- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-11
- Bylos Nr.
- I-3210-422/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- M. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie LR TM
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, ir trečiojo suinteresuotojo asmens Kalėjimų departamento prie LR TM atstovams,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie LR TM, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. G. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 20151 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-6), rašytiniame paaiškinime (b.l. 89-91) ir teismo posėdyje nurodė, jog jis nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. gegužės 28 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo kameros ploto reikalavimas. Pareiškėjo nuomone, minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto sumažinimas nuo 5 kv. m iki 3,6 kv. m yra draudžiamas bausmės griežtinimas; nebuvo galimybės nei judėti, nei sportuoti, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, nes apie 12 kv. m. dydžio kameros buvo užstatytos baldais. Nesutiko su atsakovo atstovo pozicija, jog tam tikrais laikotarpiais kamerose buvo santykinai mažiau asmenų, nes tokie laikotarpiai buvo labai trumpi, vieniems nuteistiesiems/suimtiesiems išvykus, jų vietos iš karto buvo užpildomos, pasivaikščioti ar į dušą buvo vedami visi kameroje buvę asmenys.
Tvirtino, jog kamerų sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko galiojančio teisinio reglamentavimo. Sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti, girdėjosi, kaip kiti nuteistieji atlieka gamtinius reikalus, sklisdavo nemalonūs kvapai. Kamerose buvo šalta, drėgna, dušuose trūko čiaupų, todėl šeši asmenys turėjo išsimaudyti per dvidešimt minučių, nors pagal Kauno TI vidaus tvarkos taisykles vienam asmeniui išsimaudyti turi būti skirta 15 min. Į mažą kiemelį vienu metu buvo išvedami visi kamerose buvę asmenys, todėl jame nelikdavo vietos pasivaikščioti. Nurodė, kad jam naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla ir kitomis kompensuojančiomis santykinai mažą patalpos plotą priemonėmis, nebuvo leidžiama, nes tokią privilegiją turi tik su Kauno TI administracija bendradarbiaujantys asmenys. Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė fiziniais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais . Pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose suformuota praktika. Pareiškėjo teigimu, jis nežmoniškomis sąlygomis buvo laikomas 515 dienų, orientacinio dydžio kompensaciją už kiekvieną parą yra 39,130 Eur, todėl jam priteistinos žalos dydis yra 20151 Eur. Prašo jo reikalavimui netaikyti ieškinio senaties, nes Konvencijoje senaties terminas nėra numatytas. Pagal CK 1.134 str. 1 d. ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams. Tvirtino, kad pažeidimas yra tęstinis, todėl, taikant ieškinio senatį, terminas turi būti skaičiuojamas pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatas. Teismui nusprendus, kad ieškinio senaties terminas praleistas, prašo atnaujinti šį terminą, nurodydamas, kad informacija apie teisės aktą, reglamentuojantį minimalią vienam asmeniui tenkančią ploto normą, būnant Kauno TI buvo nuslėpta, apie šį aktą sužinojo atvykęs į Marijampolės pataisos namus, be to, anksčiau į teismą nesikreipė dėl jam daromo psichologinio spaudimo.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą (b.l. 20-25) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Pripažino, kad tam tikrais periodais pareiškėjas buvo laikomas mažesnio, nei reglamentuota teisės aktuose, ploto sąlygomis, bet tai sąlygojo objektyvios, ne nuo atsakovo atstovo valinių veiksmų priklausančios priežastys. Nurodė, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma yra santykinis dydis, kuris kinta, atsižvelgiant į nuteistųjų /suimtųjų judėjimą (etapuojami į teismą, pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, į pataisos namus, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir t.t.), todėl vienam asmeniui tenka ir daugiau gyvenamojo ploto. Kauno TI pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai gryname ore, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, teniso kambariu, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, koplyčia, Socialinės reabilitacijos ir Sveikatos priežiūros specialistų teikiamomis paslaugomis - t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis arba pašalinančiomis neigiamą suėmimo sąlygų įtaką, todėl negalima traktuoti, kad, laikant pareiškėją Kauno TI, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai nuo 11,22 kv.m. iki 17,43 kv.m. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos. Pasivaikščiojimo gryname ore laikas gali būti prailginamas, tačiau ilginti pasivaikščiojimo trukmę pareiškėjui nebuvo pagrindo. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad jis nuo vaikystės serga bronchine astma. Kauno TI pareiškėjas nesirgo jokiomis ligomis, susijusiomis su kalinimo sąlygomis. Psichiatro apžiūros metu pareiškėjas yra nurodęs, kad sutriko miegas, nes jaudinasi dėl suėmimo. Naujai atvykusio suimtojo pirminio psichologinio vertinimo aprašyme pareiškėjas teigė, kad Kauno TI problemų nekyla, kameroje sutaria, išreiškė nerimą dėl laisvės atėmimo vietos, į kurią jis bus paskirtas. Visą likusį skundžiamą buvimo Kauno TI laiką į psichologus ar psichiatrą pareiškėjas nesikreipė, todėl jo psichinė būklė kalinimo Kauno TI metu buvo gera, kalinimo sąlygos jokio poveikio jai neturėjo. Tvirtino, jog pareiškėjas neįrodė sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties institutą.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Kalėjimų departamentas prie LR TM atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą (b.l. 12-16).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Į teismo posėdį neatvyko atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovas ir trečiojo suinteresuotojo asmens Kalėjimų departamento prie LR TM atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. gegužės 28 d. kalinant pareiškėją Kauno tardymo izoliatoriuje žiauriomis, kankinančiomis, asmens orumą žeminančiomis sąlygomis: laikant pareiškėją perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, nesuteikiant galimybės tinkamai nusiprausti, pasivaikščioti gryname ore ir t.t.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kauno TI kalėjo nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2014 m. balandžio 29 d. (b.l. 26-38 ).
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. gegužės 28 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo nurodyti argumentai dėl ieškinio senaties termino neskaičiavimo CK 1.134 str. 1 d. pagrindu bei šio termino skaičiavimo pagal CK 1.125 str. 8 d. nuostatas.
Atkreiptinas dėmesys, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją), todėl pareiškėjo tvirtinimas, jog ieškinio senaties terminas jo reikalavimui negali būti taikomas, nes jis nėra įtvirtintas Konvencijoje, yra nepagrįstas.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios. Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl pažeistų teisių jis jautė fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų. Teismo nuomone, jausdamas tokį diskomfortą, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Kauno TI administraciją. Nors pareiškėjas nurodė, kad informacija apie teisės aktą, kuriuo reglamentuota vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma, jam būnant Kauno TI buvo slepiama, ir apie šį aktą jis sužinojo tik atvykęs į Marijampolės pataisos namus, taip pat nurodė, kad asmenims, kalint kamerose daromas psichologinis spaudimas, t.y. dažnas perkėlimas į kitas kameras, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog tuo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pažymėtina, kad iš Kauno TI į Marijampolės PN pareiškėjas išvyko 2014 m. balandžio 29 d., todėl neaišku, kokios aplinkybės trukdė paduoti skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI teismui nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki skundo padavimo teismui dienos (2016 m. gegužės 17 d.).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. gegužės 28 d. ) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. gegužės 17 d. (b.l. 9), todėl praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. gegužės 16 d. pareikšti.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Į bylą nepateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo tvirtinimą, jog jo teisė kreiptis į teismą buvo apribota Kauno TI pareigūnų neteisėto elgesio – t.y. psichologinio spaudimo, informacijos slėpimo. Pakartotinai pažymėtina, kad kreipimosi į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų padarytos žalos atlyginimo terminas yra pakankamai ilgas (3 metai), todėl šią teisę pareiškėjas galėjo realizuoti išvykęs iš Kauno TI. Be to, kaip jau minėta, kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, o ne su tokio asmens sužinojimu apie galimus pažeidimus iš teisės aktų, reglamentuojančių asmeniui tenkančio ploto normą, nuostatų.
Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. gegužės 16 d.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. gegužės 16 d., atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Kauno TI laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. balandžio 29 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1. p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatytas gyvenamojo ploto normatyvas yra per mažas, jis nesiderina su Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 ir Materialinio buitinio aprūpinimo Normomis, patvirtintomis Teisingumo ministro 2014 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, prieštarauja Konvencijos 3 str. nuostatai.
Pareiškėjas nepateikė teisiškai motyvuoto prašymo ištirti Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto teisėtumą, o teismui, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes bei tokio pobūdžio bylose suformuotą teismų praktiką, nekyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto teisėtumo, todėl teismo nuomone, nėra pagrindo inicijuoti jo teisėtumo ištyrimo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2252-520/2015 yra pažymėjęs, jog EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad reikalavimas, jog kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2065-624/2015 ir A-1677-442/2015). Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Pareiškėjo kameros kortelės (b.l. 26) bei atsakovo atstovo pateiktos 2016 m. birželio 13 d. pažymos Nr. 11-3203 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b.l. 27-38) patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas Kauno TI kamerose Nr. 334,157,323 ir 162. Nustatyta, kad reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos nebuvo užtikrintas 9 paras ir 6 kartus po pusę paros.
Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Darytina išvada, pareiškėjui kalint Kauno TI, 12 parų (9 pilnas paras ir 6 kartus po pusę paros) nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kamerose buvusių baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.
Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis buvo kalinamas kamerose, kuriose šalta, drėgna, tualetas pilnai neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nesudaryta galimybė tinkamai nusiprausti, nes trūko vandens čiaupų, nepakako vietos judėti mažuose pasivaikščiojimo kiemeliuose.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, reglamentuoti Higienos normos 26 punkte.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013), todėl laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo įpareigotas atsakovo atstovas į bylą nepateikė jokių duomenų apie kamerų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl netinkamos kamerų temperatūros bei drėgmės lieka nepaneigti.
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena (2,10 m.), jie uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, taip pat atskira oro šalinimo sistema, sanitarinės patalpos padengtos plytelėmis - lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (b.l.48-51), tai atitinka Taisyklių 14.5. punkto reikalavimus, todėl, teismo vertinimu, Kauno TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas nežemino pareiškėjo, nepažeidė jo garbės ir orumo.
Žemesnės instancijos teismas
Neturtinės žalos atsiradimo pagrindu pareiškėjas nurodė teisės tinkamai nusiprausti po dušu kartą per savaitę pažeidimą, tvirtindamas, kad dušinėje buvo trys vandens čiaupai, o maudytis vienu metu buvo vedami šeši nuteistieji, todėl jie privalėjo išsimaudyti per 20 min., nors vienam asmeniui išsimaudyti skirtas laikas yra 15 min.
Dėl dušų Kauno TI įrengimo bei galimybės nusiprausti pažymėtina, kad Higienos normos 68 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-72, 107 punkte. Šios teisės normos nenumato tikslios asmens prausimosi trukmės.
Minėtuose teisės aktuose nėra reglamentuotas dušo vietų skaičius tardymo izoliatorių dušinėse.
Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose, patvirtintose Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad dušo patalpoje turi būti 1 dušo sietelis 15 asmenų.
Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. I-209 (b.l. 54-55) , 9 punkte nurodyta, kad į dušą vedami visi kameroje esantys suimtieji ir nuteistieji vienu metu. Kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 10 min pasinaudoti dušu (Aprašo 13 p.). Esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 10 min. (Aprašo 14 p.).
Apibendrinus aukščiau išdėstytą matyti, kad pareiškėjo teisė nusiprausti 1 kartą per savaitę po dušu ne trumpiau kaip 10 min. nebuvo pažeista, nes kaip nurodė pareiškėjas, 6 asmenys trijose dušo vietose prausdavosi 20 min., todėl pareiškėjo pretenzijos dėl dušų Kauno TI įrengimo ir prausimosi trukmės atmestinos kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su per mažais, kokybiško pasivaikščiojimo neužtikrinančiais pasivaikščiojimų kiemeliais.
Higienos normos 18.4 punkte numatyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai.
Taisyklių 21 - 22 punktuose nurodyti reikalavimai pasivaikščiojimų kiemelių įrengimui.
Pažymėtina, kad nei Taisyklės, nei Higienos norma nereglamentuoja reikalavimų pasivaikščiojimo kiemelių dydžiui, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo atveju nenustatyta, o pareiškėjo pretenzijos dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių atmestinos, kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla ir kitomis kompensuojančiomis santykinai mažą patalpos plotą priemonėmis nebuvo leidžiama naudotis, tokią privilegiją suteikiant tik su Kauno TI administracija bendradarbiaujantiems asmenims.
Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktų dokumentų matyti, kad suimtieji ir nuteistieji išvedami pasivaikščioti į kiemus su įrengta sportine įranga, į sporto kambarį, kompiuterių klasę, jiems suteikiama galimybė naudoti bibliotekos, skaityklos paslaugomis esant nuteistųjų/suimtųjų žodiniam ar rašytiniam prašymui (b.l. 66-76). Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis žodžiu, ar raštu prašė leisti jam pasinaudoti aukščiau nurodytomis paslaugomis, todėl nėra pagrindo tikėti jo nurodytomis abstrakčiomis aplinkybėmis dėl negalėjimo naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla ir kitomis kompensuojančiomis santykinai mažą patalpos plotą priemonėmis.
Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b.l. 39-43) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jis yra kreipęsis į medikus dėl pirštų bėrimo, rankų niežulio, taip skundėsi sutrikusiu miegu. Tačiau jį konsultavęs gydytojas yra pažymėjęs, jog pareiškėjas miego sutrikimą siejo su išgyvenimais dėl vykstančio teismo. Naujai atvykusio suimtojo pirminio psichologinio vertinimo aprašyme (b.l. 43) pareiškėjas nurodęs, kad Kauno TI problemų nepatiria, sąlygomis patenkintas, kameroje sutaria, psichine sveikata nesiskundžia. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų ( per mažo kamerų ploto, netinkamos temperatūros ir santykinės oro drėgmės), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. M. G. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Byloje nustatyta, kad Kauno TI, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas buvo laikomas 12 parų (9 pilnas paras ir 6 kartus po pusę paros), gyvenamojo ploto norma buvo pažeista ženkliai (kameroje jam tekdavo 2,91 kv.m. gyvenamojo ploto), pažymėtina, kad dėl kamerose esančių baldų ir kitų įrenginių šis plotas buvo dar mažesnis. Tačiau pažeidimas nebuvo tęstinis, pareiškėjas kalėjo mažesnio nei reglamentuotas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas patalpose trumpais periodais (5 paras, 7 paras) su pertraukomis, be to, didžiąją kalinimo Kauno TI laiko dalį pareiškėjui teko daugiau nei teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto (4,85 kv.m., 6,54 kv.m., 7,80 kv.m.,15,59 kv.m. ir pan.) (b.l. 27-38). Aptariant bendrąsias gyvenimo sąlygas pastebėtina, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, kurioje asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota, todėl joje laikomiems asmenims suteikta ribota judėjimo laisvė - galimybė naudotis biblioteka, sporto kiemeliais, kompiuterių klase ir pan. negali visiškai kompensuoti nuteistiesiems (suimtiesiems) tenkančio per mažo gyvenamojo ploto. Be to, byloje nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl kalinimo sąlygų (santykinės oro drėgmės, oro temperatūros) neatitikties Higienos normos reikalavimams ir šie pažeidimai laikytini trukę visą pareiškėjo kalinimo Kauno TI laikotarpį.
Įvertinus pažeidimų trukmę, jų pobūdį, neesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, kad jo sveikatos būklė jam būnant Kauno TI būtų pablogėjusi, taip pat neesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darytina išvada, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.
Tačiau, aukščiau nurodytų aplinkybių visuma, teismo nuomone, yra pagrindas spręsti klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi (Įstatymo įgyvendinimas), teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.