Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-283-255/2017

2017 m. spalio 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Dalios Kursevičienės, Violetos Miliuvienės, sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. ir nuteistojo V. M. gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo (Viačeslav Žarkov) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, BK 180 straipsnio 2 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje, BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta: pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 1 (vieneri) metai 8 mėnesiai laisvės atėmimo, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 2 (dveji) metai 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 4 (ketveri) metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 2 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė –2 (dveji) metai 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, ši subendrinta bausmė subendrinta su bausmėmis, paskirtomis už nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, bausmes iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta bausmė –6 (šešeri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir M. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Nustatyta į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendį. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Nustatyta paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas M. D. laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2016 m. birželio 21 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išbūtas laikas. V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, BK 180 straipsnio 2 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta: pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 1 (vieneri) metai 8 mėnesiai laisvės atėmimo, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 2 (dveji) metai 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 2 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, ši subendrinta bausmė subendrinta su bausme, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, bausmes iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Nustatyta į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nuosprendį. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Nustatyta paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas V. M. laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2016 m. birželio 21 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išbūtas laikas.

Nukentėjusiosios R. V. pareikštas civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir solidariai iš V. M. ir M. D. nukentėjusiajai R. V. priteista 380 eurų turtinės žalos atlyginimo. Civilinės ieškovės UAB „N.“ pareikštas civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir solidariai iš V. M. ir M. D. UAB „N.“ naudai priteista 1332,21 eurų turtinės žalos atlyginimo. Procesas dėl nukentėjusiosios K. K. civilinio ieškinio nutrauktas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymai priteisti valstybės naudai iš V. M. ir M. D. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas atmesti. Iš M. D. konfiskuotas nusikalstamu būdu įgytas turtas – 620,94 Eur, saugomi Klaipėdos apskrities VPK depozitinėje sąskaitoje.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. Ž., tačiau dėl šio asmens skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. M. ir M. D. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, pagrobė automobilį: laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. 19 val. (tiksli data ir laikas nenustatyti), ties (duomenys neskelbtini), pagrobė R. V. priklausantį 400 eurų vertės automobilį „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. VF1B56F0513147226. Be to, V. M. ir M. D. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su dar dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, apiplėšė įsibrovę į patalpą bei tyčia sugadino svetimą turtą: 2015 m. gruodžio 25 d., apie 5 val., M. D., dėvėdamas dujokaukę ir taip nuslėpdamas savo tapatybę, kartu su minėtais dviem nenustatytais asmenimis įbėgo į UAB „N“ naktinės parduotuvės patalpas, adresu (duomenys neskelbtini). V. M. likus stovėti prie įėjimo ir laikant atidarytas parduotuvės duris, M. D. ir du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, peršoko per prekystalį, tokiu būdu įsibraudami į patalpą, stumtelėjo į šalį pardavėją K. K., ištraukė kasos stalčių, jį sulaužydami ir padarydami 50 eurų turtinę žalą, iš kasos stalčiaus pagrobė 950 eurų, nuo lentynų, buvusių už prekystalio, pagrobė bendros 95,97 eurų vertės 3 butelius viskio „Jack Daniels“, 16,59 eurų vertės butelį viskio „Red Label“, bendros 4,20 eurų vertės 4 butelius alkoholinio kokteilio „Smile“, bendros 7,80 eurų vertės 4 butelius sidro „Kiss“, bendros 4,30 eurų vertės 2 butelius sidro „Somersby“, bendros 43,40 eurų vertės 14 pakelių cigarečių „Marlboro Gold“. Grobdami alkoholinius gėrimus nuo lentynų, sudaužė 5 1 litro talpos butelius viskio „Jack Daniels“, padarydami 159,95 eurų turtinę žalą, ir iš įvykio vietos pasišalino. Taip pagrobė UAB „N“ priklausančio turto už 1122,26 eurų, sugadino UAB „N“ priklausančio turto už 209,95 eurų. M. D. nuteistas dar ir už tai, kad turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotines bei psichotropines medžiagas ir jas platino, tai yra 2016 m. birželio mėn. viduryje, apie 00.00 val. (tiksli data ir laikas nenustatyti), prie garažų masyvo „Žs“, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir taip platinti, iš tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo ne mažiau kaip 14,904 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ne mažiau kaip 5,194 g psichotropinės medžiagos – MDMA, ne mažiau kaip 19,755 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), jas pargabeno ir laikė garaže Nr. 28, esančiame garažų masyve „Ž“, (duomenys neskelbtini), po to ne mažiau kaip 1,537 g narkotinės medžiagos – kanapių 2016 m. birželio 20 d., apie 20.15 val., atgabeno prie parduotuvės „A.“, (duomenys neskelbtini), kur neteisėtai už 20 eurų jas pardavė V. Ž., o likusias narkotines ir psichotropines medžiagas minėtame garaže laikė iki 2016 m. birželio 20 d. 22.15 val., kol kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. nesutinka su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžiu ir mano, kad jis yra nubaustas ne pagal tuos BK straipsnius ir jam buvo atimta galimybė pasinaudoti BK 64¹ straipsnio nuostatomis. Nurodo, kad teismas jį nuteisė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams. Nuteistojo manymu, jo ir jo bendrininko veiksmai tyrimo metu turėjo būti perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nes pavogtas automobilis jau buvo nevažiuojantis, surūdijęs, netinkantis važiuoti keliu, vežti krovinius ar vilkti kitas transporto priemones. Be to, minimas automobilis nuo 2014 m. spalio 1 d. buvo išregistruotas. Pasak apelianto, šios aplinkybės rodo, kad jis nuteistas ne pagal tą straipsnį ir dėl tyrėjų kaltės neturėjo galimybės pasinaudoti BK 641 straipsnio nuostatomis.Skunde apeliantas nurodo ir tai, kad buvo nuteistas už vagystę parduotuvėje UAB „N“ pagal BK 180 straipsnio 2 dalį dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams bei priteistas civilinis ieškinys. Nuteistasis mano, kad ir šiuo atveju jis yra nuteistas ne pagal tą straipsnį, nes turėjo būti nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Pasak apelianto, nebuvo įsibrovimo požymių, nebuvo ginklo ar kito specialiai žmogų sužaloti skirto įrankio, todėl jis dėl tyrėjų ir teismo veiksmų yra nuteistas ne pagal tą straipsnį. Pastarasis nesutinka ir dėl priteisto civilinio ieškinio, tai yra 1332,21 eurų UAB „N“. Pažymi, kad jis nuo pat pradžių neneigė apvogęs parduotuvę ir nurodė, ką pavogė. Nurodo, kad UAB „N“ pateikė nepasirašytą revizijos aktą, nors įstatymuose yra nurodyta, kad dokumentai turi būti pasirašyti, nes priešingu atveju jie yra negaliojantys. Kadangi revizija atliekama vieną kartą per metus, tai, nuteistojo manymu, viskas, ko trūko, buvo surašyta jiems. Pasak apelianto, ir šios aplinkybės rodo, kad jis nuteistas ne pagal tą straipsnį ir todėl neturėjo galimybės pasinaudoti BK 64¹ straipsnio nuostatomis.Apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad jis buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Mano, kad paskirta bausmė yra per griežta. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis nuo pat pradžių neneigė jam inkriminuojamo nusikaltimo, davė išsamius parodymus, ir į tai, kad dėl anksčiau išvardytų aplinkybių jis neturėjo galimybės pasinaudoti BK 641 straipsnio nuostatomis.Nuteistasis prašo atsižvelgi į jo nurodytas aplinkybes ir pakeisti nuosprendį, nes mano, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, todėl paskyrė per griežtas bausmes.Nuteistojo V. M. gynėjas advokatas Viačeslavas Žarkovas (Viačeslav Žarkov) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-06-30 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. M. išteisinti. Mano, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teigia, kad teismas padarė materialiosios ir procesinės teisės normų pažeidimus, nukrypo nuo teismų praktikos, peržengė kaltinimo ribą.Apelianto ir jo gynėjo manymu, 2016 m. spalio 31 d. kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus. Pasak advokato, kaltinamojo akto trūkumai pažeidė ginamojo teisę į gynybą ir tai sutrukdė teismui išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.Pažymi, kad kaltinamajame akte nurodyta, jog V. M. veikdamas bendrininkų grupe 2015 m. gruodžio 25 d., apie 5.00 val., pagrobė iš UAB „N“ priklausančio 1118,66 eurų vertės turto (950 eurų iš kasos, nuo lentynų 3 butelius viskio „Jack Daniels“, butelį viskio „Red Label“, 4 butelius alkoholinio kokteilio „Smile“, 4 butelius sidro „Kiss“, 2 butelius sidro „Somersby“, 14 pakelių cigarečių „Marlboro Gold“). Grobdami alkoholinius gėrimus nuo lentynų, sudaužė 5 1 litro talpos butelius viskio „Jack Daniels“, padarydami 159,95 eurų turtinę žalą, ir iš įvykio vietos pasišalino. Taip pagrobė UAB „N“ priklausančio turto už 1122,26 eurų, sugadino UAB „N“ priklausančio turto už 209,95 eurų (5 po 1 litrą talpos butelius viskio „Jack Daniels“ bei kasos stalčių). Taip pat kaltinamajame akte pateikti duomenys apie nukentėjusiuosius asmenis – R. V. bei K. K.. Kaltinamajame akte nurodyta ir tai, kad įtariamasis V. M. pripažįsta padaręs nusikalstamas veikas.Gynėjas akcentuoja, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu jis ne vieną kartą teikė prašymą perduoti baudžiamąją bylą prokurorui, nes kaltinamojo akto trūkumai neleidžia tinkamai gintis nuo pareikštų kaltinimų. Buvo nurodyta, kad jo ginamajam neaišku, nuo kokių jo ginamojo ir M. D. veiksmų nukentėjo K. K., neaišku, kaip nustatyta pagrobtų ir sugadintų prekių vertė bei kiekis. Taip pat atkreipė teismo dėmesį, kad vagystės atveju įmonė privalo atlikti pagrobtų daiktų ir pinigų inventorizaciją ir vieną inventorizacijos akto egzempliorių perduoti policijai, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Advokato manymu, tai reiškia, kad net ir pripažinus V. M. ir M. D. kaltais dėl turto pagrobimo ir sugadinimo, nebus tinkamai nustatytas pagrobtų prekių ir pinigų mastas, padarytos žalos dydis. Gynėjas pažymi, kad jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad nesant šių duomenų kaltinamieji negali nors iš dalies atlyginti padarytą žalą ir tokiu būdu siekti šį faktą pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai yra palengvinti savo padėtį. Tačiau, pasak advokato, teismas atmetė jo argumentus ir nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje pašalinti visas abejones dėl pareikštų kaltinimų.Advokatas V. Žarkovas nurodo, kad K. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove dėl 500 Eur turtinės žalos atlyginimo. Civiliniame ieškinyje nukentėjusioji K. K. nurodė, kad nusikaltėliai plėšimo metu pagrobė pinigus, alkoholinius gėrimus bei cigaretes. Ikiteisminio tyrimo metu K. K. nurodė, kad tiksliai pagrobtų pinigų ir prekių nežino, nes reikia daryti inventorizaciją. Gynėjas cituodamas BPK 28 straipsnio 1 dalį ir BPK 110 straipsnio 1 dalį pažymi, kad pagrindinis kriterijus, kuris atskiria nukentusįjį nuo civilinio ieškovo, yra tai, kad nukentėjusysis kaip fizinis asmuo yra tiesioginė nusikaltimo auka. Akcentuoja, kad vadovaujantis teismų praktika, plėšimo objektas – visų rūšių ir formų nuosavybė, o plėšimo dalykas yra svetimas turtas. Svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Visais atvejais kalbant apie svetimo turto pagrobimą turi būti identifikuotas turto savininkas. Advokatas atkreipia dėmesį, jog iš bylos medžiagos matyti, kad K. K. nukentėjusiosios statusas siejamas su parduotuvės apiplėšimu. Mano, kad šiuo konkrečiu atveju kaltinamajame akte turėjo būti nurodyta, kaip ir nuo kokių kaltinamųjų veiksmų nukentėjo K. K., koks nusikaltimas prieš ją buvo padarytas. Tačiau, pasak gynėjo, tokių duomenų byloje nėra. Taip pat medžiagoje, kuri buvo perduota teismui, nebuvo jokių duomenų apie K. K. priklausantį pagrobtą turtą. Pažymi, kad po nukentėjusiosios K. K. apklausos teisme paaiškėjo, kad jos darbdavys po šio įvykio nesumokėjo jai 500 Eur ir būtent šią sumą ji reikalavo priteisti iš kaltinamųjų. Pasak advokato, teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu K. K. buvo nepagrįstai pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove. Nuteistojo gynėjas akcentuoja, kad teismas spręsdamas klausimą dėl K. K. ieškinio nurodė, jog nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu pareiškė, kad ji atsisako civilinio ieškinio, todėl procesas dėl nukentėjusiosios K. K. civilinio ieškinio nutrauktinas. Tačiau, pasak advokato, jos statusas kaip nukentėjusiosios liko be pakeitimų, o prieš ją padarytas nusikaltimas neatskleistas.Advokatas taip pat pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog byloje nėra objektyvių duomenų apie pagrobto turto vertę – nėra buhalterinės pažymos, nebuvo atlikta įmonės prekių bei pinigų inventorizacija, nėra duomenų apie automobilio vertę. Kaltinamasis M. D., kuris iš esmės pripažino savo kaltę, parodė, kad tokio turto kiekio jie nepavogė, kad civilinis ieškovas prirašė daugiau turto negu buvo pagrobta. Gynėjo manymu, šių aplinkybių nenurodymas iš esmės pažeidė kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gintis nuo pareikšto kaltinimo. Kaltinamajame akte nėra jokių duomenų apie nusikalstamos veikos objektyviąją pusę, neaišku, ar kaltinamieji buvo kaltinami tuo kad buvo pavartotas smurtas, ar buvo grasinama pavartoti smurtą ir buvo kitokiu būdu atimta galimybė nukentėjusiajai priešintis. Pasak advokato, toks kaltinamojo akto ydingumas sąlygojo tai, kad teismas ginčijamu nuosprendžiu pats nusprendė, kokius veiksmus atliko kaltinamieji grobstant turtą. Mano, kad ydingas kaltinamasis aktas ne tik suvaržė kaltinamųjų teises, bet ir sąlygojo netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymą. Netinkamas kaltinamojo akto suformavimas sąlygojo tai, kad teismas nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir tokiu būdu buvo iš esmės suvaržyta kaltinamųjų teisė į sutrumpintą įrodymų tyrimą ir BK 64¹ straipsnio taikymą. Advokatas pažymi, jog nepaisant to, kad kaltinamieji V. M. ir M. D. pripažino savo kaltę, jiems BK 64¹ straipsnio nuostatos nebuvo pritaikytos.Advokatas V. Žarkovas akcentuoja, kad pagal BK 180 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Pažymi, kad kaltinamajame akte nėra nurodyta, kokiu būdu buvo įvykdytas plėšimas, tai yra ar buvo pavartotas fizinis ar psichologinis smurtas, ar atimta galimybė priešintis, tik paminėta, kad pastūmė pardavėją K. K.. Teismas nuosprendyje nurodė, jog kaltinamieji V. M. ir M. D., veikdami bendrininkų grupe kartu su dar dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2015 m. gruodžio 25 d., apie 5.00 val., peršokę per prekystalį, taip įsibrovę į patalpą – UAB ,,N“ naktinę parduotuvę, adresu (duomenys neskelbtini), grasindami tuoj pat pavartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją K. K., pagrobė UAB ,,N“ priklausančio turto už 1122,26 eurų bei sugadino UAB ,,N“ priklausančio turto už 209,95 eurų. Taip pat nuosprendyje teismas nurodė, kad parduotuvės pardavėja-barmenė K. K., pamačiusi tris kaukėtus asmenis nakties metu parduotuvėje, labai išsigando, kaip pati nurodė, iš baimės sustingo, negalėjo pajudėti, o tai sudaro grasinimo tuoj pat pavartoti fizinį smurtą požymį. Pasak advokato, teismas savo iniciatyva pakeitė kaltinimo ribą ir nuteisė jo ginamąjį už veiksmus, kuriais jis nebuvo kaltinamas. Tai yra teismas padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą.Dėl automobilio vagystės nuteistojo gynėjas nurodė, kad V. M. buvo kaltinamas tuo, jog veikdamas bendrininkų grupe su M. D. laikotarpiu nuo 2015-10-31 iki 2015-11-11 iš Kretingos g. 1, Klaipėdoje, pagrobė R. V. priklausantį automobilį „Renault Lagūna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 600 eurų vertės. Veikla buvo kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dal. Advokatas pažymi, kad jo ginamasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu su pareikštu kaltinimu nesutiko ir nurodė, kad veika turi būti kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, o nesant duomenų apie automobilio savininko A. V. pareiškimą, pasak gynėjo, dėl šios dalies baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta.Advokatas atkreipia dėmesį, jog teismas nurodė, kad nors kaltinamieji teismo posėdžio metu nurodė, kad jie grobė apleistą automobilį, kurio padangos buvo nuleistos, aplink langus parūdiję, pagal techninės apžiūros lipduką matė, kad jo techninė apžiūra nepratęsta, todėl pamanę, kad automobilis bešeimininkis, jį nustūmė į garažą, ketindami jį parduoti detalėmis arba kaip metalo laužą, tačiau pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nė vienas iš kaltinamųjų tokių aplinkybių nenurodė, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jie suvokė, jog vykdo būtent automobilio, o ne akivaizdžiai netinkamo eksploatuoti automobilio (metalo laužo) vagystę. Gynėjo manymu, su tokia teismo išvada sutikti negalima. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog „Nustatydami nusikalstamo sumanymo turinį, teismai turi neapsiriboti pirmine jo forma, tačiau privalo aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Kai yra veiką kvalifikuojančių požymių, būtina nustatyti, kad kaltininkas šiuos požymius suvokė.“ Advokatas akcentuoja, kad abu nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog buvo atkreipę dėmesį į automobilį todėl, kad pastoviai eidavo pro šią automobilio stovėjimo aikštelę ir matydavo šį automobilį, stovinti toje pačioje vietoje, suprato, jog automobiliu niekas nevažinėja, juo nesinaudoja. Abu atkreipė dėmesį todėl, kad pakankamai dažnai vaikščiodavo Kretingos gatve, eidavo pro vietą, kur stovėjo minėtas automobilis, ir matė, kad tas automobilis ilgą laiką stovėjo nejudinamas, manė, kad jį pagrobus, automobilio niekas nepasiges. Gynėjo teigimu, analogišką poziciją pastarieji nurodė ir bylos nagrinėjimo metu.Nuteistojo gynėjas nurodo, kad pagal Saugaus eismo automobilių kelių įstatymo 2 straipsnį ir Kelių eismo taisyklių 3 punktą automobilis yra bet kokia motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti keliu, vežti krovinius ir (ar) keleivius arba vilkti kitas transporto priemones. Pasak advokato, iš šios automobilio sąvokos matyti, kad transporto priemonė gali būti priskirta automobilio kategorijai, jeigu jis skirtas važiuoti keliais arba vežti keleivius. Pažymi, kad pagal tą patį įstatymą transporto priemonė turi būti techniškai tvarkinga ir atitikti transporto priemonėms keliamus techninius reikalavimus. Advokatas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 16 punkte nurodė, jog „Automobiliams nepriskiriami motociklai, traktoriai ir savaeigės mašinos, taip pat savadarbės transporto priemonės, nustatyta tvarka neįregistruotos valstybės registre kaip automobiliai, bei transporto priemonės, išregistruotos baigus jas eksploatuoti ir akivaizdžiai netinkamos eksploatuoti“.Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad iš bylos medžiagos matyti, jog automobilis „Renault Lagūna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2014-10-01 išregistruotas iš transporto priemonių registro ir jo valstybinis numeris, registracijos pažymėjimas pripažinti negaliojančiais. Gynėjas pažymi, kad transporto priemonė priskirtina prie turto objektų, kurių registravimas viešajame registre yra būtinas. Teigia, kad turto objektas, kuris buvo pavogtas, šiuo metu neskirtas važiuoti keliu ir nelaikytinas automobiliu, kaip apibrėžia Saugaus eismo automobilių kelių įstatymas ir negali būti nusikaltimo dalyku pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Advokato manymu, V. M. ir M. D. veika turėjo būti perkvalifikuota iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį. Tačiau, pasak advokato, pagal BK 178 straipsnio 5 dalį už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas. Pažymi, kad nagrinėjamuoju atveju R. V. pareiškimo nepakanka tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, nes turto objekto savininkas yra A. V., kurio pareiškimo byloje nėra, todėl byla dėl šios dalies turėtų būti nutraukta.Dėl 180 straipsnio 2 dalies taikymo nurodo, kad plėšimas priklauso nusikaltimų kategorijai, kurie kėsinasi į nuosavybę. Plėšimo dalykas yra svetimas turtas. Plėšimo objektą sudaro ne tik visų rūšių ir formų nuosavybė, bet ir žmogaus sveikata bei žmogaus veiksmų laisvė. Svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Iš kaltinamojo akto bei ginčijamo teismo nuosprendžio matyti, kad apeliantas nuteistas už tai, kad plėšimo metu pagrobė svetimą turtą – pinigus – 950 Eur – bei prekių už 1122,26 Eur.Advokatas dėl pinigų grobimo pažymi, kad pinigai buvo pavogti iš įmonės kasos. Gynėjo teigimu, pagal kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 21 punktą kasininkas, pastebėjęs, jog kasa apiplėšta, privalo tuoj pat informuoti ūkio subjekto vadovą. Apie tai nedelsiant pranešama policijai. Jos leidimu ūkio subjekto vadovo paskirta inventorizacijos komisija patikrina esamus pinigus. Patikrinimas įforminamas pinigų inventorizavimo aprašu (trimis egzemplioriais), rastos pinigų sumos įrašomos žodžiais ir skaitmenimis. Pirmas pinigų inventorizavimo aprašo egzempliorius lieka ūkio subjekte, antras atiduodamas policijai.Nuteistojo gynėjas nurodo, kad buvo bandyta gauti iš civilinio ieškovo objektyvius duomenis apie pavogtų pinigų sumą, tačiau tokie duomenys nebuvo pateikti, nors vadovaujantis Kasos aparatų naudojimosi taisyklėmis civiliniam ieškovui nebuvo apsunkinta galimybė tokius duomenis pateikti, tačiau dėl neaiškios priežasties pastarasis piktybiškai jų nepateikė. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja K. K. nurodė, jog, kiek tikslai pagrobta pinigų, nežino, reikia daryti inventorizaciją. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu liudytoja K. K. negalėjo nurodyti tiksliai, kiek pavogta cigarečių ir alkoholinių gėrimų. Ikiteisminio tyrimo metu K. K. nurodė, kad vienas vyriškis paėmė penkis ar šešis butelius sidro, kitas vyras paėmė tris ar keturis butelis viskio „Jack Daniels“, o apie sugadintas prekes liudytoja neužsiminė. 2016-09-15 apklausoje liudytoja K. K. nurodė, kad turėjo pati apmokėti dalį trūkumų. Advokato manymu, tai reiškia, kad tik inventorizacijos metu buvo įmanoma nustatyti pagrobtų prekių vertę. Gynėjo teigimu, inventorizacija buvo atlikta tik 2015-12-31, o pasirašyta 2016-01-05. Byloje nėra duomenų apie prekių judėjimą nuo 2015-12-25 iki 2015-12-31. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas R. S., kuris dalyvavo inventorizacijoje, nurodė, kad pavogtų cigarečių ir butelių kiekį nustatė iš barmenės žodžių, K. K. pati viską nurodė. Advokatas atkreipia dėmesį, jog byloje nėra ginčo, kad nuteistasis V. M., M. D. su dar dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, pagrobė iš parduotuvės prekes, tačiau veiklos kvalifikavimui neužtenka konstatuoti plėšimo faktą, būtina nurodyti, koks turtas pagrobtas, nes plėšimo dalyku gali būti tiktai apibrėžtas turtas. Pasak gynėjo, tik jam pareikalavus, civilinis ieškovas pateikė inventorizacijos aktą. Advokato teigimu, nėra abejonių, kad šis aktas surašytas atgaline data, nes, pvz., akte yra nurodyta, jog inventorizacijos rezultatai suderinti su UAB „A“ įgaliotu asmeniu, tačiau šio asmens parašų nėra.Atkreipiamas dėmesys į tai, kad inventorizacijos atlikimas nebuvo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku, tačiau pats inventorizacijos aprašas kritikuotinas. Nurodo, kad apraše nėra duomenų apie inventorizacijos pradžios likučius, taip pat neaišku, ar trūkumai atsirado plėšimo metu, ar laikotarpiu nuo įvykio iki inventorizacijos atlikimo. Pažymi, kad jo ginamajam nebuvo suteikta teisė ikiteisminio tyrimo metu šiuos duomenis sutikrinti. Tam, kad pašalintų bet kokias abejones dėl pagrobtų alkoholinių gėrimų, civilinis ieškovas galėjo pateikti paskutinės inventorizacijos aktą, įgytų ir parduotų alkoholinių gėrimų sąrašą. Tas pats pasakytina ir apie cigaretės. Pagal Inventorizacijos taisyklių 63 punktą, remiantis inventorizavimo aprašais, faktiški inventorizuotų objektų likučiai sutikrinami su buhalterinės apskaitos duomenimis pagal jų būklę inventorizacijos pradžios dieną. Radus likučių trūkumą arba perteklių, sudaromas sutikrinimo žiniaraštis. Tokių duomenų byloje nėra. Advokato manymu, nagrinėjamuoju atveju teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis.Dėl nuteistojo V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, mano, kad pirmosios instancijos teismas, nelaikydamas V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-201/2007). Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis, kaltininkas, prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal teismų praktiką, kai asmuo teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, toks prisipažinimas negali būti laikomas savanorišku, tačiau, pasak advokato, byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis teisme būtų pakeitęs savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pažymi, kad V. M. dar ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nagrinėjant bylą teisme buvo nuoseklus ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų, kritiškai vertino savo elgesį, padėjo išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Kaltinamajame akte yra nurodyta, kad V. M. savo kaltę prisipažino ir yra pagrindas nagrinėti bylą sutrupinto įrodymų tyrimo tvarka. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepripažindamas kaltinamųjų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nurodė, kad kaltinamasis V. M. dėl jam pareikštų kaltinimų kaltu prisipažino iš dalies. Gynėjas teigia, kad tokią išvadą teismas padarė netinkamai įvertinęs esmines bylos aplinkybes — nusikaltimo atskleidimą. Teismo pozicija, nepripažinti nuteistojo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi lengvinančia aplinkybe prieštarauja teisingumo principui. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuteistasis V. M. davė nuoseklius parodymus, parodymų nekeitė, nenorėjo sumažinti savo veikos apimties ir atsakomybės, pripažino esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias šios nusikalstamos veikos aplinkybes, neneigė savo dalyvavimą nusikalstamojoje veikoje, savo elgesį vertino kritiškai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų ir netinkamo Baudžiamojo kodekso normų taikymo.Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.Teismo posėdyje prokuroras Kazys Grigaitis nurodė, jog pateikti apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, priimtas nuosprendis yra pagrįstas, švelninti paskirtų bausmių nėra jokio pagrindo. Nuteistasis M. D. nurodė, jog yra nuteistas ne pagal tuos straipsnius, todėl jam negalėjo būti pritaikytas BK 64¹ straipsnio nuostatas. Nuteistojo M. D. gynėja advokatė Miranda Kunickienė nurodė, jog palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašo jį tenkinti. Nuteistojo V. M. gynėjas advokatas Viačeslavas Žarkovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Apeliaciniai skundai atmestini.Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kadangi tiek nuteistojo M. D., tiek nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniuose skunduose dėstomi iš esmės tapatūs argumentai, tai siekiant išvengti pasikartojimų nuteistųjų apeliaciniai skundai nagrinėtini kartu.BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis šio kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis, kad M. D. ir V. M. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, M. D. ir V. M. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo teisingai ir paskyrė jiems tinkamas subendrintas bausmes. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų nuteistieji, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas, taip pat nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.Nuteistieji apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį nurodydami, kad yra nuteisti ne pagal tuos straipsnius ir dėl to jiems nebuvo pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos. Tiek M. D., tiek V. M. nurodė, kad turėjo būti nuteisti ne pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, kadangi pavogtas automobilis jau buvo nevažiuojantis, surūdijęs, netinkantis važiuoti keliu, vežti krovinius ar vilkti kitas transporto priemones bei nuo 2014 m. spalio 1 d. buvo išregistruotas. Be to, turėjo būti nuteisti ne pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes jokio plėšimo nebuvo, nebuvo ginklo, nebuvo ginklo, kuriuo būtų galėję sužaloti žmogų. Pastarieji nesutinka ir dėl priteisto civilinio ieškinio, tai yra 1332,21 eurų UAB „N“, nes, nuteistųjų manymu, nėra ieškinio sumą pagrindžiančių įrodymų. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, nuteistųjų manymu, pastarieji turėjo būti nuteisti ne pagal minimo straipsnio 2 dalį, o pagal 1 dalį. Nuteistojo M. D. teigimu, pavogtas automobilis jau buvo nevažiuojantis, surūdijęs, netinkantis važiuoti keliu, vežti krovinius ar vilkti kitas transporto priemones. Be to, minimas automobilis nuo 2014 m. spalio 1 d. buvo išregistruotas. Advokatas V. Žarkovas apeliaciniame skunde taip pat pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog automobilis „Renault Lagūna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2014-10-01 išregistruotas iš Transporto priemonių registro ir jo valstybinis numeris, registracijos pažymėjimas pripažinti negaliojančiais. Gynėjas nurodė, kad transporto priemonė priskirtina prie turto objektų, kurių registravimas viešajame registre yra būtinas. Teigia, kad turto objektas, kuris buvo pavogtas, šiuo metu neskirtas važiuoti keliu ir nelaikytinas automobiliu, kaip apibrėžia Saugaus eismo automobilių kelių įstatymas, ir negali būti nusikaltimo dalyku pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Advokato manymu, V. M. ir M. D. veika turėjo būti perkvalifikuota iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį. Tačiau, pasak advokato, pagal BK 178 straipsnio 5 dalį už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamuoju atveju R. V. pareiškimo nepakanka tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, nes turto objekto savininkas yra A. V., kurio pareiškimo byloje nėra, todėl byla dėl šios dalies turėtų būti nutraukta. Su tokiais apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sutikti negali.Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistųjų M. D., V. M. parodymus, nukentėjusiosios R. V. parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo M. D. ir V. M. įvykdytą nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį pastarieji nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, pagrobė R. V. priklausantį automobilį „Renault Laguna“. Nuteistųjų teigimu, vien todėl, kad automobilis nevažiuojantis, surūdijęs, išregistruotas iš Transporto priemonių registro, jų veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistųjų argumentais sutikti negali. BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą. Vagystės objektas – visų formų ir rūšių nuosavybė. Dalykas – svetimas turtas. Pavojinga veika – neteisėtas neatlygintinis svetimo turto paėmimas. Pavojingi nusikalstamos veikos padariniai – turto netekimas. Priežastinis padarytos ir kilusių įstatyme numatytų pavojingų padarinių ryšys – turto netenkama dėl neteisėto pasisavinimo. To paties BK 178 straipsnio 2 dalyje įtraukti papildomi objektyvūs fakultatyvieji požymiai: pagrobė svetimą turtą atvirai, įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio, arba pagrobė automobilį. Atkreipiamas dėmesys, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti du galimi nusikaltimo dalykai: svetimas turtas arba automobilis (kuris taip pat turi būti svetimas). Į nusikalstamos veikos sudėtį įtraukti išvardyti papildomi fakultatyvūs požymiai, susiję su pagrobimo būdu (įsibraunant), nusikaltimo padarymo vieta (patalpa, saugykla, saugoma teritorija, viešoji vieta, drabužiai, rankinė, nešulys) ir nusikaltimo dalyko ypatumu (automobilis). Nagrinėjamu atveju vien ta aplinkybė, kad automobilis buvo išregistruotas iš Transporto priemonių registro, nekeičia pagrobto daikto, šiuo atveju automobilio, paskirties BK 178 straipsnio 2 dalies prasme. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs nuteistųjų, nukentėjusiosios parodymus pagrįstai nustatė, jog nuteistieji M. D., V. M. suvokė, jog grobia automobilį, o ne metalo laužą. V. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog nakties metu, apie pirmą antrą valandą, kartu su M. D. ėjo pro automobilių stovėjimo aikštelę, esančią už (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdoje. Ir jam, ir M. D. reikėjo pinigų. Toje aikštelėje tiek jis, tiek M. D. buvo atkreipę dėmesį į automobilį „Renault Laguna“ žalios spalvos, automobilio numerių nepamena ir negali nurodyti. Atkreipė dėmesį į automobilį, nes nuolat eidavo pro aikštelę ir matydavo toje pačioje vietoje stovintį automobilį, suprato, kad automobiliu niekas nevažinėja, juo nesinaudoja. Eidami pro šalį abu sugalvojo minėtą automobilį pagrobti, išardyti dalimis, parduoti ir taip užsidirbti pinigų. Kiek pamena, M. D. su netoliese rastu akmeniu ar plyta išdaužė priekinį vairuotojo pusės durelių lango stiklą, kad galėtų patekti į automobilio vidų. M. D. įlipo į automobilį, nuleido rankinį stabdį, įjungė laisvą pavarą. Jis pats į automobilį nelipo. M. D. išlipo iš automobilio ir abu kartu automobilį nustūmė į jo garažą. Automobilio užvesti nebandė, nes automobilį nusprendė pagrobti spontaniškai, eidami pro šalį, todėl jokių įrankių nebuvo pasiruošę. Nustūmę automobilį į garažą jį ardė kelias dienas (t. 1, b. l. 188–189). 2016-05-04 parodymų patikrinimo vietoje metu V. M. parodė vietą automobilių stovėjimo aikštelėje ties (duomenys neskelbtini) namu, Klaipėdoje, paaiškindamas, kad būtent iš šios vietos jis kartu su M. D. pagrobė automobilį „Renault Laguna“, taip pat parodė garažą, kur nustūmė automobilį (t. 1, b. l. 191–198). M. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iš Kretingos g., Klaipėdoje, kartu su V. M. sugalvojo pagrobti žalios spalvos automobilį „Renault Laguna“, valstybinių numerių nepamena ir nurodyti negali. Sugalvojo pagrobti automobilį, nes norėjo išardyti jį dalimis ir taip parduoti. Jie abu atkreipė dėmesį į automobilį, nes dažnai vaikščiodavo (duomenys neskelbtini) gatve, eidavo pro tą vietą, kur stovėjo minėtas automobilis, matė, kad tas automobilis ilgą laiko tarpą stovėjo nejudinamas, manė, kad jį pagrobus niekas nepasiges. Pamena, kad nakties metu jis su akmeniu, rastu pakelėje, išdaužė priekinį keleivio pusės durelių lango stiklą, įkišęs ranką atidarė automobilį iš vidaus. Automobilio nebandė užvesti, o kartu su V. M. nustūmė iki V. M. garažo (t. 2, b. l. 3–4). Įtariamojo papildomos apklausos metu M. D. parodė, kad jis pasilieka prie ankstesnių parodymų dėl automobilio vagystės (t. 2, b. l. 3–4, t. 5, b. l. 88–90). 2016-09-06 parodymų patikrinimo vietoje M. D. parodė vietą automobilių stovėjimo aikštelėje ties (duomenys neskelbtini) namu, Klaipėdoje, ir paaiškino, kad būtent iš šios vietos kartu su V. M. pagrobė automobilį „Renault Laguna“. Taip pat parodė garažą, kur po vagystės pastatė ir laikė pagrobtą automobilį (t. 2, b. l. 5–11). 2017-02-27 teisiamojo posėdžio metu V. M. parodė, kad dėl automobilio tik iš dalies pripažįsta savo kaltę, nes automobilis buvo išregistruotas, ir atrodė kaip metalo laužas. Jis buvo tokios būklės kaip nenaudojamas. Dažnai praeidavo pro šalį ir matydavo automobilį. Aikštelėje automobilis prastovėjo dvejus trejus metus. Aplink mašinos langus jau buvo pradėję rudyti, matėsi, kad mašina nenaudojama. Pagal techninės apžiūros lipduką nusprendė, kad mašina nenaudojama, nes iš lipduko matėsi, jog techninė apžiūra nepratęsta. Galvojo, jog automobilio savininko nebėra. Pripažįsta, kad grobė automobilį. Ėjo kartu su M. D. ir nusprendė mašiną nustumti. Galvojo, parduos dalimis ar į metalo laužą. Automobilį nustūmė į garažą dviese. Atsakant į prokuroro klausimus V. M. parodė, jog pastebėjo, kad automobilis nenaudojamas. Mašinos langai buvo, tačiau padangos buvo nuleistos, automobilis buvo panašus į neveikiantį automobilį, nes automobilis buvo surūdijęs ir panašus į neveikiantį (t. 6, b. l. 87–88). 2017-02-27 teisiamojo posėdžio metu M. D. parodė, kad dėl automobilio kaltę pripažįsta, kad jį pavogė, nes automobilis buvo supuvęs ir jį nustūmė. Visada eidavo pro šalį ir matydavo stovintį automobilį ir jis tikrai buvo apleistas. Jį norėjo parduoti (t. 6, b. l. 88–89). Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad pastarieji ikiteisminio tyrimo metu konkrečiai nurodė, jog dažnai eidavo pro šalį ir matydavo automobilį, kurį sugalvojo pavogti, nes reikėjo pinigų. Ikiteisminio tyrimo metu jokių užuominų apie automobilio būklę pastarieji nenurodė. Tik teisiamojo posėdžio metu nuteistieji pradėjo keisti savo parodymus, teigdami, kad automobilio techninė būklė buvo prasta ir jis buvo išregistruotas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nuteistųjų parodymus pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog pastarieji suvokė, jog vykdo būtent automobilio, o ne akivaizdžiai netinkamo eksploatuoti automobilio (metalo laužo) vagystę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokį parodymų pakeitimą būtų galima vertinti kaip siekį sušvelninti savo padėtį. Neįtikinami nuteistųjų parodymai, kad pastariesiems galėjo būti žinomos tokios aplinkybės, jog automobiliui nėra pratęsta techninė apžiūra ar jis yra išregistruotas, nes nei M. D., nei V. M. jokių automobilio dokumentų neturėjo, automobilio savininkų nepažinojo. Taip pat tiek M. D., tiek V. M. duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog valstybinių numerių neprisimena ir jų pasakyti negali, todėl mažai tikėtina, kad neprisimindami valstybinių numerių galėjo įžiūrėti, jog automobilis neturi techninės apžiūros lipduko. Tai, kad automobilis buvo tvarkingas, patvirtino ir automobilio savininkė R. V., kuri ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog automobilis jau dvejus metus stovėjo kieme, automobiliu niekas nevažinėjo, nes ji pati tuo metu neturėjo vairuotojo pažymėjimo, o vyras dirbo užsienyje. Nors automobilis buvo nenaudojamas, tačiau jis buvo pakankamai geros būklės, tvarkingas, važiuojantis. Kadangi automobiliu niekas nevažiavo, tai nebuvo sutvarkytas nei draudimas, nei techninė transporto priemonės patikra atlikta, todėl 2014 metais automobilis buvo automatiškai išregistruotas (t. 1, b. l. 95–96). Papildomos apklausos metu R. V. taip pat parodė, kad automobilis yra jos vyro vardu. Automobilis buvo tvarkingas, važiuojantis. Vyras nevažinėjo, nes buvo praradęs teisę vairuoti, o ji pati tokios teisės neturėjo. Paskutinį kartą automobilis buvo užvestas maždaug 2015 metų pavasarį, kai jis buvo pervarytas iš vienos stovėjimo vietos į kitą (t. 1, b. l. 101–102). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme nukentėjusioji R. V. taip pat patvirtino, kad automobilis vizualiai atrodė gerai, nebuvo daužtas, stovėjo trejus metus, niekas nevažinėjo, nes vyras buvo praradęs teisę vairuoti, po to išvyko į užsienį, ji teisės vairuoti neturėjo. Automobilio nepardavė, nes tikėjosi išsilaikyti teises. Mašina stovėjo trejus metus, žadėjo parduoti ir pirkti naują. Tvirtina, kad mašina buvo geros būklės, tikrai ne metalo laužas (t. 6, b. l. 122–123). Esant nurodytoms aplinkybėms, tenkinti nuteistųjų prašymą ir perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1dalį nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.Nuteistojo V. M. advokatas V. Žarkovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal BK 178 straipsnio 5 dalį už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamuoju atveju R. V. pareiškimo nepakanka tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, nes turto objekto savininku yra A. V., kurio pareiškimo byloje nėra, todėl byla dėl šios dalies turėtų būti nutraukta. Teisėjų kolegija su šiais nuteistojo gynėjo argumentais sutikti negali. Pažymėtina, kad pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ikiteisminis tyrimas pradedamas pagal faktą, kas pateikė pareiškimą, šiuo atveju nėra svarbu. BK 178 straipsnio 5 dalis yra taikoma tik nusikalstamoms veikoms, numatytoms BK 178 straipsnio 1 dalyje ir BK 178 straipsnio 4 dalyje. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikavimo į nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo M. D. teigimu, nebuvo įsibrovimo požymių, nebuvo ginklo ar kito specialiai žmogų sužaloti skirto įrankio, todėl jis nuteistas ne pagal tą straipsnį. Pasak advokato V. Žarkovo, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Pažymėjo, kad kaltinamajame akte nėra nurodyta, kokiu būdu buvo įvykdytas plėšimas, tai yra ar buvo pavartotas fizinis, ar psichologinis smurtas, ar atimta galimybė priešintis, tik paminėta, kad pastūmė pardavėją K. K.. Gynėjas pažymi, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog kaltinamieji V. M. ir M. D., veikdami bendrininkų grupe kartu su dar dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2015 m. gruodžio 25 d., apie 5.00 val., peršokę per prekystalį, taip įsibrovę į patalpą – UAB ,,N“ naktinę parduotuvę, adresu (duomenys neskelbtini), grasindami tuoj pat pavartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją K. K., pagrobė UAB ,,N“ priklausančio turto už 1122,26 eurų bei sugadino UAB ,,N“ priklausančio turto už 209,95 eurų. Taip pat nuosprendyje teismas nurodė, kad parduotuvės pardavėja-barmenė K. K., pamačiusi tris kaukėtus asmenis nakties metu parduotuvėje, labai išsigando, kaip pati nurodė, iš baimės sustingo, negalėjo pajudėti, o tai sudaro grasinimo tuoj pat pavartoti fizinį smurtą požymį. Pasak advokato, teismas savo iniciatyva pakeitė kaltinimo ribą ir nuteisė jo ginamąjį už veiksmus, kuriais jis nebuvo kaltinamas. Tai yra teismas padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą.Apeliacinės instancijos teismas iš naujo patikrinęs ir įvertinęs byloje esančius duomenis sutikti su apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais negali ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. D. ir V. M. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Nors BK 178 ir 180 straipsniuose numatytos vagystės ir plėšimo nusikaltimų sudėtys turi daug bendrų požymių (šias nusikalstamas veikas sieja tai, kad darant jas svetimas turtas yra pagrobiamas, t. y. neteisėtai ir neatlygintinai užvaldomas), tačiau esminis jų atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis svetimo turto pagrobimas, t. y. kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nevartoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Plėšimui būdinga tai, kad svetimas turtas pagrobiamas pavartojant smurtą arba grasinant jį tuoj pat pavartoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, t. y. šiuo nusikaltimu kėsinamasi ne tik į konkrečią nuosavybę, kaip į pagrindinį objektą, bet ir į asmens sveikatą, jo veiksmų laisvę, kaip į papildomus objektus (kasacinė byla Nr. 2K-488/2011). Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Šioje dalyje nurodyti alternatyvieji plėšimą kvalifikuojantys požymiai. Kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį būtina įrodyti bent vieną veiką kvalifikuojančių požymių t. y. įsibrovimą į patalpą arba ginklo, peilio ar kito specialiai žmogui sužaloti pritaikyto daikto panaudojimą. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad nuteistiesiems yra inkriminuota BK 180 straipsnio 2 dalis, būtent vienas iš alternatyvių veiksmų – apiplėšė įsibrovę į patalpą, kiti minimo straipsnio alternatyvūs veiksmai, tai yra panaudoję nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, pastariesiems inkriminuoti nebuvo ir dėl šių požymių pasisakyta nebuvo. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog M. D., V. M. veikdami bendrininkų grupe su dar dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis įsibrovė į patalpas turint tikslą jas apiplėšti. Plėšimo būtinieji požymiai yra fizinio smurto pavartojimas ar grasinimas jį tuoj pat pavartoti arba kitaip atimta galimybė nukentėjusiam asmeniui priešintis. Teismų praktikoje ne kartą pasiakyta, kad grasinimas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą visada yra nukreiptas į turto savininką, valdytoją ar asmenį, kuriam laikinai patikėtas turtas. Grasinimas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais (pvz., demonstruojant peilį ar kitą įrankį, bauginančiais gestais). Taip pat grasinimas gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam. Grasinimas turi būti realus. Grasinimas laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, neapsiribojant tik nukentėjusiojo suvokimu. Nukentėjusysis realaus grasinimo aplinkybes suvokia vertindamas užpuoliko fizinį pranašumą, nusikaltimo įrankių, suteikiančių ar sudarančių tokio pranašumo įspūdį, turėjimą, užpuolimo netikėtumą ir grasinimui palankią situaciją.Ikiteisminio tyrimo metu apklausta K. K. parodė, kad apie 5.00 val. jai būnant prie šaldytuvo ir tvarkant prekes, ji pamatė, kaip į barą užėjo keturi ar penki vyrai, bet greičiausiai keturi. Bare lankytojų nebuvo, ji buvo viena. Visi vyrai buvo su rudos spalvos dujokaukėmis. Pamačiusi vyrus su dujokaukėmis ji suprato, kad tai užpuolimas. Ji išsigando, pradėjo tirpti rankos ir kojos, ji nieko negalėjo pasakyti ar šaukti. Iš karto apsaugos iškviesti negalėjo, nes apsaugos pultelis buvo prie kasos aparato. Vienas iš vyrų rankose turėjo kažkokį daiktą, koks tai buvo daiktas, ji neįžiūrėjo. Tą daiktą vyras jai pridėjo prie galvos. Jai tuo metu taip atrodė, tačiau šiuo metu ji nėra įsitikinusi, ar tas vyras rankose laikė kažkokį daiktą ar ne. Vyras buvo apie 180 cm. Kiti vyrai pradėjo vogti daiktus iš baro. Vienas vyras persilenkė per prekystalį, kad pasiektų kasos aparatą, atrakino kasos stalčių, saujomis ėmė iš kasos pinigus ir dėjosi į striukės kišenę. Tuo metu trečias vyras pribėgo prie šaldytuvo ir paėmė penkis ar šešis butelius sidro. Ketvirtas vyras peršokęs per prekystalį ir pasilipęs ant kėdes nuo lentynų paėmė tris ar keturis butelius viskio ir cigarečių. Užpuolimas vyko ne ilgiau nei dvi minutes. Vyras, kuris stovėjo prie jos, pasitraukė ir pirmas išbėgo iš baro. Po to išbėgo visi kiti. Vyrai, kurie įsiveržė į barą, tarpusavyje nesikalbėjo, buvo su dujokaukėmis, todėl atpažinti negalės. Ji patyrė didelį šoką (t. 2, b. l. 74–76). Papildomos apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu K. K. parodė, kad prie anksčiau duotų parodymų papildo, jog tą naktį dirbo viena. Buvo nusisukusi nuo įėjimo į barą ir krovė į šaldytuvą prekes. Ji išgirdo, jog atsidarė parduotuvės lauko durys ir atsisuko pažiūrėti, kas atėjo. Pamatė į parduotuvę įėjusį asmenį, kuris buvo su raudonos spalvos dujokauke, tai tikrai buvo dujokaukė. Paskui asmenį su raudonos spalvos dujokauke įėjo dar du asmenys su dujokaukėmis ant galvų, vienas buvo su pilkos spalvos dujokauke, o kito nepamena. Kai asmenys bėgo iš parduotuvės, ji pastebėjo, kad prie laukinių durų stovėjo dar vienas asmuo, ar jis buvo su dujokauke, ji negali pasakyti. Nurodė, kad asmuo su raudona dujokauke peršoko per prekystalį ir nuo viršutinės lentynos ėmė alkoholį, ar jis turėjo kokį maišą, pasakyti negali. Asmuo su pilkos spalvos dujokauke apėjo apie prekystalį, priėjo prie jos, ją pastūmė, kad ji negalėtų paspausti apsaugos mygtuko, tada jai prie galvos prispaudė ranką, ar jis rankoje turėjo kokį daiktą, įrankį ar išvis nieko neturėjo, ji nurodyti negali, nes tuo metu buvo labai išsigandusi ir nematė. Trečiasis asmuo persivertė per prekystalį, ištraukė ir tokiu būdu išlaužė kasos stalčių ir iš kasos ėmė pinigus. Vyriškis su raudonos spalvos dujokauke dar pagriebė cigarečių pakelius. Po to visi keturi pasišalino (t. 2, b. l. 79–81). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme nukentėjusioji K. K. parodė, jog tuo metu, kai įbėgo vyriškiai į parduotuvę, ji krovė į šaldytuvą prekes. Vyrai buvo su dujokaukėmis. Vienas priėjo ir laikė ją už pečių. Ji norėjo prieiti prie apsaugos mygtuko, tačiau jai neleido ir ją pastūmė (t. 6, b. l. 89–90). Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad tuo metu, kai asmenys nakties metu įsibrovė į parduotuvę su dujokaukėmis, nukentėjusiajai buvo sudaryta bauginanti ir nesaugumo jausmą kelianti situacija. Šalia nukentėjusiosios visą laiką stovėjo vyriškis su kauke. Nukentėjusiosios teigimu, vyriškis ją laikė už pečių, kai ji norėjo prieiti prie apsaugos mygtuko, ji buvo pastumta. Ji buvo išsigandusi, patyrė šoką ir net negalėjo pasakyti, ar vyriškis turėjo kokį daiktą įrėmęs į ją ar ne. Pažymėtina, kad visos šios nukentėjusiosios išvardytos aplinkybės ir pojūčiai atitinka būtinuosius plėšimo požymius, todėl nėra jokio pagrindo veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalį.Gynėjas pažymėjo, jog nuosprendyje teismas nurodė, kad parduotuvės pardavėja-barmenė K. K., pamačiusi tris kaukėtus asmenis nakties metu parduotuvėje, labai išsigando, kaip pati nurodė, iš baimės sustingo, negalėjo pajudėti, o tai sudaro grasinimo tuoj pat pavartoti fizinį smurtą požymį. Pasak advokato, teismas savo iniciatyva pakeitė kaltinimo ribą ir nuteisė jo ginamąjį už veiksmus, kuriais jis nebuvo kaltinamas. Tai yra teismas padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą. Teisėjų kolegija, susipažinus su kaltinamuoju aktu ir teismo nuosprendyje išdėstytu kaltinimu, konstatuoja, kad gynėjo argumentai yra nepagrįsti. Kaltinamajame akte ir apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės yra tos pačios. Tai, kad teismas motyvuojamojoje dalyje vertindamas nukentėjusiosios parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes pasisakė plačiau negu kaltinime, nesuteikia pagrindo teigti, kad kaltinimo ribos yra pakeistos. Tiek M. D., tiek V. M. buvo kaltinami ir yra nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su dar dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, apiplėšė įsibrovę į patalpą bei tyčia sugadino svetimą turtą padarydami žalos UAB „N“.Pasak advokato, K. K. atsisakius civilinio ieškinio ir teismui procesą dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio nutraukus, pastarosios statusas kaip nukentėjusiosios taip pat turėjo pasikeisti, tačiau jos statusas kaip nukentėjusiosios liko be pakeitimų, o prieš ją padarytas nusikaltimas neatskleistas. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo statusas jam atsisakius civilinio ieškinio nesikeičia. Asmenį pripažinus nukentėjusiuoju pastarasis civilinio ieškinio gali ir neteikti, tai nėra asmens pareiga, tai asmens teisė rinktis pateikti civilinį ieškinį ar ne.Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. nesutinka ir dėl priteisto civilinio ieškinio, tai yra 1332,21 eurų UAB „N“. Mano, kad jiems buvo nurašyta daugiau trūkumų. Su priteistu civiliniu ieškiniu, tai yra nurodytomis sumomis, iš esmės nesutinka ir nuteistasis V. M.. Pastarojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad objektyvių duomenų apie pavogtų pinigų sumą į bylą nebuvo pateikta.Pažymėtina, kad BPK normos tiesiogiai nereglamentuoja, kas turi įrodinėti ieškinio dydį. Įvertinus BPK 7 straipsnyje nurodytą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, ir BPK 44 straipsnio 10 dalies bei 110 straipsnio nuostatas apie nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teises bei pareigas, darytina išvada, kad ieškinio pagrįstumą ir dydį turi pagrįsti nukentėjusysis (civilinis ieškovas). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs liudytojų V. M., R. S., nukentėjusiosios K. K. parodymus, kurie tarpusavyje sutapo bei iš esmės atitiko kitą bylos rašytinę medžiagą, tai yra pateiktą X ataskaitą, inventorizacijos aktą, UAN „N“ civilinį ieškinį tenkino. Su tokių įrodymu vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl civilinio ieškinio pagrįstumo neturi pagrindo nesutikti ir apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija mano, jog gynėjo nurodyti samprotavimai, kad pateiktas inventorizacijos aktas surašytas atgaline data, nesuteikia pagrindo teigti, kad civilinis ieškinys yra nepagrįstas. Nesutikimas su priteista civilinio ieškinio suma, nenurodant konkrečių, pagrįstų argumentų, nesudaro pagrindo teigti, kad UAB „N“ patirti nuostoliai yra padidėję. Kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.Nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, kad jiems buvo atimta galimybė pasinaudoti BK 64¹ straipsnio nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylos medžiagą konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų nuteistiesiems M. D. ir V. M.. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu, taip pat ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas (BK 64¹ straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nurodytų būtinų sąlygų, kurioms esant nuteistiesiems paskirta bausmė mažintina vienu trečdaliu. Baudžiamoji byla išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, tai yra byla nebuvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, byloje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas BPK 273 straipsnyje nustatyta tvarka, baudžiamoji byla baigta apkaltinamuoju nuosprendžiu, o ne baudžiamuoju įsakymu, todėl šioje byloje nėra nustatyta būtinųjų pagrindų, leidžiančių taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Taigi norint taikyti šias BK 64¹ straipsnio nuostatas baudžiamoji byla turi būti išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba baigiama baudžiamuoju įsakymu. Todėl apylinkės teismas pagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų nuteistiesiems, juolab, kad pastarieji teisiamojo posėdžio metu nepripažino savo kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tai, kad nuteistieji nepripažįsta savo kaltės, suprantama ir iš apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.Advokato V. Žarkovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepripažindamas nuteistųjų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nurodė, kad V. M. dėl jam pareikštų kaltinimų kaltu prisipažino iš dalies. Gynėjas teigia, kad tokią išvadą teismas padarė netinkamai įvertinęs esmines bylos aplinkybes — nusikaltimo atskleidimą. Teismo pozicija nepripažinti nuteistojo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi lengvinančia aplinkybe, prieštarauja teisingumo principui. Pasak advokato, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuteistasis V. M. davė nuoseklius parodymus, parodymų nekeitė, nenorėjo sumažinti savo veikos apimties ir atsakomybės, pripažino esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias šios nusikalstamos veikos aplinkybes, neneigė savo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, savo elgesį vertino kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog advokato V. Žarkovo argumentai dėl atsakomybę švelninančios aplinkybės nenustatymo atmestini. Pažymėtina, kad prisipažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamas veikas kaip atsakomybę švelninanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatomi du momentai: kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kaltininkas nuoširdžiai dėl to gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tačiau pažymėtina, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Nagrinėjamu atveju nuteistieji M. D., V. M. nors ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padarę nusikalstamas veikas, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pastarieji nurodė, jog savo kaltę pripažįsta tik iš dalies. Pažymėtina, jog iš pateiktų apeliacinių skundų taip pat matyti, jog nuteistieji savo kaltės visiškai nepripažįsta. Advokatas V. Žarkovas apeliaciniu skundu net prašo V. M. išteisinti, tai suponuoja išvadą, jog advokato ir jo ginamojo V. M. manymu, pastarasis yra nuteistas nepagrįstai. Kaltės pripažinimas tik ikiteisminio tyrimo metu, vėliau ją iš dalies neigiant, negali būti vertinamas kaip atsakomybę švelninanti aplinkybė. Be to, toks nuteistųjų elgesys paneigia, jog pastarieji dėl padarytų nusikalstamų veikų nuoširdžiai gailisi. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. D. bei V. M. nenustatė atsakomybę švelninančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.Advokatas V. Žarkovas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2016-01-3 kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus. Pasak advokato, kaltinamojo akto trūkumai pažeidė ginamojo teisę į gynybą ir tai sutrukdė teismui išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo išvadai, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Vadovaujantis minėtais BPK straipsniais byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449/2008, Nr. 2K-480/2012, Nr. 2K-556/2012, 2K-254/203, 2K-435/2013). Nagrinėjamu atveju pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 2 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį gynėjo pateikti kaltinimai visiškai atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus: jame nurodytas teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas, kaltinamųjų vardai, pavardės, gimimo datos, asmens kodai, kiti anketiniai duomenys, taip pat nusikalstamų veikų aprašymai: veikų padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, duomenys apie nukentėjusiuosius, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, BK straipsnis, numatantis atsakomybę už šią veiką, gynėjo vardas ir pavardė bei kaltinamojo pozicija dėl pareikšto kaltinimo. Be to, iš nuteistojo V. M. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad paklaustas apie tai, ar supranta jam pareikštus kaltinimus, jis nurodė, kad supranta, kuo yra kaltinamas, kaltę pripažįsta iš dalies, parodymus duoti sutinka (t. 6, b. l. 87). Pažymėtina, kad ir nuteistasis M. D. taip pat nurodė, jog taip pat nurodė, jog supranta, kuo yra kaltinamas, kaltę pripažino iš dalies ir sutiko duoti parodymus (t. 6, b. l. 87). Po nuteistųjų parodymų davimo į teisėjos klausimą dėl galimybės taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, advokatas V. Žarkovas net sutiko, kad būtų taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Advokatas A. K. taip pat nurodė, jog nesutinka su prokuroro nuomone, jog negali būti taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Pažymėjo, jog nė vienas kaltinamasis neneigia fakto, jog vogė, o jo ginamasis ginčija tik žalos dydį, o pačios nusikalstamos veikos padarymo fakto neneigia. Su tokia gynėjų pozicija sutiko ir V. M., ir M. D. (t. 6, b. l. 89–90). Tai suponuoja išvadą, kad tiek V. M., tiek M. D. buvo visiškai suprantam, kuo yra kaltinami. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Taip pat pažymėtina, kad teisę nuspręsti dėl nusikalstamos veikos kvalifikacijos teisingumo turi bylą nagrinėjantis teismas ir tai netrukdo bylos nagrinėjimui teisme. Taigi jokio pagrindo grąžinti bylą prokurorui dėl neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams nagrinėjamu atveju nėra ir nebuvo.Apeliaciniame skunde nuteistasis M. D. nurodo, kad jis buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Pasak nuteistojo, paskirta bausmė yra per griežta. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino bei pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už nusikalstamas veikas, iš jų ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Pirmosios instancijos teismas vertindamas M. D. asmenybę nurodė, kad pastarasis padarė vieną tyčinį nesunkų (BK 187 straipsnio 1 dalis), vieną apysunkį (BK 178 straipsnio 2 dalis) ir du sunkius (BK 180 straipsnio 2 dalis, BK 260 straipsnio 1 dalis) nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3, 4 ir 5 dalys). Teismas pažymėjo, jog padaryti nusikaltimai nukreipti į svetimą turtą, jais padaryta turtinė žala, ji neatlyginta. Atkreipė dėmesį į tai, kad taip pat padarytas nusikaltimas, susijęs su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kuris nukreiptas ne tik į savo paties sveikatos žalojimą, bet ir į kitų asmenų sveikatą, nes kaltinamasis ne tik pats vartojo narkotines bei psichotropines medžiagas, bet ir platino jas kitiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog M. D. yra jauno amžiaus, nusikaltimų padarymo metu buvo keturis kartus teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei ir kitus nusikaltimus, šiuo metu teisiamas jau šeštą kartą, nusikalto neišnykus teistumui, todėl yra recidyvistas (BK 27 straipsnis), jis nusikaltimų padarymo metu niekur nedirbo. Byloje kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkina tai, kad jis dalį nusikaltimų padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio l dalies 1 punktas). Teismas įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytais nusikaltimais, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, nusprendė, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti M. D. už padarytus nusikaltimus paskyrus straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, šios bausmės dydžius nustatant mažesnius nei apskaičiuoti jų vidurkiai. Šiuo atveju teismas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. BK 260 straipsnio 1 dalis numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki aštuonerių metų. Pastarajam teismas paskyrė ketverius metus, kai bausmės vidurkis penkeri metai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų. M. D. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įstatymo nustatyta tvarka gautus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, motyvuotai kvalifikavo nusikalstamas veikas, nuosprendyje iš esmės nuosekliai išdėstė aplinkybes, kuriomis grindžiamos teismo išvados, ir padarė pagrįstas išvadas dėl M. D., V. M. kaltės, padarius nusikaltimas vaikas, bei paskyrė teisingas bausmes. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-06-30 nuosprendį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. D. ir nuteistojo V. M. gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo (Viačeslav Žarkov) apeliacinius skundus atmesti.