Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. M. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-247-239/2013 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui E. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareikštu ieškiniu ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau tekste ir Biuras) prašė iš atsakovo E. M. priteisti 10 158 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimus ieškovas grindė tuo, kad 2011 m. gruodžio 14 d. atsakovas, vairuodamas jam priklausančią transporto priemonę Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste ir Opel Vectra), sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste ir Toyota RAV4). Kadangi atsakovo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl atsakovas privalo sumokėti ieškovui pastarojo UADB „ERGO Lietuva“ kompensuotą draudimo išmoką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Skundas grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino bei tinkamai nesiaiškino aplinkybės, kad automobilis Opel Vectra priklauso ne apeliantui, bet liudytojui M. L.. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalį būtent M. L., leidęs apeliantui vairuoti neapdraustą automobilį, yra atsakingas už sukeltą žalą. Anot apelianto, teismas taipogi tinkamai neįvertino fakto, kad pagal M. L. ir UAB „PZU Lietuva“ sudarytos Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį draudiminė apsauga galiojo iki 2012 m. gegužės 8 d. Kadangi surašant techninės apžiūros protokolą apeliantas nedalyvavo, todėl jis turėjo būti vertinamas kritiškai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nenustačius absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys), byla apeliacine tvarka nagrinėtina apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindų sudarytose ribose (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio proceso objektą sudaro apeliaciniame skunde iškelti teisės ir fakto klausimai.

Ginčas byloje yra kilęs dėl ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakingą už žalos padarymą asmenį įgyvendinimo apimties bei sąlygų.

TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. To paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 14 d. dėl apelianto, vairavusio automobilį Opel Vectra, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas kitas automobilis – Toyota RAV4 (b. l. 4-5). Automobilis Opel Vectra minėto eismo įvykio metu nuosavybės teise priklausė apeliantui, kurį jis įgijo pagal 2011 m. gruodžio 1 d. su M. L. sudarytą Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį (b. l. 6). Nors eismo įvykio dieną automobilio Opel Vectra perleidimo faktas Kelių transporto priemonių registre nebuvo registruotas, tačiau nuosavybės teisės į šį automobilį apeliantui perėjo nuo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo momento (CK 4.49 straipsnio 1 dalis, 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.317 straipsnis). Nuosavybės teisių į automobilį Opel Vectra iki ginčo eismo įvykio perleidimą atsakovui taipogi patvirtina tiek automobilio faktinio valdymo perdavimas apeliantui, tiek liudytojo M. L. parodymai (b. l. 114).

Eismo įvykio metu automobilio Opel Vectra valdytojų civilinė atsakomybė apdrausta nebuvo. Iš apelianto į bylą pateiktos tarp M. L. ir UAB DK „PZU Lietuva“ 2011 m. gegužės 9 d. sudarytos Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. AYAS 01 8002777 (b. l. 67) sąlygų aišku, jog draudimo apsauga automobiliui Opel Vectra galiojo iki 2011 m. lapkričio 9 d. (1.2.1., 1.5.2. punktai), bet ne iki 2012 m. gegužės 8 d. kaip teigia apeliantas. Tokį draudiminės apsaugos laikotarpį patvirtina ir draudimo sutarties liudijimas bei UAB DK „PZU Lietuva“ 2012 m. rugpjūčio 8 d. raštas Nr. 05-3409 „Dėl draudimo sutarties AYAS 8002777“ (b. l. 81). Įrodymų, kad sudarydamos draudimo sutartį šalys būtų derėjusios dėl kitokios draudimo apsaugos trukmės, byloje nėra pateikta.

2011 m. gruodžio 15 d. Biuro parengtas automobilio Toyota RAV4 techninės apžiūros protokolas (b. l. 17-33), automobilio Toyota RAV4 remonto darbų sąmata, parengta naudojantis AUDATEX sistema (b. l. 34-38), Biuro 2011 m. gruodžio 21 d. parengta išvada apie automobilio Toyota RAV4 likutinę vertę, UAB „JUVELDA“ 2011 m. gruodžio 14 d. pinigų priėmimo kvitas dėl 100 Lt sumokėjimo už automobilio Toyota RAV4 nutempimą (b. l. 42-43) patvirtina, jog dėl apelianto sukelto eismo įvykio automobilio Toyota RAV4 savininkas patyrė 10 158 Lt dydžio nuostolį, kurį jam kompensavo UADB „ERGO Lietuva“ (b. l. 45), o pastarajai minėtą sumą apmokėjo ieškovas (b. l. 46). Įrodymų, galinčių pagrįsti, jog būtų buvusi netinkamai atlikta žalos sureguliavimo procedūra, apeliantas nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Kitaip tariant, nėra pagrindo abejoti ieškovo išmokėto žalos atlyginimo pagrįstumu (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas keldamas abejones dėl automobiliui Toyota RAV4 sukeltos žalos dydžio turėjo teikti konkrečius įrodymus, kurie galėtų pagrįsti, kad dėl automobilio Toyota RAV4 apgadinimų išmokėta draudimo išmoka būtų buvusi klaidingai apskaičiuota, t.y. kurie nuginčytų ieškovo pateiktus reikalavimą paremiančius įrodymus, bet ne savo procesinę poziciją grįsti asmeniniais svarstymais (CPK 12, 178 straipsniais).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, patvirtina esant visas sąlygas ieškovo regresinio reikalavimo patenkinimui, t.y. 2011 m. gruodžio 14 d. eismo įvykį vairuodamas jam nuosavybės teise priklausančią neapdraustą transporto priemonę sukėlė apeliantas ir eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui buvo išmokėta draudimo išmoka (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 1 dalis). Keisti ar naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.