Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Dariaus Kantaravičiaus ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. B. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ir skundžiamu nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad jis 2017 m. rugsėjo 20 d. apie 12.05 val. Kaune, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 44 punktų reikalavimus staiga išbėgo į (duomenys neskelbtini) pr. ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) esančią pėsčiųjų perėją, prieš pat pirma eismo juosta jam iš kairės pusės važiavusį troleibusą Škoda, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą O. Z. (O. Z.), dėl ko troleibusui staigiai stabdant, kad išvengti jo partrenkimo, troleibuso salone nukrito ir susižalojo keleivė V. M. I., kuriai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Motyvuojamoji dalis

5. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.

7. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su teismo išvada, kad byloje surinktais duomenimis buvo pagrįstai nustatyta, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, požymių. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

8. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

10. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju sprendžiant dėl D. B. kaltės itin reikšmingos 2017 m. rugsėjo 20 d. kilusio eismo įvykio aplinkybės, jos analizuotinos KET bei transporto priemonės – troleibuso vairuotojo ir išteisintojo veiksmų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje teismui kyla pareiga įvertinti ne tik technines, bet ir kitas objektyvias aplinkybes konkrečioje eismo įvykio situacijoje ir atsižvelgti į tai vertinant eismo dalyvio veiksmus, tai yra, ar pėsčiasis D. B. turėjo ir galėjo numatyti eismo įvykio kilimo galimybę, turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Nerūpestingumui nustatyti turi būti taikomas protingumo ir apdairumo kriterijus, vertinant konkrečią situaciją, konkretaus eismo įvykio aplinkybes, siejant su vairuotojo galėjimu ir turėjimu numatyti padarinius.

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors būtinąja priežastimi eismo įvykiui kilti ekspertizės akte nurodytas būtent pėsčiojo elgesys, tačiau nagrinėjamoje situacijoje išteisintojo pagrįstus lūkesčius, jog troleibuso vairuotojas, vykdydamas Kelių eismo taisyklių 30 ir 127 punktų reikalavimus, sustos ties pėsčiųjų perėja, patvirtina objektyvių byloje surinktų įrodymų visuma. Visų pirma tai paties troleibuso vairuotojo parodymai, duoti teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, jog D. B. jis turėjo galimybę pamatyti ir pamatė 5–6 metrų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos, bėgantį link jos. Kelių eismo taisyklių 30 punkte (redakcija, galiojusi 2017 m. rugsėjo 20 d.) nustatyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tamsiuoju paros metu, esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti. Be to, KET 127 punkte nurodoma pareiga vairuotojams pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Įvertinus liudytojo O. Z. parodymus, jog jis 5–6 metrų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos matė jos kryptimi judantį išteisintąjį, bet tikėjosi, kad pastarasis sustos ir gatvės nekirs, atsižvelgiant į aptartus KET 30 ir 127 punktų reikalavimus, nėra pagrindo teigti, jog D. B. veiksmai siekiant kirsti gatvę, kuria link jo judėjo troleibusas (nors ir nebuvo pakankamai saugūs ir apdairūs) buvo tiek nusikalstamai nerūpestingi, kad užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę dėl susidūrimo su transporto priemone metu kitiems asmenims kilusių padarinių ir neatitiko bendro pobūdžio pareigos visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos.

13. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, jog D. B. link pėsčiųjų perėjos automobilių stovėjimo aikštele ir šaligatviu judėjo pakankamai nedideliu greičiu. Ties pėsčiųjų perėjos ženklu jis stabtelėjo, pasisuko į kairę pusę, kurioje pirma eismo juosta važiavo troleibusas, ir tik tada žengė į važiuojamąją kelio dalį. Troleibuso vairuotojas nurodė važiavęs pakankamai nedideliu – apie 30–40 km/h greičiu, prieš pėsčiųjų perėją pristabdęs, matęs išteisintąjį jam esant 5–6 metrų atstumu nuo perėjos. Be to, už jos kelių metrų atstumu buvo maršrutinių transporto priemonių sustojimas, todėl, kaip teigė pats išteisintasis, jis pagrįstai tikėjosi, jog troleibusas iki pėsčiųjų perėjos sustos. Nors prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, jog D. B. pagal savo asmenines savybes (specialiosios teisės vairuoti turėjimą, studijavimą aukštojoje mokykloje) turėjo ir galėjo numatyti daromos veikos pavojingumą, tačiau atmesdama šiuos skundo argumentus, kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas neatsargios D. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, pagrįstai atsižvelgė į išteisintojo nedidelę gyvenimišką patirtį, jo jauną amžių, o studijos aukštojoje mokykloje ir vairuotojo pažymėjimo turėjimas tėra tik prielaidos prokuroro daromoms išvadoms pagrįsti. Nors D. B. turi specialiąją teisę vairuoti transporto priemones, tačiau jo, kaip vairuotojo, stažas yra nedidelis. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog dėl turimų įgūdžių ir patirties, D. B. nenumatė ir neturėjo realios galimybės numatyti, kad savo veiksmais sukels pavojų savo ar kitų asmenų sveikatai. Įvertinus pakankamai jauną D. B. amžių, nedidelę vairavimo patirtį, priešingai nei teigiama prokuroro skunde, šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti, jog išteisintasis pagal individualias jo asmenines savybes, esant pakankamai nedideliam troleibuso greičiui, turėjo ir galėjo iš anksto numatyti troleibuso stabdymo kelią, juolab, kad ir ekspertizės akte nurodytas skirtumas tarp troleibuso atstumo iki partrenkimo vietos (išteisintajam įžengus į važiuojamąją kelio dalį – 15,60 m) ir šios transporto priemonės stabdymo kelio (nuo to paties atskaitos momento – 15,80 m) skyrėsi itin nežymiai.

14. Siekiant įvertinti kilusio eismo įvykio padarinius – nukentėjusiosios nesunkų sveikatos sutrikdymą – būtinojo priežastinio ryšio su išteisintojo veiksmais kontekste, svarbu atsižvelgti ir į objektyviai nustatytas padarinių atsiradimo aplinkybes. Liudytojas O. Z. parodė, jog įvykio metu jo vairuotame troleibuse buvo pakankamai daug žmonių, tačiau nei vienas kitas asmuo dėl transporto priemonės stabdymo nenukentėjo. Pati nukentėjusioji V. M. I., ikiteisminio tyrimo metu teigusi, jog pasiruošusi išlipti ir važiuodama stovėdama troleibusu prie jo vidurinių durų, abiem rankomis laikėsi už turėklo, teisiamojo posėdžio metu jau nurodė besilaikiusi viena ranka, kadangi kita ranka buvo sugipsuota. Tai, kad jos ranka buvo sugipsuota, patvirtino ir liudytojas O. Z.. Būdama senyvo amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini) m.), turėdama objektyvią galimybę prie išėjimo durų pasirinkti sėdimą vietą (nurodė, jog besilaikydama už turėklo, buvo pasidėjusi rankinę ant troleibuso sėdynės), ji elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, neįvertino savo fizinių galimybių išsilaikyti stovint troleibuse (transporto priemonėje, kuri bet kuriuo eismo metu gali atlikti staigesnį manevrą). Pagrindo teigti, jog išteisintasis, kirsdamas važiuojamąją kelio dalį, turėjo ir galėjo numatyti, jog nukentėjusioji, važiuodama troleibusu, pasirinks būtent tokį elgesio būdą, nėra. Juolab to nepatvirtina ir liudytojo O. Z. parodymai, kad tokio stipraus stabdymo, dėl kurio galėtų nukristi troleibuso keleivis, nebuvo, prie tokio stabdymo žmonės nekrenta. Iš aptariamų aplinkybių matyti, jog nukentėjusiajai kilę padariniai, vertinant juos ryšium su išteisintojo veiksmais, yra labiau atsitiktinio pobūdžio, sąlygoti, be kita ko, ir pačios V. M. I. pasirinkto veikimo būdo, bet ne staigaus transporto priemonės, judėjusios 30–40 km/h greičiu, stabdymo. Šią išvadą patvirtina ir jau aptartos aplinkybės, jog D. B., atsižvelgiant į KET 30 ir 127 punktų reikalavimus, turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad troleibuso vairuotojas savalaikiai sustabdys transporto priemonę.

15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga, pakankamai ir objektyviai juos išanalizavo bei įvertino, padarė ištirtus įrodymus atitinkančias išvadas. Kadangi išnaudojus visas galimybes pašalinti prieštaravimus ir abejones bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog D. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, kaip to reikalauja in dubio pro reo principas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį nagrinėjamoje byloje.

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog renkant ir vertinant įrodymus būtų iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio ar kitų BPK straipsnių nuostatos. Žemesnės instancijos teismo sprendimas surašytas laikantis BPK nustatytų nuosprendžio surašymo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo byloje surinktų duomenų visumą ir tai leido teismui tinkamai išnagrinėti bylą, padarant motyvuotas, abejonių nekeliančias, esminių prieštaravimų neturinčias išvadas dėl D. B. inkriminuotos veikos sudėties subjektyvių požymių nebuvimo. Atsižvelgiant į visa tai, prokuroro apeliacinis skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio.