- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-04
- Bylos Nr.
- e2A-976-823/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-60-3-00064-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Egidijus Žironas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės Groward Group
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės Groward Group
- Atsakovas
- Gospodarstwo Rolne Ekologinczne Stolarek Janusz ,,Ekorancho“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Groward Group skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2018 m. gegužės 21 d. dalinio sprendimo dėl jurisdikcijos arbitražo byloje Nr. 376, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Groward Group ieškinį atsakovui Gospodarstwo Rolne Ekologinczne Stolarek Janusz ,,Ekorancho“ dėl nuostolių ir palūkanų priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ginčas byloje kilęs dėl nacionalinio arbitražo teismo dalinio sprendimo dėl jurisdikcijos teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus komercinio arbitražo teismas (toliau ir – Arbitražo teismas) šioje byloje ginčijamu 2018 m. gegužės 21 d. daliniu sprendimu arbitražo byloje Nr. 376 nutraukė arbitražinės bylos nagrinėjimą, nusprendęs, kad neturi kompetencijos nagrinėti ir spręsti šalių ginčą, kilusį iš 2017 m. vasario 15 d. žaliavos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 20170214/KI05 (toliau ir – Sutartis), ir atmetė ieškovės UAB Groward Group prašymą dėl arbitražo rinkliavų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
3. Arbitražo teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog tarp ieškovės UAB Groward Group ir atsakovo Gospodarstwo Rolne Ekologinczne Stolarek Janusz ,,Ekorancho“ buvo sudarytas susitarimas ginčus, kilusius iš Sutarties, nagrinėti Vilniaus komerciniame arbitraže.
4. Arbitražo teismas nustatė, kad šalys sudarė Sutartį dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų, tačiau nei lietuviškame, nei lenkiškame Sutarties tekste Vilniaus komercinis arbitražas ar kita konkreti arbitražo institucija nėra įvardinta. Sutarties tekste lenkų kalba nėra jokios nuorodos į ginčų nagrinėjimą arbitraže. Sutarties tekste lietuvių kalba vienas iš punktų pavadintas ,,Arbitražinis susitarimas“, tačiau šio punkto turinyje nurodytas priešingas ketinimas – spręsti ginčus Lietuvos teismuose (,,Sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė Lietuvos teismuose“).
5. Arbitražo teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 10 straipsnį yra galimybė susitarti dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže ne tik iki ginčo kilimo, bet jau ir kilus ginčui tarp šalių, tačiau, arbitražo teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas nagrinėti ginčą Arbitražo teisme, nes tarp šalių yra kilęs nesutarimas, kaip vertinti atsakovo pasirašytą ir atgal ieškovei išsiųstą jos 2018 m. kovo 12 d. laišką atsakovui.
II. Skundo dėl arbitražo sprendimo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Pareiškėja (ieškovė arbitražo byloje) UAB Groward Group prašo panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2018 m. gegužės 21 d. dalinį sprendimą arbitražo byloje Nr. 376, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Šiuo atveju egzistuoja KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 ir 6 punktuose numatyti pagrindai arbitražo teismo sprendimo panaikinimui. Arbitražo teismas priėmė sprendimą iš esmės remdamasis vien lingvistiniu Sutarties aiškinimu, pagal kurį Sutarties tekste nei lietuvių, nei lenkų kalba šalys nesudarė arbitražinio susitarimo.
6.2. Arbitražo teismas ignoravo tai, kad abi šalys neginčijo, jog Sutarties tekste lietuvių kalba arbitražinis susitarimas buvo sudarytas, nevertino, jog Sutartyje nurodant ,,Lietuvos teismai“, nebūtinai siekiama nurodyti konkrečius bendros kompetencijos teismus, nes Lietuvoje egzistuoja įvairūs teismai, o arbitražo teismai taip pat priskiriami prie jų. Nuoroda, esanti Sutarties tekste lietuvių kalba, būtent tai ir apima.
Atsiliepimas
6.3. Arbitražo teismas neatsižvelgė į tai, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi pripažino Sutartyje lietuvių kalba tarp šalių sudarytą arbitražinį susitarimą.
6.4. Arbitražo teismas nepagrįstai pripažino reikšminga aplinkybe tai, kad susitarime nėra įvardinta nuolatinė arbitražo institucija ir nėra susitarimo dėl arbitražo institucijos reglamento taikymo. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, jei šalys išreiškė valią spręsti ginčus arbitražo teisme, teismas ją turi įgyvendinti, net jei arbitražinio susitarimo aspektai netikslūs, nes šiuos neaptartus aspektus užpildo KAĮ normos.
6.5. Kadangi Arbitražo teismas dėl arbitražinės išlygos sprendė vienos iš šalių prašymu, o ne ex officio, teismas buvo saistomas šalių nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais, todėl negalėjo remtis kitais motyvais, t. y. jog susitarimas dėl ginčų sprendimo arbitraže Sutarties lietuvių kalba tekste nebuvo sudarytas.
6.6. Pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant arbitražinius susitarimus būtina nustatyti šalių principinę valią dėl tarpusavio ginčų sprendimo, nuspręsti, ar bylos duomenų pagrindu įmanoma nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Jei Arbitražo teismas sprendė, kad egzistuoja galimybė nustatyti tikruosius šalių ketinimus, jis neįvertino aplinkybių, kad: 1) atsakovui yra suprantama lietuvių kalba, Sutarties pasirašymo metu jis suprato Sutarties tektus ir lenkų, ir lietuvių kalba; 2) atsakovas procesiniuose dokumentuose pats rėmėsi Sutarties tekstu lietuvių kalba; 3) atsakovas pasirašė dokumentą, kuriuo sutiko dėl bylos nagrinėjimo arbitraže jau prasidėjus bylai.
7. Atsiliepimu į skundą suinteresuotas asmuo (atsakovas arbitražo byloje) Gospodarstwo Rolne Ekologinczne Stolarek Janusz ,,Ekorancho“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Arbitražo teismas pagrįstai sprendė, kad nei lietuviškame, nei lenkiškame Sutarties tekste nėra nurodyta konkreti nuolatinė arbitražo institucija, tarp šalių nėra sudarytas susitarimas dėl konkrečios nuolatinės arbitražo institucijos reglamento taikymo. Ieškovės argumentai, kad Sutarties tekstas abiem kalbomis surašytas vienu metu, atsakovas supranta lietuvių kalbą, neturi jokios teisinės reikšmės. Lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų, tekstas rašomas iš kairės į dešinę, taigi tekstas, surašytas kairėje, yra suprantamas kaip surašytas prieš tą, kuris surašytas dešinėje. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.194 straipsnį, kilus ginčui dėl sutarties, sudarytos dviem ir daugiau kalbų, remiamasi pirmiau surašytu, t. y. esančiu sutarties kairėje pusėje, tekstu.
7.2. Priešingai nei teigia ieškovė, Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, nusprendus, jog šalys susitarusios dėl arbitražinės išlygos, neįrodo, kad šalių ginčas nagrinėtinas Arbitražo teisme. Kauno apylinkės teismas, atsisakydamas nagrinėti šalių ginčą, rėmėsi tik Sutarties tekstu lietuvių kalba, tikėdamasis, jog tekstas lenkų kalba yra identiškas. Jei ieškovė būtų teismui pateikusi Sutarties tekstą lenkų kalba, neabejotina, kad bendrosios kompetencijos teismas, vadovaudamasis CK 6.194 straipsniu, būtų priėmęs ieškinį.
Šalies argumentai
7.3. Ieškovė neteisingai nurodo, kad atsakovas davė vėlesnį sutikimą dėl ginčo nagrinėjimo Arbitražo teisme. Atsakovas 2018 m. kovo 12 d. elektroniniu laišku, atsakydamas į ieškovės laišką, nurodė, jog nesupranta dokumentų turinio, tik pasirašė, kad dokumentus gavo.
7.4. Tai, kad ieškovės elgesys, lietuvių kalba pareiškiant norą grąžinti grūdus bei kartu nurodant ir procesinius klausimus, tačiau grūdų negrąžinant, laikytinas procesiniu nesąžiningumu, t. y. siekiu bet kokia kaina išgauti atsakovo sutikimą dėl bylos nagrinėjimo Arbitražo teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Ginčas byloje kilęs dėl nacionalinio arbitražo teismo sprendimo, kuriuo arbitražo teismas nutraukė bylos nagrinėjimą, nustatęs, jog neturi kompetencijos nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, teisėtumo. Pareiškėja Arbitražo teismo sprendimą ginčija remdamasi KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 ir 6 punktuose numatytais pagrindais.
9. Kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, įskaitant arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą (kompetencijos – kompetencijos doktrina). Ši teisė Lietuvoje įtvirtinta KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad KAĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostata, be kita ko, imperatyviai įtvirtina išimtinę arbitražo teismo teisę spręsti dėl paties arbitražinio susitarimo galiojimo ar negaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010; 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004). Nors arbitražo prigimtis yra sutartinė, arbitražo teismo įgaliojimų spręsti dėl savo kompetencijos pagrindas nėra nei arbitražinis susitarimas, nei sutarties privalomumo principas – ši arbitražo teismo teisė kyla tiesiogiai iš įstatymo. Šiuo aspektu kompetencijos – kompetencijos doktrina yra bendrojo proceso principo, kad kiekviena jurisdikcinė institucija yra įgaliota spręsti savo kompetencijos klausimus, perkėlimas į arbitražo procesą. Susitardamos dėl arbitražinės išlygos, šalys kartu pripažįsta ir arbitražo teismo iš imperatyvios įstatymo nuostatos kylančią teisę spręsti dėl savo kompetencijos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-150-823/2016).
10. Teismų praktikoje pažymėta, kad KAĮ 19 straipsnyje įtvirtinta kompetencijos – kompetencijos doktrina per se (lot. pati savaime) neriboja valstybės teismo galimybės nagrinėti arbitražo jurisdikcijos klausimus, o tik netiesiogiai nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką – įtvirtina arbitrų teisės spręsti šį klausimą pirmenybės taisyklę. Arbitražo teismo dalinis sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad arbitražas neturi kompetencijos, gali būti ginčijamas teisme, tačiau arbitražo sprendimo, kuriuo nustatyta kompetencijos nagrinėti bylą stoka, panaikinimas nereiškia ir negali būti pagrindas priverstinės arbitražo kompetencijos sukūrimui. Teismui panaikinus arbitražo negatyvų procesinį sprendimą dėl jurisdikcijos, šalys turi teisę prašyti, o arbitražas turi teisę pats spręsti dėl savo kompetencijos nagrinėti bylą, atsižvelgiant į teismo pateiktas išvadas dėl arbitražo kompetencijos. Todėl tuo atveju, jeigu arbitražas antrą kartą nustato, jog yra nekompetentingas nagrinėti bylą, toks jo priimtas sprendimas neskundžiamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017).
11. Tiek pagal Lietuvos Respublikos teisę, tiek ir vadovaujantis visuotinai įprastais tarptautinio komercinio arbitražo standartais, pripažįstama, kad arbitražinis susitarimas yra sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016). Taigi, sprendžiant klausimą dėl arbitražinio susitarimo galiojimo atsižvelgiama į bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, ir suformuotą kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu, būtent: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Vertinant arbitražinius susitarimus, būtina nustatyti, kokia buvo principinė šalių valia dėl tarpusavio ginčų sprendimo, t. y. ar šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl arbitražinės išlygos.
12. Pareiškėja pagrįstai pažymi, kad, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tuo atveju, kai šalys išreiškė intenciją ginčus spręsti arbitražo teisme, teismas turėtų tokią šalių valią įgyvendinti, net jei kai kurie arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslūs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju Arbitražo teismas sprendė, kad šalys apskritai arbitražinio susitarimo nesudarė, t. y. byloje esantys įrodymai nepagrindė esant šalių valią spręsti iš Sutarties kilusį ginčą būtent Arbitražo teisme. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjos skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame daliniame sprendime Arbitražo teismo padarytomis išvadomis.
13. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys Sutartį, dėl kurios vykdymo vėliau kilo ginčas, sudarė dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų. Iš Sutarties lenkų kalba teksto vertimo (1 t., b. l. 44-47) matyti, ir pačios šalys to neginčija, kad Sutarties tekste lenkų kalba nėra įtvirtintas arbitražinis susitarimas dėl ginčų sprendimo. Tuo tarpu iš Sutarties teksto lietuvių kalba ,,Arbitražinis teismas: Sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė Lietuvos teismuose“, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat negalima daryti pagrįstos išvados, jog šalys taip išreiškė valią dėl ginčų sprendimo arbitraže. Priešingai, byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą spręsti, kad bendros abiejų šalių valios nebuvo. Visų pirma, pati pareiškėja dėl iš Sutarties kilusio ginčo pirmiausia kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą (Kauno apylinkės teismą), ir tik šiam atsisakius nagrinėti ieškinį, pareiškėja kreipėsi į Arbitražo teismą. Antra, po kreipimosi į Arbitražo teismą, pareiškėja 2018 m. kovo 7 d. kreipėsi į suinteresuotą asmenį (atsakovą) ir pateikė siūlymą spręsti ginčą arbitraže (1 t., b. l. 31-33). Taigi tokie pareiškėjos veiksmai leidžia manyti, jog iki ginčo sprendimo teisminiu būdu inicijavimo pati pareiškėja nemanė, jog šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą.
14. Iš byloje esančių įrodymų taip pat matyti, kad suinteresuotas asmuo (atsakovas), elektroniniu paštu gavęs pareiškėjos 2018 m. kovo 7 d. pasiūlymą spręsti ginčą Arbitražo teisme lietuvių kalba, lenkų kalba atsakė tiesiog informuodamas apie dokumento gavimą. Priešingai nei teigia pareiškėja, tokio pobūdžio atsakymas, dokumento (kuriame lietuvių kalba pateiktas pasiūlymas) pasirašymas, savaime neįrodo, kad atsakovas sutiko spręsti ginčą Arbitražo teisme (1 t., b. l. 32-40). Pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad suinteresuotas asmuo (atsakovas) supranta lietuvių kalbą, iš esmės nėra teisiškai reikšmingi, nes, kaip teisingai pažymėjo Arbitražo teismas, nei Sutarties tektas lietuvių ir lenkų kalbomis, nei kiti bylos įrodymai nepagrindžia buvus atsakovo sutikimą spręsti ginčus Arbitražo teisme.
15. Pareiškėjos argumentas, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi pripažino arbitražinio susitarimo tarp šalių buvimą, taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie skundžiamo Arbitražo teismo sprendimo neteisėtumą. Teismo nutartimi, kuria atsisakoma priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu (jei šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui), išsprendžiamas teismo kompetencijos klausimas, tačiau nėra imperatyviai konstatuojama arbitražo teismo pareiga nagrinėti kilusį ginčą. Teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu, nepašalina KAĮ 19 straipsnyje įtvirtintos išimtinės arbitražo teismo teisės spręsti dėl savo kompetencijos. Vien ta aplinkybė, kad teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nekonstatavo arbitražinio susitarimo negaliojimo, nereiškia, kad arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu ir nebegali būti keliamas arbitražo teismo, pastarajam sprendžiant dėl savo jurisdikcijos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-150-823/2016).
16. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustatyti KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti pagrindai, dėl kurių Arbitražo teismo 2018 m. gegužės 21 d. dalinis sprendimas arbitražo byloje Nr. 376 turėtų būti panaikintas, todėl pareiškėjos UAB Groward Group skundą atmeta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi KAĮ 50 straipsnio 3 dalimi ir CPK 301 straipsnio 5 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 797 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Groward Group skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2018 m. gegužės 21 d. dalinio sprendimo dėl jurisdikcijos arbitražo byloje Nr. 376 panaikinimo.