Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjo L. L. (L. L.) atstovui advokato padėjėjui Kęstučiui Petrauskui, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei šios institucijos Teisės skyriaus vedėjai Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. (L. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

II

7. Sprendimas Nr. (15/5-11) 31U-33 priimtas jau įsigaliojus 2015 m. birželio 25 d. priimtam Įstatymo 4, 24, 26, 35, 55, 90, 93, 106, 127, 140, 140¹ straipsnių, X skyriaus pavadinimo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 34¹ straipsniu įstatymui (toliau – ir Pakeitimo įsatymas), kurio tikslas – užtikrinti veiksmingesnę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei riziką keliančių užsieniečių migracijos kontrolę, mažinti tokių asmenų laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvoje grėsmę. Įstatymo pakeitimuose (pavyzdžiui, Įstatymo 4 straipsnio, 35 straipsnio 1 dalies 15 punkto) įstatymų leidėjas įtvirtino didesnę valstybės saugumo, visuomenės interesų apsaugą, mažesnį šių interesų pažeidimų toleravimo lygį. Departamentas, nagrinėdamas LG išdavimo klausimą, turėjo pareigą vadovautis 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusiomis Įstatymo pataisomis, kurios įtvirtino griežtesnį užsieniečių grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą.

III

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

1. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 1998 m. spalio 29 d. išvadoje pasiūlyta išduoti pareiškėjui ((duomenys neskelbtini) piliečiui) leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, taip pat nurodyta, kad: pareiškėjas su žmona I. L. ir 3 nepilnamečiais vaikais iš Rusijos atvyko į Lietuvą nuolat gyventi; I. L. įrodė Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 1998 m. rugsėjo 22 d. jai išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas; pareiškėjui netaikomi Imigracijos įstatymo reikalavimai (b. l. 34). Pareiškėjui Lietuvos Respublikos Prezidento (duomenys neskelbtini) dekrete Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“ suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė (b. l. 35).

2. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso, be kita ko, gyvenamasis namas, adresu: (duomenys neskelbtini) (1999 m. gruodžio 20 d. pažymėjimas, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 12–13)).

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atsakovui L. L. (tretieji suinteresuoti asmenys (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatas ir Departamentas) dėl pripažinimo, kad L. L. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, paaiškėjus, kad sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės buvo priimtas, pažeidžiant Pilietybės įstatymą, ir 2008 m. spalio 20 d. L. L. išduotos asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, 2016 m. kovo 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5320-968/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-06074-2015-8) (toliau – ir Teismo sprendimas) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą tenkino iš dalies ir pripažino, kad L. L. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 24 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes 2003 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikai prisiekė, prieš tai neatsisakęs turimos (duomenys neskelbtini) pilietybės bei nepateikęs tai patvirtinančių įrodymų (b. l. 39–44). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Teismo sprendimas nebuvo skųstas apeliacine tvarka ir yra įsiteisėjęs.

4. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 28 d. asmeniškai pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos (duomenys neskelbtini) grupei (toliau – ir MV (duomenys neskelbtini) grupė) prašymą skubos išduoti LG, prašyme, be kita ko, nurodė: turi (duomenys neskelbtini) pasą, išduotą 2015 m. sausio 26 d. ir galiojantį iki 2025 m. sausio 26 d., turi (duomenys neskelbtini) pilietybę; neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvoje; sutuoktinė I. L. yra Lietuvos pilietė, nepilnametis sūnus – Lietuvos Respublikos pilietis; gyvena (duomenys neskelbtini), dirba (duomenys neskelbtini) tolimųjų reisu vairuotoju nuo 2014 m. balandžio 2 d.; pasirašytinai patvirtino, kad atsako už melagingų duomenų pateikimą įstatymuose nustatyta tvarka (b. l. 45–51).

5. Policijos departamentas 2016 m. gegužės 18 d. rašte Nr. 5-S-4309 „Dėl L. L. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ (toliau – ir raštas Nr. 5-S-4309) Departamento Užsieniečių reikalų skyriui pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (b. l. 61–62). Rašte Nr. 5-S-4309, be kita ko, nurodyta (žr. ir Įtariamųjų, kaitinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis (b. l. 70–71) bei Administracinių teisės pažeidimų registro duomenis (b. l. 72–74)):

5.1. Patikrinus Įtariamųjų, kaitinamųjų ir nuteistųjų registre nustatyta, kad pareiškėjas: (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nuosprendyje pripažintas kaltas pagal BK 138 straipsnio „Nesunkus sveikatos sutrikdymas“ l dalį, jam paskirta 1 m. laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, nuosprendis įsiteisėjo 2012 m. sausio 30 d.; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendyje pripažintas kaltas pagal BK 227 straipsnio „Papirkimas“ 2 dalį ir nuteistas 10 MGL (1 300 Lt) bauda. Pareiškėjo padarytas nusikaltimas žmogaus sveikatai, už kurį atsakomybė nustatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 3 dalį kvalifikuojamas kaip nesunkus nusikaltimas, o nusikaltimas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, už kurį atsakomybė nustatyta BK 227 straipsnio 2 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 4 dalį kvalifikuojamas kaip apysunkis nusikaltimas.

5.2. Patikrinus Administracinių teisės pažeidimų registre ir Policijos registruojamų įvykių registre nustatyta, kad yra duomenų apie 4 pareiškėjo padarytus ATP ir duomenų apie tai, kad jis buvo 2 kartus pristatytas į policiją dėl vagysčių: pareiškėjui 2006 m. kovo 3 d. surašytas ATP protokolas ir paskirta bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio „Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmęs turto sugadinimą“ 2 dalį; pareiškėjas 2008 m. balandžio 17 d. pristatytas į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą, gavus pareiškimą apie 4 670 Lt vertės turto pasisavinimą, 2008 m. balandžio 17 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2008 m. birželio 9 d. nutrauktas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu (jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą); pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 1 d. pristatytas į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto šeštąjį policijos komisariatą dėl vagystės parduotuvėje, 2010 m. rugsėjo 16 d. už šį pažeidimą nubaustas pagal ATPK 50³ straipsnį (paskirta 100 Lt (28 Eur) bauda), informacijos apie baudos sumokėjimą Administracinių teisės pažeidimų registre nėra; pareiškėjui 2012 m. sausio 28 d. surašytas ATP protokolas ir paskirta administracinė nuobauda (įspėjimas) pagal ATPK 124¹ straipsnio „Kelio ženklų reikalavimų nesilaikymas, žmonių vežimo ir Kelių eismo taisyklių pažeidimas“ 1 dalį; pareiškėjui 2014 m. balandžio 24 d. surašytas ATP protokolas ir paskirta bauda pagal ATPK 124 straipsnio „Nustatyto greičio viršijimas“ 3 dalį.

Taigi, registruose esanti informacija apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir ATP neigiamai charakterizuoja jo asmenybę ir rodo jo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų.

6. Pareiškėjas 2016 m. birželio 27 d. pranešime Nr. (15/5-7) 10K-24957 informuotas, kad jo prašymas išduoti LG nagrinėjamas bendra tvarka, nes per nustatytą terminą negautas atsakymas į paklausimą, siekiant nustatyti, ar nėra priežasčių, dėl kurių pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punktą užsieniečiui gali būti atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi (b. l. 67).

7. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2016 m. rugpjūčio 23 d. rašte Nr. 18-6261 Departamentui nurodė, kad šiuo metu neturi duomenų, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui (b. l. 86).

8. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 2 d. dirbo (duomenys neskelbtini) (b. l. 76–77).

9. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 55 straipsnio 2 dalimi, 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendime Nr. (15/5-11) 31U-33 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui L. L.“ nusprendė neišduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, informuoti pareiškėją, kad jis galėtų kreiptis į MV (duomenys neskelbtini) grupę dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos RespublikLLGoje išdavimo šeimos susijungimo atveju (b. l. 7–11, 87–91). Sprendime Nr. (15/5-11) 31U-33, be kita ko, nurodyta:

9.1. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakyme Nr. 1V-445 patvirtinto Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas). 53 punktą sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas siūlo tik nustatęs, ar užsienietis atitinka kurį nors iš Įstatymo 53 straipsnyje nustatytų LG išdavimo pagrindų, ir ar nėra pagrindų, nustatytų Įstatyme, dėl kurių atsisakoma išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui.

9.2. Policijos departamento 2016 m. gegužės 18 d. rašte Nr. 5-S-4309 nurodyta, kad pareiškėjas: 2010 m. gruodžio 6 d. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nuosprendyje pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio „Nesunkus sveikatos sutrikdymas“ 1 dalį, jam paskirta 1 m. laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, nuosprendis įsiteisėjo 2012 m. sausio 30 d.; 2014 m. balandžio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio „Papirkimas“ 2 dalį ir nuteistas 10 MGL (1 300 Lt) bauda (pareiškėjo padarytas nusikaltimas žmogaus sveikatai, už kurį atsakomybė nustatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 3 dalį kvalifikuojamas kaip nesunkus nusikaltimas, o nusikaltimas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, už kurį atsakomybė nustatyta BK 227 straipsnio 2 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 4 dalį kvalifikuojamas kaip apysunkis nusikaltimas); padarė 4 ATP, 2 kartus buvo pristatytas į policiją dėl vagysčių: 2006 m. kovo 3 d. pareiškėjui surašytas ATP protokolas ir paskirta bauda pagal ATPK 127 straipsnio „Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmęs turto sugadinimą“ 2 dalį; 2008 m. balandžio 17 d. pareiškėjas pristatytas į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą, gavus pareiškimą apie 4 670 Lt vertės turto pasisavinimą, 2008 m. balandžio 17 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2008 m. birželio 9 d. nutrauktas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu; pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 1 d. pristatytas į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto šeštąjį policijos komisariatą dėl vagystės parduotuvėje, 2010 m. rugsėjo 16 d. už šį pažeidimą nubaustas pagal ATPK 50³ straipsnį „Smulkusis svetimo turto pagrobimas“, jam paskirta 100 Lt (28 Eur) bauda (informacijos apie baudos sumokėjimą Administracinių teisės pažeidimų registre nėra); pareiškėjui 2012 m. sausio 28 d. surašytas ATP protokolas ir paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas – pagal ATPK 124¹ straipsnio „Kelio ženklų reikalavimų nesilaikymas, žmonių vežimo ir Kelių eismo taisyklių pažeidimas“ 1 dalį; pareiškėjui 2014 m. balandžio 24 d. surašytas ATP protokolas ir paskirta bauda pagal ATPK 124 straipsnio „Nustatyto greičio viršijimas“ 3 dalį; taip pat nurodyta, kad registruose esanti informacija apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir ATP neigiamai charakterizuoja jo asmenybę ir rodo jo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų. Rašte Nr. 5-S-4309 pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

9.3. Pareiškėjo keliama grėsmė grindžiama ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis – pareiškėjo atliktais veiksmais. Įvertinus duomenų visumą darytina išvada, kad pareiškėjo elgesys praeityje – pasikartojančios nusikalstamos veikos ir ATP – sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tikimybę. Įvertinus visas bylos aplinkybes yra pagrindo teigti, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenei ateityje, todėl pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra pagrindas atsisakyti išduoti pareiškėjui LG. Priėmus tokį sprendimą, būtina išspręsti pareiškėjo tolimesnės teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą.

9.4. Pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką atvyko 1998 m., jam kaip Rusijos Federacijos piliečiui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi (duomenys neskelbtini), kuris, pakeitus užsienio pasą, 2001 m. rugsėjo 19 d. buvo pakeistas į leidimą nuolat gyventi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Prezidentui pateikė prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, prašymo pateikimo metu jis buvo Rusijos Federacijos pilietis – tai patvirtina (duomenys neskelbtini) paso Nr. (duomenys neskelbtini). išduoto 1997 m. spalio 28 d., kopija, (duomenys neskelbtini) piliečio paso Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto 2000 m. vasario 17 d. (duomenys neskelbtini) ambasadoje Lietuvos Respublikoje, kopija. Pareiškėjo 2001 m. spalio 11 d. prašymo suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę anketos kopijoje nurodyta, kad jo turima pilietybė – (duomenys neskelbtini), kad jam žinoma, jog būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu jis negali turėti kitos valstybės pilietybės, jog Lietuvos Respublikos pilietybę įgijus neatsisakius kitos valstybės pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo aktas bus pripažintas negaliojančiu. Pareiškėjui Lietuvos Respublikos Prezidento (duomenys neskelbtini) dekrete Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė ir jis 2003 m. sausio 29 d. pasirašė priesaikos Lietuvos Respublikai lapą, 2003 m. sausio 31 d. pareiškėjui išduotas Lietuvos Respublikos pasas, nuo 2003 m. vasario 8 d. išduota asmens tapatybės kortelė, kuri 2008 m. spalio 20 d. pakeista į asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojo iki 2016 m. balandžio 19 d.). 2016 m. kovo 21 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes 2003 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikai prisiekė, prieš tai neatsisakęs turimos (duomenys neskelbtini) pilietybės bei nepateikęs tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo gyvenamoji Lietuvoje deklaruota nuo 1998 m. rugpjūčio 31 d., pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė I. L. ir vaikai O. G. (L.), S. L. ir P. L., visi jo šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 2 d. dirba (duomenys neskelbtini).

9.5. Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjo vaikų – P. L. – yra nepilnametis. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnyje nustatyta vaiko teisė gyventi kartu su tėvais ar juos atstojančiais asmenimis, pagal šio straipsnio 2 dalį išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymuose nustatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus). Remiantis teismų praktika, sprendžiant LLG išdavimo (atsisakymo išduoti) klausimą, turėtų būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumas atitinkamo sprendimo priėmimo metu. Be to, būtina užtikrinti ir teisingą valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, kurią suponuoja proporcingumo principo reikalavimai. Remiantis EŽTT praktika dėl asmens veiksmų ir pavojaus valstybės saugumui santykio, sprendžiant, ar asmens išsiuntimas iš valstybės yra būtinas demokratinėje visuomenėje pagal Konvenciją, turi būti atsižvelgiama į: padaryto pažeidimo pobūdį, į pareiškėjo buvimo priimančioje valstybėje, iš kurios norima išsiųsti, trukmę, taip pat į laiką, kuris praėjo nuo pažeidimo padarymo, į asmens elgesį tuo laikotarpiu, į susijusių asmenų pilietybes, pareiškėjo šeiminę situaciją, taip pat ir santuokos trukmę bei kitas aplinkybes (sprendimai bylose Boultif prieš Šveicariją, Amrellahi prieš Daniją ir kt.).

9.6. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia (ir gali grėsti ateityje) viešajai tvarkai ir visuomenei, yra pagrindas ne tik neišduoti LG pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, bet ir išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tačiau, įvertinus rašte Nr. 5-S-4309 pateiktą informaciją apie pareiškėją ir tai, kad pareiškėją sieja stiprūs socialiniai ryšiai su Lietuva (Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė ir vaikai), pareiškėjo integracijos lygį Lietuvos Respublikoje (Lietuvoje gyvena nuo 1998 m. ir dirba Lietuvos Respublikoje), darytina išvada, kad jo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos šiuo metu nelaikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti. Tai reiškia, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir jo integracijos lygis Lietuvos Respublikoje, proporcingai vertinant, yra reikšmingesnė aplinkybė, negu pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei. Kita vertus, nuolatinis Lietuvos Respublikos teisės aktų nesilaikymas ir visuomenės normų ignoravimas rodo, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu. Sprendimas išduoti leidimą nuolat gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Tai reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos, negu išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įvertinus tai, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė ir vaikai – Lietuvos Respublikos piliečiai, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl LLG išdavimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą pareiškėjui klausimas. Įvertinus duomenų visumą darytina išvada, kad pareiškėjo elgesys praeityje – pasikartojančios nusikalstamos veikos ir ATP, prisiekimas Lietuvos Respublikai, prieš tai neatsisakius turėtos kitos valstybės pilietybės, rodo neigiamą pareiškėjo požiūrį į nustatytas elgesio normas, o tai leidžia teigti, kad ne leidimo nuolat gyventi, o leidimo laikinai gyventi išdavimas laikytina proporcinga priemone, suteikiančia teisę jam gyventi Lietuvos Respublikoje LLG nurodytą laiką. Pažymėtina, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama EŽTT praktikoje (pavyzdžiui, žr. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus), taip pat EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (pavyzdžiui, žr. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją).

10. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 31 d. asmeniškai pateikė MV (duomenys neskelbtini) grupei prašymą bendra tvarka išduoti LLG tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinė I. L., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, prašyme, be kita ko, nurodė, kad: jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis; 3 jo vaikai (vienas iš jų – nepilnametis) gyvena Lietuvoje ir yra Lietuvos Respublikos piliečiai; jis dirba (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. balandžio mėn. tarptautinių gabenimų vairuotoju, pajamos – 500 Eur per mėn.; apie 18 m. jis gyvena Lietuvoje, buvo Lietuvos Respublikos pilietis; pasirašytinai patvirtino, kad už melagingų duomenų teikimą atsako pagal įstatymuose nustatytą tvarką (b. l. 93–101).

11. Remiantis (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus 2016 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. S2-893, pareiškėjui jokios socialinės išmokos nėra mokamos (b. l. 16).

12. Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. lapkričio 24 d. pranešime Nr. (15/4-9) 10K-47583 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“ informavo pareiškėją, kad 2016 m. lapkričio 24 d. priimtas sprendimas išduoti jam LLG, galiojantį 1 metus (b. l. 116).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. (L. L.) skundą, be kita ko, sprendžiama, ar Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. (15/5-11) 31U-33 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui L. L.“ yra teisėtas ir pagrįstas. Pasak pareiškėjo, priimant skundžiamą sprendimą, nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis Lietuvoje gyvena ilgą laiko tarpą, yra susijęs su valstybe tampriais socialiniais ir šeiminiais ryšiais.

2. Teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 9 punktą), daro išvadą, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą LG gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės (kaip yra pareiškėjo atveju), tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje. Kita vertus, vertinant, ar yra teisinis pagrindas išduoti LG, reikia vertinti ir tai, ar nėra atsisakymo išduoti LG pagrindų, įtvirtintų įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalyje. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. administracinę bylą Nr. A858-2720/2014), vien tik Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato pagrindus, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai – būtent šiuo punktu remiantis pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas dar kartą akcentuoja, kad skundžiamame sprendime pagal Policijos departamento duomenis pagrįstai įvertinta, jog pareiškėjo daromi nusižengimai ir net nusikaltimai, kurie vis sunkėja (nusikaltimai padaryti paskiausiai, o papirkimas atliktas 2014 m.), sudaro teisinį pagrindą neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Ypač pabrėžtina, kad pareiškėjas apgaulės būdu gavo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes neįvykdė įsipareigojimo atsisakyti (duomenys neskelbtini) pilietybės, o tai rodo, jog pareiškėjas tikslingai nepaiso Lietuvos Respublikos teisės aktų. Pareiškėjo nurodomi socialiniai ir šeiminiai ryšiai yra pagrindas pareiškėjo neišsiųsti iš Lietuvos ir taip neproporcingai nepažeisti pareiškėjo teisių: 2016 m. lapkričio 24 d. priimtas sprendimas išduoti jam LLG, galiojantį 1 metus (b. l. 116). Teismas atkreipia dėmesį, kad, teismo vertinimu, Migracijos departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą pasielgė teisėtai, pagrįstai, pasilikdamas galimybę pareiškėją kontroliuoti ir ateityje įvertinti, ar jis vertas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo skundas nėra pagrįstas, jo reikalavimų panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 31U-33 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui L. L.“ ir įpareigoti Departamentą išduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje tenkinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo L. L. (L. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.