Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-05-03 · Administracinė byla Nr. A-492-1629-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-03
Bylos Nr.
A-492-1629-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01434-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“
Atsakovas
valstybės įmonei Registrų centrui
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
  • 12.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A492-1629/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01434-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 12.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas UAB „LNTV“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2011 m. vasario 2 d. VĮ Registrų centro (toliau – ir atsakovas, Registrų centras) sprendimą ir įpareigoti VĮ Registrų centrą prekybos pastato su kavinės, vaistinės ir kirpyklos patalpomis, esančio Švitrigailos g. 40 a / Marijampolės g. 8, Vilniuje (unikalus Nr. 4400-0121-2842), mokestinę vertę nustatyti pagal A. Cikanavičiaus TŪB Audito ir turto vertinimo biuro turto vertinimo ataskaitoje ir UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. turto vertės nustatymo ataskaitoje Nr. DG100511 nustatytą mokestinę vertę.

Paaiškino, kad atsakovas nustatė, jog pareiškėjui priklausančio Prekybos pastato mokestinė vertė, nuo kurios skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis, yra 19 834 995 Lt. Nesutikdamas su tokiu mokestinės vertės nustatymu, pareiškėjas kreipėsi į turto vertintoją. A. Cikanavičiaus TŪB Audito ir turto vertinimo biuro parengtoje turto vertinimo ataskaitoje ginčo nekilnojamasis turtas įvertintas 9 055 000 Lt. Ši vertinimo ataskaita buvo pateikta atsakovui, tačiau atsakovas nusprendė netikslinti masiniu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Toks atsakovo sprendimas buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu, kuriuo teismas taip pat įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti A. Cikanavičiaus TŪB Audito ir turto vertinimo biuro parengtą turto vertinimo ataskaitą. Atsakovas pakartotinai išnagrinėjęs nurodytą turto vertinimo ataskaitą ir 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu nusprendė netikslinti minėto nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Toks atsakovo sprendimas buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartimi ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti A. Cikanavičiaus TŪB Audito ir turto vertinimo biuro parengtą turto vertinimo ataskaitą. 2010 m. gruodžio 17 d. VĮ Registrų centrui buvo pateiktas papildomas prašymas, kuriuo buvo prašoma nagrinėjant prašymą vadovautis ir UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. parengta turto vertės nustatymo ataskaita Nr. DG100511. Pažymėjo, kad VĮ Registrų centras informavo, jog pateiktos vertinimo ataskaitos turi trūkumų bei paprašė pateikti papildomus argumentus ir paaiškinimus. Teigė, kad atsakovui pateikė vertinimo ataskaitos Nr. DG100511 patikslinimą, tačiau atsakovas 2011 m. vasario 2 d. sprendimu nusprendė netikslinti nekilnojamojo turto vertės pagal pareiškėjo pateiktas nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitas ir paaiškinimus. Aiškino, kad toks sprendimas yra nepagrįstas, nes atsakovas iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstyti ankstesniuose sprendimuose, kuriuos teismai buvo panaikinę. Nesutiko, kad UAB „Junesta“ parengta turto vertės nustatymo ataskaita neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 33 punkto reikalavimo. Nurodė, kad visi skirtumai yra nurodyti vertinimo ataskaitos palyginamųjų objektų lentelėje, kurioje pagal taikomo koeficiento dydį galima spręsti apie objekto didesnį ar mažesnį atitikimą vertinamam objektui. Visi kiti skaičiavimai nurodomi iš karto po palyginamųjų objektų lentele. Nurodė, kad visi ataskaitoje naudoti duomenys yra paimti iš įstatyme nurodytų šaltinių, o daugiausia iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės. Akcentavo, kad daugelį palyginamųjų objektų vertintojas apžiūrėjo natūroje. Pažymėjo, kad didelė palyginamųjų objektų rinkos kainų sklaida nėra pagrindas vertinti ataskaitą kaip nepatikimą. Teigė, kad vertintojas imdamas objektą palyginimui įvertino ir kainų sklaidos dydį ir kitus objekto privalumus bei trūkumus. Nesutiko, kad UAB „Junesta“ turto vertės nustatymo ataskaitoje taikydamas naudojimo pajamų vertės metodą vertintojas priima per didelę kapitalizacijos normą pagrįsdamas ją sudvejinimo metodu, bet ne rinkos duomenimis. Atkreipė dėmesį, jog nurodytas metodas dažniausiai naudojamas vertinant vertybinius popierius ir su jais susijusius investicinius projektus, todėl būtina atsižvelgti ir į tai, kad vertinant verslą turima informacija gali būti ribota ir ne visada patikima. Turto vertinimo ataskaitoje vertintojas įvertino visas jam gerai žinomas ir grėsmę ateityje galinčias kelti rizikas. Be to, turto vertintojas nurodė, kad šiuo atveju šis metodas nėra pats tinkamiausias ir atlikęs skaičiavimus šiuo metodu siūlo vadovautis palyginamosios vertės metodu. Pažymėjo, kad 2011 m. sausio 7 d. raštu pateiktame vertinimo ataskaitos Nr. DG100511 patikslinime pateikė išsamų paaiškinimą dėl vertės nustatymo datos ir skundžiamame sprendime nėra pateikta argumentų, kurie šiuos paaiškinimus paneigtų, todėl teigė, kad atsakovo argumentai dėl netinkamo vertės datos nustatymo taip pat nepagrįsti.

Atsiliepimas

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 102) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2010 m. buvo daromas retrospektyvinis pastato vertinimas, taigi reikėjo vertinti 2006 m. buvusius rinkos konjunktūros faktus ir riziką, todėl pareiškėjo teiginys, kad vertintojas įvertino visas jam žinomas ir grėsmę ateityje galinčias kelti rizikas, yra visiškai nelogiškas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu (b. l. 119–125) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad nepaisant to, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendime buvo konstatuoti pagrindiniai administracinės procedūros pažeidimai VĮ Registrų centrui priimant sprendimą dėl mokestinės vertės pareiškėjui priklausančio turto patikslinimo, tačiau taip pat pareiškėjui buvo nurodyti A. Cikanavičiaus TŪB Audito ir turto vertinimo biuro individualaus vertinimo ataskaitos esminiai trūkumai. Teismas nurodė, kad 2010 m. gruodžio 21 d. raštu pareiškėjas dar kartą buvo informuotas apie nustatytus TŪB Audito ir turto vertinimo biuro individualaus vertinimo ataskaitos trūkumus bei netikslumus, taip pat informuotas apie ataskaitos Nr. DG100511 esminius trūkumus bei paprašytas pateikti papildomus argumentus ir paaiškinimus dėl turto vertės nustatymo ir pagrindimo.

Teismas vadovavosi Metodikos 21.1, 21.3, 26, 33 punktais bei Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Vertinimo pagrindų įstatymas) 23 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad A. Cikanavičiaus TŪB Audito ir turto vertinimo biuro sudarytoje turto vertinimo ataskaitoje palyginimui parinkti objektai nėra tinkamai apibūdinami – nenurodytas sandorių laikas, nepateikiamas taikomų pataisos reikšmių pagrindimas, neaptarta didelė lyginamųjų objektų rinkos kainų sklaida bei galutinės patikslintos kainos intervalas. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad skundžiamo VĮ Registrų centro sprendimo išvada, jog nėra aišku ar palyginimui parinkti objektai yra tinkami lyginamieji analogai Metodikos 27 punkto prasme, yra pagrįsta.

Teismas taip pat nustatė, kad turto vertę nustatant naudojimo pajamų vertės metodu, nesilaikyta Metodikos 2.1, 20.3, 20.5 punktų reikalavimų – neaptariamos vietovės nuomos rinkos sąlygos, konjunktūros, nepateikta mokamų nuomos kainų analizė. Įvertinęs nurodytus ataskaitos trūkumus, teismas padarė išvadą, jog atliekant turto vertinimą buvo pažeistos Vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, nurodančios, jog turto vertė nustatoma vadovaujantis rinkos ekonomikos logika bei kriterijais, rinkos ir ekonominių sąlygų tyrimų bei stebėjimų rezultatais. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Junesta“ parengtoje Turto vertės nustatymo ataskaitoje Nr. DG100511 taip pat nėra tenkinamas Metodikos 33 punkte nurodytas įvairių turto vertės veiksnių, tarp jų ir pardavimo laiko skirtumų, ir vertės pataisų (patikslinimų) atskleidimo ir skaičiavimo reikalavimas, nes ataskaitoje taikomų pataisų reikšmių pagrindimas nepateiktas, pateikta didelė pateiktų lyginamųjų objektų rinkos kainų (Lt/m²) sklaida, taip pat galutinės kainos intervalas nepakomentuotas ir neaptartas, nėra pagrįsta, kurie objektai yra tinkamiausi ir pakankami lyginamieji analogai vadovaujantis Metodikos 27 punktu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad Turto vertės nustatymo ataskaitoje Nr. DG100511 vertintojas taikydamas naudojimo pajamų metodą priima per didelę kapitalizacijos normą, pagrįsdamas ją sumavimo metodu, bet ne rinkos duomenimis, o toks sprendimas, teismo vertinimu neatitinka Metodikos 60, 61 bei 70 punktuose nustatytų reikalavimų. Taip pat akcentavo, kad vertintojas skirtingai nurodo vertės nustatymo datą, o rinkos apžvalgos skirsnis yra nesusietas su vertinamu turtu, pateiktos atskiros publikacijos, o ne faktinės medžiagos analizė. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad Turto vertės nustatymo ataskaita Nr. DG100511 neatitinka Vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies reikalavimų, ir, vadovaujantis šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, negali būti vertinama kaip tinkama ir turinti juridinę galią mokestinės vertės tikslinimui.

Teismas pažymėjo, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu, teismo vertinimu, atsakovas sudarė galimybes pareiškėjui pateikti papildomus paaiškinimus, nurodydamas pastebėtus trūkumus pateiktose vertinamose ataskaitose, tačiau pareiškėjas tinkamai savo teise nepasinaudojo. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame apeliacine tvarka išnagrinėjus administracinę bylą pagal Bendrovės skundą VĮ Registrų centrui, padarytomis išvadomis ir nurodė, kad ginčijamo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, jog atsakovas, priimdamas šį sprendimą, rėmėsi Vertinimo pagrindų įstatymo, Metodika, bei nurodė, kokių konkrečių įstatymo bei metodikos nuostatų neatitinka TŪB Audito ir turto vertinimo biuro bei UAB „Junesta“ individualios turto vertinimo ataskaitos. Todėl teismas padarė išvadą, kad VĮ Registrų centras 2011 m. vasario 2 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

Pareiškėjas UAB „LNTV“ padavė apeliacinį skundą (b. l. 128–130), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Apeliaciniame skunde dėsto argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tik pakartojo ginčijamame VĮ Registrų centro sprendime bei atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, bet nepasisakė dėl skunde pareiškėjo nurodytų argumentų. Nesutinka su teismo išvada, kad UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. parengta Turto vertės nustatymo ataskaita Nr. DG100511 neatitinka Metodikos 33 punkto reikalavimo. Taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada, kad UAB „Junesta“ Turto vertės nustatymo ataskaitoje taikydamas naudojimo pajamų vertės metodą vertintojas priima per didelę kapitalizacijos normą, pagrįsdamas ją sudvejinimo metodu, bet ne rinkos duomenimis, kas prieštarauja Metodikos 60, 61 ir 70 punktų reikalavimams. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka ir su teismo išvada, jog ginčijamojo sprendimo priėmimo metu, teismo vertinimu, atsakovas sudarė galimybes pareiškėjui pateikti papildomus paaiškinimus, nurodydama pastebėtus trūkumus pateiktose vertinimo ataskaitose, tačiau pareiškėjas tinkamai savo teise nepasinaudojo. Paaiškina, kad Bendrovė pateikė ataskaitos Nr. DG100511 patikslinimą, kuriame buvo atsakyta į gautose pastabose nurodytus trūkumus, todėl mano, jog UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. parengta Turto vertės nustatymo ataskaita atitinka Vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra pareiškėjo teisė, kad jam priklausančio nekilnojamojo turto mokestinė vertė būtų nustatoma pagal jo užsakymu atliktą nekilnojamojo turto individualų vertinimą.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas) (2010 m. lapkričio 23 d. redakcija) 8 straipsnyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestinė vertė yra nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, kuri yra nustatyta pagal vėliausius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintus nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentus ar nustatyta ne anksčiau kaip prieš 5 metus (1 dalis); nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu šis individualus vertinimas buvo atliktas taikant šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus, turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą, ir nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad turto vertintojui suteikiama galimybė vadovautis nekilnojamojo turto mokestine verte, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, tačiau tai nėra įstatymų leidėjo įtvirtintas ir turto vertintojui nukreiptas besąlyginis paliepimas. Galimybė nekilnojamojo turto mokestį skaičiuoti pagal individualaus turto vertintojo nustatytą nekilnojamojo turto vertę įgyvendintina tuo atveju, kai nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą, skiriasi nuo nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės, nustatytos atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, daugiau kaip 20 procentų. Tačiau procentinis skirtumas turi būti pagrįstas taip, kad turto vertintojui atliekančiam turto vertinimą masinio nekilnojamo turto vertinimo būdu nekiltų abejonių dėl individualaus turto įvertinimo išvados dėl vertės nustatymo (2007 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-174/2007).

Pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalį mokesčio mokėtojai (šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – nekilnojamojo turto savininkai) vieną kartą per mokestinį laikotarpį, per tris mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios, turto vertintojui, t. y. Registrų centrui, gali pateikti prašymą nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą.

Nustatyta, kad pareiškėjas pirmą kartą į Registrų centrą su prašymu pripažinti naują nekilnojamojo turto mokestinę vertę, kuri nustatyta atlikus individualų turto vertinimą, kreipėsi 2006 m. gegužės 16 d. (administracinė byla Nr. I-4781-18/2006, b. l. 25). Atsakovui pareiškėjas pateikė A. Cikanavičiaus TŪB Audito ir turto vertinimo biuro parengtą Nekilnojamojo turto: pastato – prakybos centro su kavinės, vaistinės ir kirpyklos patalpomis: Švitrigailos g. 40A / Marijampolės g. 8, Vilnius, turto vertinimo ataskaitą (administracinė byla Nr. I-4781-18/2006, b. l. 36–48). 2006 m. rugsėjo 5 d. Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimu nuspręsta netikslinti ginčo nekilnojamojo turto mokestinės vertės pagal A. Cikanavičiaus TŪB Audito ir turto vertinimo biuro parengtą Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą (administracinė byla Nr. I-4781-18/2006, b. l. 27–28). Šis atsakovo sprendimas buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-4781-18/2006, b. l. 60–63) konstatavus, kad atsakovas nepasinaudojo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe pareikalauti iš Bendrovės papildomos informacijos ir taip pažeidė pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Komisija 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu nusprendė netikslinti ginčo nekilnojamojo turto mokestinės vertės pagal A. Cikanavičiaus TŪB Audito ir turto vertinimo biuro parengtą Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą (administracinė byla Nr. I-1739-281/2009, b. l. 6–7). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino ir Komisijos 2009 m. balandžio 1 d. sprendimo nepanaikino (administracinė byla Nr. I-1739-281/2009, b. l. 38–42). Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Bendrovės apeliacinį skundą, 2010 m. spalio 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Komisijos 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą patikslinti nekilnojamojo turto mokestinę vertę (administracinė byla Nr. I-1739-281/2009, b. l. 67–71), nes konstatavo, jog atsakovas neįvykdė įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu duotų nurodymų. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 17 d. prašymu (b. l. 13) kreipėsi į atsakovą prašydamas iš naujo nagrinėjant ginčo nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo klausimą papildomai vadovautis UAB „Junesta“ parengta Turto vertės nustatymo ataskaita Nr. DG100511 (b. l. 21–72). Registrų centras, įvertinęs pareiškėjo prašymus dėl turto mokestinės vertės patikslinimo, 2010 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (1.1.31)s-5192 „Dėl mokestinės vertės patikslinimo“ (b. l. 14) nurodė nustatytus pateiktų ataskaitų trūkumus, paprašė nurodyti, kuria iš pateiktų turto vertinimo ataskaitų vadovautis ir paprašė pateikti papildomus argumentus ir paaiškinimus dėl ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ir pagrindimo. Atsakydamas į šias pastabas, pareiškėjas 2011 m. sausio 7 d. Registrų centrui pateikė Turto vertinimo ataskaitos Nr. DG100511 patikslinimus (b. l. 15–16). Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, turto vertinimo ataskaitas bei Turto vertinimo ataskaitos Nr. DG100511 patikslinimus, 2011 m. vasario 2 d. sprendimu „Dėl mokestinės vertės“ (b. l. 4–7), vadovaudamasi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8, 9 bei 10 straipsniais, nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo ir nekeisti nekilnojamojo turto Vilniuje, Švitrigailos g. 40A / Marijampolės g. 8, unikalus Nr. 4400-0121-2842, mokestinės vertės pagal pareiškėjo pateiktas šio turto individualaus vertinimo ataskaitas.

Manydamas, kad jo pateiktos turto vertės nustatymo ataskaitos yra tinkamos ginčo nekilnojamojo turto mokestinei vertei pagal individualų vertinimą nustatyti, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą.

Atmesdamas pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo pagal individualaus vertinimo ataskaitą, tuo atveju, jei turėjo pagrindą daryti išvadą, kad nėra pagrindo pagal pateiktą ataskaitą tikslinti masiniu vertinimo būdu nustatytą nekilnojamojo turto objekto mokestinę vertę, priimtame sprendime turėjo nurodyti, kokių įstatymu nustatytų esminių turinio reikalavimų ji neatitinka. Teismas konstatavo, kad ginčijamo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, priimdamas šį sprendimą, rėmėsi Vertinimo pagrindų įstatymu, Metodika, bei nurodė, kokių konkrečių įstatymo bei metodikos nuostatų neatitinka A. Cikanavičiaus TŪB Audito ir turto vertinimo biuro bei UAB „Junesta“ individualios turto vertinimo ataskaitos. Todėl teismas padarė išvadą, kad VĮ Registrų centras 2011 m. vasario 2 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekė pasinaudoti teise nekilnojamojo turto mokestinę vertę nustatyti remiantis atliktu nekilnojamojo turto individualiu vertinimu. Registrų centras tokio pareiškėjo prašymo netenkino. Įvertinus Registrų centro Sprendimo motyvus, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl mažesnės nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo buvo atmestas konstatavus, kad šią naują vertę turinčios patvirtinti individualaus vertinimo ataskaitos yra netinkamos. Priėmus tokį sprendimą pareiškėjas neteko teisės ginčo turto mokestinę vertę nustatyti pagal individualų turto vertinimą, o kadangi individualaus turto vertinimo metu buvo nustatyta mažesnė turto mokestinė vertė nei masinio turto vertinimo metu, pareiškėjas neteko teisės mokėti mažesnius mokesčius.

Grįsdamas nesutikimą su Registro centro sprendimu, pareiškėjas pateikia argumentus, jo nuomone, paneigiančius 2011 m. vasario 2 d. VĮ Registrų centro sprendime nurodytus jo pateiktų ataskaitų trūkumus (aiškina, kad visi ataskaitoje naudoti duomenys paimti iš įstatyme nurodytų šaltinių; akcentuoja, kad daugelį palyginamųjų objektų vertintojas apžiūrėjo natūroje; pažymi, kad didelė palyginamųjų objektų rinkos kainų sklaida nėra pagrindas vertinti ataskaitą kaip nepatikimą; teigia, kad vertintojas imdamas objektą palyginimui įvertino ir kainų sklaidos dydį ir kitus objekto privalumus bei trūkumus; nesutinka, kad UAB „Junesta“ turto vertės nustatymo ataskaitoje taikydamas naudojimo pajamų vertės metodą vertintojas priima per didelę kapitalizacijos normą pagrįsdamas ją sudvejinimo metodu, bet ne rinkos duomenimis ir kt.). Tačiau teismas motyvuojamoje dalyje dėl tokių pareiškėjo skundo argumentų nepasisakė, t. y. nenustatė faktinių bylos aplinkybių reikšmingų spręsti pareiškėjo nurodytus klausimus, nesiejo pareiškėjo nurodytų faktų su teisės normomis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, turėjo aiškintis ne tik, ar pareiškėjui buvo nurodyti jo pateiktų turto vertinimo ataskaitų trūkumai, bet ir įvertinti, ar tokie trūkumai buvo nustatyti pagrįstai bei teisėtai, nes tik konstatavus, kad Komisijos nustatyti turto vertinimo ataskaitų trūkumai yra pagrįsti, galima išvada, jog nustatyti turto mokestinę vertę remiantis šia ataskaita nėra galima.

Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė pareiškėjo pateiktų ginčo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų neatitikimus atitinkamiems Metodikos bei Vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimams. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Byloje esančios dvi turto vertinimo ataskaitos – tai įrodymai, kurie buvo surinkti panaudojant specialias žinias, todėl ir jų turinio vertinimas, nesant imperatyvių teisės normų pažeidimų, gali būti atliekamas tik pasinaudojus tokiomis pat specialiomis žiniomis, kurių šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturi. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant įrodymus, gautus panaudojus specialias žinias, procesinis įstatymas numato galimybę pasitelkti specialisto arba eksperto pagalbą (ABTĮ 61–62 str.) atitinkamai kviečiant į teismo posėdį specialistą ar skiriant ekspertizę. Teismas šiais procesiniais instrumentais nepasinaudojo, o pats vertino aplinkybes, reikalaujančias specialių žinių, tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir toks procesinės teisės normų pažeidimas neleidžia teismo sprendimo laikyti teisingu (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Atsižvelgusi į tai, kad į pareiškėjo iškeltus klausimus nėra atsakyta, pareiškėjo argumentai nėra paneigti faktinėmis bylos aplinkybėmis ar teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1–2 p., 142 str. 1 d., 2 d. 5 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė