Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus sigmos sporto centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilniaus sigmos sporto centras“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Energijos tiekimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.). Byloje nustatyta, kad Sutarties ir Ribų nustatymo akto pagrindais ieškovė apeliantei teikia elektros energijos persiuntimo paslaugą, apeliantei suteikta 132 kW leistinoji naudoti galia. Ieškovei 2014 m. lapkričio 3 d. patikrinus apeliantės elektros skaitiklius, nustatyta, kad jie fiksuoja tik dalį sunaudotos elektros energijos, surašyti Apžiūros aktai. Ieškovės sudaryta speciali komisija, išanalizavusi šiuos aktus ir susijusias aplinkybes, perskaičiavo apeliantės sunaudotą elektros energiją ir nustatė, kad neteisėtai naudojantis elektros energija ieškovei padaryta 46 113,87 Eur žala. Pirmosios instancijos teismas konstatavo apeliantės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, pripažino komisijos apskaičiavimus pagrįstais, todėl ieškinį tenkino. Apeliantė, nesutikdama su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Byla apeliacine tvarka jau buvo nagrinėta, skundžiamas sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Šiuo atveju byla apeliacine tvarka nagrinėjama iš naujo po kasacijos.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostatas, vadovaujasi šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais. Pastarojoje nutartyje kasacinis teismas yra pasisakęs dėl daugumos apeliaciniame (o vėliau – ir kasaciniame) skunde nurodytų apeliantės argumentų, susijusių su civilinės atsakomybės sąlygomis, ir jie pripažinti nepagrįstais. Iš esmės byla grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka tik dėl skundžiamame sprendime nustatyto žalos dydžio pagrįstumo. Todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą tik šiuo aspektu, t. y. nebepasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie kasacinio teismo pripažinti nepagrįstais. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Ieškovė pateikė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovės teigimu, žodinis bylos nagrinėjimas suteiktų šalims galimybę teikti papildomus paaiškinimus dėl faktinių bylos aplinkybių bei užtikrintų išsamesnį ir nuodugnesnį faktinių aplinkybių bei pateiktų įrodymų ištyrimą. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra.CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).Nagrinėjamu atveju ieškovė šios nutarties 19 punkte paminėtų išimtinių aplinkybių nenurodė. Tiek ieškovė, tiek apeliantė savo argumentus išsamiai yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, taip pat yra pateikusios esančių įrodymų vertinimus. Ieškovė pareikštame prašyme kartu papildomai teikia paaiškinimus, iš kurių matyti, kad faktiškai yra kartojami jos poziciją pagrindžiantys argumentai ir nenurodoma, kokius dar ir tik žodiniame procese argumentus galėtų pateikti. Taigi, reikšmingų motyvų, dėl kurių byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, ieškovė nenurodė, o apeliantė prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir nereiškė. Todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, kurios suponuotų poreikį bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, sprendžia, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Kartu su pirmiau paminėtu prašymu ieškovė, įrodinėdama išaugusį apeliantės elektros energijos suvartojimą po 2014 m. lapkričio 3 d. patikrinimo, pateikė elektros skaitiklių nuskaitytus duomenis. Tačiau tokie duomenys byloje iš esmės jau yra (ieškinio priedas Nr. 10). Todėl juos prijungti prie bylos pakartotinai nėra jokio būtinumo.Apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą prijungti prie bylos naujus įrodymus – pasiūlymą dėl ginčo išsprendimo taikiai bei 2014, 2015 ir 2016 metų ieškovės išrašytas PVM sąskaitas – faktūras už elektros energijos suvartojimą. Nurodė, kad apeliantė dokumentus, patvirtinančius elektros energijos suvartojimą iki 2014 m. lapkričio 3 d. patikrinimo, pateikė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Po apeliacinio skundo padavimo apeliantei už elektros energijos suvartojimą buvo išrašomos naujos PVM sąskaitos – faktūros, kurios leidžia palyginti, kiek pasikeitė elektros energijos suvartojimas po 2014 m. lapkričio 3 d. atlikto patikrinimo. Teisėjų kolegija neįžvelgia būtinybės prijungti prie bylos ir apeliantės teikiamas sąskaitas, nes apeliantei teiktos sąskaitos ir jų apmokėjimas, šių duomenų išklotinės 2014 – 2015 m. m. taip pat jau buvo byloje (žr. popierinės bylos 2 t., b.l. 1-58).

Dėl ginčo esmės

Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas konstatavo apeliantės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, t. y. apeliantės neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę bei žalą, tačiau sprendė, kad netinkamai taikytos teisės normos, reglamentuojančios neteisėtu elektros energijos vartojimu operatoriui padarytos žalos nustatymą. Konstatavus civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą dėl to, kad elektros energija vartojama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. savavališkai prisijungiant prie elektros energijos tiekimo tinklų, ne per apskaitos prietaisus arba kai apskaitos prietaisai sugadinti, operatorius pagal Taisykles turi teisę perskaičiuoti vartotojui patiektos elektros energijos kiekį ir (ar) persiųstos elektros energijos persiuntimo paslaugos vertę pagal vartotojui leistiną naudoti galią ir vartotojo darbo valandų, o tuo atveju, jei vartotojo elektros imtuvų veikimo laikas ilgesnis nei vartotojo darbo laikas, – vartotojo elektros imtuvų veikimo valandų skaičių (Taisyklių 131.18 punktas). Perskaičiuojamas laikotarpis nuo operatoriaus darbuotojo ar operatoriaus įgalioto trečiojo asmens paskutinės apskaitos prietaisų patikrinimo dienos, bet ne ilgesnis kaip vieneri metai (Taisyklių 131.19 punktas). Kasacinis teismas savo nutartyje nurodė, kad teismai netyrė ir nevertino, ar, remiantis bylos duomenų visuma, buvo pagrindas nustatant ieškovės patirtą žalą taikyti maksimalius Taisyklėse įtvirtintus patiektos elektros energijos perskaičiavimo parametrus, o būtent: ar apskaičiuojant žalą buvo pagrindas taikyti maksimalią Sutartyje nustatytą 132 kW leistiną naudoti galią; ar, remiantis bylos duomenų visuma, atsižvelgiant į ieškovės vykdomą veiklą (sporto centras), darbo valandas, buvo pagrindas ieškovės komisijai vadovautis alternatyviu kriterijumi ir perskaičiuoti patiektą elektros energiją, laikant, kad ji atitinkamą laikotarpį buvo naudojama visą parą. Šioje byloje kasacinis teismas dar kartą patvirtino anksčiau dėstytą nuostatą, kad tokiais kaip nagrinėjamas atvejais suvartotos elektros energijos kiekis ir atitinkamai šios energijos tiekėjo patirtų nuostolių dydis gali būti nustatomas remiantis teisės aktais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką), šiuo atveju – Taisyklėmis. Šiame kontekste teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad teismo priteisti nuostoliai vertintini kaip baudiniai. Būtent pati apeliantė sukūrė situaciją, kai suvartotos neapskaitinės energijos kiekio objektyviai neįmanoma nustatyti pagal apskaitos prietaisų rodmenis, taigi, jai turėjo būti žinoma, jog žalos atlyginimas, nustačius jos neteisėtus veiksmus, galės būti apskaičiuojamas būtent teisės aktų (Taisyklių) pagrindu. Kasacinio teismo taip pat yra pripažinta, kad CK esant įtvirtintai teismo pareigai nustatyti nuostolių dydį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, nėra pagrindo vertinti Taisyklių nuostatų, reglamentuojančių žalos apskaičiavimo tvarką ir dydį, kaip įtvirtinančių baudinius nuostolius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010). Todėl ieškovė iš esmės teisi teigdama, kad Taisyklių 131.18 punktas suteikia jai teisę apskaičiuoti žalą būtent tokiu būdu, kuris taikytas ir nagrinėjamoje byloje – pagal maksimalią apeliantei leistiną naudoti galią (132 kW) už visą parą (byloje nėra ginčo, kad elektros imtuvai veikė visą parą) laikotarpyje tarp atliktų patikrinimų. Kita vertus, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas žalą ir apskaičiavo Taisyklėse nustatytu būdu, iš kasacinio teismo nutarties šioje byloje motyvų matyti, kad tai savaime nelemia kitų reikšmingų bylai aplinkybių nevertinimo. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta ir tai, jog Taisyklėse nustatyti žalos apskaičiavimo dydžiai skirti neteisėtu elektros energijos vartojimu padarytų nuostolių dydžiui apskaičiuoti remiantis ne realiu, o hipotetiniu suvartotos elektros energijos kiekiu, apskaičiuojamu teisės akte (Taisyklėse) nustatytu būdu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2012).Paminėtame kontekste taip pat pažymėtina, kad, visų pirma, Taisyklių 131.18 punkte nėra įtvirtintas toks – pagal maksimalius parametrus – žalos dydžio nustatymo imperatyvas (operatorius „turi teisę“ taip apskaičiuoti žalą, o ne „privalo“). Antra, teismas turi pareigą, aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus, vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 str. 4 d., CPK 3 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik formalus Taisyklių 131.18 punkto taikymas visiems be išimties atvejams apskaičiuojant žalą pagal maksimalius parametrus prasilenktų su paminėtais principais – tai reikštų, kad žala vienodai apskaičiuojama tiek tais atvejais, kai vartotojas (pavyzdžiui, nepertraukiamai veikianti gamybinė įmonė) realiai savo veiklai nuolatos naudoja maksimalią (ar jai artimą) leistiną galią visą (ar beveik) parą, tiek tais atvejais, kai maksimali leistina galia ne tik neišnaudojama, bet ir elektros energijos vartojimo apimtis skirtingu paros laiku ženkliai skiriasi. Trečia, paminėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje šios kategorijos bylose jau yra spręsta dėl tokių aplinkybių, kaip maksimalios leistinos naudotinos galios, elektros imtuvų veiklos trukmės reikšmės kriterijų įvertinant žalos dydį (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-161/2009, kurioje sumažinta pirmosios instancijos teismo priteista žalos atlyginimo suma).Kita vertus, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje nurodytais principais, negalima sutikti ir su kitu, apeliantės siūlyme dėl taikos sutarties sudarymo nurodomu, žalos apskaičiavimo modeliu – pagal tam tikru laikotarpiu teisėtai naudotos elektros energijos skaitiklių parodymų vidurkius, nes tai reikštų, kad toks vartotojas, kuris yra pažeidėjas Taisyklių 131.18 punkto prasme, atsidurtų beveik tokioje pat padėtyje kaip bet kuris vartotojas, kurio prievolės pažeidimas pasireikštų tik laiku nesumokėtomis įmokomis už teisėtai naudotą elektros energiją. Kitaip tariant, jis, neteisėtos veikos laikotarpiu galbūt sunaudojęs netgi daugiau elektros energijos nei įprastai, iš savo pažeidimo gautų naudą net ir atlyginęs žalą pagal skaitiklių parodymų teisėto elektros energijos naudojimo laikotarpiu vidurkius. Šios nutarties 24 punkte yra minėta, kokias aplinkybes kasacinis teismas yra nurodęs kaip reikšmingas žalos dydžio nustatymui. Taigi, jos ginčo šalims yra žinomos, šalys turėjo galimybę teikti papildomus įrodymus, tačiau, kaip nurodyta nutarties 21, 22 punktuose, teikė tik įrodymus, kurie faktiškai jau yra byloje. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo dar siūlyti pateikti papildomus įrodymus ar rinkti, nesant viešojo intereso, įrodymus savo iniciatyva (CPK 179 str. 1, 2 d. d.) ir išvadas daro remdamasi byloje esančių įrodymų pagrindu (CPK 176 str. 1 d.). Iš šalių pateiktų įrodymų teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliantė kuriuo nors paros metu faktiškai vartojo elektros energiją pagal nustatytą leistiną maksimalią galią (132 kW). Į bylą yra pateikti elektros skaitiklių nuskaityti duomenys prieš 2014 m. lapkričio 3 d. patikrinimą ir po jo, t. y. 2014 m. lapkričio 1 d. – 2014 m. lapkričio 9 d. laikotarpyje. Iš šių duomenų (tiek teisėto, tiek neteisėto vartojimo metu) analizės matyti, kad vartojamos elektros energijos apimtys dienos ir nakties metu skiriasi daug kartų – suvartojimo apimtys ryškiai padidėdavo nuo 7-8 val. ryto ir taip pat sumažėdavo apie 23 val. vakaro. Šie objektyvūs duomenys leidžia daryti išvadą, kad bent jau dėl trečdalio paros žalos apskaičiavimas pagal Taisyklėse apibrėžtus maksimalius parametrus labai neįtikinamas ir dėl to aiškiai nedera su CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nurodytais principais. Šiame kontekste pažymėtina, kad Taisyklių 131.18 punktas elektros energijos perskaičiavimą (maksimaliu) leistinos galios parametru sieja su vartotojo darbo valandų skaičiumi, tuo tarpu kitu (ne darbo) laiku – su elektros imtuvų veikimo valandų skaičiumi. Apskaičiuojant vartotojo ne darbo valandų metu padarytą žalą neatsižvelgiant į esančių elektros imtuvų (ne)veikimą, t.y. atsižvelgus vien tik į faktą, kad nakties metu elektros energija (bent kiek) vartojama, tektų daryti protingumo aspektu sunkiai paaiškinamą išvadą apie tokį pat – maksimalų – žalos apskaičiavimo principą net jei po vartotojo darbo valandų pabaigos lieka veikti vienas ar keli tik menkai elektros energiją naudojantys imtuvai. Šios bylos duomenų pagrindu nėra jokio pagrindo manyti, kad, atsižvelgiant į apeliantės veiklos specifiką – sporto klubas, nakties metu veikia (ar konkrečiai ginčo laikotarpiu tikėtinai vis tik veikė) tiek pat elektros imtuvų kaip ir dienos metu. Iš 2015 m. spalio 29 d. ieškovės teiktų paaiškinimų priedo – skaitiklių duomenys apie elektros energijos sunaudojimą – matyti, kad apeliantė per 2014 m. lapkričio mėn. (patikrinimas, kaip minėta, atliktas lapkričio 3 d.) suvartojo iš viso 31 821 kW elektros energijos, t.y. iš esmės tiek pat, kiek deklaravo suvartojusi per septynis neteisėto naudojimo mėnesius (32 837 kW). Taigi, tikimybė, kad per septynis mėnesius suvartotos elektros energijos kiekis galėjo siekti ne mažiau kaip 222 750 kW (7 x 31 821), t.y. daugiau nei trečdalį nuo ieškovės pagal Taisykles apskaičiuoto ir neapmokėto elektros energijos kiekio (657 942 kW), pakankamai didelė ir netgi dar daugiau – apeliantei žinant, kad skaitikliai nefiksuoja faktinio elektros suvartojimo, elektros imtuvai galėjo būti naudojami net ir nesant būtino poreikio ar neefektyviai (ne taupymo režime). Šiame kontekste pažymėtina, kad elektros energijos suvartojimą lyginant, pavyzdžiui, 2014 m. lapkričio 2 d. su lapkričio 4 d. pagal skaitiklį 70300, matyti, jog tam tikromis valandomis elektros suvartojimas išaugdavo netgi apie 20 kartų (10 val. – atitinkamai 3,12 ir 64,44, 11 val. – 3,24 ir 62,6 ir pan.), pasibaigus 2014 m. lapkričio 3 d. patikrinimui jau tą pačią dieną tarp 15-16 val. elektros energijos suvartojimas išaugo 11 kartų (atitinkamai - 4,14 ir 44,94). Įvertinus 30, 31 punkte nurodytus įrodymus ir motyvus, galima daryti pakankamai tikėtiną išvadą, kad pagal Taisykles apskaičiuota žala turėtų būti apie trečdalį mažinama, kita vertus, ji negali būti mažesnė ir netgi turi būti šiek tiek didesnė nei trečdalis apskaičiuotos (CK 1.5 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, kad per neteisėto elektros vartojimo laikotarpį apeliantė yra sumokėjusi beveik 3 000 Eur (2 946 Eur), teisėjų kolegija sprendžia, kad iš apeliantės papildomai priteistina 18 000 Eur kaip žalos atlyginimas (CK 6.249 str. 1 d., CK 1.5 str.).Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas sumažinant iš apeliantės priteistą sumą iki 18 000 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.), atitinkamai pakeičiant ir priteistą iš apeliantės žyminio mokesčio sumą iki 405 Eur (CPK 93 str. 5 d.). Apeliacinis skundas tenkinamas 61 proc. Apeliantė už apeliacinį ir kasacinį skundus sumokėjo po 908 Eur (viso 1 816 Eur) žyminį mokestį, už apeliacinio skundo parengimą turėjo 2 344,88 Eur išlaidų advokatui, t.y. iš viso 4 160,88 Eur bylinėjimosi išlaidų. Jų dalis – 2 538,14 Eur – pagal tenkintą skundo dalį priteistina iš ieškovės (CPK 93 str. 2, 3 d. d.).Įskaičius šalims priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas (33, 34 punktai), iš ieškovės apeliantei priteistina 2 133,14 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti išdėstant taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus sigmos sporto centras“ (duomenys neskelbtini) ieškovei akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ (buvusi – AB „Lesto“) 18 000 Eur (aštuoniolika tūkstančių eurų) už be apskaitos sunaudotą elektros energiją, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (18 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015 m. kovo 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ 2 133,14 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus sigmos sporto centras“.