Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Su šiuo Sprendimu pareiškėjas nesutinka, prašo teismo jį panaikinti. Nurodo, kad 2025 -08-22 pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Dublino nuostatomis, Migracijos departamentas kreipėsi į atsakingas Švedijos Karalystės institucijas su prašymu perimti V. D. savo žinion. 2025-08-27 Švedijos migracijos agentūra sutiko perimti V. D. pagal Dublino reglamento 18(1) c straipsnį.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Dublino reglamento, taip pat Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ nuostatos.

Įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su kompetentingomis Europos Sąjungos valstybių narių institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją. Migracijos departamentas, gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei (Įstatymo 74 str. 1 d.). Prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę (Įstatymo 75 str.).

Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant ir pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, o būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.

Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, nustatanti, kad kiekviena valstybė narė, nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Pagal Dublino reglamento 21 straipsnio 1 dalį, jei valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, mano, kad už to prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė, ji gali kuo skubiau ir jokiu būdu ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo to prašymo pateikimo dienos paprašyti, kad ta kita valstybė narė perimtų prašytoją savo žinion. Jei prašymas perimti prašytoją savo žinion per pirmoje ir antroje pastraipose nustatytus laikotarpius nepateikiamas, atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą tenka valstybei, kurioje prašymas buvo pateiktas. Pagal Dublino reglamento 29 straipsnio 1 dalį, prašytojas arba kitas 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytas asmuo iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei perduodamas pagal prašančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, atitinkamoms valstybėms narėms pasikonsultavus, kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion <...>., o pagal 2 dalį, tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei.

2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 str. 1 d. taikymo” (toliau - įsakymas) yra numatyta, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia, kai: (i) yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją; (ii) prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu; (iii) Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui; (iv) sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos teisinės padėties“ 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių; (v) vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti; (vi) dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui.

Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė Pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui. Nurodo, kad pareiškėjo su Švedijos Karalyste nesieja jokie santykiai (nei šeiminiai, nei kultūriniai, nei ekonominiai), jis pateikė prieglobsčio prašymą Lietuvoje, nori čia likti, pagrindžia, kad Lietuva turi būti atsakinga už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.

Kaip Įsakyme yra numatyta, Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia, kai: v) vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti.

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikoje realiai gyvena nuo 1987 metų. Čia jis turi gyvenamąją vietą, turi socialinius, ekonominius ryšius, artimuosius. Pažįsta valstybę, gyvenamąją vietą, gali susikalbėti. Taigi, jis turi rimtas sąsajas būtent su Lietuva. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad Lietuvos Respublika yra tinkamiausia valstybė nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjas 2025-08-22 pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas į Europos Sąjungą atvyko teisėtai, turėdamas (duomenys neskelbtini) išduotą pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2015-11-12 iki 2025-11-12. Tikrinant asmenį EURODAC duomenų bazėje, nustatyta, kad, prieš atvykdamas į Lietuvos Respubliką, 2022-06-16 pareiškėjas buvo pateikęs prieglobsčio prašymą Švedijos Karalystėje, o laikotarpiu nuo 2023-03-21 iki 2024-03-04 turėjo leidimą gyventi, išduotą Švedijos Karalystės.

Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis 2013-06-26 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (nauja redakcija) (toliau - Dublino reglamentas) nuostatomis, Migracijos departamentas kreipėsi į atsakingas Švedijos Karalystės institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion. 2025-08-27 Švedijos migracijos agentūra sutiko perimti pareiškėją pagal Dublino reglamento 18(1) c straipsnį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 72 straipsnio 1 dalimi, Migracijos departamentas nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Šiuo tikslu Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją.

Atsižvelgus į tai, kad Švedijos Karalystė sutiko perimti pareiškėją savo žinion, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 74 straipsnio 1 dalimi, priėmė ginčijamą sprendimą.

Įstatymo 74 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei.

Nurodo, kad Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, atliko Įstatyme nustatytus veiksmus bei nustatė valstybę, atsakingą už pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

Kaip ir nurodoma ginčijamame sprendime, remiantis Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja viena Europos Sąjungos (toliau - ES) valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus. Remiantis Dublino reglamento 7 straipsnio 1 dalimi, atsakingos ES valstybės narės nustatymo kriterijai yra taikomi tokia tvarka, kokia jie pateikti III skyriuje (skyrių sudaro 7-15 straipsniai). Dublino reglamento 8-11 straipsniai pareiškėjui nėra taikytini, nes jis nėra nelydimas nepilnametis, ir turimais duomenimis neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių. Pareiškėjui taip pat nėra taikytinas Dublino reglamento 12 straipsnis, kadangi pareiškėjas neturi teisę gyventi Europos Sąjungos šalyse patvirtinančių dokumentų arba vizų.

Dublino reglamento 16 ir 17 straipsniuose nustatytos tam tikros išimtys, kuomet gali būti nukrypstama nuo reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos ES valstybės narės nustatymo kriterijų. Įvertinus tyrimo metu surinktą informaciją, konstatuotina, kad Dublino reglamento 16 straipsnis pareiškėjui nėra taikytinas, nes, turimais duomenimis, jis nėra išlaikomas asmuo ir neturi išlaikytinių.

Remiantis Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalimi, nukrypdama nuo šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena ES valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti jai pateiktą prašymą suteikti prieglobstį net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) 2019-01-23 sprendimu byloje C-661/17, iš 17 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata yra neprivaloma. Anot ESTT, įgyvendinant šią teisę nenumatyta jokių ypatingų sąlygų, kiekvienai valstybei narei leidžiama suvereniai, vadovaujantis politiniais, humanitariniais ar praktiniais sumetimais, nuspręsti sutikti nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, net jei pagal Dublino reglamente nustatytus kriterijus ji nėra už tai atsakinga.

Atsižvelgiant į valstybėms narėms taip suteiktą didelę diskreciją, būtent atitinkama valstybė narė turi nustatyti aplinkybes, kuriomis ji ketina pasinaudoti pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta diskrecine išlyga. Lietuvos Respublikoje aplinkybės, kuriomis gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nustatytos Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau - Įsakymas).

Įvertinus pareiškėjo per pirminę apklausą pateiktą informaciją ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, Įsakyme nurodytų aplinkybių, kuriomis gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nenustatyta. Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Švedijos Karalystėje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais (Įsakymo 1 punktas). Migracijos departamentas taip pat neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėjas yra ar buvo prekybos žmonėmis ar nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu (Įsakymo 2 punktas), Lietuvos Respublika nėra gavusi užsienio valstybės prašymo dėl jo ekstradicijos (Įsakymo 3 punktas), taip pat jam nėra paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, apribojančios jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įsakymo 4 punktas). Lietuvos Respublikoje negyvena pareiškėjo šeimos nariai, kurie atitiktų Dublino reglamento 2 straipsnio (g) punkte apibrėžtą šeimos narių sąvoką , o jo socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (Įsakymo 5 punktas). Įvertinus turimą informaciją apie pareiškėją, nenustatyta individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių jo perdavimas Švedijos Karalystei sukeltų jam pernelyg didelę ir neproporcingą žalą (Įsakymo 6 punktas).

Nurodo, kad pareiškėjui taikytinas Dublino reglamento 18 straipsnis, kadangi jis prašė prieglobsčio Švedijos Karalystėje ir Švedijos migracijos agentūra atsiuntė savo sutikimą atsiimti pareiškėją pagal Dublino reglamento 18(1) c straipsnį.

Pažymi, jog vien pareiškėjo noras, kad jo prieglobsčio prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą. Remiantis Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja viena ES valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė dar 2022-06-16 Švedijos Karalystėje, tačiau galutinio sprendimo dėl šio prašymo nesulaukė, vietoj to nusprendė išvykti į kitas ES valstybes (kaip nurodė pats pareiškėjas, į Lietuvos Respubliką jis atvyko iš Ispanijos).

Dėl pareiškėjo skunde nurodomų teiginių, kad jis Lietuvos Respublikoje realiai gyvena nuo 1987 m., turi gyvenamąją vietą, artimuosius, atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas prieglobsčio prašyme, Migracijos departamentui pateiktame raštu, nurodė, kad neturi kur gyventi Lietuvoje. Paskutinis pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2011-07-11, o paskutinė deklaruota vieta Lietuvos Respublikoje - iki 2009-11-11, tad pareiškėjo teiginiai apie realų gyvenimą Lietuvoje nuo 1987 m. yra akivaizdžiai nepagrįsti. Migracijos departamentui yra žinoma, kad pareiškėjo 3 pilnamečiai sūnūs yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ir visa ši informacija buvo įvertinta priimant ginčijamą sprendimą. Tačiau, kaip ir buvo nurodyta ginčijamame sprendime, pareiškėjo pilnamečiai sūnūs neatitinka Dublino reglamento 2 straipsnio (g) punkte apibrėžtos šeimos narių sąvokos.

Atkreipia dėmesį, kad valstybės sprendimas pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodytais įgaliojimais ir nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą arba jo nenagrinėti yra diskrecinis sprendimas ir jis nėra grindžiamas privalomais kriterijais, kurių ši valstybė narė privalo laikytis pagal šį Reglamentą. Pažymi, kad ESTT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad jokia aplinkybė, net jeigu ji susijusi su pagrindinėmis teisėmis, negali įpareigoti valstybės narės pasinaudoti šia sąlyga ir pačiai išnagrinėti prašymo, kuris jai nepriklauso (pagal analogiją žr. 2013-1114 Sprendimo Puid, C-4/11, EU:C:2013:740, 37 punktą; taip pat 2017-02-16 Sprendimo C. K. ir kt., C-578/16 PPU, EU:C:2017:127, 97 punktą ir Sprendimo M. A. ir kt. 61 ir 72 punktus; 2024-04-18 sprendimo C-359/22).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog remiantis Dublino reglamento nuostatomis, galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė (žr., pvz., LVAT 2023-07-26 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2010-525/2023).

Atsakovo atstovė teismo posėdyje su skundu nesutiko ir jį prašė atmesti, vadovaudamasi atsiliepime nurodytais motyvais.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 74 ir 75 straipsniais, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 65.2 p., 67, 68, 75 punktais ir Dublino reglamento 18(1) c straipsniu, 2025 m. rugsėjo 4d. priėmė sprendimą Nr. 25S1952206, kuriuo nusprendė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pilietį V. D., gim. (duomenys neskelbtini), perduoti Švedijos Karalystei.

Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime konstatavo, jog Dublino reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjo atžvilgiu netaikytini, nes jis nėra nelydimas nepilnametis ir, turimais duomenimis, neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių. Taip pat Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad Dublino reglamento 16 straipsnis pareiškėjui netaikomas, nes pagal turimus duomenis prieglobsčio prašytojas nėra išlaikomas asmuo ir neturi išlaikytinių.

Migracijos departamentas Sprendime pažymėjo, jog, įvertinus pareiškėjo pirminės apklausos metu pateiktą informaciją ir kitą tyrimo metu surinktą bei turimą informaciją, aplinkybių, nurodytų Įsakyme, kurioms esant gali būti taikoma Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga, nenustatyta.

Įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją.

Įstatymo 74 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei.

Pagal Dublino reglamento 7 straipsnio 3 dalį, siekdamos taikyti 8, 10 ir 16 straipsniuose nurodytus kriterijus, valstybės narės atsižvelgia į visus turimus įrodymus apie tai, kad valstybės narės teritorijoje yra prašytojo šeimos narių, giminaičių ar bet kokių kitų asmenų, susijusių šeimos ryšiais, jeigu tokių duomenų pateikiama iki to laiko, kol kita valstybė narė atitinkamai pagal 22 ir 25 straipsnius priima prašymą perimti savo žinion arba atsiimti atitinkamą asmenį, ir jei dėl ankstesnių prašytojo tarptautinės apsaugos prašymų dar nebuvo priimtas pirmas sprendimas iš esmės.

Pareiškėjui taikytinas Dublino reglamento 18 straipsnis, kadangi jis paprašė prieglobsčio Švedijos Karalystėje ir Švedijos migracijos agentūra atsiuntė Lietuvos Respublikai sutikimą atsiimti asmenį pagal Dublino reglamento 18 (1) c straipsnį.