Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės, Danutės Matiukienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. P. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-163-922/2013 pagal ieškovų T. P. ir L. K. ieškinį atsakovui AB LESTO, trečiajam asmeniui Valstybinės energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos, dėl įpareigojimo iškelti elektros oro liniją ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas T. P. ieškiniu (1 t., 2–4 b. l.) prašė įpareigoti AB LESTO iškelti elektros oro liniją iš ieškovo sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) atsakovo lėšomis.

Ieškovai T.P. ir L. K. patikslintu ieškiniu (1 t., 132–136 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti atsakovą AB LESTO iškelti elektros oro liniją ir atramas iš ieškovų T. P. bei L. K. sklypų atsakovo lėšomis į (duomenys neskelbtini).

Ieškovai nurodė, kad 2010 m. balandžio 7 d. ieškovas T. P. iš O. B. nusipirko sodybą, adresu (duomenys neskelbtini). Sodyboje jau buvo pastatytas gyvenamasis namas, nuo kurio už mažiau negu 80 cm buvo pravesti elektros oro linijos laidai. 2011 jis pastatė namo priestatą.2012-04-24 ieškovas T. P. iš atsakovo AB LESTO gavo pranešimą, kuriuo įpareigojo ieškovą iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. pašalinti pažeidimus, esančius 0,4 kV oro linijos apsaugos zonoje. 2013-01-07 ieškovas T. P. pakartotinai gavo pranešimą, kuriuo įpareigojamas pašalinti pažeidimus ir terminas pratęsiamas iki 2013 m. sausio 30 d. Šį ginčą mėginta išspręsti taikiai, tačiau atsakovas bendradarbiauti nenorėjo.

Dar prieš T. P. pasistatant priestatą, elektros oro linija ėjo arčiau negu 1,5 m nuo lango, bei arčiau negu 1 m nuo aklinos sienos, taip pat jau buvo virš namo stogo. Ši elektros linija jau1977 m. buvo nutiesta, nesilaikant įstatymo reikalavimų, todėl turėtų būti pripažinta neteisėta.

Elektros linijos atramos yra pastatytos ieškovų L. K. ir T. P. sodybose, L. K. gyvenamasis namas su kitais ūkiniais pastatais buvo pastatyti 1960 m., o elektros linija nutiesta 1977 m. Tuo metu galiojo 1970 m. priimtos Elektros įrenginių taisyklės, kurių II skyriaus 4 poskyrio 5 straipsnis reglamentavo, jog oro linijos turi būti tiesiamos taip, kad atramos neužgriozdintų įėjimų į pastatus bei įvažiavimų į kiemus ir netrukdytų transporto bei pėsčiųjų judėjimo. Ši įstatymo norma buvo akivaizdžiai pažeista dėl to, kad atramos tiek L. K., tiek T. P. trukdo eiti į tvartą, vesti gyvulius į jį, privažiuoti su traktoriumi ar automobiliu, išvežti mėšlą, privežti šieną ir pan. Dėl esančios atramos ieškovai negali atlikti tvarto rekonstrukcijos darbų, jo nugriauti ar pasistatyti garažą, auginti medžius. Taip pat yra pavojus, kad tokie seni stulpai vieną dieną gali nuvirsti į kiemą ar ant pastato ir sužaloti čia gyvenančius žmones. Elektros atrama yra užgriozdinusi T. P. ir L. K. kiemus, ieškovai negali tinkamai naudotis savo ūkiniais pastatais bei kiemais, todėl prašo įpareigoti atsakovą iškelti elektros oro liniją savo lėšomis į Tilto gatvę.

Atsiliepime į patikslintą ieškinį (2 t., 14–19 b. l.) atsakovas AB LESTO prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad dar prieš ieškovui T. P. įsigyjant žemės sklypą, jame 2007 m. lapkričio 14 d. Apskrities viršininko įsakymo Nr. V-5222 pagrindu viešajame registre buvo įregistruotos 0,01 ha ploto elektros linijų apsaugos zonos (T.P. žemės sklypo ir kitų statinių NTR išrašo 9.4 punktas). Ieškovas T. P., jau įsigydamas žemės sklypą ir jame esančius pastatus, preziumuojama, veikė kaip normaliai atidus ir protingas asmuo, t.y. žinojo ar turėjo žinoti tikrąją padėtį- elektros oro linijos, kuri buvo nutiesta įsigyjamame žemės sklype šalia gyvenamojo namo, paskirtį, ir su jos naudojimu susijusius žemės sklypo ir gyvenamojo namo naudojimo apsunkinimus bei veiklos apribojimus nustatytoje elektros linijų apsaugos zonoje.

Tuo laikotarpiu, kuomet ieškovas T. P. pastatė priestatą galiojusių Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklių, patvirtintų LR ūkio ministro 2007 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-40, 267 punktas taip pat nustatė, jog oro linijos laidų buvimas virš pastatų yra draudžiamas. Jei ieškovas T. P. prieš statydamas priestatą būtų kreipęsis į atsakovą dėl statybos darbų elektros linijos apsaugos zonoje suderinimo, kaip yra reikalaujama Taisyklių 16.1 punkte, vadovaujantis Taisyklių 13 punktu, dar statinio statybos projekte galėjo būti numatomos ginčo linijos iškėlimo ar jos pakeitimo į oro kabelių liniją priemonės.

Ieškovas L. K. nuosavybės teisę į savo žemės sklypą įregistravo tik nuo 2003 m. gegužės 22 d. Jo žemės sklype taip pat yra įregistruotos elektros linijų apsaugos zonos.

Kadangi nuo ginčo linijos įrengimo praėjo 36 metai, projektiniai ir statybos dokumentai ar brėžiniai nėra išlikę. Ta aplinkybė, jog nėra išlikę jokių ginčo linijos pastatymo dokumentų savaime nereiškia, jog ginčo linija buvo pastatyta neteisėtai.

Visi įrodymai patvirtina aplinkybę, jog pats ieškovas T. P., pastatydamas priestatą be elektros tinklus eksploatuojančios įmonės (atsakovo) suderinimo ir leidimo, akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė Taisyklių 11, 13, 16.1 punktų reikalavimus. Ieškovas L. K. taip pat, pažeisdamas Taisyklių reikalavimus, be atsakovo suderinimo buvo pastatęs malkinę ginčo linijos apsaugos zonoje, tačiau po įspėjimo šį pažeidimą pašalino ir malkinę nugriovė. Kadangi šiuo atveju, būtent, ieškovai pageidauja iškelti ginčo liniją iš jų sklypų, vadovaujantis LR energetikos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies imperatyvia nuostata, būtent ieškovai ir turėtų apmokėti ginčo linijos perkėlimo išlaidas.

Atsiliepimu į patikslintą ieškinį (2 t., 2–3 b. l.) trečiasis asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prašo ieškovų ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalis nustato, kad elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Apsaugos zonoje esančių nekilnojamųjų daiktų savininkai ar jų naudotojai turi leisti energetikos įmonėms patekti prie joms priklausančių ar jų eksploatuojamų energetikos objektų ir atlikti modernizavimo ar eksploatavimo darbus. Atsižvelgiant į Energetikos įstatymo 15 straipsnio 4 dalį, elektros oro linija turėtų būti iškeliama ieškovų lėšomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Akmenės rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu (2 t., 121–131 b. l.) ieškinį atmetė, priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad ieškovui T. P. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini), ieškovui L. K. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini), ieškovų žemės sklypuose yra elektros 0,4 kV oro linijos L-300 iš KT AK-301 atkarpa Nr. 300/16 ir Nr. 300/17, kuri buvo pradėta eksploatuoti 1977 m. spalio mėn. ir šiuo metu priklauso atsakovui. Nuo minėtos elektros oro linijos prijungtos atšakos, kuriomis elektra tiekiama ieškovams T. P. ir L. K.. Ieškovai savo, kaip savininko teisių pažeidimą, nurodo, jog elektros oro linija neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Ieškovo pateikti duomenys patvirtina, kad inžinierius R. Š. 2010-06-25 raštu informavo ieškovą, jog virš pastato esanti elektros oro linija yra negalima, be to, ieškovui buvo paaiškinta, kad būtina kreiptis į ją eksploatuojančią organizaciją dėl iškeldinimo. Nors šiame inžinieriaus R. Š. rašte nėra nurodyti teisės aktai, kuriuos pažeidžia priestato statyba, tačiau juose aiškiai ir nedviprasmiškai atskleista draudimo esmė. Ieškovas T. P., atsakovas AB LESTO ir trečiasis asmuo – Valstybinė energetikos inspekcija siekė taikiai išspręsti susidariusią situaciją prieš kreipiantis į teismą, tačiau šalims nepavyko rasti abiems šalims priimtino sprendimo.

Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog elektros oro linija buvo teisėtai įrengta elektros energijos tiekėjo vykdomai veiklai užtikrinti, yra visuotinai žinoma, reglamentuota įstatyme, šios aplinkybės atsakovui nereikia įrodinėti, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovai CPK nustatyta tvarka neįrodė, kad elektros oro linija dar 1977 m. buvo nutiesta neteisėtai, t. y. CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė teisėtumo prezumpcijos. Ieškovams priklausantiems žemės sklypams yra nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos – elektros tinklų apsaugos zonos. Nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą.

Tiek ieškovas T. P., tiek ieškovas L. K., pirkdami sodybą turėjo matyti ir matė, kad per žemės sklypą eina elektros oro linija, be to, viešame registre buvo pažymėta apie elektros linijos apsaugos zoną - ieškovas T. P. nuosavybės teise įgijo žemės sklypą 2010-04-07 d., o žyma galioja nuo 2008-01-04 d.; ieškovas L. K. žemės sklypą įsigijo 2003-05-22 d., žyma galioja nuo 2003-04-16 d. Taigi, ieškovai kaip protingi, atidūs ir rūpestingi asmenys turėjo pasidomėti apie apribojimus, taikomus elektros tinklų apsaugos zonose. Duomenų, kad buvę sklypų savininkai ginčijo linijos įrengimo teisėtumą nėra, todėl teismas padarė išvadą, kad savininkams (ieškovams) šios elektros oro linijos buvimas jų žemės sklype buvo priimtinas. Ieškovas T. P., statydamas priestatą, nesilaikė Elektros tinklų apsaugos taisyklių 11, 13, 16.1 punktuose numatytų įpareigojimų, nors atliekant statybos darbus jam tai buvo išaiškinta.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teisės aktai imperatyviai numato, jog elektros oro linijos perkėlimo išlaidas padengia elektros vartotojas, kuris to prašo, ieškovų reikalavimą atsakovo lėšomis iškelti elektros oro liniją atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (2 t., 133–138 b. l.) ieškovas T. P. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pagal elektros linijos tiesimo metu galiojusias taisykles, priimtas 1970 m. horizontalus atstumas nuo laidų, jiems labiausiai atsilenkus, iki pastatų ir statinių turi būti ne mažesnis kaip: 1,5 m - nuo balkonų, terasų ir langų; 1 m - nuo aklinų sienų” (II skyrius 4 poskyris 39 straipsnis). Tame pačiame straipsnyje nurodyta, kad „tiesti oro linijas virš pastatų neleidžiama, išskyrus atšakas nuo oro linijų į pastatų įvadus. Dar prieš T. P. perstatant seną priestatą ir pastatant dalį naujo, elektros oro linija ėjo arčiau negu 1,5 m nuo lango bei arčiau negu 1 m nuo aklinos sienos, taip pat buvo virš priestato stogo, t. y. nutiesta neteisėtai. Teismui buvo pateikti įrodymai, įrodantys, jog elektros linija buvo nutiesta nesilaikant įstatymo normų. Atsakovas atsikirtimus grindė šiuo metu galiojančiomis Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-93 patvirtintomis Elektros tinklų apsaugos taisyklėmis, kas neatitinka ginčo esmės.

2. Elektros linija jau prieš T. P. įsigyjant sodybą iš O. B., buvo nutiesta neteisėtai, todėl, norint ištaisyti pažeidimus, reikėtų nugriauti ne tik savo pastatytą priestatą, bet ir dalį namo. Atsakovai žinojo apie elektros oro linijos tiesimo pažeidimus ir norėjo išvengti atsakomybės, nepateikdami ieškovų prašomų dokumentų: 1977 m. nutiestos oro linijos nuo atramos Nr. 300/16 tiesimo į T. P. ir L. K. sodybas dokumentacijos ir Valstybinės energetikos inspekcijos leidimo, oro linijos tiesimo metu galiojančių įstatymų nuostatų. Elektros oro linija L-300 iš AK-301 atramų Nr. 300/16 ir 300/17, užregistruota 1977 m., nutiesta pažeidžiant 1970 m. priimtas elektros įrenginių taisykles.

3. Pagal 1970 m. priimtas Elektros įrenginių taisyklių II skyriaus 4 poskyrio 5 straipsnį „oro linijos turi būti tiesiamos taip, kad atramos negriozdintų įėjimų į pastatus bei įvažiavimų į kiemus ir netrukdytų transporto bei pėsčiųjų judėjimo". Ši norma taip pat akivaizdžiai pažeista, nes atrama Nr. 300/17 tiek L. K., tiek T. P. trukdo eiti į savo ūkinius pastatus, apsunkintas gyvulių varymas, privažiavimas su traktoriumi ar automobiliu, trukdo vežti mėšlą, šieną ir atlikti kitus darbus. Taip pat yra pavojus, kad senos atramos gali nuvirsti į kiemą, ant ūkinio pastato, ar tuo metu kieme esančių žmonių, automobilių, traktorių ir ką nors sužaloti. Iš bylos duomenų ir nuotraukų yra akivaizdus T. P. ir L. K. kiemų užgriozdinimo faktas. Teismo sprendime nėra visiškai pasisakyta dėl kiemo užgriozdinimo, neanalizuoti rašytiniai įrodymai, nėra paneigti ar patvirtinti ieškovų argumentai.

4. Teismas nepagrįstai teigia, kad ieškovai nenurodė kur turi būti perkelta ginčo linija su atramomis. Ieškovai pasiūlė konkretų ginčo sprendimo variantą, pagal kurį net patys savo lėšomis būtų įsivedę elektros liniją į sodybas, jei atsakovas būtų išmontavęs šiuo metu esančią elektros liniją. Ieškovai nurodė, kad jie elektrą pasijungs nuo (duomenys neskelbtini) gatvėje, šalia jų sodybos, esančios atramos 315/1, tačiau kompromisas nebuvo pasiektas.

5. Procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė įrodymus. Tuo tarpu 2013 m. gruodžio 4 d. teismo sprendimas nėra motyvuotas, neatsakyta į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus, dėl to byla išspręsta neteisingai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., 143–147 b. l.) atsakovas AB LESTO prašo apeliacinį skundą atmesti, o Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-12-04 sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodė, kad ginčo linija prieš ieškovui T. P. pastatant dabar esantį priestatą niekada nebuvo virš šio pastato. Tai įrodo teismui pateikti duomenys. Ieškovas perstatydamas priestatą, nugriovė buvusį priestatą ir pristatė naują, platesnį ir didesnio ploto priestatą, būtent todėl ginčo linija ir atsidūrė jau virš naujai pristatyto priestato. Taip būtent ieškovas pažeidė ir priestato supaprastinto techninio projekto reikalavimus. Ginčo linija nėra pastatyta ant įvažiavimo nei į ieškovui T. P., nei į L. K. priklausančius sklypus, taip pat ginčo linijos atramos fiziškai netrukdo žmogui patekti į šalia atramų esančius ūkinius pastatus ar įvesti ten gyvulius. Ta aplinkybė, jog ginčo linijos atramos trukdo ieškovams privažiuoti prie pat pastato su traktoriumi ar automobiliu negali būti vertinama kaip trukdanti transporto ar pėsčiųjų judėjimą, nes tai nėra gatvė ar pėsčiųjų takas. Ieškovams netgi įrodžius savo nuosavybės teisės ribojimą (netgi ir esant toms aplinkybėms, jog ginčo linija trukdo ieškovams dirbti ūkio darbus), jų nuosavybės teisė nėra absoliuti ir gali būti apribota. Ginčo linijai ne tik kad yra įregistruotos elektros linijų apsaugos zonos, bet taip pat yra nustatytas ir įstatyminis servitutas. Asmuo, kurio prašymu energetikos objektas yra perkeliamas ar rekonstruojamas, apmoka objekto perkėlimo ar rekonstravimo išlaidas. Ieškovų, kaip žemės sklypų savininkų, teises riboja imperatyvios įstatymo nuostatos (LR energetikos įstatymo 15 straipsnio 4 dalis, LR elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalis) bei viešasis interesas.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo T. P. apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Ginčas byloje yra kilęs dėl nuosavybės teisių gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu. Nors ieškovai nenurodo materialinės teisės normos, tačiau iš faktinių aplinkybių, reiškiamų reikalavimų matyti, kad ieškinys pareikštas LR Civilinio kodekso 4.98 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad byloje yra pareikštas negatorinis ieškinys, su kuo teisėjų kolegija sutinka. Asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas ir tai, kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-407/ 2008 J.S. v. M.B., kat. 25.3, 30.12.2, 114.9.3.2). Byloje nustatyta, kad ieškovams nuosavybės teisėmis priklauso: ieškovui T. P. žemės sklypas un. Nr. (duomenys neskelbtini), pastatai šiame sklype –gyv. namas un.Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiti šiame sklype esantys statiniai, adresu (duomenys neskelbtini) (2t., 24-30 b.l.), kuriuos įgijo 2010-04-07 pirkimo-pardavimo sutartimi iš O. B.. I. L. K. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas un. Nr. (duomenys neskelbtini),jį įgijo 2003-05-23 iš valstybės (2t.,41-42 b. l.), jame esantys statiniai- gyvenamasis namas un. Nr. (duomenys neskelbtini) su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini) (2 t.,38-40 b. l.), kuriuos įgijo 1991-01-24 iš Akmenės melioracijos statybos montavimo valdybos. Ieškovų žemės sklypuose yra elektros 0,4 kV oro linijos L-300 iš KT AK-301 atkarpa Nr. 300/16 ir Nr. 300/17 (1 tomas, 51 b. l.), kurią atsakovas perėmė 1977 m. spalio mėn. iš Lenino kolūkio (1t tomas, 36 b. l.; 2 tomas, 22-23,43 b. l.). Nuo minėtos elektros oro linijos prijungtos atšakos, kuriomis elektra tiekiama ieškovams T. P. ir L. K. (1 tomas, 51 b. l.; 2 tomas 37 b. l.).Taigi ieškovai įrodė, kad jie yra savininkai žemės sklypo, kuriame randasi elektros įrenginiai.

Dėl teisės pažeidimo

Apeliantas skunde, kaip ir ieškinyje nurodo, kad elektros oro linija buvo įrengta neteisėtai, nesilaikant teisės reikalavimų, buvo įrengta pažeidžiant statymo metu galiojusius teisės aktus, t.y. 1970 m. Elektros įrenginių taisyklių II skyriaus 4 poskyrio nuostatas, nes elektros oro linija ėjo arčiau negu 1,5 m nuo lango bei arčiau nei 1 m nuo aklinos sienos, taip pat buvo virš priestato stogo, ką įrodinėja apeliacinėje instancijoje pateiktu nauju matininko paskaičiavimu- brėžiniu, kur nurodyti atstumai 20 cm nuo elektros laidų iki namo kampo,63 cm iki lango kampo,17 cm virš priestato(2 t.,139 b.l.).Pažymėtina, kad šie paskaičiavimai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, t. y. buvo pateiktas tik matininko dalinis atstumo paskaičiavimas, nurodant 63 cm iki lango kampo(2 t., 110 b.l.).Kadangi tai yra naujas įrodymas, kurio pateikimo apeliantas nemotyvuoja, todėl kolegija juo ir nesiremia(CPK 314 str.). Pažymėtina, kad šie įrodymai prieštarauja kitiems įrodymams, anksčiau pateiktiems byloje, kur to paties matininko nurodyti kitokie duomenys( 1 t., 121 b. l.), todėl negali būti laikyti patikimais. Iš teismo posėdyje dalyvavusio Valstybinės energetikos atstovo paaiškinimo matyti, kad ši oro linija buvo įrengta Lenino kolūkio, tuo metu valstybei priklausiusioje žemėje. Pagal 1962-11-02 Lietuvos KP Centro komiteto ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 724 šie įrenginiai 1977 metais buvo perduoti Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos žinion, juos perėmė valstybinė įmonė Šiaulių elektros tinklai (atsakovo AB LESTO pirmtakas)(2t., 43 b. l.). Kadangi nuo perdavimo eksploatacijon iki bylos nagrinėjimo praėjo daugiau nei 36 metai, šalims, teismui nepavyko nustatyti ginčo linijos statybos metų. Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pastatyti elektros energetikos objektai (tarp jų ir ginčo linija) buvo tvarkomi išimtinai su valstybės leidimu, valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje bei valstybės, o ne atsakovo lėšomis. Ieškovams priklausantys žemės sklypai privačion nuosavybėn buvo įgyti-sklypas un. Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini) buvo įgytas ieškovo T. P. 2010-04-07 iš O. B., kuris žemės sklypą iš valstybės įgijo 2010-03-24(1 t., 38-44 b.l.), pastatų statybos pabaiga įregistruota 1961 m.; sklypą un. Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini) ieškovas L. K. įgijo iš valstybės 2003-05-23 (2t.,41-42 b. l.).Šiuose sklypuose valstybė buvo įregistravusi elektros linijų apsaugos zonas atitinkamai (duomenys neskelbtini). Nr. (duomenys neskelbtini) (44 b.l.); (duomenys neskelbtini) g. Nr. (duomenys neskelbtini) (2t., 42 b. l.).

Apeliantas, įrodinėdamas ieškinį, remiasi 1970 m. Elektros įrenginių įrengimo taisyklių II-4-39 p., kuris reglamentuoja, jog horizontalus atstumas nuo laidų, jiems labiausiai atsilenkus iki pastatų ir statinių turi būti ne mažesnis nei 1 m. nuo aklinų sienų: Tų pačių EĮĮT II-4-38 p. yra sakoma, kad atstumas iki statinių nustatinėjamas oro linijoms susikertant su jais, kadangi ši norma yra skyriaus „Susikirtimai ir suartėjimai“ sudėtyje . Šiuo atveju tarp ginčo linijos ir T. P. namo sienos horizontalaus atstumo nėra, t.y. ginčo linija yra žymiai aukščiau pastato, taigi susikirtimo ir suartėjimo negali būti, todėl šiuo atveju ši norma neturi ir negali būti taikoma. Nors ieškovas T. P. nurodo ieškinyje, kad oro linija yra pernelyg priartėjusi prie pastato, yra apie 80 cm, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų statybos pradžioje namas buvo medinis, tik 2003-04-28 inventorizuojant yra atžyma apie atliktą namo išorės apdailą plytomis (1 t.,38-44,2 t.8-12 b. l), todėl sutiktina kad taip buvo sumažintas atstumas. Be to, kaip minėta, byloje apeliantas nepateikė įrodymų apie elektros linijos statybos metus, tik pateikti duomenys, kad 1977 metais įrenginiai buvo perduoti atsakovo pirmtako žinion. Valstybinė energetikos inspekcija atsiliepime į ieškinį taip pat nenurodė elektros oro linijos įrengimo pažeidimo (2 t., 1- b. l.). Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2010-06-22 nutartyje civ. byloje Nr.3K-3-285/2010 yra nurodęs, jog energetikos objektų įrengimo teisėtumo atsakovui nereikia įrodinėti kaip visuotinai žinomos, reglamentuotos įstatyme aplinkybės. Elektros linijos įrengimo teisėtumas niekada anksčiau ankstesnių savininkų ir šių ieškovų nebuvo ginčijamas, ginčas kilo, tik atsakovui pareiškus pretenzijas apeliantui T. P. dėl priestato statybos.

Apeliantas nurodo, kad tiesiant oro liniją, buvo pažeistas taisyklių 39 p. 2 d., kuris reglamentuoja, jog oro linijas virš pastatų tiesti neleidžiama. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo linija prieš ieškovui T. P. pastatant šiuo metu jo pastatytą priestatą buvo įrengta virš pastato. Tai įrodo teismui atsakovo pateikti įrodymai-fotonuotraukos, brėžinys (2t.,79-89 b. l. ).Tuo tarpu kaip minėta, pats ieškovas teikia prieštaringus įrodymus, kuriais teismas nesiremia. Bylos duomenys patvirtina faktą, kad ieškovas T. P. perstatydamas priestatą, nugriovė buvusį priestatą ir pristatė naują, platesnį ir didesnio ploto priestatą, todėl ginčo linija ir atsidūrė jau virš naujai pristatyto priestato. Taip būtent apeliantas T. P. pažeidė ir priestato supaprastinto techninio projekto reikalavimus, ką nurodė ir pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas kad inžinierius R. Š. 2010-06-25 d. raštu informavo ieškovą, jog virš statomo pastato elektros oro linija yra negalima, ieškovui buvo nurodyta, kad būtina kreiptis į eksploatuojančią organizaciją dėl elektros linijos iškeldinimo (1t., 91 b .l.), be to apeliantas vykdė griovimo, statybos darbus ginčo linijos apsaugos zonoje be AB LESTO, suderinimo ir leidimo, tuo pažeisdamas šiuo metu galiojančių Taisyklių 11, 13, 16.1 punktų reikalavimus ir šio pažeidimo padarinys - ginčo linija yra virš priestato ir taip yra keliamas pavojus pačiam pastatui ir jame esantiems gyventojams bei nesilaikoma teisės aktais nustatyto draudimo įrengti elektros oro liniją virš pastato. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad ieškovas T. P., įgydamas patalpų, žemės sklypo nuosavybės teises, žinojo ar turėjo žinoti, kad naudojimasis žemės sklypu yra apribotas dėl žemės sklype įrengtų elektros tinklų, t. y. kad ieškovų nuosavybės teisė į žemės sklypą negalės būti absoliuti, jog ieškovai privalės laikytis teisės aktų nustatytų veiklos ribojimų elektros linijų apsaugos zonų ribose (LR Energetikos įst. 18 str. 3 d., 75 str. 3 d.).

Pagal CK 4.37, 4.39 straipsnius savininko nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Apeliantų žemės sklypuose yra nustatyti tam tikri apribojimai. Įgydami žemės sklypus, esant nuosavybės santykių tąsai, ieškovai perėmė ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, servitutus ir ūkinės veiklos apribojimus, kitus įsipareigojimus, susijusius su nupirkto žemės sklypo valdymu, tvarkymu, disponavimu. VĮ Registrų centro pažymėjimas apie nekilnojamo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamo turto registre patvirtina, kad žemės sklypuose yra ryšių linijų apsaugos, zonos, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zonos ir elektros linijų apsaugos zonos. Valstybė įregistravo atitinkamai tuo metu jai priklausiusioje žemėje elektros linijų apsaugos zonas, apie ką buvo minėta anksčiau, t.y. iki apeliantui įgyjant nuosavybes teises į šiuos sklypus. Apeliantas nurodo, kad įrengiant elektros įrenginius, oro linijos turi būti tiesiamos taip, kad atramos neužgriozdintų įėjimų į pastatus bei įvažiavimų į kiemus ir netrukdytų transporto bei pėsčiųjų judėjimo. Sutiktina su atsakovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, jog ši aplinkybė nėra įrodyta. Oro linija nėra pastatyta ant įvažiavimo į apelianto sklypą, netrukdo patekti į ūkinius pastatus, įvesti gyvulius. Pažymėtina, kad šiais pastatais, žemės sklypais buvo naudojamasi nuo atramų pastatymo, žemės sklypo naudotojai, pastatų savininkai niekada nereiškė pretenzijų, kad yra pažeidžiamos jų teisės, naudojosi sklypuose esančiais pastatais daugelį metų nuo elektros įrenginių įrengimo, taigi darytina išvada, kad savininkai turėdavo galimybę pateikti į šiuos pastatus. Taip pat teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliantas pirmajame ieškinyje šio pažeidimo net nenurodo(1t., 2-3 b.l.). Sutiktina, kad gelžbetoniniai stulpai tam tikru mastu apriboja apelianto, kaip savininko teises. Tačiau kaip minėta pagal CK 4.37 straipsnį ir 4.39 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė nėra absoliuti ir gali būti apribota, nes gelžbetoninis stulpas su dviem atramomis reikalingas siekiant užtikrinti elektros energijos tiekėjo vykdomą veiklą. Atsakovas AB LESTO, tiekdama ir skirstydama elektros energiją, tenkina ypatingus visuomenės poreikius ir ši veikla grindžiama viešuoju interesu, todėl darytina išvada, kad ieškovų nuosavybės teisių ribojimas įstatymu yra teisėtas ir būtinas siekiant apsaugoti AB LESTO ir kitų asmenų- elektros energijos vartotojų, teises ir laisves.

Teisėjų kolegija nustatė, kad elektros tinklų ir linijų įvedimo darbai buvo atliekami tuo metu, kai ieškovai dar nebuvo žemės sklypo savininkai, duomenų, jog ankstesnis žemės sklypo savininkas būtų prieštaravęs atliekamiems darbams, byloje nėra, todėl ieškovai neįgijo daugiau teisių nei buvęs žemės sklypo savininkas. Apelianto teises riboja Energetikos įstatymas, kurio 15 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad energetikos objektai, priklausantys energetikos įmonėms, tačiau esantys kitų savininkų žemėje ar statiniuose, esant galimybei gali būti rekonstruojami ar perkeliami žemės ar statinių savininko ir energetikos įmonės susitarimu; tuo atveju žemės ar statinio savininkas apmoka energetikos įmonėms rekonstravimo ar perkėlimo išlaidas. Taigi tiek esant žemės sklypo savininko ir energetikos įmonės susitarimui, tiek jo nesant, suteikia žemės sklypo, kuriame yra įrengti energetikos įmonėms priklausantys energetikos objektai, savininkui teisę ginti savo pažeistas teises iškeliant iš sklypo energetikos objektus, tačiau paisant įstatymo nustatytos tvarkos, pagal kurią vartotojo, gamintojo ar kito asmens pageidaujami rekonstruoti ar perkelti energetikos įmonei priklausantys energetikos objektai, kliudantys statinių statybai ar dėl kitų priežasčių, yra rekonstruojami ar perkeliami vartotojo, gamintojo ar kito asmens lėšomis teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pažymėtina, jog minėta LR energetikos įstatymo nuostata būtent ir nustato, jog asmuo, kurio prašymu energetikos objektas yra perkeliamas ar rekonstruojamas, apmoka objekto perkėlimo ar rekonstravimo išlaidas.

Ši pareiga padengti statinio savininkui elektros įrenginio perkėlimo išlaidas, yra imperatyvi savininko pareiga padengti išlaidas, tačiau ieškovai šios pareigos nenori vykdyti, reikalauja iškeldinti oro liniją atsakovo lėšomis. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Taigi nuosavybė, būdama viena iš prigimtinių asmens teisių, jos savininkui, be teisių (valdyti, naudoti, disponuoti), sukelia ir tam tikrų pareigų. Visų pirma savininkas savo teises gali įgyvendinti tik tokiu būdu, kad nepažeistų galiojančių įstatymų reikalavimų. Be to, savininko nuosavybės teisių įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo pareigos nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovai, reikšdami reikalavimą iškelti iš jų sklypo ginčo liniją į T. gatvę nenurodė, į kurio žemės savininko nuosavybę turėtų būti perkelta ginčo linija su atramomis, siekiant nepažeisti kitų, byloje net neįtrauktų dalyvauti asmenų, teisių ir teisėtų interesų. Tokio teisių gynimo būdo, kurį pasirinko ieškovai, pripažinimas ir tenkinimas reikštų proporcingumo, teisinio apibrėžtumo ir pagarbos įgytoms teisėms principų pažeidimą (LR civilinio kodekso 1.2 str.), nes įstatymas draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar darytų žalos kitiems asmenims (LR civilinio kodekso 1.137 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, išsamiai nurodė motyvus, su kuriais teisėjų kolegija sutinka, atmeta apeliacinį skundą. Nors apeliantas nurodo, kad toks sprendimas yra niekinis, tačiau šio argumento nemotyvavo šį argumentą nurodo daugiau deklaratyviai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.