o prokuroro pareiškimas dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka gautas 2016 m. rugsėjo 12 d. Vadovaujantis BPK 426 straipsnio 1 dalimi, keturiolikos dienų terminas prokurorui kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka suėjo 2016 m. rugsėjo 10 d. Tačiau ši diena buvo šeštadienis, o tokiu atveju, kai terminas pasibaigia ne darbo dieną, paskutine termino diena laikoma pirmoji po jos einanti darbo diena (BPK 100 straipsnio 4 dalis). Taigi prokuroro pareiškimas dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka teisme gautas nepraleidus įstatyme nustatyto termino.Apeliantas teigia, kad byla negalėjo būti nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ir dėl to, kad bylos aplinkybės nebuvo aiškios. Tačiau su tokiu teiginiu sutikti negalima, kadangi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nekėlė abejonių, kad T. P. buvo pagrįstai kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Visos abejonės ir neaiškumai kilo tuomet, kai apklausiami teismo posėdyje nukentėjusioji J. K. ir liudytojas K. B. davė parodymus, skirtingus nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teisme nukentėjusioji nurodė, kad T. P. nepažįsta, mato jį pirmą kartą ir jokių pretenzijų jam neturi, liudytojas K. B. taipogi teigė neatpažįstantis T. P. kaip asmens, kuris sudavė smūgį J. K.. Tačiau vėliau bylos nagrinėjimo metu prokuroras pateikė ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos, kurioje kitame ikiteisminiame tyrime buvo apklausiamas K. B., protokolą. Šis protokolas teismo posėdyje buvo perskaitytas BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka. Iš protokolo turinio matyti, kad apklausos metu liudytojas nurodė teisme pakeitęs parodymus todėl, kad jį prieš posėdį gąsdino, grasino ir jam buvo daromas poveikis, liepiant pakeisti parodymus; ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi ir jis atpažino, kad smūgį J. K. sudavė T. P.. Perskaičius šį protokolą teismo posėdyje, nukentėjusioji J. K. neprieštaravo dėl jo prijungimo prie bylos ir patvirtino, kad viskas, ką nurodė K. B., yra teisybė. Poveikis buvo daromas ir nukentėjusiajai, su ja prieš 2016 m. spalio 5 d. teismo posėdį kalbėjo E. S., kuris pats jai pasakė, kad smūgį sudavė T. P.. Vėliau teisme dar kartą apklausiamas K. B. patvirtino savo parodymus, duotus kitoje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir teigė, kad smūgį J. K. sudavė T. P.. Liudytoja E. K., apklausiama teismo posėdyje, nurodė, kad poveikis buvo daromas ir jai, buvo prašoma pakeisti parodymus ir sakyti, kad T. P. ji nepažino. Liudytoja patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teigė, kad parodymo atpažinti metu rinkosi iš dviejų panašių jaunuolių, tačiau tą, kuris sudavė smūgį J. K., atpažino. Teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų A. M., A. K. ir E. S. parodymais, duotais teismo posėdžio metu, kadangi E. S. nukentėjusioji ir liudytojas K. B. nurodė kaip asmenį, kuris darė jiems poveikį, o A. M. ir A. K. parodymai prieštarauja byloje, remiantis nukentėjusiosios ir liudytojų K. B. bei E. K. parodymais, nustatytoms aplinkybėms. Liudytojai A. M., A. K. ir kaltinamasis T. P. laikėsi tos pačios versijos, jog smūgį nukentėjusiajai sudavė su jais važiavęs asmuo, vardu Rytis, tačiau jų parodymuose yra prieštaravimų, kurie taipogi leidžia šią versiją atmesti kaip nepagrįstą. A. K. nurodė, kad automobilį vairavo jis, o T. P. ir Rytis sėdėjo gale. A. M. nurodė, kad ant keleivio sėdynės sėdėjo jis ir Rytis (ar Vytis), o T. P. – priekyje šalia vairuotojo. Kaltinamasis keleivių padėtį nurodė taip pat kaip A. M., tačiau jų parodymai skiriasi nuo A. K. parodymų.Skundo argumentai, jog po kaltinimo pakeitimo kaltinamajam nebuvo sudaryta galimybė pasiruošti gynybai, atmestini kaip nepagrįsti jau vien dėl to, kad keičiant kaltinimą teisme tebuvo tik patikslintas inkriminuojamos nusikalstamos veikos laikas. Apie pareiškime dėl pagreitinto proceso padarytą rašymo apsirikimo klaidą prokuroras kaltinamąjį informavo žodžiu, pirmo posėdžio metu, taigi kaltinamasis jau nuo bylos nagrinėjimo teisme pradžios žinojo apie patikslintą nusikalstamos veikos laiką. Taigi vėliau prokuroro raštu pateiktas prašymas pakeisti kaltinime nurodytas aplinkybes iš esmės skirtingomis (o iš tiesų – tik nusikalstamos veikos laiką), negali būti laikomas aplinkybe, dėl kurios kaltinamajam turėtų būti suteikiamas ilgesnis laikas pasiruošti gynybai, nei buvo suteiktas nagrinėjant šią bylą. Ikiteisminio tyrimo metu T. P. buvo sudaryta galimybė pareikšti poziciją dėl jam pateikto įtarimo, o pilnai realizuoti savo teisę į gynybą jis galėjo pirmosios instancijos teisme, todėl jo teiginys apie tai, kad jis nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, yra nepagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia įteikti asmeniui procesinius dokumentus jo gydymosi ligoninėje laikotarpiu. Apeliantas teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi slapto sekimo protokolu, kuriame, atliekant kitą ikiteisminį tyrimą, užfiksuotas E. K. ir E. S. pokalbis, kadangi nebuvo priimtas aukštesniojo prokuroro nutarimas panaudoti taikant procesinę prievartos priemonę surinktą informaciją apie privatų asmens gyvenimą kitoje byloje, kaip tai numatyta BPK 162 straipsnyje. Tačiau iš užfiksuoto pokalbio turinio matyti, kad jame jokios informacijos apie privatų asmens gyvenimą nėra, jo metu E. S. įtikinėjo E. K. pakeisti parodymus dėl J. K. sumušimo. Be to, byloje yra pakankamai kitų duomenų, leidžiančių spręsti, kad nukentėjusiajai ir liudytojams buvo daromas neteisėtas poveikis, kad šie pakeistų parodymus, todėl net ir pripažinus, jog slapto sekimo protokolu šioje baudžiamojoje byloje buvo remiamasi nepagrįstai, tai nebūtų laikoma esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu. Skundo argumentų dėl neva neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių byloje surinkti duomenys nepatvirtina. Tai, kad konfliktas tarp nukentėjusiųjų ir liudytojo A. K. kilo dar jiems būnant kavinėje, niekaip nekeičia inkriminuojamos nusikalstamos veikos esmės ir jos kvalifikavimui reikšmės neturi, kaip tokios reikšmės neturi ir aplinkybė, kad T. P. smūgiavo K. B., bet pataikė J. K.. Spręsti, kad tokiu atveju, kai kaltininkas suduoda ne tam asmeniui, kuriam taikėsi suduoti, veikos pasekmės yra neatsargios, nėra jokio pagrindo. Skunde nurodoma aplinkybė, kad smūgis suduotas konflikto metu, neprieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytai aplinkybei, kad tuo metu nukentėjusioji ėjo šaligatviu.Skunde taip pat ginčijamos parodymo atpažinti metu nustatytos aplinkybės, tačiau jokių procesinių pažeidimų atliekant asmens parodymo atpažinti veiksmus apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Prieš parodant asmenis atpažinti, nukentėjusioji ir liudytojai buvo apklausti apie asmens, kuris galimai sudavė smūgį J. K., požymius, ir parodymo atpažinti metu visi atpažino T. P. kaip šį asmenį. Nukentėjusioji ir liudytoja E. K. nurodė, kad atpažįsta T. P. pagal bendrus veido bruožus, ir pažymėjo, kad šiuo metu asmuo atrodo vyriškesnis, stambesnio veido. Liudytojas K. B. taip pat atpažino T. P. iš bendrų veido bruožų, trumpo plaukų kirpimo, šukuosenos ir nurodė neabejojantis, kad tai tas pats asmuo, kuris sudavė J. K.. Teismo posėdyje apklaustas policijos pareigūnas M. Š. patvirtino, kad ir E. K., ir J. K. atpažino T. P. parodymo atpažinti metu.Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis pripažintas recidyvistu, tačiau sutikti su šiuo argumentu nėra pagrindo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, T. P. teisiamas jau aštuntą kartą, iš jų keturi teistumai – už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Taigi akivaizdu, kad T. P. yra linkęs nusikalsti ir yra pavojingas visuomenei, o jo padaryta nauja nusikalstama veika tik per atsitiktinumą neturėjo sunkesnių padarinių. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už šią nusikalstamą veiką, tinkamai įvertino jos pavojingumą ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Naują to paties pobūdžio nusikalstamą veiką T. P. padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl teismas, bendrindamas bausmes, pagrįstai parinko visiško bausmių sudėjimo būdą, nes akivaizdu, kad bausmės tikslai, ją nuteistajam atliekant laisvėje, negali būti pasiekti.Skunde apeliantas nurodo, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo tenkintas nepagrįstai. Atsakant į apelianto pateiktus argumentus, pažymėtina, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji dėl jai padaryto poveikio, bylos nagrinėjimo pradžioje pareiškė ieškinio nepalaikanti, nesudaro pagrindo civilinio ieškinio netenkinti. Tokio pagrindo nesudaro ir tai, kad, kaip teigia nuteistasis, jis civilinio ieškinio negavo; byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys jam buvo išsiųstas gyvenamosios vietos adresu. Teismas, įvertinęs nukentėjusiosios patirtą fizinį skausmą, gydymosi trukmę, pažeminimą, teisingai nusprendė, kad civilinis ieškinys turi būti tenkinamas pilna apimtimi. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo posėdis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatų. Jokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį panaikinti ar pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.