- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-25
- Bylos Nr.
- eI-3029-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01780-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Arūnas Kaminskas, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- UAB „ID forty Six“
- Atsakovas
- Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos
- Trečiasis asmuo
- Gyventojų
- Advokatai
- Rasa Vaičekauskytė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Paulauskienės, Arūno Kaminsko, dalyvaujant pareiškėjos UAB „ID forty Six“ atstovams Tautvydui Bargeriui ir advokato padėjėjai Rasai Vaičekauskytei, atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovėms Ditei Rimkutei ir Vilmai Melienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „ID forty six“ skundą atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Gyventojų ir smulkaus verslo kredito unijai dėl nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
UAB „ID forty six“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) su skundu (el. b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovė) 2015 m. vasario 19 d. nutarimą Nr. 12R-28 (toliau – ir Nutarimas Nr. 12R-28), kuriuo pareiškėjai už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 13 str. 1 d. pažeidimą skirta 300 Eur bauda. Be to, pareiškėja prašo priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad Tarnyba klaidingai konstatuoja, jog vartotojo D. J. elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) Bendrovė išsiuntė reklaminius laiškus, neturėdama vartotojo sutikimo arba prašymo jam tiesiogiai teikti reklamą. Pabrėžė, kad D. J. elektroninio pašto adresas sistemoje buvo registruotas kaip pareiškėjos siunčiamų naujienlaiškių gavėjas, šio elektroninio pašto adreso statusas iki 2015 m. kovo 20 d. duomenų bazėje nurodytas kaip „aktyvus“ ir „užsiprenumeravęs“. Pažymėjo, kad užsiprenumeruojant pareiškėjos naujienlaiškius asmens tapatybė nėra identifikuojama, nes pakanka nurodyti tik elektroninio pašto adresą, taigi pareiškėja objektyviai niekaip negalėjo / negali patikrinti naujienlaiškių prenumeratos formoje nurodyto el. pašto sąsajų su jį nurodžiusiu asmeniu, todėl galima ir tokia situacija, kai gali būti nurodomas trečiojo asmens, kuris realiai sutikimo gauti naujienlaiškių nedavė, elektroninio pašto adresas. Tačiau tokia situacija, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neturi realių galimybių identifikuoti el. paštą nurodančio asmens, jokiais būdais negali būti traktuotina kaip teisės aktų pažeidimas. Atkreipė dėmesį, kad D. J. niekada nėra kreipęsis į Bendrovę dėl nepageidaujamos reklamos siuntimo, todėl pareiškėja neturėjo jokio pagrindo jo pašalinti iš naujienlaiškius užsisakiusių asmenų duomenų bazės.
Pareiškėjos teigimu, Tarnyba taip pat nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja siuntė vartotojui A. Ž. Gyventojų ir smulkaus verslo kredito unijos (toliau – ir Unija) paskolų reklamą. Paaiškino, kad Unija iš pareiškėjos įsigijo elektroninių naujienlaiškių siuntimo paslaugą, tačiau šios paslaugos esmė yra ta, kad klientas turi galimybę pats suformuoti (sukurti) naujienlaiškį ir jį siųsti norimam el. pašto adresui. Bendrovė pabrėžė, jog ji pati niekada nesiuntė ir nesiunčia naujienlaiškių klientų vardu, nebent dėl to atskirai raštu susitariama. Pareiškėjos teigimu, ji tik suteikia asmenims (klientams) technines galimybes pasirinktiems asmenims siųsti savo sukurtus naujieniaiškius, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad pareiškėja prisiima atsakomybę už kilusias neigiamas teisines pasekmes dėl to, kad klientai, naudodamiesi paslauga, pažeidžia teisės aktų reikalavimus, pvz., siunčia naujienlaiškius vartotojams, negavę išankstinio jų prašymo ar sutikimo gauti reklamą.
Atkreipė dėmesį, jog asmuo, prieš įsigydamas naujienlaiškių siuntimo paslaugas, turi sutikti su pareiškėjos pateiktomis paslaugų naudojimo taisyklėmis, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad paslaugų naudotojas prisiima visą atsakomybę už galimus teisės aktų pažeidimus naudojantis paslaugomis, be to, paslaugų naudotojas neturi teisės siųsti elektroninių naujienlaiškių asmenims, iš anksto nedavusiems sutikimo gauti naujieniaiškius. Bendrovės nuomone, Unijos paaiškinimai, kad neva ji nesiuntė elektroninių laiškų A. Ž., nedisponuoja iš pareiškėjos įsigytų kontaktinių duomenų bazėmis, neatitinka tikrovės. Pabrėžė, jog sąskaita faktūra Nr. IDS 001419 taip pat niekaip neįrodo, jog naujienlaiškį vartotojui A. Ž. siuntė būtent pareiškėja, taigi naujienlaiškį A. Ž. siuntė pati Unija, todėl būtent ji turi atsakyti už tokį pažeidimą teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir parašė jį atmesti kaip nepagrįstą (el. b. l. 39–41).
Nurodė, kad pagal Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. reklama telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik reklamos vartotojo sutikimu ar jo prašymu. Įstatymas nenustato privalomos reklamos vartotojo sutikimo ir prašymo formos, tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.173 str. 1 d. tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomi akceptu, t. y. sutikimu. Atsakovės nuomone, skundžiamo nutarimo teisėtumas turėtų būti vertinamas pagal jo priėmimo dieną buvusią situaciją, todėl pareiškėjos teismui teikiami, tačiau Tarnybai prašant nepateikti paaiškinimai ir papildomi dokumentai apie vartotojo D. J. neva sutikimą gauti reklamą apskritai neturėtų būti vertinami. Teismui nusprendus priešingai, Bendrovės naujai pateiktas įrodymas – ekrano vaizdas su įmoniukatalogai.com naujienlaiškio prenumeratos gavėjų el. pašto adresais – turėtų būti vertinamas itin kritiškai. Tarnybos teigimu, minėtas dokumentas kelia pagrįstų abejonių dėl jo autentiškumo, be to, jis jokiu būdu neįrodo, kad D. J. yra davęs sutikimą gauti reklamą, nes nurodant el. pašto adresą imoniukatalogai.com, užsiprenumeruojant Bendrovės naujienlaiškius, asmens tapatybė nėra identifikuojama. Tarnybos nuomone, gavusi vartotojo D. J. skundą dėl nepageidaujamos reklamos, kuriame teigiama, jog sutikimas dėl reklamos gavimo nebuvo duotas, Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. pažeidimas nustatytas pagrįstai.
Atsakovės teigimu, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji vartotojams jokios nepageidaujamos reklamos nesiuntė, o Unijos pateikta informacija bei PVM sąskaitos faktūros kopija patvirtina, jog būtent UAB „ID forty six“ siuntė minėtą reklamą vartotojui A. Ž..
Trečiasis suinteresuotas asmuo Unija atsiliepime sutiko su pareiškėjos skundu (el. b. l. 187–189).
Unija nurodė, jog, pirkdama paslaugą iš pareiškėjos, sutiko su paslaugų naudotojo taisyklėmis, buvo informuota ir supažindintas su anti-SPAM politika ir tuo, kad paslaugų naudotojas neturi teisės siųsti elektroninių naujienlaiškių asmenims, kurie iš anksto nedavė sutikimo gauti tokius naujienlaiškius. Unija pabrėžė, jog aiškiai suvokė ir numatė, kad naujienlaiškius siųs tik registruotiems http://www.taikosunija.lt/ klientams ir suinteresuotiems naujienlaiškių gavimu fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie savo valią gauti minėtus pranešimus yra išreiškę aktyviai. Pažymėjo, kad vartotojai, spustelėję nuorodą „užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį“, pažymėję sutikimą varnele, pradeda gauti naujienlaiškį jau kitą kartą, kai tik jis yra siunčiamas. Unija paaiškino, jog siunčia naujienlaiškius iki to momento, kol vartotojas aktyviai išreiškia žodžiu ar raštu prašymo nutraukti naujienlaiškio siuntimą. Unijos teigimu, A. Ž. buvo registruotas Unijos naujienlaiškų siutimo gavėju 2014 m. sausio 29 d. ir pirmą kartą apie jo valią nebegauti užsiprenumeruoto naujienlaiškio Unija sužinojo tik iš pareiškėjos. Į Uniją minėtas asmuo niekada nesikreipė. Iš pareiškėjos sužinojusi apie A. Ž. valią, nedelsiant pašalino jį iš gavėjų sąrašų, kadangi itin vertina savo reputaciją ir neturi jokio tikslo, nesant vartotojo sutikimo, siųsti jam savo naujienlaiškius.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad reikia atriboti dvi Bendrovės teikiamas paslaugas – įmonių katalogus (parduodami duomenys, bet laiškai nesiunčiami) ir naujienlaiškių siuntimą. Naujienlaiškių siuntimo paslauga suteikia klientui tik galimybę siųsti naujienlaiškius, tačiau patys naujienlaiškiai siunčiami, adresatai parenkami paslaugą užsakiusio subjekto iniciatyva. Paaiškino, kad su klientais nėra sudaroma paslaugų sutartis, tačiau Bendrovės internetiniame puslapyje klientai supažindinami su šios paslaugos taisyklėmis ir turi su jomis sutikti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovės teismo posėdyje prašė skundą atmesti, remdamosi atsiliepime išdėstytais argumentais. Pažymėjo, kad priimant skundžiamą sprendimą rėmėsi tais duomenimis, kurie tuo metu buvo surinkti. Taip pat paaiškino, kad techninė klaida skundžiamame sprendime įtakos baudos dydžiui neturėjo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas visiškai.
Ginčas kilęs dėl Tarnybos 2015 m. vasario 19 d. nutarimo Nr. 12R-28, kuriuo pareiškėjai už Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. pažeidimą skirta 300 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Tarnyba 2014 m. kovo 20 d. gavo vartotojo D. J. skundą dėl nepageidaujamos reklamos teikimo į jo elektroninį paštą (duomenys neskelbtini). Skunde nurodyta, jog vartotojas nebuvo davęs leidimo ar sutikimo gauti reklamą (el. b. l. 115). Pažymėtina, jog D. J. 2014 m. sausio 22 d. minėtu el. pašto adresu gavo reklaminį laišką, siūlantį įsigyti įmonių duomenis. Laiške nurodytas kontaktinis telefono numeris (duomenys neskelbtini), laiškas atsiųstas iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 116–117).
Tarnyba 2014 m. rugsėjo 26 d. gavo vartotojo A. Ž. prašymą dėl nepageidaujamos reklamos teikimo. Prašyme vartotojas nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 9 d. be duoto leidimo iš Gyventojų ir smulkaus verslo kredito unijos gavo nepageidaujamą reklaminį laišką elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Laiškas atsiųstas iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 94–96).
Pažymėtina, kad pagal Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. reklama telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik reklamos vartotojo sutikimu arba jo prašymu.
Tarnyba, išnagrinėjusi minėtų vartotojų skundus, Nutarime Nr. 12R-28 konstatavo, kad vartotojams D. J. ir A. Ž. siųsti elektroniniai laiškai pripažintini reklama, reklaminės veiklos subjektas, atsakingas už nepageidaujamų reklaminių laiškų siuntimą – UAB „ID forty six“, kuri be minėtų vartotojų sutikimo išsiuntusi jiems reklaminius laiškus pažeidė Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. Nutarime Nr. 12R-28, be kita ko, nurodoma, jog epizodas dėl D. J. siųsto reklaminio laiško nevertinamas, nes nuo šio pažeidimo momento yra praėję daugiau nei vieneri metai. Bendrovei už Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. pažeidimą Tarnyba skyrė 300 Eur baudą (el. b. l. 5–9).
Pareiškėja, nesutikdama su Nutarimu Nr. 12R-28, teigia, kad D. J. buvo davęs sutikimą siųsti jam reklaminius laiškus, o už A. Ž. siųstą reklamą atsakinga Unija.
Visų pirma teismas pažymi, kad Nutarimu Nr. 12R-28 Bendrovei nuobauda paskirta iš esmės tik už naujienlaiškio A. Ž. siuntimą, kadangi, kaip minėta, epizodas dėl D. J. siųsto reklaminio laiško nevertinamas, nes nuo jo yra praėję daugiau nei vieneri metai. Pažymėtina, kad, nors skundžiamo nutarimo dalyje, kurioje pasisakoma dėl skiriamos sankcijos, nurodoma, jog Tarnyba atsižvelgia, jog Bendrovė pažeidė abiejų vartotojų, t. y. D. J. bei A. Ž. įstatymu saugomą interesą, savo paslaugų reklamą vartotojams išsiuntė po vieną kartą, tačiau teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose (el. b. l. 185–186) atsakovė nurodė, jog Nutarimo Nr. 12R-28 konstatuojamoje dalyje įsivėlė techninė klaida, kuri neturi įtakos sankcijos dydžiui. Taigi darytina išvada, kad ginčo atveju aktualus tik epizodo dėl naujienlaiškio A. Ž. išsiuntimo įvertinimas.
Teismas sutinka su atsakove, kad naujienlaiškyje, siųstame A. Ž., pateikta informacija pripažintina reklama. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog pagal Reklamos įstatymo 2 str. 9 d. reklaminės veiklos subjektas yra reklamos davėjas, reklamos paslaugų teikėjas. Reklamos davėjas – asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama (Reklamos įstatymo 2 str. 10 d.). Reklamos paslaugų teikėjas – Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo arba kitoje valstybėje narėje įsteigtas juridinis asmuo, kita organizacija ar jų filialai, užsienio valstybės juridinio asmens ar kitos organizacijos filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, teikiantys reklamos gamintojo, reklamos skleidėjo ar (ir) reklamos tarpininko paslaugas (Reklamos įstatymo 2 str. 13 d.). Minėti asmenys, vadovaujantis Reklamos įstatymo 23 str., yra atsakingi už Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą. Be to, ir Reklamos įstatymo 24 str. 1 d. įtvirtinta, jog už šio įstatymo 13 str. nustatytų reikalavimų nesilaikymą bauda gali būti skiriama būtent reklaminės veiklos subjektams.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Bendrovė Unijai pardavė elektroninių naujienlaiškių siuntimo paslaugą (el. b. l. 13). Pareiškėja teismo posėdžio metu paaiškino, jog minėta paslauga apima tik suteikimą galimybės siųsti naujienlaiškius, tačiau už pačių naujienlaiškių siuntimą, adresatų parinkimą atsako Bendrovės klientas, užsisakęs minėtą paslaugą. Pažymėtina, kad Unija savo atsiliepime patvirtino šiuos pareiškėjos teiginius, patvirtindama, jog pati siuntė naujienlaiškius savo registruotiems klientams, tarp kurių buvo ir A. Ž. (el. b. l. 187–189). Be to, kaip matyti iš naujienlaiškių siuntimo paslaugos, kurią Unija užsisakė ir pareiškėjos, taisyklių (el. b. l.12), paslaugų naudotojas (šiuo atveju – Unija) yra reklamos skleidėjas bei adresatų asmens duomenų valdytojas, be to paslaugų naudotojas prisiima visą atsakomybę už galimus teisės aktų pažeidimus naudojantis minėtomis paslaugomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog Tarnyba klaidingai nustatė, jog ginčo atveju Bendrovė yra reklaminės veiklos subjektas, kuriam gali būti skiriama bauda už Reklamos įstatymo pažeidimus. Konstatavus minėtą aplinkybę, darytina išvada, jog skundžiamas atsakovės Nutarimas Nr. 12R-28, kuriuo pareiškėjai už Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. pažeidimą paskirta 300 Eur bauda, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.), o Bendrovės skundas tenkinamas visiškai.
Pažymėtina, kad pareiškėja taip pat prašo atlyginti jai ir bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 str. 2, 6 d., kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį, kitas išlaidas dėl skundo surašymo ir padavimo bei atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškėja prie skundo pridėjo tokius jos patirtas išlaidas patvirtinančius įrodymus: sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymą, pagal kuriuos Bendrovė A. M. sumokėjo 170 Eur (el. b. l. 15–16), sąskaitą už teisines paslaugas, bei mokėjimo nurodymą, pagal kuriuos Bendrovė advokato padėjėjai Rasai Vaičekauskytei sumokėjo 181 Eur (b. l. 37–38). Be to, pareiškėja pateikė mokėjimo nurodymą, pagal kurį sumokėjo 21 Eur žyminį mokestį (el. b. l. 16) ir antstolio D. Š. už faktinių aplinkybių konstatavimą surašytą sąskaitą faktūrą.
Nustatyta, kad A. M. Bendrovės interesus atstovavo 2013 m. spalio 1 d. prokūros pagrindu (el. b. l. 17). Bendrovė prokuristui sumokėjo 100 Eur už skundo teismui parengimą bei 70 Eur už konsultaciją byloje dėl Reklamos įstatymo pažeidimo (el. b. l. 15). Atkreiptinas dėmesys, jog konsultacija laikytina sudedamąją skundo parengimo paslaugos dalimi, todėl ir patirtos išlaidos už tokią paslaugą laikytinos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – skundo parengimą, todėl darytina išvada, kad Bendrovė prokuristui už skundo surašymą iš viso sumokėjo 170 Eur.
Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-31/2012 yra išaiškinusi, kad, atsižvelgiant į tai, jog pagal ABTĮ 49 str. atstovais teisme gali būti ne tik advokatai ir advokatų padėjėjai, vadovaujantis ABTĮ 44 str. 6 d. pirmu sakiniu, administracinių bylų teisenoje proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti jai tokias atstovavimo išlaidas, kurias ji patyrė ne tik advokato ar advokato padėjėjo, bet ir kitų asmenų, kurie teisėtai atstovavo proceso šaliai, teisinėms paslaugoms apmokėti.
Vadovaujantis CPK 98 str., šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Taigi, nors Rekomendacijos reglamentuoja maksimalius užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) dydžius, tačiau atsižvelgiant į minėtą LVAT išaiškinimą, jos taikytinos ir šioje byloje prokuristui patirtų išlaidų apskaičiavimui.
Rekomendacijų 7 p. nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pažymėtina, kad skundas teismui surašytas 2015 m. kovo 21 d., o 2014 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 696,70 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 p. maksimalus užmokestis, priteistinas už skundo parengimą šiuo atveju sudaro 1 741,75 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nagrinėjamu atveju skundą surašė ne advokatas, todėl prokuristo paslaugų maksimaliems įkainiams apskaičiuoti taikytinas Rekomendacijų 5 p., pagal kurį už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 proc. šių rekomendacijų 8 p. nurodyto maksimalaus užmokesčio. Taigi darytina išvada, kad maksimali galima priteisti suma už skundo surašymą nagrinėjamu atveju sudaro 1 393,40 Eur. Kaip matyti, pareiškėjo patirtos 170 Eur išlaidos už skundo surašymą yra daugiau nei 8 kartus mažesnės už Rekomendacijose nurodomą galimą priteisti sumą ir atsižvelgiant į ginčo pobūdį laikytinos protingomis ir pagrįstomis, todėl gali būti priteistinos pareiškėjai.
Be to, Bendrovė sumokėjo advokato padėjėjai Rasai Vaičekauskytei, kuri Bendrovę atstovavo 2015 m. lapkričio 2 d. atstovavimo sutarties (b. l. 2) pagrindu, 50 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui bei 131 Eur už atstovavimą 2015 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje.
Teismas pažymi, kad pasirengimas teismo posėdžiui laikytinas sudėtine atstovavimo teisme dalimi, todėl darytina išvada, kad už dalyvavimą 2015 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje pareiškėja savo atstovei iš viso sumokėjo 181 Eur. Tačiau pažymėtina, kad 2015 m. lapkričio 9 d. teismo posėdis truko 15 min., o pagal Rekomendacijų 9 p. teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Kadangi minėtas teismo posėdis truko trumpiau nei pusvalandį, atstovavimo išlaidos už atstovavimą teisme šiuo atveju nepriteistinos.
Pareiškėjo pateiktas mokėjimo nurodymas (el. b. l. 18) patvirtina, kad pareiškėjui taip pat priteistinas 21 Eur žyminis mokestis. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas negali spręsti dėl išlaidų antstoliui atlyginimo, kadangi teismui pateikta sąskaitą faktūra (b. l. 39) nepatvirtina, jog joje nurodyta suma buvo pareiškėjos sumokėta. Išaiškintina, kad pagal ABTĮ 45 str. 1 d. prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Atsižvelgiant į tai, aks išdėstyta darytina išvada, kad bendrovei iš atsakovės iš viso priteistina 192 Eur (171 Eur + 21 Eur) bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str., 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Tenkinti pareiškėjos UAB „ID forty six“ skundą visiškai.
Panaikinti atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2015 m. vasario 19 d. nutarimą Nr. 12R-28.
Priteisti pareiškėjai UAB „ID forty six“ iš atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 192 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą