Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. V. ir G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4811-565/2015 pagal ieškovų V. V. ir G. V. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamos Generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovų įsitikinimu, jiems priklausęs gyvenamasis namas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre niekada nebuvo įregistruotas. Kultūros paveldo departamentas šiam namui teisinę apsaugą buvo nustatęs tik savo vidiniuose registruose, tačiau šios apsaugos niekada nebuvo išviešinęs, o 2005 m. balandžio 19 d. ją panaikino ir ši faktinė aplinkybė prokurorui buvo žinoma prieš kreipiantis į teismą.

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

Teismas sprendimą grindė faktinėmis aplinkybėmis, kasacinio teismo suformuota praktika, CK 6.272 straipsnio nuostata ir sprendė, kad pagal CK 6.272 straipsnį 1 ir 2 dalis valstybė visiškai atlygina žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės, tačiau ieškovai privalo įrodyti neteisėtus pareigūnų veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui procese.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovų teiginius, kad prokuroro neteisėtus veiksmus įrodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimas. Vien ta aplinkybė, kad paminėtu sprendimu buvo panaikintas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimas, nereiškia prokuroro neteisėtų veiksmų: teismo sprendime nėra konstatuota, kad prokuroras kreipėsi į teismą nesant viešojo intereso ar praleidęs įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, ir tai buvo pagrindas atmesti prokuroro prašymą. Sprendime nurodyta, kad ieškovų statinys savo tūriu ir gabaritais išsiskyrė iš šalia esančių gyvenamųjų pastatų – tradicinių žvejų namų, kad jie prieštaravo Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniams bei pažeidė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalį, Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 36.3 punktą, 36.1 punktą, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 13, 14 straipsnius, kad ginčo detaliojo plano sprendiniai prieštaravo Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendinių nuostatoms, nesilaikyta Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų ir kt. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr.702 patvirtino Kuršių nerijos tvarkymo planą ir pripažino netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1269, kuriuo buvo patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į pasikeitusį reglamentavimą, sprendė, kad įvertinus prokuroro ginamos vertybės ypatingą statusą, prokuroro nurodytų ir nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, šiuo metu galiojančio reguliavimo turinį ir realias galimybes apginti viešąjį interesą, ginčijamų administracinių aktų panaikinimas ir ieškovų įpareigojimas perstatyti ginčo pastatus, neatitiktų teisinės pusiausvyros tarp ieškovų teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei viešojo intereso gynybos, būtų pažeistas teisinio stabilumo principas, kai ieškovai, praėjus daugiau kaip dešimčiai metų nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo ir įgyvendinimo, būtų įpareigojami pertvarkyti projektinę dokumentaciją, gauti naują statybos leidimą ir kt.

Remdamasis šiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadomis, teismas padarė išvadą, kad prokuroro ieškinys buvo atmestas ne dėl ieškovų nurodytų neteisėtų prokuroro ir teismo veiksmų. Nors Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimas buvo panaikintas, nėra pagrindo pripažinti, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovų teiginį, kad ginčo gyvenamasis namas 2005 m. balandžio 19 d. buvo išbrauktas iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro. Byloje esantys įrodymai įrodo, kad ginčo gyvenamajam namui kultūros paveldo objekto apsauga panaikinta Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. kovo 24 d. aktu Nr. KPD-AV-VT2/23.1, o 2005 m. balandžio 19 d. buvo tik pakeistas unikalus kodas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Prokuroras kreipėsi į teismą su prašymu nesant viešojo intereso gynimo pagrindo, nepateikė jokių duomenų, kad ieškovams vykdant statybos darbus buvo pažeistos kokios nors nacionalinės kultūros vertybės, formaliai parengė prašymą, viršijo savo įgaliojimus, darbo funkcijas vykdė netinkamai, aplaidžiai ir nerūpestingai. Ne bet koks teisės aktų pažeidimas sudaro pagrindą prokurorui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, o tik toks, kuris neabejotinai pažeidžia viešąjį interesą. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendime nenagrinėjo aplinkybių, ar prokuroro nustatytuose pažeidimuose yra viešasis interesas, tokie veiksmai laikytini šiurkščia teisės aiškinimo ir taikymo klaida.Priešingai nei sprendė teismas, ieškovams priklausę statiniai nebuvo įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tai įrodo VĮ Registrų centro 2014 m. rugpjūčio 12 d. raštas. Kultūros paveldo departamentas šiam namui teisinę apsaugą buvo nustatęs tik savo vidiniuose registruose, tačiau šios apsaugos niekada nebuvo išviešinęs, o 2005 m. balandžio 19 d. ją panaikino ir ši faktinė aplinkybė prokurorui buvo žinoma prieš kreipiantis į teismą. Prokuroras į teismą kreipėsi praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio senaties terminą, tačiau šių aplinkybių teismai nenagrinėjo.Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendime rėmėsi Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema, kuri buvo panaikinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr.702. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendime ištaisė šią žemesnės instancijos teismo padarytą klaidą, dėl jos apeliantai patyrė žalą – nuostolių, nes kilus grėsmei, kad statiniai gali būti nugriauti, jie buvo parduoti už daug mažesnę kainą. Patirta žala įrodyta. Teismas atmetė jų (ieškovų) prašymą kviesti liudytoją ir apribojo teisę įrodyti savo teiginius. Dar 2009 metais buvo atliktas ginčo statinių rinkos vertės nustatymas, norint juos parduoti, o 2011 metais buvo gautas banko sutikimas parduoti įkeistą turtą.

Ginčo gyvenamojo namo kultūros vertybės apsauga buvo panaikinta ne 2005 m. balandžio 19 d., o 2014 m. kovo 24 d. Tai įrodo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. kovo 24 d. aktas Nr. KPD-AV-VT2/23.Vien prašymo pateikimas, nepaisant to, kad jis buvo atmestas, negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendime nenustatė, kad prokuroras sąmoningai nesąžiningai pateikė prašymą. Sprendimo argumentai įrodo, kad prokuroro prašymas buvo atmestas dėl to, kad jį (prašymą) patenkinus, būtų pažeista teisinga interesų pusiausvyra tarp ieškovų teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei viešojo intereso. Neįsiteisėjusio teismo sprendimo panaikinimas nėra pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015). Priešingai nei nurodo apeliantai, prokuroras nepraleido termino kreiptis į teismą, nes vieno mėnesio terminas skaičiuojamas nuo tada, kai jam pateikiama visa informacija apie galimą pažeidimą, šiuo atveju – nuo 2010 m. liepos 19 d. Prašymas teismui pateiktas po trijų dienų.Teismas pagrįstai atmetė apeliantų prašymą iškviesti liudytoją, nes prašymas pateiktas pavėluotai ir būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą. Byloje esantys įrodymai nėra pakankami išvadai, kad apeliantai realiai patyrė žalą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nei absoliučių, nei kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, nėra.

Nors ieškinys, reikalaujant žalos atlyginimo dėl neteisėtų prokuroro ir teismo veiksmų grindžiamas ne tik faktinėmis aplinkybėmis, bet ir nurodant teisinį pagrindą – CK 6.272 straipsnį, tačiau teisinį pagrindą šalis neprivalo nurodyti – kvalifikuoti faktinę teisinę situaciją privalo teismas.

Pirmosios instancijos teismas ginčui taikė specialaus CK 6.272 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, tačiau pagal šią teisės normą valstybės civilinė atsakomybė atsiranda kai specialiosios valstybės institucijos padaro žalą specialiais aktais, kuriais taikytos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais ar kitais procesiniais dokumentais. Už žalą, nesujusią su procesinių prievartos priemonių taikymu, valstybei taikytina civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Apeliantų nurodyti prokuroro veiksmai – tarimai neteisėtas kreipimasis į teismą, nesant viešojo intereso, praleidus terminą kreiptis į teismą, formalus viešojo intereso gynimas, nepatenka į CK 6.272 straipsnio 1 dalies reglamentuojamą sritį, todėl čia taikytinas CK 6.271 straipsnis, nustatantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Apelianto apibūdinti teismo veiksmai – Klaipėdos apygardos administracinio teismo, tariamai neteisėto 2013 m. kovo 22 d. sprendimo priėmimas, akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidus materialinės teisės normas, apima teismo veiksmus, padarytus civilio proceso metu, todėl jie (veiksmai) patenka į CK 6.272 straipsnio 2 dalies reglamentuojamą sritį.

Nors pirmosios instancijos teismas dėl prokuroro veiksmų kvalifikacijos suklydo, taikęs CK 6.272 straipsnio 1 dalį, tačiau iš esmės teisingai įvertino visas civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas (veiksmus, žalą, priežastinį ryšį, kaltę) ir padarė pagrįstą išvadą, kad prokuroro veiksmuose, kreipiantis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nebuvo neteisėtų veiksmų. Ieškovai jų neįrodė (CPK 177, 178 str.).

Dėl prokuroro veiksmų

Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą įtvirtinta Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Jis privalo ginti viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.

Nustatyta, kad prokuroras į teismą kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 2 d., ginčydamas Neringos savivaldybės aktą, priimtą 2002 m. rugsėjo 16 d. dėl žemės sklypo, esančio Naglių g. 17, Neringoje, detaliojo plano patvirtinimo; 2003 m. balandžio 14 d. statybos leidimą ir 2003 m. rugsėjo 19 d. jo pakeitimą dėl gyvenamojo namo pertraukimo ir ūkinio pastato statybos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. liepos 21 d. aktą pripažinti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pripažinimo tinkamu naudoti.

Skundas buvo grindžiamas tuo pagrindu, kad paminėto gyvenamojo namo rekonstrukciją ir jo perkėlimas prie Naglių gatvės buvo vykdyti Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, priklausančioje konservacinei funkcinei zonai ir patenkančioje į etnokultūrinį draustinį, pažeidžiant Kuršių nerijos nacionalinio parko režimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 149 d. nutarimu Nr. 1269, patvirtinusiu Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) ir Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatus (1999-03-19 LRV nutarimas Nr. 308). Pažeidimams pagrįsti prokuroras pateikė teismui valstybės institucijų (Kultūros paveldo departamento, Valstybės saugomų teritorijų tarnybos, Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos) dokumentus.

Siekiant išsaugoti Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą, Kuršių nerijos nacionaliniam parkui suteikta ypatinga apsauga ne tik valstybinė, bet ir pasaulinė, todėl akivaizdu, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko apsauga nuo pažeidimų yra viešasis interesas. Apie tai yra pasisakęs ir Lietuvos Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas). Bet kokia neteisėta žmogaus veikla kelia grėsmę šio unikalaus kampelio išlikimui, nepamatuojamo dydžio žalai atsirasti. Prokuroras, pateikęs skundą dėl paminėtų teisės aktų, reglamentuojančių Kuršių nerijos nacionalinio parko režimą, pažeidimo, akivaizdžiai gynė viešąjį interesą, todėl tokių jo veiksmų pripažinti neteisėtai nėra jokio pagrindo.

Tai, kad apeliantai, rekonstruodami namą bei jo perkėlimą, padarė teritorijų planavimo ir statybos proceso Kuršių nerijos nacionaliniame parke reglamentuojančiuos teisės aktuos, pripažino ir Lietuvos Vyriausiais administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendime. Nors paminėtu sprendimu Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, kuriuo prokuroro skundas buvo patenkintas, panaikintas, tačiau jame (LVAT sprendime) buvo pripažinta, kad pažeidimai buvo padaryti: ginčo detaliojo plano ir techninio projekto sprendiniai, kuriais numatyta pastatų pertvarkymai ir plėtimai, ribų keitimas, užstatymo papildymas, nesant etnokultūrinių draustinių regeneravimo kompleksinių projektų, tai, kad statinys savo tūriu ir gabaritais išsiskyrė iš šalia esančių gyvenamųjų pastatų – tradicinių žvejų namų, prieštaravo Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniams bei pažeidė kitus teisės aktus (Teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 8 d., Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 36.3 p., 36.1 p., Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 13, 14 str. ir kt.). Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas visiškai kitais pagrindais, t. y. įvertinus realią situaciją: pasikeitusį teisinį reglamentavimą, realias galimybes įgyvendinti teismo sprendimą, atsižvelgus į teisinės pusiausvyros, teisinio stabilumo ir kitus principus. Tokie teismo argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad prokuroras nepagrįstai kreipėsi į teismą ginti nesamo viešojo intereso. Viešasis interesas paminėtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teiginiais nepaneigtas.

Apeliantai neteisingai aiškina paminėto teismo sprendime padarytas išvadas, jas interpretuoja sau naudinga linkme.

Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad ginčo statiniai nebuvo įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (šią aplinkybę jie sieja su viešojo intereso nebuvimu). Byloje esantis Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. kovo 24 d. aktas Nr. KPD-AV-VT2/23.1 įrodo, kad ginčo gyvenamajam namui kultūros paveldo objekto apsauga panaikinta tik priėmus šį aktą, t. y. 2014 m. kovo 24 d. – po Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo. Taigi ginčo pastatas iki paminėtos datos buvo saugomas kultūros paveldo objektas.

Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad prokuroras kreipėsi į teismą praleidęs vieno mėnesio senaties terminą (ABTĮ 33 str.). Apeliantai kartu pripažįsta, kad tai neturi esminės reikšmės, nes prokuroro prašymas teismo buvo atmestas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šiam ginčui yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama aiškinant ieškinio senaties terminą, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1502/2009 ir kt.). Jei būtų konstatuota, kad viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tai terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Nagrinėjamu atveju nei vienas iš teismų nenustatė, kad prokuroras padavė teismui skundą praleidęs įstatyme nustatytą terminą, todėl teigti, kad jis buvo praleistas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Sutiktina su apeliantais, kad Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui priėmus naują sprendimą, skundo padavimo terminas (praleistas/nepraleistas) neturi teisinės reikšmės. Be to, paminėtas terminas nėra naikinamasis – jis gali būti atnaujinamas, jei teismas nustato, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantai neįrodė prokuroro neteisėtų veiksmų, dėl to nėra valstybės pareigos atsakyti civiline tvarka (CK 6.271 str., 6.245 str., 6.246 str., 6.247 str.).

Dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo veiksmų

Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybė įgyja pareigą atsakyti civiline tvarka – atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, tuo atveju, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Kaltė gali pasireikšti tyčios ar neatsargumo forma ir turi būti konstatuota įstatymų nustatyta tvarka. Ši teisės norma taikytina ir procesui administracinėse bylose.

Tai, kad aukštesnės instancijos teismas panaikino žemesnės instancijos teismo sprendimą, neįrodo teisėjo (teismo) kaltės. Tokia kaltė sietina su akivaizdžiomis teisės taikymo ir aiškinimo klaidomis, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų padaryti (CK 6. 248 str. 3 d.).

Apeliantai Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjo kaltę grindžia akivaizdžiai neteisingai taikyta Kuršių nerijos nacionalinio parko schema, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 149 d. nutarimu Nr. 1269, kuri, priimat teismo sprendimą, buvo panaikinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr.702. Tai, apeliantų įsitikinimu, šiurkšti ir akivaizdi teisės aiškinimo ir taikymo klaida. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

Teisinio reglamentavimo srityje galioja bendroji taisyklė: įstatymas atgaline tvarka negalioja, kuri reiškia, kad norminiai teisės aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisinėms pasekmėms, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo (CK 1.7 str. 2 d.). Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendime sprendė dėl 2002–2004 metais priimtų administracinių aktų teisėtumo ir šių aktų pagrindu atliktų statybos darbų, t. y. dėl jų atitikimo tuo metu galiojusiems teisės aktų reikalavimams, todėl Klaipėdos apygardos administracinis teismas turėjo pagrindą vadovautis 1994 metais patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko schema. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendime sutiko su paminėto teismo išvadomis dėl konstatuotų pažeidimų, o sprendimą panaikino visiškai kitais, šioje nutartyje aptartais motyvais.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendime nepadarė šiurkščių ir akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.

Dėl žalos

Apeliantų argumentai dėl žalos atmestini kaip neįrodyti.

Byloje nėra konstatuota, kad pats teisminis procesas ieškovų atžvilgiu buvo neteisėtas. Turto vertės kaina ir jos svyravimai rinkoje yra įprastas reiškinys. Byloje nėra pakankamai įrodymų, kad 2009 metais apeliantai realiai ketino parduoti statinius būtent už jų nurodomą 6 200 000 Lt kainą, kad realiai buvo potencialių pirkėjų įsigyti turtą būtent už šią kainą (preliminari sutartis ir kt.), kad būtent dėl teisminių ginčų pirkėjai atsisakė įsigyti turtą už apeliantų nurodomą kainą, nes 2014 metais turtas buvo parduotas už 4 500 000 Lt dar ginčams tebevykstant, t. y. po Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo, kuriuo buvo patenkintas prokuroro prašymas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantų nurodoma žala yra neįrodyta (CPK 176, 177, 178, 185 str.).

Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus atsakyta.

Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.