Kauno apygardos teismo nutartis

2019-03-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-257-348/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-06
Bylos Nr.
1A-257-348/2019
Teisminio proceso Nr.
1-03-0-00015-2018-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Svetlana Jurgaitienė, Viktoras Preikšas, Valdas Vitunskas
Nuteistasis
D. Š.
Advokatai
Romas Aikevičius
Kategorijos
  • 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-257-348/2019Teisminio proceso Nr. 1-03-0-00015-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 6 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Vidai Butiškienei,dalyvaujant prokurorei Tatjanai Samulevičienei,nuteistojo D. Š. gynėjui advokatui Romui Aikevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų teisėjo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi 4 dalimi, dalinio sudėjimo būdu, šiuo nuosprendžiu paskirta 1 metų 6 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžiu paskirtos 17 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi, prie Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies – 12 metų 3 mėnesių 5 dienų pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 13 metų 3 mėnesiams ir 5 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. Š. nuteistas už tai, kad atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 8 d. apie 10.00 val., (duomenys neskelbtini) pataisos namų kamerų tipo patalpų kabinete Nr. 130, vykusio (duomenys neskelbtini) pataisos namų drausmės komisijos posėdžio metu, bei prie priežiūros posto Nr. 6, grasino nužudyti (duomenys neskelbtini) pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininką A. P., sakydamas, kad „Aš tave užversiu ir padėsiu į vietą, nes vieną jau padėjau (užverčiau), padėsiu ir tave“, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas, nes nukentėjusysis žinojo, kad jis yra nuteistas ir bausmę atlieka už nužudymą bei sunkaus sveikatos sutrikdymo (duomenys neskelbtini) pataisos namų prižiūrėtojui padarymą sunkinančiomis aplinkybėmis, tuo grasino nužudyti žmogų, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Marijampolės apylinkės teismas priimdamas nuosprendį padarė išvadą, kad teisme ištirtų ir įvertintų tiek atskirai, tiek bendroje visumoje įrodymų pakankama visuma įrodyta, kad kaltinamasis D. Š. kaltinamajame akte nurodytoje vietoje ir laiku pagrasino nukentėjusiajam A. P. jį nužudyti, dėl grasinimo pobūdžio ir pasakymo, kad vieną ,,padėjau, padėsiu ir kitą į vietą“, bei nukentėjusio žinojimo apie ankstesnį kaltinamojo padarytą nusikaltimą - pataisos įstaigos pareigūno sužalojimą, jam buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įgyvendintas, t. y. padarytas nusikaltimas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

3. Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir mano, kad tai yra susidorojimas su juo. Apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojų apklausos truko po 2 ar 3 minutes. Apelianto teigimu, per tokį trumpą laiką nebuvo įmanoma atlikti liudytojų apklausas. Be to, skunde pažymima, kad liudytojų parodymai yra analogiški, surašyti žodis į žodį. Kas apelianto teigimu patvirtina, jog jo atžvilgiu byla sufabrikuota.

3.2. Taip pat nuteistasis skunde nurodo, kad byloje yra įdėta medicininė pažyma, kuri į bylą pateko neaiškiomis aplinkybėmis, nes jis jokių specialistų nebuvo apžiūrėtas.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo D. Š. gynėjas advokatas R. Aikevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kurie patikrinti pirmosios instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu, tokius apelianto argumentus atmeta.

6.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

6.2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų tyrimo ir vertinimo nuostatų nepažeidė, kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, taip pat nepadarė.

6.3. Priešingai nei skunde nurodo apeliantas, teismas įrodymus ištyrė nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, juos visapusiškai įvertino ir nurodė motyvuotas bei bylos duomenimis pagrįstas išvadas, kodėl vienus duomenis laiko patikimais, vertina juos kaip įrodymus ir jais grindžia apkaltinamąjį nuosprendį, o kitus vertina kritiškai, atmeta ir jais nesivadovauja, nustatydamas faktines bylos aplinkybes.

6.4. Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde kelia įrodymų leistinumo klausimą. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojų apklausos truko 2 ar 3 minutes, kad liudytojų parodymai yra analogiški, kas, anot jo, patvirtina aplinkybę, jog jo atžvilgiu baudžiamoji byla yra sufabrikuota. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad ikiteisminio tyrimo metu, fiksuojant liudytojų parodymus, galimai buvo pažeista liudytojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu tvarka, numatyta BPK 183 straipsnyje, tačiau tai savaime nepaneigia teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų įrodomosios vertės ir šių duomenų atitikimo įrodymų leistinumo, liestinumo ir patikimumo reikalavimams. Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra įrodymai. Toks aiškinimas prieštarautų BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatoms, pagal kurias tokie parodymai gali būti panaudoti byloje tik esantiems įrodymams patikrinti bei BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kuriomis remiantis, nuosprendis gali būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie ištirti teisiamajame posėdyje.

6.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakoma, jog teisėtumo reikalavimas negali būti suabsoliutinamas. Nežymus nukrypimas nuo nustatytos proceso veiksmų atlikimo tvarkos neturi būti laikomas kliūtimi reikšmingus bylai duomenis pripažinti įrodymais. Neleistinu įrodymas negali būti pripažįstamas vien dėl tos priežasties, kad kiti su šiuo įrodymu susiję įrodymai buvo gauti neteisėtu būdu. Teismų praktikoje ne kartą pasakyta, kad tam tikro, taip pat ir ikiteisminio tyrimo, etapo galimi trūkumai savaime nereiškia, kad vėlesniuose to tyrimo etapuose ar to tyrimo pagrindu pradėtų kitų tyrimų metu surinkti duomenys turi būti laikomi neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų ir dėl to nelaikytini įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-168-139-2017).

6.6. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio bei teisiamojo posėdžio protokolo, garso įrašo matyti, kad teisiamajame posėdyje teismas tiesiogiai ištyrė liudytojų parodymus ir tokiu būdu buvo ištaisytas ikiteisminio tyrimo metu padarytas pažeidimas. Liudytojais teisme apklausti D. P., A. C., A. K., R. M., R. B., I. K., J. Š., D. P., A. B., I. K., A. K., R. S. iš esmės nurodė tas pačiais aplinkybes, kaip ir užfiksuota jų apklausos protokoluose ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojai patvirtino, jog jie buvo apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, o jų apklausos protokolai surašyti iš jų žodžių. Teisme liudytoja apklausta tyrėja Ž. G. paaiškino, jog ji apklausinėjo ikiteisminio tyrimo metu minėtus liudytojus, protokoluose fiksuota tai, ką nurodė apklausiami liudytojai, apklausos realia truko ilgiau nei 2-3 minutes. Liudytojų parodymus ji iš pradžių fiksavo Word dokumente ir tik po to sukėlė į kompiuterinę sistemą, todėl šiuose apklausos protokoluose ir fiksuotas toks trumpas apklausų laikas. Esant šiems duomenims, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti tuo, jog liudytojai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir jų apklausos protokoluose nurodyta būtent tai, ką jie ir sakė apklausų metų. Pažymėtina ir tai, jog teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė būtent teisiamojo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais įrodymais, t. y. tais liudytojų parodymais, kuriuose jie davė teisme, todėl nėra pagrindo teigti, kad padarytas pažeidimas ikiteisminio tyrimo metu sutrukdė teismui priimti teisingą nuosprendį.

6.7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas.

6.8. Aukštesnės instancijos teismas visiškai sutinka su teismo išvada, kad D. Š. kaltė, nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, iš dalies paties nuteistojo parodymais taip pat ir kitais teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis.

6.9. Byloje tiek paties nuteistojo parodymais, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais neginčytinai nustatyta, jog D. Š., kuris tuo metu atliko terminuotą laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 8 d. apie 10.00 val. buvo pakviestas į (duomenys neskelbtini) pataisos namų drausmės komisijos posėdį, kuris vyko pataisos namų kamerų tipo patalpų kabinete Nr. 130, dėl galimai jo padaryto drausmės pažeidimo. Tuo metu komisijos posėdyje dalyvavo liudytojai A. K., R. M., dar vienas A. K., R. S., I. K., D. P., D. P., I. K., A. B., J. Š., R. B.. Paties nuteistojo parodymais taip pat nustatyta, jog jis jau ateidamas į posėdžio patalpą buvo susinervinęs, nes nemanė padaręs kokį pažeidimą. Nuteistasis D. Š. teisiamojo posėdžio metu neigė kam nors grasinęs, nurodė galėjęs pasakyti kažką įžeidžiančio dėl to, kad jam buvo liepta stovėti, rankas laikyti už nugaros, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokie nuteistojo parodymai laikytini gynybine versija, nes jie yra visiškai paneigti nuosekliais, tarpusavyje sutampančiais ir vieni kitiems neprieštaraujančiais nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, kurie logiškai tarpusavyje susiję ir sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, patvirtinančią nuosprendyje nurodytas faktines veikos padarymo aplinkybes.

6.10. Nukentėjusysis A. P., parodė, jog D. Š. jį išvadino necenzūriniais žodžiais ir pasakė, kad jį „užvers“, „padės į vietą“, nes ne vieną jau „padėjo“ ir be leidimo po šių žodžių pasišalino iš patalpos. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino visi be išimties teismo posėdyje liudytojais apklausti komisijos posėdžio nariai. Nors ne visi liudytojai atsiminė tikslią frazę, kurią D. Š. pasakė pareigūnui A. P., tačiau patvirtino, jog jie nukentėjusiajam D. Š. išsakytus žodžius suprato kaip grasinimą susidoroti, nužudyti, padaryti ką nors bloga. Taip pat nukentėjusysis ir liudytojas D. P. parodė, jog, D. Š. pasišalinus iš komisijos posėdžio patalpos, jie nusivijo nuteistąjį, kuris prie priežiūros posto Nr. 6 dar kartą pagrasino nukentėjusiajam sakydamas, kad „padės į vietą“, nes ne vieną jau yra „padėjęs“, „padės ir jį“. Šias aplinkybes matė ir girdėjo taip pat ir liudytojas A. C., kuris tuo metu buvo prie priežiūros posto Nr. 6. Liudytojas A. C. patvirtino, jog matė ateinantį D. Š. ir jam iš paskos A. P. bei D. P.. Girdėjo kaip A. P. davė nurodymą D. Š. grįžti į komisijos posėdį, tačiau šis nurodymą vykdyti atsisakė bei pagrasino sakydamas, kad jį, t. y. nukentėjusįjį, „užvers“, kad vieną jau „užvertė“, „padės ir jį“. Netikėti šiais duomenimis nėra pagrindo, nes tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojų D. P. bei A. C. parodymai tarpusavyje sutampa ir neprieštarauja. Nors nuteistasis teigia, jog taip pareigūnai siekia su juo susidoroti, tačiau tai šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija laiko visiškai nepagrįstais. Byloje nenustyata, kad nukentėjusysis ar kiti pareigūnai būtų turėję kokių objektyvių priežasčių nuteistąjį apkalbėti ar jam tikslingai pakenkti. Be to, pats nuteistasis parodė, jog ateidamas į komisijos posėdį jis jokių pykčių A. P. atžvilgiu neturėjo, t. y. asmeniškai nebuvo nusiteikęs nei pieš vieną iš pareigūnų. Nuteistojo veiksmai ir jo paties parodymai apie savo emocinę būseną tuo metu rodo, jog pyktis ir nepasitenkinimas kilo spontaniškai kaip atsakas į pareigūno reikalavimus (prisistatyti, stovėti, rankas laikyti už nugaros), kuriuos nuteistasis vertino kaip jį žeminančius. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo abejoti liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, todėl įvertinus aptartus įrodymus, jų visumą, darytina išvada, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis D. Š. A. P. atžvilgiu ištarė grasinančio pobūdžio frazes, kad jį, t. y. nukentėjusįjį, „užvers“, „padės į vietą“, nes vieną jau „padėjo“, „padės“ ir jį.

6.11. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Objektyviai grasinimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ar kitu būdu pranešant, išreiškiant grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Tačiau siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, būtina nustatyti, kad grasinimas buvo realus, t. y. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali būti įvykdytas ir būtent tai turi neigiamą bauginantį poveikį nukentėjusiajam. Sprendžiant dėl grasinimo realumo, atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti realizuotas. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes, turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Taigi nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341/2010).

6.12. Byloje tiek nukentėjusiojo, tiek ir teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymais nustatyta, kad D. Š. išsakyti grasinimai nebuvo nevykęs pokštas, bandymas pajuokauti ar spontaniška reakcija į, nuteistojo vertinimu, žeminančius jį reikalavimus. Liudytojai, komisijos posėdžio nariai, nurodė, jog jie D. Š. išsakytus žodžius suprato kaip realų grasinimą, kuris turėjo neigiamą įtaką nukentėjusiajam, jis buvo sutrikęs, išsigandęs, „kaip amą praradęs“. Kad grasinimas buvo realus, o ne pokštas, rodo ir tai, kad tokį grasinimą nuteistasis išsakė kaip atsaką į pareigūno reikalavimus elgtis tinkamai, nevykdė pareigūno reikalavimų, pasišalino iš posėdžio vietos, net ir jį pavijusiam A. P. pareikalavus grįžti į posėdžio vietą, nuteistasis nevykdė reikalavimų, dar kartą išsakė grasinimą. Toks akivaizdus neigiamas nuteistojo nusiteikimas, susierzinimas ir pareigūno reikalavimų nevykdymas leido nukentėjusiajam pagrįstai manyti, jog išsakytas reikalavimas iš tiesų yra realus, kad jam iš tiesų grasinama. Be to, pagrindą šiuos grasinimus vertinti kaip realius sudarė ir tai, kad A. P. buvo žinoma, jog D. Š. laisvės atėmimo bausmę atlieka ne už vieną tyčinį smurtinį nusikaltimą, kad jis yra nužudęs žmogų, o taip pat, atliekant laivės atėmimo bausmę pataisos namuose, yra sunkiai sutrikdęs pataisos namų pareigūno sveikatą, už ką taip pat šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Būtent šių aplinkybių visuma rodo, jog D. Š. išsakytus grasinimus nukentėjusysis turėjo pagrindą vertinti kaip realius. Tai, kad D. Š. veikė tyčia, sąmoningai siekdamas įbauginti nukentėjusįjį, rodo ir tai, kad nuteistasis grasindamas paminėjo, kad jis jau yra „vieną padėjęs“. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog grasinimas buvo realus ir nukentėjusysis turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

6.13. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog byloje įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės nepažeistos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir visapusiškai įvertino byloje surinktus duomenis, kurių pagrindu teisingai nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes. Kaip jau aptarta anksčiau, visuma teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų neabejotinai patvirtina, jog D. Š. veika atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, todėl darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 14 5straipsnio 1 dalį, todėl naikinti skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį nėra pagrindo.

7. Skunde apeliantas taip pat nurodo, jog byloje neaiškiomis aplinkybėmis yra atsiradusi medicininė pažyma, teigia, kad jis medikų nebuvo apžiūrėtas. Atsakant į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nesirėmė šia medicinine pažyma nei vertindamas nuteistojo nei kitų asmenų parodymus, šio dokumento nevertino kaip įrodymo dėl nuosprendyje nurodytų aplinkybių. Iš byloje esančio medicininio pažymėjimo matyti, jog jis išduotas ne po apžiūros, o tiesiog pateiktas kaip išrašas iš nuteistojo asmens sveikatos istorijos dėl asmens psichinės sveikatos būklės, kas yra aktualu vertinant asmens pakaltinamumą. Jame nurodyta, jog D. Š. psichinių ligų nediagnozuota. Esant šioms aplinkybėms, skunde nurodytos aplinkybės dėl medicininės pažymos pateikimo nesuteikia pagrindo abejoti surinktų duomenų patikimumu ar teismo nustatytų faktinių veikos padarymo aplinkybių atitikimu tikrovei, todėl įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. spalio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas atmetamas, Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. spalio 31 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Svetlana JurgaitienėViktoras PreikšasValdas Vitunskas