Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-55-661/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Transfood“ ieškinį atsakovams A. S. ir SIA „Kommot“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo T. Z..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl žalos, kildinamos iš juridinio asmens valdymo organų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo civilinę atsakomybę, kylančią, kai šis nevykdo CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų pareigų ir Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, aiškinimo ir taikymo klausimai, taip pat sandorio dėl įmonės akcijų perleidimo galiojimo klausimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, tokius aspektus ir aptaria.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas su atskiruoju skundu teikia naujus įrodymus – sandorį sudariusio asmens (S. Ž.) parašo pavyzdį, patvirtintą notaro, auditoriaus nuomonę dėl UAB „Transfood“ būklės su priedais, UAB „SEB lizingas“ 2009-11-30 raštą dėl įsiskolinimo suderinimo (t. 3, b. l. 13-24), kurie, jo nuomone, įrodo pirmosios instancijos teismo prielaidų dėl to, kad S. Ž. buvo neveiksnus ir asocialus, kad UAB „Transfood“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo nemoki ir kad įmonei negrąžinto turto vertė yra 3 456 226,68 Lt, nepagrįstumą.

CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą priimti. Tai suponuoja teismo pareiga taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-347/2014).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus išaiškinimus, įvertinusi nagrinėjamos bylos viešąjį pobūdį ir teikiamų įrodymų ryšį su bylos dalyku bei nenustačiusi apelianto procesiniuose veiksmuose piktnaudžiavimo, priima apelianto teikiamus pirmiau išvardintus dokumentus ir šiuos įrodymus vertina kitų byloje surinktų įrodymų visumoje.

Dėl akcijų perleidimo sandorio tariamumo ir atsakovo civilinės atsakomybės taikymo prielaidų

Sutarčių sudarymo srityje pasitaiko atvejų, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenorėdamos atskleisti savo tikrųjų ketinimų, šalys sudaro sutartis, kuriose jų valia įtvirtinama tik fiktyviai arba kuriomis dengiami kitokius teisinius padarinius nustatantys susitarimai. Dalis tokių sandorių pagal CK 1.86 straipsnį įvardijami kaip tariamieji. Esminis tariamojo sandorio požymis yra šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų.

Sprendžiant klausimą dėl sandorio pripažinimo tariamuoju įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: 1) turi būti nustatoma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, t. y. ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; 2) turi būti aiškinamasi, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė pripažinti negaliojančia UAB „Transfood“ ir SIA „Kommot“ 2009-07-13 sudarytą UAB „Transfood“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį kaip fiktyvų sandorį, nes, jo nuomone, tuometinis UAB „Transfood“ akcijų dalies savininkas bei faktinis vadovas (atsakovas A. S.) tik imitavo jam priklausančių akcijų perleidimą, realiai turėdamas kitų tikslų bei siekdamas perkelti atsakomybę, galinčią kilti dėl netinkamo ko, kaip įmonės valdymo organo, funkcijų vykdymo, statytiniam asmeniui, kartu, prisidengdamas tokiu sandoriu, išlaikyti savo žinioje įmonės materialinį turtą tikslu jį paslėpti nuo kreditorių ir kitų suinteresuotų asmenų, galimai už asmeninę naudą perleisti tretiesiems asmenims. Atsakovas A. S. (apeliantas) su tokia ieškovo pozicija nesutinka ir įrodinėja, kad sandorio tikslas – užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, tvirtina, kad šis sandoris buvo įvykdytas (atsakovas gavo sutartą pinigų sumą, įmonės dokumentai ir turtas buvo perduoti naujajam akcininkui S. Ž., paskirtam BUAB „Transfood“ vadovu, faktas apie šio tapimą direktoriumi buvo įregistruotas Juridinių asmenų registre), todėl vien dėl to sandoris negali būti laikomas tariamuoju. Pirmosios instancijos teismas palaikė ieškovo procesinę poziciją ir, įvertinęs byloje nustatytų faktų visumą, padarė išvadą, kad ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sandoris negali būti laikomas sukėlusiu teisines pasekmes nei sandorio šalims, nei tretiesiems asmenims, nes ši sutartis po jos sudarymo nebuvo realiai vykdoma, o formaliais apelianto nurodomais veiksmais siekta sutartyje nedeklaruoto tikslo. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, palyginusi juos ne tik tarpusavyje, bet ir su teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotais duomenimis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius ir padarė teisingą išvadą, kad pagrindas ginčijamą sandorį pripažinti tariamuoju (CK 1.86 str.) egzistuoja.

Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos ir teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotų duomenų, BUAB „Transfood“ finansinis pajėgumas atsiskaityti su savo kreditoriais jau 2008 m. antroje pusėje sumažėjo tiek, kad šie dėl skolų priteisimo ėmė kreiptis į teismą, taip pat siekė inicijuoti ieškovui bankroto procedūrą. Iš pradžių kilusius teisminius ginčus mėginta spręsti taikiai (Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. 2-2112-578/2009, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo c. b. Nr. 2-296-631/2009, Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-2575-232/2009), tačiau netrukus, kaip matyti iš BUAB „Transfood“ atžvilgiu priimtų procesinių sprendimų turinio, bendrovė jau nebuvo pajėgi atsiskaityti už paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009-10-05 sprendimas už akių c. b. Nr. 2-4967-608/2009; 2009-08-10 preliminarus sprendimas c. b. Nr. 2-8715-608/2009; 2010-03-01 sprendimas už akių c. b. Nr. 2-64-608/2010), ar apmokėti kasdienei įmonės veiklai organizuoti būtinas išlaidas – įsiskolino už kurą, buhalterinės apskaitos paslaugas, kanceliarines prekes (Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-01-14 sprendimas už akių c. b. Nr. 2-1438-845/2010; 2009-08-28 sprendimas už akių c. b. Nr. 2-9301-631/2009; Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-05-15 preliminarus sprendimas c. b. Nr. 2-4133-124/2009), negalėjo mokėti periodinių įmokų už lizinguojamą turtą (transporto priemones) (t. 1, b. l. 12). Minėti duomenys, įvertinus BUAB „Transfood“ pagrindinės veiklos pobūdį (krovinių pervežimas), akivaizdžiai patvirtina, jog bendrovės finansinė padėtis tik blogėjo ir įmonė atsidūrė situacijoje, keliančioje realią grėsmę, jog įmonė ne tik negalės vykdyti savo veiklos, bet ir atsiskaityti su esamais kreditoriais. Didžioji BUAB „Transfood“ turėto turto dalis pagal 2008-12-31 balansą buvo transporto priemonės, perduotos bendrovei naudotis lizingo sutarčių pagrindu, o tai reiškia, kad šis turtas BUAB „Transfood“ nuosavybės teise nepriklauso (t. 1, b. l. 13; t. 3, b. l. 19-21; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-277/2013).

Šios aplinkybės A. S., esančiam ne tik įmonės savininku, bet ir vadovu, neabejotinai buvo žinomos. Taigi jis, kaip bendrovę valdęs ir jos turtu disponavęs asmuo, privalėjo imtis priemonių, kad tokioje sunkioje finansinėje situacijoje būtų apsaugotos kreditorių teisės gauti maksimalų reikalavimų patikrinimą, šiuo konkrečiu atveju – ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu, tokiu būdu sustabdant visų finansinių prievolių, neįvykdytų iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, vykdymą, skolų iš šios įmonės išieškojimą teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukti netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.). Apeliantas šios pareigos neįvykdė, dar daugiau, 2009-07-13 savo BUAB „Transfood“ akcijų dalį perleido Latvijos Respublikos įmonei SIA „Kommot“, atstovaujamai S. Ž., kurio socialinis statusas pagrįstai leidžia abejoti tiek pastarojo gebėjimais vystyti verslą, įgyvendinti įmonės valdymo funkcijas, tiek galimybe disponuoti lėšomis, pakankamomis ne tik atsiskaityti pagal ginčo sutartį (mokėjimo dokumente atsiskaitymas su apeliantu užfiksuotas ne SIA „Kommot“, bet S. Ž. lėšomis), bet ir investuoti tiek, kad būtų galima atgaivinti itin sudėtingoje finansinėje padėtyje atsidūrusią transporto įmonę, užsiimančią tarptautiniais pervežimais ir turinčią ženklių įsiskolinimų už naudojamas darbo (transporto) priemones finansinei institucijai bei kitiems savo kreditoriams. Tokioje situacijoje, atsižvelgiant į jau nurodytą S. Ž. socialinį statusą, esą jam, kaip naujajam BUAB „Transfood“ direktoriui, 2009-08-27 buvo perduotos įmonės veikloje naudotos transporto priemones, nors lizingo davėjas ir didžiausias BUAB „Transfood“ kreditorius AB „SEB lizingas“ lizingo sutartis dėl įmonei perduotų transporto priemonių nuo 2009-08-20 jau buvo nutraukęs (Vilniaus apygardos teismo 2010-01-06 sprendimas už akių c. b. Nr. 2-2267-178/2010). Toks de facto bendrovę valdžiusio ir jos turtu disponavusio A. S. elgesys akivaizdžiai rodo jo nesąžiningumą ir, įvertinus jį bylos duomenų visumoje, paneigia apelianto deklaruojamą ginčo sandorio tikslą – siekį užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą.

Teisėjų kolegija negali sutikti ir su apelianto skundo argumentais, kad pinigų sumokėjimo už akcijas bei S. Ž. įregistravimo Juridinių asmenų registre faktai įrodo, kad sutartis buvo įvykdyta. Atskirų formaliųjų sandorio sąlygų įvykdymo imitavimas nesudaro pagrindo konstatuoti realaus sandorio vykdymo, t. y. neįrodo, kad šalys įgyvendino deklaruojamą valią ir realiai įgijo atitinkamas teises bei pareigas. Antai apeliantas, akcentuodamas aplinkybę, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta su juridiniu asmeniu – Latvijos bendrove SIA „Kommot“, o ne su S. Ž., nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų šios įmonės pavedimą atlikti mokėjimus A. S. ne įmonės vardu ir jos lėšomis, o paties fizinio asmens S. Ž., kaip mokėtojo, vardu (t. 1, b.l. 150). Iš apelianto teikiamų sąskaitos išrašų matyti, kad pirmasis mokėjimas atliktas S. Ž., įnešant tiesiogiai į A. S. sąskaitą grynaisiais pinigais 7 770 Eur sumą, kuria S. Ž., atsižvelgiant į jo socialinį statusą bei aplinkybę, kad už menką atlygį, maistą ir apgyvendinimą jis sutiko atlikti nepažįstamų jam asmenų prašomus veiksmus (būti fiktyviai paskirtu Latvijos įmonės darbuotoju, pasirašyti dokumentus ir pan.), mažai tikėtina, kad galėjo disponuoti (t. 1, b. l. 55, 150, t. 2, b. l. 75-78). Iš antrąjį mokėjimą patvirtinančio išrašo matyti, kad 21 300 Eur suma A. S. pervesta pagal kontraktą fizinio asmens M. S. (t. 1, b. l. 151). Tokių duomenų aiškiai nepakanka konstatuoti, kad šis konkretus mokėjimas atliktas už SIA „Kommot“, įgyvendinant ginčo 2009-07-13 akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, juolab kad bylos dokumentuose bei teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuoti duomenys patvirtina buvusius BUAB „Transfood“ verslo santykius su įmonėmis Latvijoje (t. 1, b. l. 70; Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009-08-03 nutartis c. b. Nr. 2-7968-391/2009). Byloje esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms bei įrodymams, nepaneigta ir tokia galimybė, kad atsiskaitymams už BUAB „Transfood“ akcijas pagal ginčo sandorį imituoti galėjo būti panaudotos net ir pačiai įmonei priklausančios piniginės lėšos, tokia aplinkybė tikėtina.

Kita vertus, Juridinių asmenų registro įrašą apie S. Ž. vadovavimą BUAB „Transfood“, kuris yra paneigiama prezumpcija, paneigia bylos duomenys, liudijantys, kad faktiškai įmonę valdė ir organizavo jos veiklą nuo 2009 m. pavasario iki bankroto bylos įmonei iškėlimo pats apeliantas A. S.. 2014-07-28 teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. A., buvęs de jure BUAB „Transfood“ direktoriumi iki tariamo S. Ž. paskyrimo, nurodė, kad nuo 2009 m. gegužės mėn. pabaigos, kai po 50-mečio susilaužė koją (pagal Juridinių asmenų registro duomenis liudytojas gimęs 1959-05-28, t. 1, b. l. 17), buvo nedarbingas, o jį tuo metu pavadavo A. S. (garso įrašas, užfiksuotas teismų informacinėje sistemoje LITEKO). Šią aplinkybę pripažino ir pats A. S., patvirtindamas, kad nuo 2009 m. pabaigos buvo laikinai einantis direktoriaus pareigas, o po akcijų perleidimo iš direktoriaus pareigų atleidus A. A., rūpinosi kompanija, kaip direktoriaus pavaduotojas (2014-05-29 garso įrašas, užfiksuotas teismų informacinėje sistemoje LITEKO). Aplinkybę, kad de facto įmonės valdymo funkcijas ginčo laikotarpiu vykdė ir savo žinioje turėjo įmonei priklausantį turtą būtent A. S., papildomai patvirtina jau minėtoje Vilniaus miesto 3 apylinkės 2009-08-03 nutartyje (c. b. Nr. 2-7968-391/2009) užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad sudarant 2009-07-15 taikos sutartį su kreditoriumi SIA „Valler“ BUAB „Transfood“ atstovavo apeliantas A. S., ir nagrinėjamos bylos dokumentai – 2009-08-27 kaip direktoriaus jo priimtas ir pasirašytas įsakymas, transporto priemonių ir 2009 m. bylų (dokumentų) perdavimo aktai (t. 1, b. l. 72, 73-75), taip pat faktas, jog jis disponavo ir 2011 m. per kelis kartus perdavė bankroto administratoriui dalį įmonės dokumentų bei materialinio turto (nekilnojamąjį turtą, transporto priemones) (t. 1, b. l. 116-120). Visa tai sudaro prielaidas daryti labiau tikėtiną išvadą, jog realiai S. Ž. nei priėmimo­–perdavimo aktuose nurodyti, nei kiti įmonėje buvę dokumentai ir /ar materialiniai ištekliai nebuvo perduoti, o ir pats S. Ž. nurodė pasirašinėjęs tuščius lapus.

Tikruosius A. S. ketinimus taip pat atskleidžia ir tokie jo paaiškinimai, jog pagal žodinį susitarimą akcijas jis neva perleido su teise jas atpirkti už papildomą mokestį ir tikėjosi valdyti situaciją įmonėje, veikdamas pagal kitos akcininkės T. Z. įgaliojimą. Tačiau tokius teiginius apie menamą siekį užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą paneigia liudytoja apklaustos įmonės buhalterės I. J. paaiškinimai, kad po S. Ž. paskyrimo įmonės direktoriumi atlyginimai niekam nebuvo mokami, po 2009-07-13 apskaita nebuvo vedama, tik „uždarinėjami galai“, t. y. atleidžiami darbuotojai ir pan. (2014-05-29 teismo posėdžio garso įrašas, užfiksuotas teismų informacinėje sistemoje LITEKO). Tuo pačiu paneigiami ir apelianto teiginiai apie jo žodinius susitarimus su naujuoju savininku ir direktoriumi apie jų konsultavimą dėl įmonės veiklos tęstinumo išlaikymo (t. 1, b. l. 147). Netiesiogiai aplinkybę, jog žinant akcijų perleidimo sandorio ir naujo direktoriaus paskyrimo fiktyvumą, buvo siekta perkelti įmonei priklausantį turtą į susijusias įmones ir / ar kitaip gauti asmeninės finansinės naudos, taip pat patvirtina liudytoju apklausto A. A. parodymai, iš kurių matyti, kad BUAB „Transfood“ narystė LINAVA asociacijoje A. S. sutikimu buvo perleista A. A. vadovaujamai įmonei, šiam sumokant tik už dokumentų perrašymą (2014-07-28 teismo posėdžio garso įrašas, užfiksuotas teismų informacinėje sistemoje LITEKO), taip pat bankroto byloje 20015-01-06 priimtoje teismo nutartyje užfiksuota aplinkybė, jog A. S. siekia BUAB „Transfood“ 198 520,20 Lt dydžio skolos pripažinimo, remdamasis BUAB „Transfood“ 2009-09-18 pažyma, kuri, A. S. tvirtinimu, išduota jo, kaip vadovo, nurodymu (Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-3146-104/2015, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), nors S. Ž. vadovavimas Juridinių asmenų registre įregistruotas jau nuo 2009-09-14 (t. 1, b. l. 17).

Apelianto skundo argumentai, jog sandorio realumą patvirtina ir prieš jį vykusios derybos (ikisutartiniai santykiai), atmestini kaip nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Nei apeliantas, nei BUAB „Transfood“ ginčo sandorio sudarymo metu jį konsultavęs teisininkas negalėjo nurodyti SIA „Kommot“ vardu interesus atstovavusių asmenų duomenų, įvardindami juos moterimi iš Klaipėdos ir dviem vyrukais, susidomėjusiais BUAB „Transfood“ per UAB „Vilniaus riedmė“ (su šia įmone BUAB „Transfood“ palaikė verslo santykius) dirbusį V. P., kurį, apelianto teigimu, į įmonę atvedė buvęs direktorius A. A.. Tuo tarpu A. A. paneigė pažįstąs V. P. (2014-05-29, 2014-07-28 teismo posėdžių garso įrašai, užfiksuoti teismų informacinėje sistemoje LITEKO). Esant tokiai situacijai, pats savaime faktas, kad apeliantas turi šio asmens tapatybės kortelės kopiją, neįrodo nei realiai vykusių derybų fakto, nei jomis siekto tikslo – perleisti BUAB „Transfood“ akcijas potencialiam investuotojui, kad būtų išlaikyta ir toliau plėtojama įmonės veikla – realumo. Į bylą nėra pateikta ir jokių rašytinių įrodymų, kad SIA „Kommot“ yra įmonė, turėjusi realių užsakymų krovinių vežimo srityje ir buvusi finansiškai pajėgi investuoti į kitą sunkumų šiuo aspektu turinčią įmonę, juolab kad 2009 m. ekonominė krizė palietė ne tik Lietuvą, jos pasekmės turėjo įtakos ekonomikos plėtrai pasauliniu lygmeniu.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su tokiu apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi išimtinai S. Ž. parodymais, kurie nesutampa ar prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Tiek notarės akivaizdoje, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti S. Ž. paaiškinimai dėl esminių jo dalyvavimo šioje sandorio imitavimo situacijoje aplinkybių yra nuoseklūs. Abiem atvejais S. Ž. patvirtino, kad su SIA „Kommot“ bei BUAB „Transfood“ jis susijęs tik tiek, kiek už tam tikrą atlygį (nedidelę pinigų sumą, maistą, apgyvendinimą) pasirašė nepažįstamų jam asmenų pateiktus dokumentus, tačiau realiai šių bendrovių veikloje niekada nedalyvavo, BUAB „Transfood“ dokumentų ir turto nematė, nieko nepriėmė (t. 1, b. l. 55; t. 2, b. l. 75-78). Neatitikimai, kuriuos apeliantas akcentuoja, siekdamas įrodyti, jog ne jis siūlė S. Ž. pirkti jo akcijas ir teikė pasirašyti dokumentus, ir tokiu būdu sumenkinti savo vaidmenį, nėra teisiškai reikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė už tinkamą įmonės veiklos organizavimą, jos dokumentų ir turto išsaugojimą atsakingas yra įmonės vadovas, kuriuo nagrinėjamu atveju de facto buvo A. S..

Pažymėtina, kad nagrinėjančiam bylą teismui privalomą reikšmę turi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės, tačiau tai nevaržo teismo kitaip negu ankstesnėje byloje aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ar kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-06 nutartis c. b. Nr. 3K-3-639/2013). Bankroto bylos iškėlimas yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų pripažinimas, o nemokumas, kaip ekonominė įmonės būklė, kuri šiuo atveju aktuali sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, yra nustatomas ne tik remiantis balanso duomenimis, bet ir vertinant kitus faktorius, t. y. ar įmonė atsiskaito su kreditoriais, ar yra perspektyvus bei pagrįstas veiklos tęsimas ir pan. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, kuris patvirtina, kad S. Ž. parodymai buvo įvertinti ne tik į bylą šalių pateiktų, bet ir teismo iniciatyva, atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą, surinktų nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingų duomenų visumoje, neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas prioritetą suteikė atskiriems įrodymams ir / ar nepagrįstai vadovavosi kitose civilinėse bylose teismų priimtų procesinių sprendimų nustatytomis ar užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus, nepažeisdamas CPK 185 straipsnio, įtvirtinančio esmines įrodymų vertinimo taisykles, nuostatų. Vien ta aplinkybė, kad tuos pačius įrodymus interpretuodamas savaip, apeliantas iš esmės siekia, kad į bylą pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės bei teikia teismui atskirus dokumentus, tokiu būdu siekdamas faktinę situaciją pakreipti sau palankia linkme, nedaro skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstu ir / ar neteisėtu.

Apibendrinant argumentus pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl 2009-07-13 BUAB „Transfood“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties fiktyvumo, S. Ž., kaip statytinio direktoriaus, statuso ir ginčo sandorio metu įmonėje susiklosčiusios finansinės padėties vertinimo yra pagrįstos. Bylos duomenų visuma patvirtina, kad A. S. (kaip faktinis įmonės vadovas) elgėsi nesąžiningai, esant įmonei faktiškai nemokiai, sudarė tariamą ginčo akcijų perleidimo sandorį ir imitavo įmonės valdymo funkcijų perdavimą S. Ž., nors pagal įmonės vadovo pareigų teisinį reglamentavimą tokioje situacijoje turėjo inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimo procedūras. Be to, būtent jis neišsaugojo visų įmonės dokumentų ir turto ir / ar jų neperdavė bankroto administratoriui. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai įvertino, kad šiais veiksmais apeliantas pažeidė CK 2.87 straipsnyje nustatytą bendrąją pareigą veikti išimtinai juridinio asmens interesais bei Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, ir dėl tokių jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) įmonė ir jos kreditoriai patyrė žalą, kurią jis privalo atlyginti (CK 2.87 str. 7 d., ĮBĮ 8 str. 4 d.).

Dėl atlygintinos žalos dydžio

Vadovaudamasi šios nutarties motyvais dėl BUAB „Transfood“ susiklosčiusios finansinės padėties, sudarant ginčo akcijų perleidimo sandorį, bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ieškovo reikalaujama atlyginti žala, kuriais įrodinėjamas įmonės mokumas 2008-12-31, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti dėl kitokio įmonės nemokumo momento, nei nustatė pirmosios instancijos teismas – 2009-07-13. Tačiau sutinka su apelianto pozicija, kad teismo išvados, kuriomis tik pritarta ieškovo teiginiams dėl įmonei priteistino žalos dydžio, tapatinant jį su BUAB „Transfood“ bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma, padarytos nevisiškai įvertinus visus ginčo aspektus bei ieškovo reikalavimo pagrindą.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien veiksmų neteisėtumas (nagrinėjamu atveju pasireiškęs tariamojo sandorio sudarymu ir fiktyvaus direktoriaus paskyrimu, taip pat pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pažeidimu) nepagrindžia žalos padarymo. Įmonės vadovų ar kitų asmenų veiksmais padaryta žala – žalos padarymo faktas, dydis, priežastinis ryšys – nepreziumuojama. Atlygintinos žalos dydis turi būti nustatinėjamas konkrečioje byloje vertinant nustatytų aplinkybių visumą bei atsižvelgiant į civilinės atsakomybės instituto esmę. Įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, taigi žalos dydis kiekvienu atveju konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų dydžiui, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją. Žala, kaip viena iš įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį sąlygų, gali būti apibūdinama kaip dėl neteisėto sprendimo atsiradęs juridinio asmens ar kreditoriaus turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias juridinis asmuo ar kreditorius būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų įmonės vadovo veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Tuo tarpu atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-250/2014; 2014-12-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-567/2014; 2015-03-06 nutartis c. b. Nr. 3K-3-131-687/2015).

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad apelianto pareigą atlyginti ieškovo prašomą priteisti 3 873 040,62 Lt dydžio žalą teismas konstatavo, remdamasis tuo, kad byloje nustatytas A. S. veiksmų (neveikimo), de facto vykdant BUAB „Transfood“ vadovo funkcijas, neteisėtumas ir bankroto administratoriui neperduotas šio nustatytas (t. y. identifikuotas kaip priklausantis įmonei) turtas. Ieškovo reikalaujamo priteisti žalos dydžio vertinimas, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus kriterijus, nebuvo atliktas. Teismas nesiekė įvertinti, kaip neteisėti pripažinti apelianto veiksmai (neveikimas) – tariamojo sandorio sudarymas, fiktyvaus direktoriaus paskyrimas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymas – yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įmonės galimai patirtais nuostoliais. Pavyzdžiui, konstatavęs, kad apeliantas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nenustatinėjo, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo tokios pareigos atsiradimo momentui (2009-07-13) ir teismui priėmus nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Transfood“, nors tokiu atveju vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje (nebent dėl neperduotų dokumentų tokio padidėjimo apskritai negalima nustatyti). Tik nustačius šių dydžių skirtumą galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius įmonė patyrė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Kita vertus, siejant apelianto, kaip vadovo, pareigų įmonei pažeidimą būtent su neperduotu įmonės turtu, iš kurio būtų galima bent iš dalies atsiskaityti su jos kreditoriais, aktuali tampa šio turto sudėtis bei jo vertė. Tokiu neperduotu turtu, kiek galima spręsti iš ieškovo administratoriaus procesinės pozicijos byloje, jis laiko lizinguotą turtą, kurio grąžinimas lizingo bendrovei būtų sumažinęs kreditorinių įsipareigojimų (atitinkamai ir įmonei padarytos žalos) dydį. Vadinasi, pirmosios instancijos teisme turėjo būti išsamiau tyrinėjamos šios aplinkybės, nustatinėjama tarp BUAB „Transfood“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytų lizingo sutarčių, kurių pagrindu BUAB „Transfood“ buvo perduotos transporto priemonės, esančios ginčo objektu ir nagrinėjamoje byloje, turinys ir jų įgyvendinimą atspindinčios aplinkybės bei jas pagrindžiantys dokumentai, juolab kad byloje nustatyti duomenys, susiję su AB „SEB lizingas“ kreditorinio reikalavimo dydžiu (patvirtintas kreditorinis reikalavimas bankroto byloje bei sprendimas kitoje civilinėje byloje), skirtingi, dėl ko šie skirtumai, iš bylos medžiagos nėra galimybės spręsti.

Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas, tačiau atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog aplinkybių, susijusių su žalos dydžio nustatymu, aiškinimasis ir vertinimas reikštų bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme iš naujo, nes apeliacijai reikalingi faktiniai duomenys, kurių teisingumas galėtų būti patikrinamas apeliacinio proceso metu (žalos dydis), nenustatinėti. Todėl skundžiamas teismo sprendimas iš dalies panaikintinas, perduodant žalos dydžio nustatymo klausimą nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Atitinkamai panaikintinais ir teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų šalims bei valstybei paskirstymo, kadangi konkrečios žalos dydžio nustatymas gali lemti poreikį taikyti proporcingumo taisykles, nustatytas CPK 93 ir 98 straipsniuose.

Tokioje procesinėje ir faktinėje situacijoje atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad bankroto administratoriui nustačius, kad įmonėje turi būti konkretus turtas, įvertintas konkrečia pinigų suma ir nėra dokumentų, patvirtinančių teisėtą šio turto perleidimą tretiesiems asmenims, būtent šį turtą juridinio asmens valdymo organai privalo natūra perduoti administratoriui. Atitinkamai nustačius, kad šis turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo (vadovo) kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo), bei nesant dokumentų, patvirtinančių prarasto turto vertės sumažėjimą, būtent vadovas turi atlyginti bendrovei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai bendrovės finansiniuose dokumentuose ir, konstatavus vadovo nesąžiningumą, būtent jam tenka pareiga įrodyti, koks turtas bendrovei priklausė nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną, taip pat pagrįsti galimą turto masės pokytį (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-04 nutartis c. b. Nr. 2A-1345/2014). Perduodant pirmosios instancijos teismui klausimą dėl žalos dydžio spręsti iš naujo, apeliantui sudaroma galimybė įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir (ar) pagrįsti jo nebuvimą, taip pat realizuoti teisę išsakyti savo argumentus šiuo aspektu nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka.

Kadangi skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir nurodytoje dalyje grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi šios instancijos teisme išlaidų paskirstymo klausimo taip pat nesprendžia, dėl jų bus pasisakyta pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės .

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo dalį, kuria iš A. S. bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Transfood“ priteistas 3 873 040,62 Lt dydžio žalos atlyginimas bei išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims ir valstybei klausimai, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.