Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Inteko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1396-905/2015 pagal ieškovo BUAB „Inteko“ ieškinį atsakovui M. M. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys: E. G., V. I. (V. I.) ir K. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Inteko“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo M. M. 22 474,86 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų.Nurodė, kad atsakovas, būdamas vienas iš dviejų bendrovės akcininkų, iš bendrovės sąskaitos be pagrindo išsimokėjo 5 435 Lt, įmonės vardu pirko sau mobilaus ryšio telefonus už 3 134,98 Lt ir, įmonei nevykdant veiklos bei neatsiskaitant su kreditoriais, naudojosi mobilaus ryšio paslaugomis už 489,16 Lt, taip pat įmonės pinigais mokėjo už sau nuomotą butą 13 238,59 Lt. Anot ieškovo, jeigu nebūtų buvę šių atsakovo neteisėtų veiksmų (įmonės turtą bei lėšas naudojant savo asmeniniams interesams tenkinti), įmonės turto būtų pakakę atsiskaityti beveik su visais kreditoriais ir įmonei nebūtų iškelta bankroto byla. Ieškovo teigimu, 2013 m. rugpjūčio 14 d. bendrovės akcijų perleidimas trečiajam asmeniui V. I. fiktyvus, įmonės dokumentai ir turtas naujajam akcininkui neperduoti. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai – 2013 m. rugpjūčio 14 d. dokumentų priėmimo perdavimo akto kopija, neva V. I. pasirašyti 2013 m. rugpjūčio 14 d. pranešimas dėl bankroto bylos inicijavimo ir 2013 m. rugsėjo 17 d. lydraštis, taip pat 2013 m. spalio 1 d. atsiliepimas į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo – yra suklastoti. Ieškovo įsitikinimu, įmonės veiklos laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 2 d., kai bendrovės akcininkais tapo trečiasis asmuo E. G. ir atsakovas, iki pat bankroto bylos iškėlimo faktiniais bendrovės vadovais buvo atsakovas ir E. G., nes būtent jie priiminėjo visus su įmonės veikla susijusius sprendimus, įmonės vardu sudarinėjo sandorius ir turėjo teisę disponuoti banko sąskaita.Atsakovas M. M. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jam, kaip darbuotojui, nustatytas darbo užmokestis nebuvo didelis, jis neturėjo gyvenamosios vietos Vilniuje, todėl įmonėje buvo įvesta motyvacinė sistema, kurią ir sudarė apmokėjimas už komandiruočių išlaidas, už mobilaus ryšio priemones bei paslaugas, taip pat už būsto nuomą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad šioje byloje abi ginčo šalys laikėsi pozicijos (paaiškino), jog tikrieji UAB „Inteko“ vadovai (bent jau laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d.) buvo jos akcininkai, t. y. atsakovas M. M. ir trečiasis asmuo E. G., o trečiasis asmuo K. S. tam tikru laiku buvo tik formaliai paskirta bendrovės vadovė. Atsižvelgdamas į iš esmės sutampančias šalių pozicijas, taip pat byloje nesant duomenų, kurie iš esmės prieštarautų šiai abiejų ginčo šalių nurodomai aplinkybei, teismas vertino kaip pakankamai įrodytą faktinę aplinkybę, jog (bent jau laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d.) tikrieji įmonės akcininkai ir vadovai buvo būtent M. M. ir E. G., o ne, atitinkamai, E. B. ir K. S. (CPK 12, 178, 185 str.).Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo nurodyti juridiniai faktai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai atlyginti žalą, įvyko būtent nurodytu laikotarpiu (t. y. nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d.), teismas padarė išvadą, kad sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės, atsakovo veiksmai gali (ir turi) būti vertinami tiek CK 2.50 straipsnio 3 dalies (kaip bendrovės dalyvio), tiek CK 2.87 straipsnio (kaip bendrovės vadovo) kontekste.Spręsdamas dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog 2012 m. gruodžio 21 d. atsakovui įmonės vardu įsigyjant mobilųjį telefoną už 1 260 Lt ir 2013 m. rugpjūčio 13 d. sudarant sutartį dėl telefono ryšio ir mobiliojo interneto paslaugų teikimo, jog sudarant 2013 m. sausio 17 d. buto nuomos sutartį, taip pat kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki rugpjūčio 7 d. atsakovui gaunant iš viso 5 435 Lt avansinių išmokų, įmonės veikla buvo nuostolinga ir (arba) įmonė buvo nemoki (ar bent jau turėjo esminių finansinių-turtinių sunkumų). Šiame kontekste teismo posėdžio metu išsakytus ieškovo atstovų paaiškinimus, kad įmonės „sunkumai“ prasidėjo nuo 2013 m. liepos mėn., teismas vertino kaip akivaizdžiai nepakankamus įrodymus tam, kad susiformuotų teismo vidinis įsitikinimas (CPK 185 str. 1 d.), jog būtent nuo 2013 m. liepos mėn. atsakovas (kaip vienas iš dviejų faktinių įmonės vadovų) jau turėjo atsižvelgti ne tik į įmonės dalyvių, bet ir į įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Mantrida“ v. L. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-331-695/2015). Tokių paaiškinimų, kaip įrodinėjimo priemonių, nepakankamumą, teismo vertinimu, patvirtina jau vien ta paties ieškovo nurodoma aplinkybė, kad po 2013 m. rugpjūčio 14 d. trečiajam asmeniui E. G. iš UAB „Inteko“ sąskaitos atlikti pavedimai už bendrą 26 326,98 Lt sumą – taigi teismas nurodė neturintis pagrindo konstatuoti, kad atlikdamas nagrinėjamus veiksmus, atsakovas (kaip faktinis įmonės akcininkas ir (arba) kaip faktinis vadovas) neva žinojo (arba galėjo ir turėjo žinoti), jog tokiais veiksmais pažeidžia (ar gali pažeisti) turtinių-finansinių sunkumų turinčios įmonės kreditorių interesus, taip pat kad šiuo metu įmonės kreditorių reikalavimai negali būti patenkinti būtent dėl nagrinėjamų atsakovo veiksmų (o ne dėl vėliau E. G. pervestų lėšų). Be to, nurodyti ieškovo atstovų paaiškinimai, anot teismo, vertintini kaip iš esmės paneigiantys įmonės sunkią turtinę-finansinę būklę iki 2013 m. liepos mėn. (CPK 12, 178 str.).Taigi teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog nurodyti atsakovo veiksmai būtų susiję priežastiniu ryšiu (CK 6.247 str.) su ieškovo nurodoma žala bendrovės kreditoriams, t. y. kad būtent dėl šių atsakovo veiksmų bendrovė negali atsiskaityti su kreditoriais.Be to, teismas savo iniciatyva atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartimi patvirtinta iš viso 24 312,38 Lt bendra kreditorinių reikalavimų suma; 2014 m. liepos 31 d. nutartimi patikslinta iš viso 28 627,60 Lt bendra reikalavimų suma. Nurodytų kreditorių reikalavimų (kaip atlygintinos žalos masto) kontekste teismas pabrėžė, kad ieškovas pats nurodė, jog po 2013 m. rugpjūčio 14 d., t. y. vėliau negu atlikti nagrinėjami atsakovo veiksmai, trečiajam asmeniui E. G. iš UAB „Inteko“ sąskaitos atlikti „abejotini“ pavedimai už bendrą 26 326,98 Lt sumą. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovo nurodytų veiksmų atlikimo metu atsakovas galėjo ir turėjo žinoti apie panašaus ar juolab didesnio dydžio (negu 28 627,60 Lt) bendrovės skolas kreditoriams, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti egzistavus atsakovo (kaip įmonės faktinio vadovo ar juolab kaip akcininko) pareigai nagrinėjamų veiksmų atlikimo metu atsižvelgti ne tik į įmonės akcininkų, bet ir į įmonės kreditorių interesus.Taigi, teismas padarė išvadą, kad šios atsakovo pareigos (ginčijamų veiksmų atlikimo metu atsižvelgti ir į įmonės kreditorių interesus) neįrodė ieškovas, tokios atsakovo pareigos egzistavimo nepatvirtino ir teismo savo iniciatyva ištirti bei įvertinti bylos duomenys. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio (CK 6.247 str.) tarp ieškovo nurodomų atsakovo veiksmų ir žalos įmonės kreditoriams.Spręsdamas, ar nagrinėjami atsakovo veiksmai gali būti vertinami, kaip sukėlę žalą įmonei (o ne tik jos kreditoriams), teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo nurodomų juridinių faktų, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, metu atsakovas buvo ne tik (faktinis) UAB „Inteko“ akcininkas ir vadovas, bet ir šios bendrovės darbuotojas. Šalys iš esmės neginčijo (CPK 12, 13, 178 str.), kad atsakovui, kaip darbuotojui, buvo nustatytas-mokamas 1 200 Lt dydžio darbo užmokestis. Taigi atsižvelgdamas į atsakovo statusą (vienas iš dviejų faktinių įmonės akcininkų ir vadovų), taip pat į jam nustatytą palyginti nedidelį darbo užmokestį (kuris tik nedaug viršijo tuo metu nustatytą 1 000 Lt minimalųjį darbo užmokestį), teismas sutiko su atsakovo argumentais, kuriais apeliuojama į įmonėje taikytą tvarką, pagal kurią atsakovui, kaip vienam iš dviejų faktinių bendrovės akcininkų ir (arba) vadovų, buvo ne tik mokamas darbo užmokestis, kaip toks, tačiau greta darbo užmokesčio dar kompensuojamos ir išlaidos pragyvenimui (buto nuoma), komandiruotpinigiai, kuro išlaidos ir telefono aparato bei ryšio išlaidos. Tokia tvarka, teismo vertinimu, neprieštarauja darbo santykių šalių laisvės bei dispozityvumo principams, taip pat nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Visų šių įmonės „išlaidų“ vienam darbuotojui sumos teismas, ypač atsižvelgdamas į nurodytą atsakovo statusą, neturi pagrindo vertinti kaip neadekvačiai per didelių, kaip neatitinkančių tuomečių rinkos sąlygų ir (todėl) kaip prieštaraujančių įmonės veiklos tikslams. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio (CK 6.247 str.) tarp ieškovo nurodomų atsakovo veiksmų ir žalos įmonei.Teismas nurodė, kad nenustačius priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir žalos įmonei ar jos kreditoriams, atsakovas negali būti vertinamas kaip sukėlęs ieškovo nurodomą žalą. Tai kartu reiškia, kad atsakovo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais Civilinio kodekso 2.50, 2.87, 6.246 straipsnių prasme, t. y. atsakovo veiksmai nevertintini kaip neatitinkantys sąžiningumo ir (arba) protingumo kriterijų tiek įmonės, tiek jos kreditorių atžvilgiu. Darytina išvada, kad atsakovui civilinė atsakomybė netaikytina.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BUAB „Inteko“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė tik vienos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos bendrovei ar jos kreditoriams. Tai reiškia, kad kitas civilinės atsakomybės sąlygas (atsakovo neteisėtus veiksmus ir bendrovei padarytą žalą) ieškovas įrodė.Konstatuodamas priežastinio ryšio nebuvimą, teismas supainiojo civilinės atsakomybės sąlygas – priežastinį ryšį su kalte, ir sprendimą iš tikrųjų grindė ne priežastinio ryšio, o atsakovo kaltės nebuvimu. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos bendrovės kreditoriams padarymo, todėl teismo išvada, kad atsakovas nežinojo apie bendrovės turtinę padėtį, yra niekuo nepagrįsta. Teismas, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė atsakovo žinojimo (turėjimo žinoti) apie bendrovės turtinę padėtį, t. y. atsakovo kaltės, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir pažeidė CK 6.248 straipsnio 1 dalį bei CPK 178 straipsnį, o šie pažeidimai lėmė nepagrįstą teismo išvadą, kad byloje nebuvo įrodyta atsakovo kaltė.Atsakovas, būdamas faktinis bendrovės vadovas, žinojo (turėjo žinoti) apie bendrovės finansinę būklę, jos įsipareigojimus kreditoriams, todėl būtent atsakovas privalėjo užtikrinti, kad bendrovė tinkamai atsiskaitytų su visais kreditoriais, tačiau to nepadarė.Užuot didinęs bendrovės pajamas, racionaliai ir taupiai naudojęs bendrovės turtą, atsakovas visiškai nesirūpino bendrovės finansinės padėties gerinimu ir švaistė bendrovės turtą savo paties naudai – pirkdamas sau brangius telefonus, apmokėdamas bendrovės pinigais už savo buto nuomą, atlikdamas neaiškios paskirties avansinius mokėjimus į savo asmeninę banko sąskaitą ir pan.Teismo argumentas, kad ieškovo atstovai teismo posėdžio metu tvirtino, jog įmonės „sunkumai“ prasidėjo tik nuo 2013 m. liepos mėnesio, yra nepagrįstas. Nuo 2013 m. liepos mėnesio prasidėjo teisminiai procesai, kas reiškia, kad kreditoriai dėl skolų priteisimo į bendrovę kreipėsi, t. y. atsakovas apie neatsiskaitymą su kreditoriais žinojo gerokai anksčiau nei 2013 m. liepos mėnesį. Be to, byloje kaip liudytoja apklausta K. S. patvirtino, kad bendrovės sunkumai prasidėjo jau 2013 m. pavasarį. Iš bendrovės 2012 metų balanso matyti, kad bendrovė 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo turto už 102 432 Lt, o trumpalaikių įsipareigojimų – net 93 691 Lt sumai. Taigi jau 2013 metų pradžioje atsakovui buvo žinoma apie bendrovės nemokumą Įmonių bankroto įstatymo prasme, nes jos pradelsti (trumpalaikiai) įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.Teismo nustatyta aplinkybė, kad 2013 m. rugpjūčio 14 d. trečiajam asmeniui E. G. iš bendrovės sąskaitos buvo atlikti pavedimai už bendrą 26 326,98 Lt sumą, neturi šiai bylai jokios teisinės reikšmės. E. G. išmokėtos sumos teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, byloje netgi nėra jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų. Teismas netyrė ir nevertino, kokia konkrečiai suma, kada ir kokiu teisiniu pagrindu buvo išmokėta trečiajam asmeniui E. G., todėl neteisėtai, išeidamas už ieškinio ribų ir nesuteikdamas šalims galimybės dėl to pasisakyti, nustatė minėtą aplinkybę ir ja rėmėsi darydamas išvadas apie atsakovo (ne)padarytą žalą bendrovės kreditoriams.Teismo išvada, kad trečiajam asmeniui E. G. išmokėtos sumos būtų pakakę atsiskaityti su visais bendrovės kreditoriais, taip pat nepagrįsta, nes iš administratoriaus turimo paskutinio bendrovės 2012 metų balanso matyti, kad bendrovės trumpalaikiai įsipareigojimai kreditoriams iš viso buvo 93 691 Lt.Teismo išvada, kad atsakovas neatsako už bendrovės kreditoriams padarytą žalą vien dėl to, kad už šią žalą turėtų atsakyti trečiasis asmuo E. G., yra nepagrįsta. Teismas šioje byloje turėjo vertinti ne trečiojo asmens E. G., o atsakovo veiksmus. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1848-590/2015, bendrovei iš E. G. priteista tik 22 000 Lt, kas reiškia, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų bendrovės kreditoriai patyrė mažiausiai 6 627,60 Lt žalą (28 627,60 Lt - 22 000 Lt), kadangi būtent tokio dydžio sumos kreditoriai negalės atgauti dėl atsakovo pasisavintų (iššvaistytų) bendrovės lėšų.Vertindamas pačiai bendrovei (o ne jos kreditoriams) padarytą žalą, teismas ir šiuo atveju supainiojo civilinės atsakomybės sąlygas – priežastinį ryšį su atsakovo neteisėtais veiksmais.Teismo išvada, kad bendrovėje egzistavo tvarka, pagal kurią visos atsakovo pasisavintos bendrovės lėšos buvo pripažįstamos priedu prie atsakovo darbo užmokesčio, padaryta pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK nuostatas. Aplinkybę, kad bendrovėje egzistavo minėta tvarka, teismas nustatė remdamasis vien suinteresuoto byloje asmens – atsakovo – atstovo paaiškinimais, neturėdamas jokių tokią aplinkybę patvirtinančių objektyvių įrodymų. Be to, tokia išvada teismas sukūrė bendrovei prievolę papildomai sumokėti į valstybės bei Sodros biudžetus apie 16 000 Lt įvairių mokesčių.Priimtu sprendimu teismas nepagrįstai sukūrė naują precedentą, pagal kurį, vertinant įmonės vadovo padarytą žalą, turėtų būti vertinama, ar įmonės vadovo gaunamas darbo užmokestis nėra per mažas.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas M. M. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Teismas teisingai aiškino priežastinį ryšį kaip civilinės atsakomybės sąlygą ir jos nesupainiojo nei su kalte, nei su neteisėtais veiksmais. Be to, apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, kad teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė tik vienos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos bendrovei ar jos kreditoriams, o kitas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą – įrodė.Teismų praktikoje nustatyta, bendrovės vadovo kaltė gali būti preziumuojama tik tada, kai teismas nustato, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus bei kad atsakovo atlikti neteisėti veiksmai lėmė žalos atsiradimą. Tik nustačius šių sąlygų visetą, bendrovės vadovo kaltė preziumuojama. Šiuo atveju teismas nenustatė, o ieškovas neįrodė nei atsakovo neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, todėl teismas neprivalėjo taikyti atsakovo kaltės prezumpcijos. Be to, pagal teismų praktiką, vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės.Nagrinėjamoje ir kitoje civilinėje byloje Nr. 2-21086-779/2014 ieškovo reikalaujamos sumos ženkliai viršija patvirtintą kreditorinį reikalavimą – ieškovas reikalauja 65 974,63 Lt, tuo tarpu UAB „Inteko“ bankroto byloje yra patvirtintas tik 28 627,60 Lt kreditorinis reikalavimas.Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovui pervestos lėšos turėjo teisinį pagrindą, jos nebuvo neadekvačiai didelės, o E. G. pervestą pinigų sumą – 26 326,98 Lt, pats ieškovas įvardijo kaip abejotiną (be teisinio pagrindo). Taigi teismo išvada, kad būtent E. G. pervesta suma, kai atsakovas jau nebuvo nei faktinis, nei juridinis vadovas, iš esmės galėjo lemti, kad bendrovė nebesugebėjo atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, turint omenyje, kad UAB „Inteko“ bankroto byloje yra patvirtintas tik 28 627,60 Lt kreditorinis reikalavimas, yra visiškai pagrįsta.Ieškovas savo ieškinį grindė vien tik ta aplinkybe, kad UAB „Inteko“ yra iškelta bankroto byla, bendrovė negali padengti savo skolos kreditoriams, tačiau specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimo neįrodė. Be to, anksčiau šioje byloje ieškovas laikėsi pozicijos, kad bendrovės sunkumai prasidėjo 2013 m. liepos mėn. Tiek civilinių bylų tvarkaraštį, tiek 2012 m. balansą ieškovas turėjo visas galimybes pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teisme jie yra atmestini. Net jei būtų pripažinta, kad 2012 metų balanse matomi bendrovės patiriami sunkumai, tai savaime neįrodo, kad šios aplinkybės buvo žinomos atsakovui. 2012 metų balanso sudarymo metu bendrovės vadovu buvo E. G., todėl būtent jam turėjo būti žinomos šios aplinkybės.Bendrovės atsakovui mokamo darbo užmokesčio tvarką atsakovas įrodinėjo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – netiesioginiais įrodymais – bendrovė mokėjo gyventojų pajamų mokestį, atsakovo bei jo atstovo paaiškinimais. Ieškovui nepateikus jo teiginius pagrindžiančių įrodymų, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad atsakovo nurodyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka buvo, nei jos nebuvo.Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesukūrė naujo precedento, kadangi toks precedentas jau seniai sukurtas.Teismo išvada dėl faktinių įmonės vadovų nėra visiškai pagrįsta, kadangi atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu teigė, kad jis bendrovės vadovu buvo tik nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d.; pozicijos, kad tikrieji UAB „Inteko“ vadovai buvo jos akcininkai, t. y. atsakovas ir trečiasis asmuo E. G., laikėsi tik ieškovas. Pastarasis nepateikė į bylą įrodymų, kad atsakovas, formaliai nepaskirtas įmonės vadovu, sistemingai visą įmonės veiklos laikotarpį atliko vadovo funkcijas. Be to, ieškovo pozicija faktinio įmonės vadovo klausimu yra prieštaringa – apeliaciniame skunde civilinėje byloje Nr. 2-21086-779/2014 ieškovas nurodo, kad visą įmonės veiklos laikotarpį nuo 2012 m. spalio 2 d. iki pat bankroto bylos iškėlimo faktiniu įmonės vadovu buvo E. G., tuo tarpu šioje byloje teigia, kad faktiniais vadovais buvo atsakovas ir E. G..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės, šiam įmonės vardu ir jos sąskaita įsigijus du mobilaus ryšio telefonus, įmonės vardu sudarius sutartį dėl viešojo judriojo telefono ryšio ir mobiliojo interneto paslaugų teikimo, buto nuomos sutartį, pagal kurią įmonė už vadovui išnuomotą butą mokėjo nuomos ir kitus mokesčius, bei įmonei išmokėjus vadovui 5 435 Lt sumą.Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas 2012 m. gruodžio 21 d. bendrovės UAB „Inteko“ vardu įsigijo 1 260 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną Samsung 19100; 2013 m. rugpjūčio 13 d. iš UAB „Omnitel“ bendrovės vardu įsigijo mobilaus ryšio telefoną Samsung GalaxyS4 BL ir bendrovės vardu sudarė sutartį dėl viešojo judriojo telefono ryšio ir mobiliojo interneto paslaugų teikimo, bendrovės skolos UAB „Omnitel“ dydis – 2 364,14 Lt; 2013 m. sausio 17 d. atsakovas bendrovės vardu sudarė nuomos sutartį, pagal kurią bendrovė už atsakovui išnuomotą butą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. sumokėjo 13 238,59 Lt nuomos ir kitų mokesčių; laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. į atsakovo asmeninę banko sąskaitą pervesta 5 435 Lt bendrovės lėšų.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visų išvardytų veiksmų atlikimo metu atsakovas buvo tikrasis įmonės vadovas, todėl jo veiksmai, be kita ko, turi būti vertinami įmonės vadovo civilinės atsakomybės kontekste. Nors atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo, kad ši teismo išvada nėra visiškai pagrįsta, nes jis įmonės vadovu buvo tik nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d., apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia teismui paduotas apeliacinis skundas. Pastarajame pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės dėl įmonės faktinių vadovų nėra kvestionuojamos, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.Atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog ginčo veiksmų atlikimo metu įmonės veikla buvo nuostolinga ir (arba) įmonė buvo nemoki (turėjo esminių finansinių-turtinių sunkumų), ir nurodė neturintis pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, atlikdamas minėtus veiksmus, žinojo (arba galėjo ir turėjo žinoti), kad tokiais veiksmais pažeidžia (ar gali pažeisti) turtinių-finansinių sunkumų turinčios įmonės kreditorių interesus, taip pat, kad šiuo metu įmonės kreditorių reikalavimai negali būti patenkinti būtent dėl nagrinėjamų atsakovo veiksmų (o ne dėl vėliau trečiajam asmeniui E. G. pervestų lėšų).Nagrinėjamoje byloje aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d., kuomet buvo atlikti anksčiau minėti veiksmai.Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1848-590/2015 pagal ieškovo BUAB „Inteko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo (priimto civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Inteko“ ieškinį atsakovui E. G. dėl neteisėtai įgytų lėšų priteisimo), konstatavo, kad 2013 m. pradžioje UAB „Inteko“ buvo nemoki, kas ir sąlygojo bankroto bylos iškėlimą (CPK 179 str. 3 d.). Nurodyta teismo išvada padaryta, be kita ko, įvertinus 2012 m. gruodžio 31 d. įmonės balanso duomenis, kurį apeliacinės instancijos teismui kaip naują įrodymą pateikė ieškovas. Atsižvelgdamas į tai, kad nurodyto balanso duomenys yra vieši (skelbiami juridinių asmenų registre), kad nagrinėjama byla yra susijusi su viešuoju interesu, apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą priima ir sistemiškai jį įvertindamas su civilinėje byloje Nr. 2A-1848-590/2015 teismo nustatytais faktais, daro išvadą, kad minėtų ginčo veiksmų atlikimo metu įmonė jau buvo nemoki, atitinkamai atsakovui, kaip faktiniam, o vėliau ir paskirtam įmonės vadovui, buvo atsiradusi pareiga atsižvelgti į įmonės kreditorių interesus. Teismui pripažinus, kad aktualiu laikotarpiu atsakovas buvo įmonės vadovas (oficialus ar faktinis), be kita ko, nustačius, kad atsakovas pats įmonės vardu sudarinėjo turtinius sandorius, t. y. aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, nėra pagrindo teigti, kad jam nebuvo žinoma įmonės turtinė padėtis.Pagal Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą (ĮBĮ 8 straipsnį, galiojusį iki 2016 m. sausio 1 d.), įmonei negalint ir (arba) negalint ateityje atsiskaityti su kreditoriais, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip išsaugoti įmonės turtą, skirtą įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimui.Nagrinėjamu atveju atsakovas minėtos įstatyminės pareigos nevykdė ir anksčiau išvardytais veiksmais sumažino įmonės turto masę.Byloje nustatyta, kad ieškovo bankroto byloje buvo patvirtinta bendra 28 627,60 Lt finansinių reikalavimų suma, taip pat jau minėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1848-590/2015 ieškovui iš trečiojo asmens E. G. buvo priteista 22 000 Lt suma.Kasacinio teismo praktikoje žalos dydžio nustatymo klausimais yra išaiškinta, kad jeigu nepakanka bendrovės turto patvirtintiems kreditorių reikalavimams patenkinti, ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).

Apeliaciniame skunde ieškovas pripažįsta, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų negalės būti patenkinta 6 627,60 Lt bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų suma (28 627,60 Lt - 22 000 Lt = 6 627,60 Lt). Atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, ši suma ir laikytina įmonei padaryta žala.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra teisinis pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš dalies tenkinant ieškinį ir priteisiant ieškovui iš atsakovo 1 919,49 Eur (6 627,60 Lt) žalos atlyginimo.Be to, ieškovo prašymu jam priteisiamos 5 proc. metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.) ir proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (29,49 proc.) 564,56 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 2 d.).Byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovui BUAB „Inteko“ (juridinio asmens kodas 302868525) iš atsakovo M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 919,49 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 1 919,49 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. balandžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 564,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.