Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo O. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 192 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės apribojimu vieneriems metams, pagal BK 309 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1992 redakcija) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams.

Remiantis BK 48 straipsnio 5 dalies 2 ir 3 punktais, nuteistajam uždrausta per visą bausmės atlikimo laiką perdavinėti kitiems asmenims garso ir vaizdo laikmenas, bendrauti turgavietėse, kur tokiomis laikmenomis prekiaujama, su asmenimis, kurie tomis laikmenomis prekiauja ar pageidauja jų įsigyti.

Pritaikius BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktą, nuteistasis įpareigotas pradėti dirbti ir užsiregistruoti Darbo biržoje.

Tuo pačiu nuosprendžiu O. J. išteisintas dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš O. J., vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, konfiskuota 262 827,63 Lt vertės kompaktinių laikmenų su vaizdo ir garso kūriniais, kurios neatitinka teisių subjektų ir techninių reikalavimų ir kurių apyvarta uždrausta; 14 965,01 Lt vertės kompaktinių laikmenų su pornografinio turinio kūriniais; 1950 poligrafijos lapų; popieriaus pjaustymo peilis; 69 hologramos „Star records“; 418 vnt. 7,62 mm kalibro šovinių.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartis, kuria Klaipėdos apygardos prokuratūros ir nuteistojo O. J. apeliaciniai skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. J. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (Lietuvos Respublikos 2003 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-1355 redakcija) 15 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus įstatyme numatytus atvejus), 73 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, nustatančius, kad autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomi veiksmai: 1) kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto naudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą rodymą, viešą atlikimą, transliavimą, retransliavimą ar kitokį viešą paskelbimą) ir platinimas be šių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais, neteisėtai, t. y., neturėdamas autorių, gretutinių teisių subjektų ar jų tinkamai įgaliotų asmenų leidimo (licencijos), nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos, bet iki 2008 m. birželio 21 d. automobilyje „Volkswagen Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), komerciniais tikslais laikė neteisėtas audiovizualinių kūrinių kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą, t. y. iš viso komerciniais tikslais laikė 18 815 neteisėtų universaliųjų diskų ir kompaktinių diskų laikmenų kopijų, kurių teisėtų kopijų mažmeninė kaina yra 262 827,63 Lt.

O. J. nuteistas ir už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, iki 2008 m. birželio 21 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje įsigijo ir iki 2008 m. birželio 21 d. laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir garaže (duomenys neskelbtini), ir automobilyje „Volkswagen Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pornografinio turinio filmus – 1832 kompaktinius diskus, kurių vertė 14 965,01 Lt.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstė įrodymų, kuriais grindė savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes, ir motyvų, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nuosprendį pagrindė ne visų byloje surinktų įrodymų analize, atskleisdamas jų tarpusavio ryšį, bet prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso pažeidimų nepašalino, todėl taip pat padarė esminius BPK pažeidimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo motyvus ir nutarties aprašomojoje dalyje neišdėstė dėl jų motyvuotų išvadų, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalies reikalavimus.

Kasatorius pabrėžia, kad išvada apie tai, jog neteisėtas audiovizualinių kūrinių kopijas laikė turėdamas komercinius tikslus grindžiama spėjimu, o ne byloje surinktais įrodymais. Išvados apie jo turėtus komercinius tikslus nepatvirtina aplinkybės, kad jis buvo baustas administracine tvarka, nes jis buvo nubaustas ne už autorių ar gretutinių teisių pažeidimus, bet už prekybos taisyklių pažeidimą – už tai, kad neturėdamas verslo liudijimo pardavinėjo nereikalingą savo kolekcijos dalį (jokie teisės aktai nedraudžia savininkui parduoti ar kitaip perleisti jam nuosavybės teise priklausančio turto). Plungės rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 7 d. nutarimas dėl jo nubaudimo nepatvirtina teismų išvados dėl jo komercinių tikslų, nes jis nebuvo tikrasis laikmenų savininkas, o sprendimo neskundė dėl gręsiančių bylinėjimosi išlaidų. Šios išvados nepatvirtina ir aplinkybės, kad minėtose administracinėse bylose paimtų laikmenų pavadinimai sutampa su nuteisto jo giminaičio A. Š. kitoje baudžiamojoje byloje paimtų laikmenų pavadinimais, nes jis be verslo liudijimo pardavinėjo pasikartojančias nereikalingas savo kolekcijos dalis, o A. Š. to paties pavadinimo laikmenas galėjo įsigyti iš tų pačių platintojų. Prokurorės teiginys, kad neteisėtomis audiovizualinių kūrinių kopijomis prekiauja jo sūnėnas A. Š., taip pat nepatvirtina teismo išvados dėl jo komercinių tikslų, nes byloje nėra jokių duomenų apie jo neteisėtas sąsajas su A. Š. Nepagrįstai didelį kiekį ir pasikartojančius kūrinius teismai vertino kaip jo komercinių tikslų įrodymą, nors jis paaiškino kūrinių pasikartojimo priežastis, nurodė, kad kratos metu rasti ploni diskų dėklai, poligrafija, žirklės buvo naudojami jo kolekcijai pertvarkyti, o hologramos buvo gautos kartu su iš interneto parduotuvių atsiųstais diskais, kurias jam reikėjo pačiam prisiklijuoti. Kasatorius pabrėžia, kad poligrafijos lapų, tuščių plonų diskų kiekis sudaro tik nežymią jo kolekcijos dalį, o tai rodo, kad jie buvo skirti ne komerciniams tikslams. Be to, atkreipia dėmesį, kad pas jį nebuvo rasta neteisėtų kopijų gaminimo įrenginių, galimų prekybos vietų ar klientų sąrašų, kainynų, taip pat, kad jo kontaktų su potencialiais pirkėjais, nenustatyta, kad laikmenos jų buvimo vietose būtų kaip nors sugrupuotos, supakuotos ir išskirstytos platinti. Pagal teismų praktiką neteisėtų kūrinių kopijų laikymas yra padarytas komerciniais tikslais, kai neteisėtos kūrinių kopijos yra laikomos prekybos ar kitokio realizavimo vietose, tuo tarpu byloje nustatyta, kad neteisėtas audiovizualinių kūrinių kopijas jis laikė namuose ir garaže.

Kasatoriaus nuomone, teismų išvada, kad jis suprato laikantis neteisėtas audiovizualinių kūrinių kopijas, grindžiama spėjimu. Byloje yra duomenys, kad visos kopijos pagamintos pramoniniu būdu, o tai patvirtina jo aiškinimą kūrinių kopijas įgijus internete. Audiovizualinių kūrinių legalumui patikrinti buvo paskirta užduotis specialistui, o tai reiškia, kad audiovizualinių kūrinių neteisėtumui nustatyti buvo būtinos specialios žinios, kurių jis neturi. Mažesnė nei vidaus rinkoje audiovizualinių kūrinių kopijų kaina negali būti vertinama kaip aplinkybė, rodanti kūrinių kopijų neteisėtumą, nes plataus vartojimo prekės Lietuvos vidaus rinkoje dažnai yra brangesnės nei internetinėse parduotuvėse, veikiančiose Europoje ir JAV.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 1–4 dalių taikymo

Kasatorius nurodo, kad negali būti laikomi įrodymais duomenys, kurie gauti atlikus įvykio vietos (garažo) apžiūrą, nes realiai buvo atlikta ne įvykio vietos apžiūra, bet nesankcionuota krata. Kolegijos nuomone, ginčijamas procesinis veiksmas, numatytas BPK 205 straipsnio 1 dalyje, vertintinas ne kaip krata, o kaip patalpų tyrimas, siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės bylai išspręsti teisingai. Šiam proceso veiksmui atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar garažo savininko sutikimas nereikalingi. BPK 206 straipsnio 4 dalis nustato, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar savininko sutikimas reikalingi tik atliekant asmens būsto ar tarnybinių patalpų tyrimą, tuo tarpu garažo boksas, esantis atskirame garažų masyve, tokiems objektams nepriskiriamas. Dėl to garažo apžiūros protokolas atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus.

Dėl BPK 149 straipsnio 7 ir 8 dalių, 207 straipsnio reikalavimų

Kasatoriaus nuomone, detaliai neaprašius neteisėtų kūrinių kopijų, vietų, iš kur jos buvo paimtos, buvo pažeisti BPK 149 straipsnio 7 ir 8 dalių, 207 straipsnio reikalavimai ir šis pažeidimas yra esminis, nes užkirto kelią teismui priimti teisingą sprendimą byloje. Kolegija negali sutikti su šiuo argumentu, nes iš procesinių veiksmų, kurių metu buvo paimtos laikmenos su neteisėtomis audiovizualinių kūrinių kopijomis, protokolų matyti, kad laikmenos ir jų radimo vietos pagal galimybes aprašytos, detalų jų aprašymą apsunkino itin didelis jų kiekis. Aplinkybė, kad laikmenos su neteisėtomis kūrinių kopijomis nebuvo detaliai aprašytos, nesutrukdė priimti teisingo sprendimo byloje, nes pasikartojančių kūrinių kiekis yra didelis ir negali būti nulemtas tik netinkamų pareigūnų veiksmų. Be to, net ir pats kasatorius paduotame kasaciniame skunde pripažįsta, kad namuose laikė po kelias tų pačių kūrinių kopijas, o dar kelias turėjo garaže.

Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai savo išvadas dėl audiovizualinių kūrinių įgijimo ir laikymo komerciniais tikslais, o pornografinio turinio kūrinių atveju – įgijimo platinimo tikslais pagrindė ne teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, bet spėjimu ir prielaidomis. Kolegija pažymi, kad išvados apie subjektyvius veikos požymius daromos ne tik pagal kaltininko parodymus, bet ir pagal byloje surinktais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes. Be to, išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo gali būti daromos ne tik pagal tiesioginius, bet ir pagal netiesioginius įrodymus. Nagrinėję bylą teismai atsižvelgė į tai, kad kasatorius įgijo ir namuose, garaže bei automobilyje laikė įvairaus turinio neteisėtas audiovizualinių kūrinių kopijas. Iš viso šiose vietose jis laikė 18 815 universaliųjų ir kompaktinių diskų su neteisėtomis kūrinių kopijomis, kurių turinys nepriskirtas pornografijai, ir 1832 kompaktinius diskus su neteisėtomis kūrinių, kurių turinys priskirtinas pornografijai, kopijomis. Dauguma visų kūrinių kartojosi. Atliekant procesinius veiksmus pas kasatorių aptikta tuščių kompaktinių diskų dėklų, 13 kg poligrafijos, skirtos įdėti į kompaktinius diskus, popieriaus pjaustymo įrenginys, taip pat 69 hologramos. Liudytojas V. S. parodė, kad poligrafija ir hologramos nėra laisvai prieinamos, t. y. jų teisėtai įsigyti negalima. Iš liudytojo R. R. parodymų matyti, kad O. J. nuolat dideliais kiekiais pirko iš jo tuščius kompaktinių diskų dėklus. Byloje yra duomenų, kad O. J. anksčiau yra baustas administracine tvarka už veikas, susijusias su prekyba neteisėtomis kūrinių kopijomis. Teismai, darydami išvadą, kad neteisėtas kūrinių kopijas O. J. įgijo ir laikė komerciniais tikslais, o pornografinių kūrinių atveju – platinimo tikslais, BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad pas jį nerasta neteisėtų kopijų gaminimo įrenginių, kainynų, pirkėjų sąrašų, nei patvirtina, nei paneigia komercinių ar platinimo tikslų ir pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį negali būti laikomos įrodymais. Teismai savo išvadas grindžia tais bylos duomenimis, kurie yra nustatyti.

Teismų nustatytos bylos aplinkybės bei pateikti argumentai paneigia ir kasatoriaus tvirtinimą, esą jis nesuvokė aplinkybės, kad įgyjamos audiovizualinių kūrinių kopijos yra neteisėtos.

Kasatorius deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas, ir motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kiti įrodymai, nes iš nuosprendžio turinio matyti, kad šios aplinkybės yra išdėstytos.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalies taikymo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo daugelio jo apeliacinio skundo argumentų ir nepateikė dėl jų motyvuotų išvadų. Pažymėtina, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, bet to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą (kasacinės bylos Nr. 2K-310/2009, 2K-502/2010). Išanalizavus byloje esantį apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį matyti, kad joje pasisakyta dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, o konkrečiai, nutartyje paaiškinta, kodėl pagrįstai remtasi įvykio vietos (garažo) apžiūros protokolo duomenimis, atskleista, kokie duomenys suteikė teismui pagrindą padaryti išvadas, kad kasatorius įgijo ir laikė neteisėtas audiovizualinių kūrinių kopijas komerciniais tikslais, o neteisėtų kūrinių, kurių turinys pornografinis, atveju, kodėl kopijos įgytos platinimo tikslais. Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl turto konfiskavimo teisėtumo. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo O. J. apeliacinio skundo ir nepateikė dėl jo motyvuotų išvadų.

Kolegija pagal kasacinio skundo motyvus nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalių panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo O. J. kasacinį skundą atmesti.