- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-18
- Bylos Nr.
- e2S-368-425/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00294-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimantas Misiūnas
- Kreditorius
- UAB „Irdaiva“
- Skolininkas
- UAB „Švyturys – Utenos alus“
- Kategorijos
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2S-368-425/2019.
Ana Karšul Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00294-2019-7.
2019 m. balandžio 18 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Švyturys – Utenos alus“ atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. vasario 22 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. eL2-1669-1055/2019 pagal kreditorės UAB „Irdaiva“ pareiškimą skolininkei UAB „Švyturys – Utenos alus“ dėl teismo įsakymo išdavimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pirmosios instancijos teismui pateiktu pareiškimu kreditorė prašė priteisti iš skolininkės UAB „Švyturys – Utenos alus“ 515.798,08 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas ir 1.249,00,00 Eur žyminį mokestį kreditorės naudai.
Žemesnės instancijos teismas
2. Be to, reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkei priklausančias banko sąskaitas, turtines teises, nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą.
3. Nurodė, kad skolininkės skola yra labai didelė, skolininkė daugiau kaip metus vengia atsiskaityti su kreditore, į raginimus atsiskaityti nereaguoja. Be to, skolininkės veikla pagal 2016 m. ir 2017 m. pelno (nuostolių) ataskaitą yra nuostolinga. Skolininkei nepadengiant skolos kreditorės turtas ir kapitalas nuolat mažėja.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2019 m. vasario 22 d. nutartimi kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo skolininkei UAB „Švyturys – Utenos alus“ nuosavybės teisėmis priklausančius kilnojamuosius daiktus, esančius pas skolininkę arba pas trečiuosius asmenis, ir nekilnojamuosius daiktus 515798,08 Eur sumai, jų nesant, ar nepakankant, areštuoti skolininkei priklausančias pinigines lėšas (bendrai areštuota daiktų ir/ar piniginių lėšų suma turi būti ne daugiau 515798,08 Eur), pareiškimo įvykdymo užtikrinimui.
5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės turto areštą. Pabrėžė, jog kreditorės teigimu, skolininkė daugiau nei metus negrąžina skolos, reikalavimo suma skolininkei, kurios veikla 2017 m. buvo nuostolinga, be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis turinti ir kitokių kreditorinių įsipareigojimų, yra pakankamai didelė, todėl yra pagrindo manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu skolininkė prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. vasario 22 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditorės prašymą atmesti. Taip pat leisti skubiai panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
7. Nurodo, kad kreditorė nepateikė jokių įrodymų, apie tai, kad ji darbus pagal nurodomą sutartį atliko, juos atliko tinkamai bei laiku perdavė skolininkei. Šiuo atveju kreditorė nepateikė jokių įrodymų, kokia yra sudarytos sutarties kaina, kokia kainos dalis buvo sumokėta, nepateikė ir nenurodė sąskaitų, kurias reikalauja apmokėti. Nagrinėjamu atveju iš kreditorės pateiktų procesinių dokumentų, jų priedų bei turinio nėra galimybės identifikuoti, kokiu pagrindu gali būti reikalaujama pareiškime nurodyta suma, juo labiau kad kreditorės 2019-02-11 Rašto skolininkė iš viso nėra gavusi.
Žemesnės instancijos teismas
8. Taigi pirmosios instancijos teismas net preliminariai neturėjo galimybių įvertinti ieškinio pagrįstumo, ką patvirtina ir tai, jog dėl pareiškimo pagrįstumo pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė. Nėra aišku, kuo remiantis teismas nusprendė, jog skola nemokama daugiau nei metus, nors pati kreditorė nurodo, kad paskutinis susitarimas buvo pasirašytas 2018-10-29, tačiau datos, kada turėjo būti atliktas mokėjimas, nenurodo, dėl ko nėra galimybės nustatyti, iš ko susidaro kreditorės nurodoma skola.
9. Taigi išdėstytos aplinkybės bei kartu su šiuo atskiruoju skundu teikiami rašytiniai įrodymai patvirtina, kad kreditorė nėra ištaisiusi defektų, be to, galutinis mokėjimas turėtų būti po visų darbų atlikimo ir trūkumų ištaisymo iš mokėtinos sumos išskaičiavus baudines netesybas.
10. Apeliantės vertinimu, kreditorė taip pat nepateikė jokių duomenų, kad skolininkė būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus, siekusi perleisti turtą ar kaip nors kitaip bloginusi savo turtinę padėtį, juo labiau kad iš viešai prieinamos informacijos (2017 m. finansinių atskaitų rinkinys) matyti, kad skolininkės finansinė situacija yra gera, o kreditorė klaidina pirmosios instancijos teismą. Šiuo atveju skolininkės turto vertė yra (duomenys neskelbtini) Eur, dėl ko kreditorės reikalavimas sudaro tik 0,3 proc. turimo turto vertės. Be to, skolininkė neturi ilgalaikių skolų, įsipareigojimų kredito įstaigoms, visos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia tik (duomenys neskelbtini) Eur, kas palyginus su pajamomis ((duomenys neskelbtini) Eur per 9 mėnesius), nepaskirstytu pelnu lygiu (duomenys neskelbtini) Eur yra labai nedidelė suma. Finansinių ataskaitų duomenys patvirtina, kad paskutinių 2 metų nuostolis nepadarė neigiamos įtakos skolininko finansinei situacijai, 2018 m. bendrovė vėl dirbo pelningai (per pirmus 9 2018 metų mėnesius pelnas siekė (duomenys neskelbtini) Eur).
11. Kartu atskirajame skunde nurodoma ir tai, kad skolininkė nebuvo informuota nei apie pareikštą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei apie jo nagrinėjimo laiką, todėl nebuvo sudaryta galimybė rungimosi principo įgyvendinimui; skolininkė negalėjo susipažinti su pateikto prašymo argumentais ir išsakyti savo nuomonę, o teismas spendė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš viso neturėdamas jokių duomenų apie reikalavimą ir jo pagrįstumą.
12. Skundžiamoje nutartyje teismas nutartyje nemotyvavo kodėl kreditorės reikalavimas yra preliminariai pagrįstas, nenurodė kokie kreditorės argumentai įrodo, kad yra grėsmė galimai jai palankaus sprendimo įvykdymui, nemotyvavo, kokiu pagrindu daro išvadą, jog skolininkė turi ir kitokių kreditorinių įsipareigojimų, taip pat nenurodė, kas įrodo, jog skola negrąžinama daugiau nei metus laiko. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka šiam dokumentui keliamų reikalavimų.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į pareikštą atskirąjį skundą kreditorė prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.
14. Nurodo, kad aplinkybė, jog skolininkas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu įsakymu savaime nepašalina prašymo išduoti teismo įsakymą, paties teismo įsakymo ir būsimojo ieškinio preliminaraus pagrįstumo bei nesudaro pagrindo naikinti teisėtai ir pagrįstai taikomų laikinųjų apsaugos priemonių.
Žemesnės instancijos teismas
15. Kartu pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje labai tiksliai identifikavo realiais grėsmes būsimojo teismo sprendimo realiam įvykdymui, o skolininkė pateiktame atskirajame skunde iš esmės net nebandė paneigti. Kita vertus, skolininkė turi galimybę pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 146 straipsnyje įtvirtinta galimybe dėl nuostolių užtikrinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – kreditorės reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
17. Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo skolininkei priklausantį turtą.
18. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamoje nutartyje, teisėjas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o jų taikymas yra preliminari priemonė, kuria, esant preliminariai pagrįstam ieškiniui, siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu teismo sprendimo įvykdymą.
19. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kas yra tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlyga ir kokia apimtimi ji turi būti nustatyta sprendžiant tokį procesinį klausimą, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Teismas, vertindamas atitinkamų apribojimų nustatymo poreikį, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1194/2014, Nr. 2-1772-943/2016, Nr. e2-1816-302/2018, Nr. e2-40-236/2019; Nr. e2-205-464/2019). Atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remiantis ieškinio preliminaraus (ne)pagrįstumo sąlyga, galima tik esant akivaizdžiam reikalavimo nepagrįstumui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018).
20. Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde išties pagrįstai nurodoma, kad su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo bei prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemonės kreditorė iš esmės nebuvo pateikusi jokių su pareiškimo reikalavimais susijusių dokumentų, t.y. nei tarp šalių sudarytų sutarčių, nei kreditorės nurodomų veiksmų atlikimą patvirtinančių duomenų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apeliantės tvirtinimu, jog priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas faktiškai neturėjo duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo preliminarų pagrįstumą. Detalesnis vertinimas nėra pateiktas ir skundžiamoje teismo nutartyje.
21. Tačiau, nepaisant pirmiau išdėstytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju išties nėra pagrindo spręsti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių egzistuoja reali grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
22. Pabrėžtina, kad naujausioje, jau nuo 2016 metų vidurio nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje, susijusioje su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimu bei jos nustatymu, didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo paties ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas nutarti dėl tokios grėsmės buvimo. Ne kartą išaiškinta ir tai, kad šio išimtinio, itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti būtent to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Kitaip tariant, su tokiu prašymu turi būti pateikta duomenų, kad atsakovas ėmėsi ar gali imtis veiksmų savo turto masei sumažinti, nuslėpti, apsunkinti turtą kitomis prievolėmis. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e2-1092-943/2016, Nr. e2-46-464/2017, Nr. e2-351-302/2017, Nr. e2-629-302/2017, Nr. e2-157-464/2018, Nr. e2-210-943/2019).
23. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad kreditorė iš esmės net neįrodinėjo skolininkės nesąžiningumo, neteikė jokių įrodymų ir (ar) nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie skolininkės ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (CPK 178 straipsnis). Tai, kad skolininkė geranoriškai neatlygina kreditorei jos prašomų priteisti piniginių sumų, nereiškia jos nesąžiningumo, nes tarp šalių, kaip matyti iš kreditorės šiuo metu pareikšto ieškinio, pateikto panaikinus pirmosios instancijos teismo priimtą teismo įsakymą, vyksta ginčas dėl prašomos priteisti skolos dydžio bei jos pagrįstumo. Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, o teismų procesiniai sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis. Kreditorei neįrodžius skolininkės nesąžiningumo, iš esmės nebuvo pagrindo vertinti iš skolininkės turtinės padėties bei kreditorės kartu su pareiškimu pateiktos 2017 metų pelno (nuostolių) ataskaitos.
24. Nepaisant to, visiškai sutiktina su atskirajame skunde nurodomomis aplinkybėmis, kad kreditorės reikalauta priteisti suma nėra itin didelė skolininkei. Pabrėžtina, kad skolininkės ilgalaikis turtas pagal pateiktus duomenis 2018-09-30 sudarė (duomenys neskelbtini) Eur, o turtas iš viso – (duomenys neskelbtini) Eur; grynasis pelnas laikotarpiu nuo 2018-01-01 iki 2018-09-30 sudarė (duomenys neskelbtini) Eur. Iš viešojoje erdvėje esančios informacijos matyti, kad įmonės apyvarta 2017 metais siekė nuo 50 iki 100 milijonų eurų. Atsižvelgiant į tai, kreditorės reikalavimas, kurio dydis yra apie 516 tūkstančių eurų, išties negali būti pripažintas, kaip suma, patvirtinant skolininkės objektyvių galimybių neturėjimą įvykdyti galimai jai nenaudingą teismo sprendimą, juo labiau kad skolininkės visos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, pagal pateiktą 2018-09-30 balansą, siekia (duomenys neskelbtini) Eur, kas palyginus su (duomenys neskelbtini) Eur pajamomis per 9 mėnesius, nepatvirtina skolininkės sunkios ar keblios finansinės padėties, neleidžiančios sumokėti piniginių lėšų, jei šios išnagrinėjus bylą būtų priteistos.
25. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti, kad kreditorės pirmosios instancijos teismui nurodyti argumentai lemia poreikį varžyti skolininkės teises.
26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kreditorės prašyme nurodytas aplinkybes sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, todėl skundžiama nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – kreditorės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atitinkamo dydžio skolininkės turtą, atmetamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
27. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kartu su atskiruoju skundu yra pateikti nauji įrodymai, susiję su šalių sudarytomis sutartimis bei skolininkės materialine padėtimi. Įvertinus byloje nagrinėjamo reikalavimo turinį bei aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės skundžiamą nutartį grindė skolininkės turtine padėtimi pagal kreditorės pateiktą pelno (nuostolių) ataskaitą, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme nepažeis šalių procesinio lygiateisiškumo principo, juo labiau kad skolininkė neturėjo galimybės pirmosios instancijos teismui išdėstyti savo pozicijos bei pateikti įrodymų dėl kreditorės pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
28. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 282 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skubaus vykdymo atveju teismo sprendimas ar nutartis (ar jų dalys) pradedami vykdyti dar jiems neįsiteisėjus. Tačiau apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos (CPK 331 straipsnis, 338 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, atskirajame skunde nurodomas prašymas apeliacinės instancijos teismo nutartį vykdyti skubiai nėra nagriėnjamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. vasario 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditorės UAB „Irdaiva“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Nutarties kopiją išsiųsti Turto areštų aktų registrui.