Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus,

dalyvaujant prokurorei Olgai Alibajevai (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą ZOOM),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas areštu 90 (devyniasdešimčiai) parų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. B., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. Š. nuteistas už tai, kad mušdamas (smurtaudamas) sukėlė žmogui fizinį skausmą, o būtent: 2022 m. lapkričio 18 d., apie 20.00 val., ketvirto aukšto bendro naudojimo koridoriuje (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., veikdamas kartu su A. B., A. B. nukentėjusiajam K. B. suėmus rankomis už kaklo, jį smaugiant, nukentėjusiajam išsivadavus ir nubėgus prašyti pagalbos, A. B. priėjus prie nukentėjusiojo, rankos kumščiu sudavus vieną smūgį į galvą, jis nukentėjusiajam K. B. iš nugaros užtempė ant galvos striukę ir ją tempė atgal, dėl ko, nukentėjusiajam suklupus, rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į nugarą, po to rankos kumščiu sudavė du smūgius K. B. į veidą, taip bendrais veiksmais, veikdamas kartu su A. B., sukėlė nukentėjusiajam K. B. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. spalio 9 d. nuosprendį ir skirti jam nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę. Apelianto nuomone, teismas nesivadovavo teisingumo ir humaniškumo principais, neatsižvelgė į tai, kad jis turi du mažamečius vaikus, kuriuos išlaiko; arešto bausmės atlikimo laikotarpiu vaikai negaus išlaikymo. Teismas, pasak nuteistojo, turėjo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti arba galėjo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes jis kaltinamas nesunkaus nusikaltimo padarymu. Nuteistojo nuomone, teismas neatsižvelgė ir į nukentėjusiojo provokuojantį elgesį.

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir M. Š. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

7. Nuteistasis pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija dėl paskirtos, jo nuomone, per griežtos bausmės ir prašo skirti jam švelnesnę už areštą bausmės rūšį arba, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti arešto bausmės vykdymą. Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

8. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

9. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. Š., baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

10. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų (BK 140 straipsnio 1 dalis).

11. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad M. Š. anksčiau teistas septynis kartus, teistumas neišnykęs, nusikalto per trumpą laiką po paskutinės bausmės atlikimo, baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka, nedirba, nevedęs, su sugyventine augina du nepilnamečius vaikus. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamą veiką M. Š. padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei nusikalstamą veiką padarė kaip recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas nusprendė skirti M. Š. straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – areštą, t. y. trumpalaikį laisvės atėmimą (BK 49 straipsnis). Nustatęs dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir nenustatęs aplinkybių, kurios lengvintų jo atsakomybę, atsižvelgęs į M. Š. asmenybę apibūdinančius duomenis, taip pat į tai, kad jis nekeičia savo visuomenei pavojingo elgesio ir nedaro išvadų iš anksčiau paskirtų bausmių, pirmosios instancijos teismas nustatė maksimalų nuteistajam skiriamos ir baudžiamajame įstatyme už nusikaltimą numatytos arešto bausmės terminą – devyniasdešimt parų (BK 49 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, šią M. Š. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir neteisingą nėra pagrindo.

12. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam arešto bausmę, nesivadovavo teisingumo ir humaniškumo principais, visiškai neatsižvelgė į tai, kad jis išlaiko du nepilnamečius vaikus, kurie, pasiuntus jį atlikti bausmę, negaus išlaikymo, be to, neįvertino, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, o veikos padarymui įtakos turėjo paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys.

13. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši aplinkybė gali būti pripažinta atsakomybę lengvinančia, kai nustatoma, jog kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2014, Nr. 2K-364/2014). Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2006).

14. Nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų ir motyvų šiam savo teiginiui pagrįsti, t. y. iš skundo neaišku, kokie nukentėjusiojo veiksmai, pasak apelianto, paskatino jį padaryti nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi įrodymus byloje, nenustatė, jog nukentėjusiojo K. B. elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu teisingai konstatuota, jog konflikto iniciatorius buvo nuteistasis A. B., kuris buvo atsisėdęs nukentėjusiajam ant kelių ir dėl to nukentėjusysis jį stūmė nuo savęs, o A. B. suėmė nukentėjusiajam už kaklo ir jį smaugė bei rankos kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į galvą. Byloje taip pat nustatyta, kad po šių A. B. veiksmų prieš nukentėjusįjį smurtavo ir M. Š.: iš nugaros užtempė ant galvos K. B. striukę ir ją tempė atgal, o kai dėl to nukentėjusysis suklupo, rankos kumščiu sudavė vieną smūgį jam į nugarą ir du smūgius į veidą. Nukentėjusio K. B. elgesys nebuvo provokuojantis, jis neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę konfliktą, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad įtakos veikos padarymui turėjo paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys.

15. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad M. Š. anksčiau teistas septynis kartus (2 t., b. l. 58–71), ankstesniais teismų sprendimais už padarytas nusikalstamas veikas jam buvo skiriamos laisvės apribojimo ir laisvės atėmimo bausmės: laisvės apribojimo bausmė apeliantui buvo skirta tris kartus, iš jų du kartus, vengiant ją atlikti, pakeista areštu; po to M. Š. buvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės (keturis kartus), iš jų du kartus šios bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, buvo atidedamas, dar du kartus nuteistajam buvo taikytas lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos institutas. Vis tik ankstesni teistumai ir už padarytas nusikalstamas veikas skirtos bausmės nepakeitė apelianto elgesio, nes, atlikęs bausmes, jis ir toliau elgėsi nusikalstamai. M. Š. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą įstatymų nustatyta tvarka teistumą už anksčiau įvykdytus tyčinius nusikaltimus, todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas yra recidyvistas. Be to, M. Š. nusikalto per trumpą laiką po paskutinės laisvės atėmimo bausmės atlikimo: Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. vasario 18 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę jis atliko 2022 m. vasario 9 d., o nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė 2022 m. lapkričio 18 d. Apeliantas baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 54–57). Nurodytos aplinkybės neigiamai apibūdina M. Š., rodo didesnį jo pavojingumą visuomenei, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Atsižvelgusi į nuteistojo asmenybę, nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje M. Š. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskirta arešto devyniasdešimčiai parų bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, todėl yra teisinga ir ją švelninti, skiriant kitą bausmės rūšį arba nustatant trumpesnį arešto bausmės atlikimo terminą, nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įvertino ir nusikaltimo pavojingumą, taip pat tą aplinkybę, kad nuteistasis kartu su sugyventine augina du nepilnamečius vaikus, ir į šias aplinkybes irgi atsižvelgė, skirdamas bausmę. Apeliantas nurodo, kad, pasiuntus jį atlikti arešto bausmę, vaikai negaus išlaikymo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nelaikytina išskirtine, dėl kurių M. Š. už įvykdytą nusikalstamą veiką galėtų būti paskirta švelnesnė už areštą bausmė. Nuteistasis dėl ankstesnių teistumų turėjo suprasti ir, teisėjų kolegijos vertinimu, suprato savo tolesnio galimo neteisėto elgesio padarinius, tačiau tai jo neatgrasė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo. Nuo nusikalstamos veikos M. Š. nesulaikė nei šeima, nei nepilnamečiai vaikai, todėl jis turi prisiimti dėl tokio savo veikimo kylančius neigiamus padarinius. Jokių naujų reikšmingų aplinkybių, galinčių turėti įtakos nuteistojo teisinės padėties švelninimui, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, M. Š. nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Apelianto apygardos teismui pateikta 2023 m. lapkričio 23 d. darbo sutarties kopija, iš kurios matyti, kad jis nuo 2023 m. lapkričio 27 d. įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“, įvertinus visas anksčiau aptartas bylai reikšmingas aplinkybes, nepakeičia sprendimo dėl apeliantui paskirtos bausmės, kuris, kolegijos nuomone, yra teisingas.

16. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas.

17. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams nurodytų nuostatų taikymui, esminė sąlyga bausmės vykdymo atidėjimo taikymui yra teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis).

18. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje netaikydamas BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėdamas nuteistajam M. Š. paskirtos arešto bausmės vykdymo, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

19. Nors M. Š. areštu nuteistas pirmą kartą (Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. baudžiamuoju įsakymu ir Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirtos laisvės apribojimo bausmės įstatymo nustatyta tvarka buvo pakeistos arešto bausmėmis teismų sprendimų vykdymo metu, konstatavus, jog nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmes) ir formalus pagrindas BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymui egzistuoja, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, bausmės tikslai šiuo konkrečiu atveju nebus pasiekti be realaus arešto bausmės atlikimo. Kaip jau buvo minėta, M. Š. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas septynis kartus, jam ne vieną kartą buvo taikyti bausmės (laisvės atėmimo) vykdymo atidėjimo ir lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos institutai. Vis tik tai jokio prevencinio poveikio nuteistajam nepadarė, jis toliau elgėsi nusikalstamai ir per trumpą laiką po paskutinės laisvės atėmimo bausmės atlikimo vėl padarė naują nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Šios aplinkybės patvirtina apelianto polinkį nusikalsti ir nenorą keistis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, jog M. Š. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl bausmės vykdymo atidėjimas negalimas.

20. Nenustačius BPK 328 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo pagrindų, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.