Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditoriaus V. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. nutarties, priimtos bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS bankroto byloje Nr. B2-2267-611/2013,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas, gavęs atsakovo AB banko SNORAS atskirąjį skundą, panaikino 2012 m. rugsėjo 3 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditoriaus V. A. 417 142,80 Lt (neatskaičius mokesčių) finansinis reikalavimas ir nutarė šį klausimą spręsti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

Teismo posėdžio metu kreditoriaus V. A. atstovė prašė tenkinti jo reikalavimą visa apimtimi, nurodė nesutinkanti su atsakovo pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kuriuose nuo 2011 m. lapkričio 16 d. žymimos kreditoriaus pravaikštos, kadangi jie negali būti tinkamu įrodymu, nes nėra atsakovo antspaudo, neaiškus juos pasirašęs asmuo. Be to, kreditoriaus atstovės teigimu, neaišku, kodėl fiksuojant kreditoriui pravaikštas, jis nebuvo atleistas iš darbo šiuo pagrindu.

Atsakovas BAB bankas SNORAS prašė patvirtinti V. A. reikalavimą, kylantį iš darbo teisinių santykių už 148 571,42 Lt (neatskaičius mokesčių) sumą. Nurodė, kad Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 16 d. paskelbė AB banko SNORAS veiklos apribojimą, vykdant šį Lietuvos banko nutarimą ir remiantis Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3 punktu, buvo nušalinta AB banko SNORAS vadovybė, o V. A., kaip banko prezidento patarėjui, iš esmės neliko galimybės vykdyti savo tiesioginių funkcijų. Nuo 2011 m. lapkričio 16 d. V. A. savo darbo vietoje nebuvo pasirodęs, savo darbinių funkcijų nevykdė, AB banko SNORAS darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose jam buvo fiksuojamos pravaikštos, todėl darbo užmokestis nuo minėtos dienos nebuvo skaičiuojamas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kreditorius V. A. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį ir nustatyti, kad kreditoriaus V. A. finansiniai reikalavimai atsakovui BAB bankui SNORAS, kylantys iš darbo santykių, sudaro 417 142,80 Lt (neatskaičius mokesčių) ir turi būti tenkinami pirmąja AB banko SNORAS finansinių reikalavimų tenkinimo eile. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismas skundžiamoje nutartyje neanalizavo ir nepasisakė dėl apelianto argumentų, susijusių tiek su atsakovo pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, tiek su pravaikštos fiksavimo pagrįstumu. Teismas apsiribojo formaliu aplinkybių konstatavimu, taip pažeisdamas pareigą motyvuoti teismo sprendimus (nutartis). Be to, skundžiama nutartis iš esmės grindžiama vieninteliu įrodymu – darbo laiko apskaitos žiniaraščiu, tačiau teismas šio dokumento net neturėjo prijungti prie bylos, nes jis pateiktas jau po bylos išnagrinėjimo, t. y. kartu su 2012 m. rugsėjo 12 d. atskiruoju skundu. Bylos nagrinėjimo metu buvo išdėstytos aplinkybės dėl atsakovo pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių autentiškumo, tikrumo ir galimybės juos laikyti įrodymais byloje, tačiau teismas šių aplinkybių tinkamai nevertino. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo bylose yra pažymėjęs, kad negali būti suabsoliutinama darbo laiko apskaitos žiniaraščių reikšmė, kadangi pats darbdavys yra atsakingas už jų pildymą. Apeliantas savo darbinių funkcijų negalėjo vykdyti dėl objektyvių aplinkybių, todėl jo nebuvimas darbe negalėjo būti žymimas pravaikšta. Be to, DK reguliuojami darbo santykiai visuomet yra ir turi būti aiškinami darbuotojo naudai.

2) Teismas nepagrįstai sprendė, kad apelianto finansiniai reikalavimai, kylantys iš darbo santykių, tvirtintini septintąja finansinių reikalavimų tenkinimo eile, kadangi apelianto, kaip atsakovo darbuotojo, reikalavimai turėjo būti tenkinami pirmąja eile (ĮBĮ 35 str. 2 d.; Bankų įstatymo 87 str. 1 d.). Kreditoriaus reikalavimai, kylantys iš jo ir bankrutuojančio juridinio asmens darbo santykių, laikytini privilegijuotais ir šių reikalavimų įtraukimui į pirmąją finansinių reikalavimų tenkinimo eilę negali daryti įtakos jokios kitos su tuo kreditoriumi susijusios aplinkybės, įskaitant ir tai, kad tas kreditorius turi ir kitų reikalavimų bankrutuojančiam asmeniui, kylančių kitais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

Atskiruoju skundu įrodinėjama, kad teismas nepagrįstai nepatvirtino apelianto finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro neišmokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. sausio 16 d. (apelianto atleidimo iš darbo dienos). Su tokiu atskirojo skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

Kaip matyti iš byloje pateiktų apelianto darbo laiko apskaitos žiniaraščių (b. l. 32-34), apeliantui nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. sausio 16 d. buvo žymimos pravaikštos. Aplinkybės, kad apeliantas minėtu laikotarpiu buvo savo darbo vietoje, jis neįrodė ir net neįrodinėjo (CPK 178 str., 185 str.). Aplinkybė, kad 2011 m. lapkričio 16 d. paskelbus atsakovo BAB banko SNORAS veiklos apribojimą (moratoriumą), atsakovo prezidento R. B. įgaliojimai buvo sustabdyti (Bankų įstatymo 76 str. 7 d. 1 p.), neatleidžia apelianto, kaip prezidento patarėjo, nuo pareigos atvykti į darbo vietą. Aplinkybės, kad šios pareigos apeliantas negalėjo įgyvendinti dėl atsakovo kaltės, apeliantas neįrodinėjo.

Atleisti darbuotoją iš darbo, pastarajam neatvykus į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) yra darbdavio teisė, bet ne pareiga (DK 136 str. 3 d. 2 p.; 235 str. 2 d. 9 p.), todėl faktas, kad apeliantas iš darbo nebuvo atleistas už pravaikštas, neįrodo, kad apeliantui pravaikštos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki atleidimo iš darbo dienos, negalėjo būti žymimos.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pravaikšta į darbo laiką nėra įskaičiuojama (DK 143 str. 2 d. 1 p.), todėl už pravaikštos laiką darbo užmokestis nemokamas. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas neturi reikalavimo teisės į darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki atleidimo iš darbo dienos (2012 m. sausio 16 d.).

Teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota – spręsdamas, kad nėra pagrindo priteisti apeliantui darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. sausio 16 d., teismas nurodė, jog remiasi apelianto darbo laiko apskaitos žiniaraščiais ir visuotinai žinoma aplinkybe, kad apeliantas V. A. nuo 2011 m. lapkričio 16 d. nuolatos gyvena Jungtinėje Karalystėje.

Aplinkybė, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl apelianto atstovės išreikštų abejonių dėl atsakovo pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių tikrumo, nereiškia, kad teismas nevertino, ar šie dokumentai atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus. Juo labiau kad, kaip minėta, pats apeliantas net neįrodinėjo, kad minėtu laikotarpiu buvo savo darbo vietoje (CPK 178 str., 185 str.).

Atsakovo pateikti apelianto darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra svarbūs teisingam bylos išsprendimui, todėl atskirojo skundo argumentai, kad minėti žiniaraščiai negalėjo būti prijungti prie bylos, yra nepagrįsti (CPK 263, 185 str.).

Dėl išdėstytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto reikalavimas priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. sausio 16 d. yra nepagrįstas. Atsižvelgęs į apeliantui priklausančio neišmokėto darbo užmokesčio dydį, teismas iš dalies tenkino ir išvestinius reikalavimus dėl išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas patvirtinimo. Minėtų išmokų aritmetinio paskaičiavimo teisingumo apeliantas neginčijo.

Dėl nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patvirtintas apelianto V. A. 148 571,42 Lt (neatskaičius mokesčių) dydžio finansinis reikalavimas, kylantis iš darbo santykių, yra pagrįsta ir teisėta.

Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentu, kad jo reikalavimas turėjo būti patvirtintas pirmąja finansinių reikalavimų tvirtinimo eile, kadangi yra kilęs iš darbo teisinių santykių (ĮBĮ 35 str. 2 d.; Bankų įstatymo 87 str. 1 d.)

Bankų įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, o šio straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad septintąja eile tenkinami banko akcininkų, turinčių banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, banko stebėtojų tarybos narių, banko valdybos narių ir banko administracijos vadovų reikalavimai.

Byloje neginčijama, kad tarp atsakovo ir apelianto buvo sudaryta darbo sutartis, taip pat apeliantas buvo pagrindinis atsakovo akcininkas. Bankų įstatymo 87 straipsnio 7 dalis, reglamentuojanti banko akcininkų, turinčių banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, finansinių reikalavimų tenkinimo eilę, nenumato jokių išlygų, nepriklausomai iš kokių santykių kildinami šių asmenų reikalavimai (darbo ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1292/2012). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto skundžiama nutartimi patvirtintas finansinis reikalavimas turi būti tenkinamas septintąja eile (ĮBĮ 87 str. 7 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.