Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2.1. Sprendime1 ir Sprendime2 nebuvo nurodyti ir pateikti motyvai, nes pareiškėjas jokių pažeidimų nėra atlikęs ir prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu gavo teisėtai. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas tinkamai priėmė pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 14 d. prašymą Nr. 2309-LLG-0871, kurio pagrindu buvo priimtas 2023 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 23S190400, kadangi pareiškėjas atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 2 dalies išimtis, turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, todėl Sprendimas2 yra neteisėtas ir nepagrįstas, ir todėl turi būti panaikintas.

2.2. Sprendimas1 buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalimi, jog užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi priėmimo. Tačiau pareiškėjas paaiškina, kad šis apribojimas netaikomas, kai leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti ar pakeisti 35 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatytais pagrindais. Pareiškėjas turėjo išimtį teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kadangi šiuo pagrindu nebuvo taikomi apribojimai jeigu leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti ar pakeisti 35 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatytais pagrindais. Be to, nei teismas, nei Departamentas nenustatė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, kadangi pareiškėjas neteikė fiktyvių dokumentų, o tuo labiau įdarbinančioji įmonė, taip pat nebuvo ir nėra fiktyvi, tačiau neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 16 dalies reikalavimų, todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo teikti dokumentus nauju pagrindu ir nepraėjus 1 metų terminui nuo atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo teigimu, jis turėjo nepanaikintą leidimą laikinai gyventi, todėl turėjo teisę teikti dokumentus pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

2.3. Iš ginčijamų Departamento sprendimų matyti, jog atsakovo teigimu, svarbu įvertinti užsieniečio gyvenimo Lietuvoje trukmę, susiklosčiusius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius, taip pat kitas sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, tačiau atsakovas to nepadarė. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvoje jis gyvena apie 4 metus, jo su kilmės šalimi niekas nesieja, Lietuvoje gyvena jo žmona, turinti galiojančius leidimus gyventi, todėl atsakovas Sprendimą1 ir Sprendimą2 priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.

2.4. Ginčijami sprendimai yra per griežti, nes pareiškėjas negavo jokios informacijos, kad jo dokumentai yra fiktyvūs ar negaliojantys, pareiškėjas turėjo teisę teikti dokumentus ir gauti leidimą laikinai gyventi pagal 2023 m. spalio 24 d. sprendimą, todėl jis privalo galioti, o Sprendimas1 turėtų būti panaikintas, kaip neteisėtas ir neturintis teisinės galios.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu Departamentas ginčijamasis sprendimais nusprendė pripažinti Departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 23S190400 ir Departamento Kauno skyriaus 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 2309-LLG-0871 netekusias galios.

3.2. Negalima sutikti su pareiškėjo skundo teiginiais, jog pareiškėjas, Departamentui priėmus 2023 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 23S101278 atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi galėjo pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi anksčiau kaip vieneri metai nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo, nes 2023 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 23S101278 buvo priimtas trimis savarankiškais pagrindais (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas; 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktis; 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto d papunktis). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindui Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies išimtys nėra taikomos, todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad jo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi galės būti pateiktas anksčiau kaip vieneri metai nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo.

3.3. Negalima sutikti su pareiškėjo teiginiais, jog nei Departamento, nei teismo nebuvo nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas, nes 2023 m. lapkričio 22 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartyje Nr. eA-2498-1047/2023 konstatuota, kad pareiškėjas sąmoningai teikė Departamentui melagingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl, Departamento vertinimu, pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės. Be to, kiti pareiškėjo skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

3.4. Ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, todėl jie atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjas, jo atstovas ir atsakovo atsakovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Ginčas byloje kilo dėl Sprendimo1, kuriuo Departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimas pripažintas netekusiu galios ir Sprendimo2, kuriuo Departamento Kauno skyriaus 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimas priimti prašymą pripažintas netekusiu galios.

6. Remiantis rašytiniais įrodymais, byloje nustatytos šios esminės faktinės aplinkybės:

6.1. Departamentas 2023 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą Nr. 23S101278, kuriuos pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbdavys (priimančioji įmonė, priimantysis subjektas) turi nepriemoką Fondo valdybos biudžetui; darbdavys (priimančioji įmonė, priimantysis subjektas) nevykdo ekonominės veiklos. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b ir d papunkčiais.

6.2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 23S101278, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apskundė pirmiau nurodyta teismo sprendimą LVAT, bet jis 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2498-1047/2023 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. LVAT be kita ko konstatavo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir išvadoms, jog pareiškėjas sąmoningai teikė Departamentui melagingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis.

6.3. Pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2023 m. spalio 25 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2025 m. sausio 22 d.

6.4. Departamentas 2023 m. lapkričio 17 d. priėmė ginčijamą Sprendimą1, kuriame nusprendė pripažinti Departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 23S190400, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi ir išduotas kitas leidimas netekusiu galios, nes jis neturėjo būti priimtas. Sprendime1 nurodyta, jog 2023 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi priimtas neteisėtai, kadangi 2023 m. liepos 3 d. buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b ir d papunkčiais.

6.5. Departamentas 2023 m. lapkričio 21 d. priėmė ginčijamą Sprendimą2, kuriame nusprendė pripažinti netekusiu galios Departamento Kauno skyriaus 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą priimti pareiškėjo prašymą Nr. 2309-LLG-0871. Sprendime2 nurodyta, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi pagal 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą priimtas Departamento Kauno skyriuje, tačiau 2023 m. liepos 3 d. buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjo prašymas negalėjo būti priimtas.

7. Įstatymo 35 straipsnyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai.

Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo. Šis apribojimas netaikomas, kai leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti ar pakeisti šio straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatytais pagrindais arba kai dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu kreipiasi nepilnametis užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, arba užsieniečio, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, šeimos narys, kuriam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

8. Pareiškėjo teigimu, nors Sprendimas1 priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalimi, tačiau šis apribojimas pareiškėjui netaikomas, kadangi jam turėjo būti taikoma išimtis vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punktu. Pasak pareiškėjo, nei teismas, nei Departamentas 2023 m. liepos 3 d. sprendime nenustatė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų.

9. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b ir d papunkčiais. Ginčijami sprendimai priimti atsižvelgus į šiame sprendime nustatytas aplinkybes.

Pažymėtina, kad be pareiškėjo minimų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto pagrindų, kurie laikytini išimtinis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies prasme, Departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendimas buvo priimtas vadovaujantis ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

Be to, LVAT, tikrindamas pirmiau nurodyto Departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir išvadoms, jog pareiškėjas sąmoningai teikė Departamentui melagingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis.

Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo kvestionuoti Departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendime padarytos išvados dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo, kadangi jis buvo patvirtintas LVAT galutine ir neskundžiama nutartimi.

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui netaikoma išimtis nustatyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkte, kadangi Departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendimas buvo priimtas be kita ko vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pareiškėjo argumentai, susiję su išimties taikymu, atmetami kaip nepagrįsti.

10. Pagal VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą.

Departamentas priimdamas Sprendimą1 atsižvelgė į tai, jog prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Departamente priimtas 2023 m. rugsėjo 14 d., o 2023 m. spalio 24 d. priimtas sprendimas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau sprendimas neturėjo būti priimtas, kadangi pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 14 d. prašymas priimtas neteisėtai. Todėl, vadovaudamasis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 23S190400 pripažino netekusiu galios.

Teismas pažymi, kad pareiškėjui Departamento 2023 m. liepos 3 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas galėjo pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo, bet pareiškėjo prašymas Departamente priimtas 2023 m. rugsėjo 14 d., t. y. praėjus mažiau negu vieneriems metams. Todėl Departamentas, priėmęs pareiškėjo prašymą nepraėjus vieneriems metams nuo sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o vėliau 2023 m. spalio 24 d. sprendimu panaikinęs vieną leidimą laikinai gyventi ir išdavęs kitą leidimą laikinai gyventi, pagrįstai priėmė Sprendimą1 ir Sprendimą2, kuriais pripažino Departamento Kauno skyriaus 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą priimti prašymą Nr. 2309-LLG-0871 ir Departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 23S190400 netekusiais galios.

11. Šiame kontekste teismas pažymi, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą į jų teritoriją, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos.

12. Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, o pareiškėjo situacija nepatenka į joje nustatytas išimtis dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas privalėjo panaikinti savo ir Kauno skyriaus priimtus neteisėtus administracinius sprendimus, nes Departamento Kauno skyriaus 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimas priimti prašymą ir Departamento 2023 m. spalio 24 d. sprendimas panaikinus leidimą išduoti kitą leidimą yra neteisėti.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio, jog jo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi galės būti pateiktas anksčiau kaip vieneri metai nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo. Kitaip tariant, pareiškėjas negalėjo turėti pagrįsto lūkesčio, jog iš neteisėtų sprendimų pareiškėjui bus išduotas teisėtas leidimas gyventi.

13. Pareiškėjas ginčydamas Sprendimą1 ir Sprendimą2 taip pat nurodo, jog svarbu įvertinti pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje trukmę, susiklosčiusius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius, kitas sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, tačiau atsakovas to nepadarė. Be to, pareiškėjo teigimu, ginčijami sprendimai yra per griežti, nes pareiškėjas negavo jokios informacijos, kad jo dokumentai yra fiktyvūs ar negaliojantys.

Šiuo atveju buvo atliekama administracinė procedūra dėl sprendimų panaikinimo, kurie buvo priimti neteisėtai, o ne nagrinėjimas pareiškėjo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, todėl Departamentas pagrįstai išsamiai nevertino aplinkybių, kurios vertinamos priimant tokio pobūdžio sprendimus. Šioje situacijoje aktuali Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostata apribojanti galimybę teiki prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir nustatytas apribojimas neturi išimčių, susijusių su užsieniečio socialiniais ryšiais.

Nors pareiškėjas skunde nurodo LVAT praktiką (Nr. A-756-342/2010 ir Nr. eA-4459-556/2019), kuri jo manymu turėtų būti taikoma šioje byloje, bet teismas pažymi, kad pirmiau nurodyta praktika nėra aktuali šioje byloje, nes nurodytų LVAT bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.

14. Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Departamentas nemotyvavo ginčijamų sprendimų, kaip teigia pareiškėjas, nes, teismo vertinimu, atsakovas tinkamai ir atsakingai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir susiklosčiusia situacija. Skundžiami sprendimai pagrįsti Departamento surinktais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimuose aiškiai išdėstyti motyvai. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas1 ir Sprendimas2 atitinka VAĮ 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

15. Pareiškėjo skunde kitos nurodytos aplinkybės bylos procesinei baigčiai jokios reikšmės neturi, todėl teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.), dėl jų nepasisako.

16. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo1 ir Sprendimo2 panaikinimo netenkinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.